NAUJAS PROF. E. FRAEN KELIO VEIKALAS Spausdinti
Parašė Pr. Skardžius   

Paskutiniu dešimtmečiu yra gerokai praretėjusi baltologų šeima: latvių profesorius Jonas Plakis, didelis lietuvių draugas ir latviškai parašytos lietuvių kalbos gramatikos autorius, yra išgabentas į tolimuosius plačiosios tėvynės kraštus, kur jam kalbotyros darbo veikiausiai jau visai nebeteks dirbti; lietuvių kilmės vokiečių profesorius Jurgis Gerulis, Martyno Mažvydo raštų leidėjas, prūsų vietovardžių tyrinėtojas ir moderniosios lietuvių tarmėtyros kūrėjas, yra, rodos, priešams patekęs j nagus, ir šiuo metu apie jį nieko daugiau negirdėti; ilgametis Goettingeno universiteto profesorius Eduardas Her-mannas, parašęs bent kelis veikalus apie lietuvių kalbą. (pvz. "Litauische Studien, eine historische Untersuchung schwachbetonter Woerter im Litauischen", 1926 m., 423 psl., "Die litauische Gemeinsprache als Problem der allgemeinen Sprachwissenschaft", 1929 m. ir kt) ir bent kelis kartus keliavęs po Lietuvą mokslo reikalais, neseniai yra miręs, nespėjęs galutinai baigti paskutinio savo priešmirtinio darbo, plačios istorinės lietuvių kalbos chrestomatijos; Breslavo, vėliau Berlyno universiteto lyginamosios kalbotyros profesorius Pranas Spechtas, išleidęs vyskupo Antano Baranausko lietuvių tarmių tekstus ir Konstantino Sirvydo "Sakymus Punktų" su paaiškinimais bei šiaip sąžiningai sprendęs daugybę baltistinių problemų įvairiuose kalbotyriniuose žurnaluose, prieš kurį laiką taip pat yra atsiskyręs su šiuo pasauliu.

Šia proga tenka dar pastebėti, kad nemaža latvių bei lietuvių kalbininkų, artinantis audrai, yra apleidę savo tėvynes, ir dabar, plušdami dėl kasdienybės, retas kuris iš jų begali dirbti savo kalbotyrinį darbą, ypač dėl šaltinių ir laiko stokos.

Kiek laimingesnis šiuo atveju yra dabartinis Hamburgo universiteto lyginamosios kalbotyros profesorius Ernestas Fraenkelis. Nemaža nukentėjęs dėl savo kilmės nuo nelemtosios Hitlerio rasinės politikos ir dėl to turėjęs apleisti net savo nuolatinę Kie-lio buveinę, jis visdėlto išvengė pražūties ir, persikėlęs į Hamburgą, vargais negalais galėjo sulaukti  karo galo ir tuo pat metu viso hitlerinio režimo pabaigos. Galima sakyti, šitas darbštusis mokslininkas, ragavęs pragariško pyrago pačiame kultūringosios Europos viduryje, yra beveik stebuklingai išlikęs gyvas ir išlaikęs savo brangiausią turtą — didelę biblioteką ir gausius mokslinės medžiagos rinkinius.

Mes jo išlikimu ypač turime džiaugtis, nes jis, be lyginamosios kalbotyros, labai daug rūpinosi ir toliau tebesrūpina baltologija. Visų pirma jis daugelį metų stropiai seka kasmet pasirodančius baltistinės srities leidinius ir juos visus drauge su savo informacinėmis pastabomis surašo bibliografiniam kalbotyros žurnalui "Indogermanisches Jahrbuch".

