ĮSPŪDŽIAI IŠ BERLYNO Spausdinti
Parašė Mykolas Gilius   

Šiandieninis Berlynas yra tarytum sala raudonųjų jūroje. Pats miestas padalintas į dvi dali: vakarų Berlynas turi apie 2,3 mil. gyventojų, kurių tarpe apie 10 lietuvių; rytų Berlynas, komunistų administruojamas, turi 1,4 mil. gyventojų. Į Berlyną keliauti tenka lėktuvu, nes Vakarų valstybių piliečiai beveik negauna vizų keliauti per sovietų zoną, arba ..demokratinę" komunistinę vokiečių respubliką. Oro keliu taip pat nejauku, nes jauties tarsi skrisdamas per bedugnę.

Berlynas diametre turi apie 80 kilometrų ir labai gražias apylinkes: miškai, ežerai. Berlynas yra labiausiai visoj Vokietijoj sunaikintas didmiestis — kilometrais tęsiasi vien tik griuvėsiai. Tačiau vakarų Berlyno centruose gyvenimas virte verda, įmones dirba visu tempu. Kaip teko pastebėti 1950 metų spalių mėn. pramonės parodoje, šios dalies pramonė užima gan svarbią vietą visos Vokietijos industrijoje. Tačiau praeity svarbiausias Berlyno pelno šaltinis sroveno ne iš pramonės, bet iš administracijos, bankų, draudimo draugijų, prekybos, tarpininkavimo bendrovių ir t. t. Tada Berlynas buvo didesnis prekybos centras už Romą bei Paryžių, šiandieninis gi Berlynas viso to neturi ir todėl, apskritai, daugiausia skursta.

Iš paviršiaus žiūrint į svarbiausių Berlyno gatvių judėjimą, reklamas, liuksusines krautuves, žmogus stebies — iš kur visa tai imas, bet giliau pažvelgęs, nesunkiai pastebi, kad berlyniečių gyvenimas yra gana sunkus. Apie 90% berlyniečių gyvenimo standartas yra per pusę žemesnis, negu buvo prieš karą. Daugelio šimtų tūkstančių berlyniečiu mėnesinės pajamos neviršija 100 markių (apie 25 dol.). Iš to žmonės pragyvena, tačiau jiems daug dar prideda valstybinė globa: visuotinis socialinis draudimas, šalpa, nemokamas gydymas. Net ir pramogos įstaigos atsižvelgia į vargingesniuosius, — bedarbiams ir jų šeimoms kinų ir teatrų seansai už pusę markės, kas sudaro apie 12 amerik. centų. Badaujančių vakarų Berlyne nėra. Kas neturi pajamų iš darbo, tas gauna pašalpą, šiuo metu tokių šelpiamųjų yra apie 12%. Tai apima 286,470 gyventojų.

Berlynas šiandien yra komunistinės ir krikščioniškosios ideologijos kovų centras. Jis turi ir du universitetu: vienas, kur viso ko pagrindu yra padėtas komunizmas ir kur auklėjamas komunistinis avangardas, o kitas, vadinamas laisvasis, Freie Universitaet, įsteigtas blokados metu, yra antikomunistinio auklėjimo centru. Ir į vieną ir į antrą universitetą studentais priimami tik pagal nuopelnus vienai ar kitai ideologijai — indiferentams vietos nėra! Užtat laisvojo universiteto studentai rytų zonoje traktuojami kaip priešai ir per šventes vykstantieji aplankyti savo tėvų ar giminių, yra areštuojami.

Įdomus yra berlyniečių nusistatymas komunistų pavojaus atžvilgiu. Stovėdami "pirmose linijose" ir jausdami komunistų pavojų kabanti virš jų, jie jį ignoruoja ir traktuoja lygiai kaip ir mirtį, — esą, kiekvienas žinome, kad mirsime, tačiau apie tai negalvojame ir gyvename taip, kaip mums tinka ir kaip galime.

Pernai metais birželio mėnesį Berlyne įvykęs tarptautinis antikomunistinis kultūros kongresas buvo tarsi Berlyno "įšventinimas", kaip pasaulinio centro kovoje su komunizmu. Berlynas nesiliauja būti traktuojamas kaip dvasinė Vokietijos sostinė, kurią net ir kiti tokia pripažįsta. Pav., pernai, gruodžio mėn., JAV baletas, Europą lankęs su Baltųjų Rūmų aprobata ir paties Trumano linkėjimais, šoko ne Bonnoje, bet Berlyne, kur buvo ypatingai šiltai sutiktas. Į dabartinę vakarų Vokietijos sostinę Bonną čia žiūrima kaip į laikiną: Berlynas ir ateity bus tikroji Vokietijos sostinė, tik klausimas, — komunistinės ar krikščioniškos Vokietijos. Nuo to, žinoma, priklausys ir visos Europos likimas.

Rytinis Berlynas šiandien laikomas vokiečių komunistų tvirtove ir tikrąja "demokratinės" Vokietijos sostine. Ne veltui ir pats Stalinas, atsiųsdamas pernai rytinės Vokietijos respublikos įkūrimo proga sveikinimą, jos prezidentui Wilhelmui Pieckui pasakė, kad "demokratinės" respublikos įkūrimas yra lemiamoji kryžkelė Vakarų Europos istorijoje. Ir tikrai toje pasaulėžvalgų kryžkelėje eina atkakli kova visuose frontuose.

