Eilėraščiai |
Parašė LEONARDAS ŽITKUS |
SUSTINGUSIOS BANGOS Be namų vargai vargus tarp svetimų Ir buvai, žmogau, pavirtęs į šunytį, šiandien stovi tu laimingas prie namų, — Bet namai tie, kaip ir laime, pramanyti. žvelk nuo slenksčio į sustingusias bangas. Dar meni — tave jos mėtė, kaip šunytį. Kaip šunytis pralindai siauras angas, Kad galėtum žmogumi krante trūnyti. PASAKOS BROLIAI Aš dainuoju nerasdamas naujo įkvėpimo nei žodžių naujų. Teka upė iš pieno ir kraujo, Bet ir pienas pavirsta krauju. O krantu žengia pasakos broliai, Užburti nuostabių spindulių. Ir vis tolinas mėlyni toliai, Ir neranda jie laimėn kelių. ATSISVEIKINIMO ŽIEDAS Segė žiedą man sesuo — Aš beveik verkiau. Staugė viesulas ir šuo, Ir kaskart klaikiau. Atsisėdau ant akmens Tolimam krašte. Dingo pasaka piemens, Liko tik rašte. Liko žiedas, kaip žaizda, Gilumoj širdies. Niekas niekur niekada Taip nebežydės. |