Toliau reikia pastebėti, kad prof. E. Fraenkelis, be daugybės kalboty-rinių straipsnių, kuriuos jis yra paskelbęs įvairiuose moksliniuose žurnaluose, lig šiol yra išleidęs jau kelis baltistinius ir net specialius lituanistinius veikalus. Visų pirma minėtina jo 1921 m. išleistoji "Baltosla-vica, Beitraege zur baltoslavischen Grammatik und Syntax", kur jis pirmą kartą daugiau atkreipė dėmesio į lietuvių kalbos dalykus. Toliau seka jo "Syntax der litauischen Ka-•ms", kuri yra išspausdinta "Tautos * žodžio" 4. ir 5. tomuose, "Syntax der litauischen Postpositionen und Praepositionen", 1929 m. C. Winte-rio leidyklos išleista Heidelberge, "Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598". Dabar štai jau yra išspausdintas ir jo ketvirtas veikalas apie baltų kalbas ("Die baltischen Sprachen, ihre Beziehungen zu einander und zu den indogermanischen Schwesteridiomen als Einfueh-rung in die baltische Sprachwissenschaft" Heidelberg, 1950).

Šis pastarasis darbas yra naujausias ir todėl kiek plačiau paminėtinas. Kaip "Lietuvių kalbos polinks-nių ir prielinksnių sintaksė", taip ir šis jo 126 psl. veikalas išleistas tos pačios universitetinės C. Winterio leidyklos. Pat pradžioje autorius trumpai rašo apie indoeuropiečių kalbų paskirstymą ir baltų bei aisčių pavadinimus, toliau kalba apie prūsų kalbos paminklus, jos ypatybes ir santykius su kitomis kalbomis, po to trumpai paliečia lietuvių ir latvių kalbų skirtumą, kitas baltų padermes, baltų santykius su slavais bei suomiais ir paskutiniame, plačiausia-me, skyriuje gana išsamiai nagrinėja baltų kalbų santykius su kitomis indoeuropiečių kalbomis.

Kaip autorius pats savo pratarmėj pastebi, šis darbas visų pirma yra skiriamas tiems, kurie kaip reikiant nėra susipažinę su baltologija, ir todėl jame duodama nemaža bendrų, informacinių žinių, specialistams jau seniai žinomų. Bet tuo pat metu tam tikros problemos, dėl kurių nuomonės iš dalies skiriasi, yra mėginamos naujai nušviesti. Taigi šis darbas yra tarsi vidurys tarp informacinio aprašo ir moksliško tyrinėjimo.

Skaitydamas šį prof. E. Fraenkelio veikalą, kaip ir kitus jo moksliškus darbus, tuojau gali pastebėti, kad jis yra grynas kalbininkas lingvistas, kuris daugiausia domisi tik kalbiniais duomenimis, tų duomenų dėsniais, jų atmainomis ir tarpusaviniais santykiais. Kalbotyrinių išdavų jis beveik nemėgina susieti su kitų mokslų šakomis, pvz. archeologija, proistore, kultūros istorija ir kt., ir tuo būdu daugiau pagrįsti bei išsamiau nušviesti tų pačių kalbotyrinių duomenų kilmę, jų kitėjimą ir žymesnių atmainų priežastingumą. Pvz. iš šio veikalo beveik visai neaišku, kodėl baltų kalbos didžiu savo senoviškumu bei savotiškumu išsiskiria iš kitų indoeuropiečių kalbų, kodėl jos mažiau negu kitos ide. kalbos yra pasidariusios mišrios, kada, kuriose srityse ir su kuriomis kalbomis jos yra santykiavusios amžių glūdumoje, kurios ir kiek svetimos įtakos yra pasireiškusios baltų kalbose ir t. t. Pvz. apie priešistorinį baltų išplitimą ir jų vėlesnį įsikūrimą dabartinėse vietovėse autorius rašo daugiausia laikydamasis K. Būgos hipotezės, bet vėlyvesnieji archeologiniai tyrinėjimai rodo iš dalies ką kita ir šią hipotezę vietomis gerokai modifikuoja. Arba štai vėl autorius 70—73 psl. šiek tiek kalba apie tarpusavinius kalbinius rytinių suomių ir baltų kalbų santykius (apie suomių skolinius baltų kalbose ir atvirkščiai), bet nieko nerašo apie tarpusavines, bent senesnes, germanų bei slavų ir baltų kalbines įtakas; čia germaniškų ir slaviškų skolinių klausimai turėjo būti bent probėgšmais kiek paliesti.

