Eilėraščiai |
Parašė J. AISTIS |
TARTUM PERLŲ NARAI TARTUM perlų narai, kurie neria i mirtį — Į akląsias gelmes, iš jėgų išmušti Ir visai nukamuoti, išnirę tušti, Atsikvėpusys leidžiąs į gelmę įnirtę Ir vėl pirštais nuogais begraibydami šlykštų Ir praskydusį dumblą kamuojas tenai, Kol jų rankose perlas sušvyti žvainai, Kad ant kaklo kažkam žėrėjimais trykštų ... Lygiai tu nuolatos vis ogioj kasdienybėj, Vis skurde ir menkystėj rausies ir kenti, Kad pasauliai kažkam neregėti, šventi Išsinertų iš purvo troškimų didybėn Ir nuskaidrintų buitį už saulę šviesiau... Bet, kaip naras, tu ieškai to džiaugsmo ne sau . ŠEŠTOJI DIENA VEŠLIAI žaliavo žeme neišdžiuvus Ir skliaustuose spindėjo amžini darbai... Dar žemes dumblas drėgnas, šaltas buvo, Tai lipdomas iš rankų tu sunkus dribai... Ne vergą, žemes viešpatį padarė Tave, sutingusį inertiška mase; Įpūtęs savo kibirkštį nemarią, Tau kartų ilgesį paliko akyse ... Ir, atsistojęs prieš visatos mįslę, Alsuodamas dievybės įkvėptu kvapu, Jauti, kaip tvinksi, teka gyslom Tas nuodėmingos žemės įgeidis kraupus: Iš dumblo kilęs — žemėn nuolatos drimbi, Tik retkarčiais Kūrėjo kibirkščia žibi... ILGESYS UŽEINA ilgesys, kaip viesulas į mišką, Ir blaškos, draskosi baisus; Nei baltos bangos, putų šmėklomis ištiškę, Nusilpęs graibstos debesų... Laukų žolynai plasda žemėn prisišlieję Ir verkia skundžiasi kniubsti; Iš debesų skaisčiom čiurkšlėm į žemę liejas žaibų rūstybė per apsti... Ūmai užeina — blaškosi, kvatoja, purto; Nueina eisena rūsčia ... širdis nuvargus ir tuščia Pajunta vėl sugrįžtantį jo žingsnį kurtų, Tarytum pilnas siaubo, sielvarto ir smurto Bangas viską nušluojančias, plačias ... LAPAI KRINTA lapai, kaip paukšteliai iškėstais sparnais, Lyg ieškodami dar vietos, kur nukrist: Palytėję vienas kitą suskamba liūdnai Ir vėl krinta nusigandę, netikri... Lakūs, drąsūs ir išdidūs vasaros sapnai Viens ant kito krinta kaupias po medžiu — Ir svajonių skristi, veržtis viesulo sparnais Nūn, po kojų galiai čežant, negirdžiu... Putnam, 1949. 10. 22 |