Vakarų Berlyne stovintis, bet komunistų kontroliuojamas galingas radijo siųstuvas (Deutschlandsender) ir jo rytų Vokietijoje esantieji satelitiniai siųstuvai dieną naktį šaukia, ko-lioja ir murzina Vakarų ideologijos reprezentantus. Pavyzdžiui, neseniai Atlanto pakto karinių jėgų vadu paskyrimą gen. Eisenhowerį jie apšaukė kapitalistų samdiniu, "prūsoku", bulių treneriu ir panašiai, tuo pačiu metu aukštindami "tautų tėvą" Staliną ir jo bendrininkus. Vakarų radijo siųstuvai kaimyninėse gatvėse nelieka jiems skolingi ir nenuilstamai aiškina, kas yra tas Stalinas, Pieckas, Ulbrichtas ir kiti jų sėbrai, ir cituoja, kaip apie juos atsiliepė žymiausi komunistų šulai, jų draugai praeityje, vadindami juos despotais, melagiais, savo žmonių ėdikais ir t. t.

Ideologinė kova eina ne tik per radiją, rinkimus, spaudą, bet ir per duonos dumpingą. Rytų pusėje vakarų sektoriaus gyventojai gali pirktis duonos už penktą dalį kainos, nors visa kita rytų sektoriuje kainuoja po keletą kartų brangiau.

Komunistai ypatingai nemėgsta ir dergia amerikiečius, kurių jie nekenčia lygiai kaip atominės bombos, nes tik amerikiečiai ir atominė bomba stovi komunistams skersai kelio, kaip neperžengiama kliūtis į taip netolimą, rodos, jau ranka pasiekiamą galutinę bolševizmo pergalę ir krikščioniškosios kultūros sužlugdymą. Pereitais metais komunistai per radiją be paliovos keletą mėnesių kaltino amerikiečius, kad jie iš lėktuvų pa-sėję rytų Vokietijoje vabalus — bulvių kenkėjus . . . Mat, Vokietijoje bulvė sudaro žymią dalį maisto, tad kodėl neapkaltinti piktais gandais amerikiečius ir nenustatyti juos prieš vokiečius?

Pavaizduoti pačių berlyniečių nusistatymui komunistų atžvilgiu, čia atpasakosiu pasikalbėjimą su eiliniu berlyniečiu. Važiuoju tramvajum — ir pamažu užsimezga kalba su konduktorium. Jis pasakoja, kad jau 37 metai važinėja ta pačia linija, ir taip bus, kol išeis į pensiją, su tuo pačiu 200 markių atlyginimu, su kuriuo pradėjo savo darbą. Pastebiu, kad gali būti sunku be jokio pakėlimo per tiek metų gyventi. Jis tada atsakė, kad jis tai žinojo, imdamasis šio darbo, ir kad tik nebūtų blogiau, tai galima esą gyventi.

Užklausus, ar neima apmaudas ir pyktis ant tokios kietos tvarkos, ar jis nesimpatizuojąs komunistams. "Dieve, apsaugok!" sušuko senukas, "aš juos gerai pažinau. Turiu vieną dukterį. Ji buvo dar nepilnametė, kai bolševikai užėmė Berlyną. Išniekino ją, vargšelę, o mane, kai mėginau nuo išgėdinimo dukterį ginti, taip apmušė, kad vos gyvas išlikau. Bolševikai taip elgėsi su visais vokiečiais, nepaisydami, ar jie darbininkai ar nedarbininkai, kur tik jų koja siekė. Mes jų neužmiršim, ir bolševikai per kelias kartas jokiais pažadais bei viliojimais nepajėgs išlyginti tos skriaudos. Komunistų ir bolševikų draugais gali būti tik tie, kurie jų nematė. Kas kartą juos pažino, tam jų melas ir pinklės neveikia."

Sutikęs vieną Rostocko (rytų zonos) buvusį gyventoją menininką, dabar vargstantį vakarų Berlyne, išreiškiau abejonę, ar jam nebūtų lengviau pas save, pasilikti komunistinėje respublikoje. Jis nė nesvyruodamas atšovė: "Nicht mal begraben" — net nė palaidotas ten nenorėtų būti. . .

Komunistai žino vyresniųjų nusistatymus, todėl daugiausia dėmesio kreipia į jaunimą ligi 25 metų amžiaus. Viską jiems žadėdami, atpalaiduodami nuo krikščioniškosios moralės, aprūpindami gerai apmokamomis vietomis ir visokiomis privilegijomis, iš jų tereikalaudami tik aklo klusnumo, jaunime komunistai tikrai turi pasisekimo. Todėl su laiku, jei šiandieninė padėtis nusitęstų ilgiau, mes tikrai turėsime ne tik du Berlynu, bet ir dvi Vokietijas, viena kitai neprietelingas.

Dėl to drąsiai galima sakyti, kad šiandieninis Berlynas yra Europos centras kovoje už krikščionišką kultūrą. Iš Berlyne, geriau negu iš bet kur kitur Europoje, matyti, kad mes stovime akivaizdoje fakto, kaip pasaulis galutinai dalijamas į dvi puses, — komunistinę ir krikščioniškąją, — kurios, ugdydamos viena kitai nežabotą neapykantą, žmoniją stumia į katastrofą. Ir teigdamas, kad Berlyno problema yra pasaulinė problema, nuo kurios sprendimo pareis ir mūsų rytojus, tikiuosi, būsiu ne per daug pasakęs.
Mykolas Gilius
Berlynas, 1951 m. sausio 13 d.