Rašydamas apie grynus kalbinius dalykus, autorius apskritai rašo gana atsargiai, visados pateikia gausių autentiškų duomenų, dažnai išvadas paremia šaltiniais, ir todėl jo duodamos   daugiausia   santraukinės
Spechtas paskutiniame savo priešmirtiniame veikale "Der Ursprung der indogermanischen Deklination" (128 psl.) būdvardį sveikas jungia su slavų svež ir latvių svaigs "šviežias, fresh". Slavų svež (su senoviniu jat'), kilęs iš *suoi-gjos, gerai gale-tų derėti su latvių svaigs (iš *svai-gas), jei, žinoma, šis pastarasis žodis nėra vėlyvesnių laikų padaras. Slaviškos šaknies dvibalsis oi gali taip santykiauti su baltų ei, kaip lietuvių ai su ie žodžiuose daigas ir diegas, saikas ir siekas ir kt. Priebalsio k santykį su g galėtų paremti tokios grutės kaip striukas ir striu-gus, titnagas ir titnakas ir kt. Norint šiaip taip būtų galima susieti ir šių žodžių reikšmes. Bet, apskritai imant, ši etimologija atrodo kiek dirbtinė, todėl tenka ir ją priimti su tam tikra atsarga.

Kita, mano nuomone, taip pat abejotina yra Dancigo etimologija. Savo laiku A. Brueckneris (Archiv fuer slav. Philologie, XXXVm 47 t.) buvo linkęs lenku Gdansk kildinti iš slavų *guda- "miškas". Bet E. Hermanas (Nachrichten von der Akademie der Wissenschaften in Goettingen, 1941, 248 t.) su šia nuomone nesutinka ir taria šį vietovardį esant germaniškos kilmės — jį jungia su grotų istoriko Jordanio minimąja Gothiscandza iš *Gutiskand ia, kuri prūsų ar slavu buvusi perdirbta j *Gudiskana- ar *Gudiskanja-; ši lytis vėliau sudariusi pagrindą dabartiniam Gdanskui. Bet E. Fraenkelis mano visai kitaip: io nuomone, šio vietovardžio pagrindu veikiausiai buvęs paimtas prūsų kamienas *guda:n-"girėnas" (dvitaškiu žvmimas balsio a ilgumas) ir r>rie io vėliau buvusi pridėta lenkiška priesaga -isk-, taigi Gdansk, kilęs iš *Gudaniska-, esąs sudarytas tuo pat būdu, kaip rusų vietovardžiai Dvinsk, Minsk, Kursk ir kt. Bet čia tuojau kyla klausimas: kodėl lenkams reikėjo iš prūsų pasiskolinti kamieną *guda:n- ir prie jo vėliau pridėti savo slavišką priesaga? Kodėl šaknis *gud- negalėjo būti pažįstama to meto lenkams ir kitiems slavams? Jeigu pajūryje, kiek toliau nuo Dancigo, randame Gdynia, su-darvta su slaviška priesaga -ynia kain Grudynia, pustvnia bei kt., ir A. Bruecknerio prie Wartos unės dar minimas pratum Gdanie IT504 m.), tai netenka daug abejoti, kad šaknis gd- (iš *gud-) seniau buvo lenkų plačiau pažįstama. Dėl tos priežasties *Gudaniska- lengvai gali būti slaviškos kilmės. Tas faktas, kad nrflsu buvo pažįstama gudde (t. y. nudė) "krūmas" šalia vietovardžių Lendegudien, Gudynykien ir kt. ir lietuvių kalboje yra gudkarklis, gu-dobelė "laukinė obelė" ir kt., dar nieko   nepasako   prieš   šią   nuomonę: *guda- arba guda:- (ne *gudda:-, kaip E. Fraenkelis 65 psl. klaidingai rašo) gali būti tokios pat baltų ir slavų bendrybės, kaip pvz. dausa-, dūma-, gardą- ir kt.

Kaip Gdansko, kiek abejotina atrodo ir žmogaus etimologija. 104 psl. autorius sako, kad pirmoji šio žodžio dalis esanti susijusi su žemė, lot. humus ir kt., o antroji su goti "eiti". Formalinę darybos pusę jis pagrindžia analogija žmo-gus: goti = at-stus: stoti ir pirmykštę žmogaus reikšmę taria buvus "žeme einantysis, žemėje esantysis". Bet iš tikrųjų neviskas yra taip paprasta ir sklandu. Visų pirma gana įtartina atrodo minėtoji analogija. Sprendžiant iš mūsų žodžių darybos istorijos, senovėje apstas ir atstas yra veikiausiai buvę ne tik daiktavardžiai, bet ir būdvardžiai, tos pat rūšies, kaip laukas, -ai "Feld, field" ir laukas, -a "su balta žvaigžde kaktoje", tyras, -ai "tyruma" ir tyras, -a "neapaugęs medžiais, tuščias, plynas; grynas", trakas, -ai "šėlas, siutas" ir trakas, -a "patrakęs, pasiutęs", ūmas, -ai "prastas kvapas, smarvė" ir ūmas, -a "neišdžiūvęs, dar žalias; staigus" ir kt. Plg. dar laikas, -ai "Zeit, time", bet at-laikas, -a "atliekamas", nuo-laikas, -a "atspėjamas, laisvas nuo darbo", pa-laikas, -a "senas, nudėvėtas"; sen. liet. plonas, -ai, "laitas, padas, grendimas" ir plonas, -a "nestoras", sen. graikų tomos "pjūvis, nuopjova" ir tomos "pjaunąs" ir kt. Būdvardžiai apstas ir atstas yra dar išlikę mūsų senovinėje raštų ir iš dalies dabartinėje kalboje, pvz.: Dievas anus apstai papenėjo (J. Bretkūno postilėje); keliautojas iš atsto krašto (Juzumavičių raštų kalboje) ; ans mane ir iš atsto bijo (Gargždai) ir kt. Posakis iš atsto yra tos pat rūšies kaip iš anksto, iš arto, iš tolo šalia ankstas "ankstyvas", artas "artimas", tolas "tolimas" ir kt. Ilgainiui kaip ankstas, artas, tolas, taip pat bjaurus, pigas, romas, vėlas, baugštas, rūgštas ir kt. buvo daug kur paversta į ankstus, artus, tolus, bjaurus, pigus, romus, vėlus, baugštus, rūgštus, taip tolygiai senesnių būdvardžių apstas ir atstas vietoje galėjo atsirasti apstus ir atstus. šitą kitėjimą dar aiškiai rodo šiokių lyčių istorija ir daryba. Pvz. būdvardį bjauras dar sutinkame Mažvydo katekizme, Chilinskio Biblijoje, Giedraičio N. Testamente, Aleknavičiaus Pasakose ir kt., o dabar dar jį vartojamą randame dusetiškių, salakiš-kių, tverečėnų ir kt. rytiečių šnektose, žemaičių prieveiksmis bjaurie "bjauriame ore, esant bjauriam orui" (pvz.: kur tu eisi tokie bjaurie? Veiviržėnai) rodo, kad seniau ir žemaičiuose buvo vartojamas būdvardis b ja u ras;  - dėl - darybos plg. "b Ja U ras: bjaurie, artas: artie, tolas: tolie (toliese), taip pat namas: namie, oras: orie ir kt. Arba štai vėl dabar daugiausia mes sakome vėlus, bet šalia jo tebevartojame senovišką prieveiksmį vėlai; pats būdvardis vėlas dar sutinkamas senesnių raštų kalboje. Būdvardis pigas, -a dar apydažniai vartojamas senoviniuose raštuose; vietomis jis dar tebevartojamas ir ryt. augštaičių tarmėse šalia bjauras, rūgštas ir kt., nors čia pat tuojau pasako ir bjaurus, pigus, vėlus. Kiek plačiau sutinkama sustingusi niekat-rosios giminės lytis bepiga: bepiga jam su tokiuo arklu art (Kupiškis); bepiga bagotam be pinigų (Anykščiai) ; bepiga augti jaunam berneliui pas senąjį tėvelį (Juškevičiaus dainų kalboje) ir kt.

Iš to, kas čia trumpai pasakyta, jau aišku, kad vėlyvesnis atstus visiškai netinka minėtajai analogijai: šalia stoti: ap-stas, at-stas jau daug geriau dera dėti: klo-das, in-das, samdas, už-das ir kt., nes tiek vienu, tiek kitu atveju priešdėlinės lytys -sta-, -da- gali būti dar reikšmiškai jungiamos su ilgomis veiksmažodinėmis šaknimis sto-, dė-. Kas kita yra žmogus: čia priesaga -gu- yra pridėta prie senesnio kamieno žmo-, kur savo keliu pirmykštė nykstamojo laipsnio šaknis žm- yra išplėsta balsiu -o-. Ilgainiui iš šios šaknies buvo susidaryta visa eilė tolimesnių darinių: žmuo "žmogus", žmonės, žmona, dvisk. žmune (Daukšos postilėje) ir kt. Dabartinėje kalboj senesnis žmuo beveik visur yra pakeistas vėlyvesnu žmogumi; toliau dėl to žr. mano "Lietuvių kalbos žodžių darybą", 296 t.

Kadangi žmogus yra vėlyvesnių laikų padaras ir ištisai nėra sutinkamas nei vienoje kitoje ide. kalboje, tad jo darybos lyginamai negalime nei paremti, nei įrodyti. Pačioje lietuvių kalboje jis vargiai gali būti jungtinas su goti "eiti". Visų pirma šis veiksmažodis yra gana siaurai vartojamas; tuo tarpu jis tėra paliudytas tik iš vienos kitos ryt. augštaičių (kupiškėnų, skapiškėnų ir kt.) šnektos. Latvių kalboje šio veiksmažodžio šaknis yra vartojama būtojo laiko lytims sudaryti, pvz. ga:-ju "ėjau" šalia iemu "einu", iet "eiti" ir kt. Senų senovėje ta pati šaknis dar buvo vartojama aoristui sudaryti; plg. sen. indų a-ga:t "ėjo" šalia dvejybinės esamojo laiko lyties ji-ga:ti "jis eina" ir kt., žr. Trautmann, Baltisch-slavi-sches Woerterbuch, 76 psl. Todėl kai-kurie kalbininkai yra linkę manyti, kad goti kaip atskiras, savarankiškas žodis yra ne iš senų senovės paveldėtas, bet antriniu keliu išriedėjęs iš pirmykštės aoristinės šaknies. Tik čia tuojaU susidaro viena sunkenybė: šalia goti- tverečėnų tarmėje dar randame gvoti. Tad iš kur Salia go- galėjo atsirasti gretimine šaknis gvo-7 Tuo tarpu tai yra dar neišaiškinta.

Iš kitos puses lietuviai jau nuo senų senovės labai plačiai vartoja veiksmažodį eiti, kuris gerai pažįstamas kitoms baltų ir kaimyninėms slavų kalboms. To veiksmažodžio senumą rodo ir didelis bei įvairus tolimesnių darinių būrys, pvz. eidinti, eiga, at-eiva, per-eiva, eiklus, eila (lat. iela "gatvė"), eimena "tėkmė, upelis", einis "greitas, eiklus žmogus", eisena, eislus "mėgstąs eiti", eisme "eiga, ėjimas" ir kt. Taigi lietuviai, susidarydami savo vėlyvesnį žmogų, veikiau būtų galėję pasinaudoti ne veiksmažodžiu goti, bet eiti, kuris senovėj yra buvęs atematinio kamieno (eimi, eisi, eiti, eime, eite) ir kurio veikiamasis esamojo laiko dalyvis buvo *ent- (vs. vd. *ęs, enti "einąs, -anti").

Pagaliau, kaip daugelio kitų priesagų, taip ir priesagos -gu- mes apskritai negalime lengvai kildinti iš savarankiško žodžio; pvz. lig šiol dar niekas negalėjo įrodyti, kad žodžio sūnus priesaga -nu- būtų išriedėjusi iš kokio nors atskiro žodžio. O tuo tarpu neabejotina, kad priesaga -nu-taip santykiauja su -na- (pvz. ber-na-s, sap-na-s ir kt), kaip -gu- su -ga-, pvz. padar-ga-s "įrankis, padarynė", sto-ga-s "ūgis" (šalia stoti) ir kt. Toliau šalia išplėstinės priesagos -ада- turime ir -agu-, pvz. mand-agu-s "dailus, patogus, taikus; padorus" šalia mandyti "mėginti, bandyti. Taigi ir žmogus savo priesagos -gu- kilme bei reikšme gali nesiskirti nuo sūnus ir kitų panašių darinių.

Visai savotiškos darybos yra girė-nas. Kadangi priesaga -na- yra dažnai prijungiama prie įvairių kamienų (plg. ūka-na-s: ūka-s, kupro-nas: kupra ir kt.), tai Fraenkelis (65 psl.) mano, kad ir girėnas esąs tiesiogiai sudarytas iš girė; plg. lapenas "lapės patinas": lapė, pelenas "pelių vanagas": "pelė ir kt. Bet jis, man rodos, čai daro tą pačią klaidą, kaip ir H. Pedersenas, La cinquième déclinaison latine, 14, 66 psl. Visų pirma girė daugiausia sutinkama žemaičiuose ir pažemaitėje, todėl ji niekuo nesiskiria nuo terminių lyčių dvasė, valė, kurios, be abejones, yra vėliau atsiradusios senesnes dvasios ir valios vietoje. Kaikuriose žemaičių tarmėse dar ir dabar vs. vietininkas tebesakomas giriuo iš girioje, jaujuo iš jaujoje šalia vs. vd. jauje (galūninis e yra siauras ir trumpas garsas tarp e ir i), km. jaujes. Tai rodo, kad dar neseniai ir pačių žemaičių buvo gerai pažįstama giria, kuri vėliau fonetiškai buvo paversta j g i re. Kiti lietuviai daugiausia yra išlaikę girią. Kilimo šis žodis veikiausiai yra kilęs iš kamieno giri- (plg. sen. indų giri-"kalnas") ir ilgo kamiengalinio -a-, visai panašiai, kaip marios iš mari-a (plg. gotų mari-saiws "jūra", galų vietovardis Mori-dūnum, lot. mare iš ♦mari ir kt.), taip pat atakia "kerštas" iš *at-aki-a : aki-s, Ančia "upė" iš *anti-a: anti-s ir kt. Taigi girėnas visų pirma jungtinas su senesne giria, ne girė; plg. dar: mošėnas "vyro sesers vyras": moša, tetėnas "tetos vyras": teta, varnėnas "jaunas varniukas; špokas": varna ir kt. Tačiau girėnas ir kiti šios priesagos dariniai buvo pradėti daryti ne iš balsinių, bet iš priebalsinių kamienų. Pvz. šalia telias seniau yra buvęs dar priebalsinis kamienas telėn-, visai panašiai, kaip kad prūsų šalia mal-dian "kumelys" yra buvęs kamienas malden-, iš kurio vėliau su priesaga -ikis buvo sudarytas malden-ikis "vaikas". Šitas prūsų malden- visai sutinka su slavų *molden-, iš kurio yra sudarytas rusų moloden'-kij, serbų mlade (iš mladę) ir kt. Priebalsi-nį kamieną *telėn- (*telen-) dar rodo slavų telę (ds. telę-t-a), rusų telen-ok (taria telionok) ir kt. Iš šito prie-balsinio kamieno *telėn-, pridėjus dar kamiengalį -a-, buvo sudarytas baltų *telėna- (latvių telėns "teliukas") šalia telias (lat. tel'š iš *teljas). Kamienas *telėn- taip santykiauja su *telja-, kaip *maldėn- (*malden-) su *maldja-. Tuo būdu šalia giria galėjo būti sudarytas ir girėnas, šalia varna galėjo atsirasti varnėnas "varniukas; špokas" ir kt. Ilgainiui su priesaga -ėna- buvo sudaryta ypač daug giminystinių ir vietovinių pavadinimų, pvz. brolėnas, mošėnas, tetėnas, Babrungėnai, Darbėnai, Kurtuvėnai, Veiviržėnai, taip pat kupiškėnas, ragainėnas, tilžėnas, pavardės Girėnas, Kalnėnas, Kalvėnas, Ragenas ir kt.

Priesagos -ėna- darinių perėjimą nuo priebalsinio kamieno į balsinį dar rodo mūsų įvairūs vietovardžiai, pvz. Tverečiaus apskrities kaimas Bobėnys šalia vėlyvesnio pakaito Bo-bėnai (plg. Kėdainys ir Kėdainiai) ir kt. Senovinėje slavų kalboje šios rūšies dariniai daugiskaitoje dar tebebuvo priebalsinio kamieno, pvz. slovėne "slavai", samarene "samariečiai" (skiemenys ve, re turėjo slavų jat' iš ilgo ė) šalia ds. vd. kamene = akmenes ir kt. Dėl to toliau plg. W. Vondrak, Vergi. slav. Grammatik' I 543, Pr. Specht, Zeitschrift fuer vergi. Sprachforschung LBC 242, 251, mano "Lietuvių kalbos žodžių daryba" 238 t.

Ilgainiui, kai priesaga -ėna- buvo pradėta plačiau vartoti ir jos darinių skaičius žymiai padidėjo, galėjo būti vienas kitas darinys su šia priesaga vėliau iš analogijos ir kitokiu būdu sudarytas, būtent — primiršus pirmykštę darybą, galėjo būti priesaga -na- pradėta dėlioti ir prie S- kamieno žodžių; pvz. balėnas "balta mediena, brazdas", pelenas "pelių vanagas", rykštėnas "varža" ir kt. gali būti kilę iš ė- kamienų balė- (plg. ba-lė-ti "baltėti"), pelė- (plg. pelė-jai, pelė-siai, pelė-ti), rykštė-, visai panašiai, kaip pvz. vilnonas yra sudarytas iš vilno- (vd. vilna) su priesaga -na-, ratanas iš rata- ir t. t.

Šitomis savo keliomis platesnėmis kritiškomis pastabomis aš visai nenoriu sumažinti prof. E. Praenkelio didžiai svarbaus viso leidinio, — ne, aš tuo būdu noriu tik pabrėžti, kad darybiniai arba etimologiniai lietuvių ir kitų baltų kalbų klausimai kartais yra daug painesni, negu iš pradžios atrodo. Tačiau, tai darydamas, aš taip pat turiu pažymėti, kad šis autoriaus darbas yra ne tik puikus, kondensuotas informacinis šaltinis moksliškai su baltų kalbomis susipažinti, bet tuo pat metu jis iškelia aikštėn ir daugybę įdomių baltologinių problemų. Pvz. 219-21 psl. jis linkęs drauge su italų kalbininku Bonfante manyti, kad Baltijos jūros pavadinimas esąs iliriškos kilmės — susijęs su bala, balas "baltas" ir kt. 29 psl. jis įdomiai mūsų būdvardžių augš-čiausio laipsnio priesagą -iausias jungia su graikų priesaga -eus, kuri būdavo kartais pridedama prie augš-čiausio laipsnio priesagos -istos, pvz. aristeus iš aristos "geresnis" ir t. t. Ypač įdomu ir naudinga pasiskaityti tai, ką jis 23—50 psl. rašo apie prūsų kalbą, šito skyriaus turėtų nepamiršti ypač tie, kurie turi kreivą supratimą apie šią seniausią baltų kalbą, žodžiu, kiekvienas, kas nepatingės su šiuo veikalu susipažinti, turės nemaža orientacinės ir mokslinės naudos.
Pr. Skardžius