KAIP VAKARŲ DEMOKRATIJOS PLANAVO SPRĘSTI BALTIJOS RESPUBLIKŲ BYLĄ Spausdinti
Parašė J. Pž.   

Sumner Welles, JAV valstybes pa-sekretoris 1937-43 m., autorius visos eiles knygų ir straipsnių karo bei pokario tarptautines politikos klausimais, šiais metais išleidžia naują knyga, pavadintą "Septyni sprendimai, lėmę istoriją". Amerikiečių žurnalas "Foreign Affairs" savo š. m. pirmojo ketvirčio numery duoda gana įdomią ištrauką iš tos būsimos Welles knygos, šis Welles straipsnis, pavadintas "Du Roosevelto sprendimai — vienas debitinis, kitas kreditinis", atidengia autentiškoj šviesoj, tarp kitko, ir Lietuvos bylos likimo raidą karo metu.

Kodėl JAV dar karo metu nebandė pasiekti susitarimų su sąjunginių tautų nariais pagrindiniais politiniais ir teritoriniais klausimais? Kaip žinia, po karo daugiausia kaltinimų susilaukė kaip tik ši trumparegiška vakarinių sąjungininkų karo meto diplomatija. S. Welles konstatuoja, kad prezidentas Rooseveltas su savo valstybės sekretoriumi Hull buvo oficialiai nusistatę nedaryti jokių susitarimų teritoriniais bei politiniais klausimais iki karo pabaigos. Pavadinęs tai debitiniu Roosevelto sprendimu, autorius atidengia tokio nusistatymo užkulisius ir drauge parodo 1941 m. vasarą paskelbtos Atlanto Carterio likimą.

Jau pat 1941 m. pabaigoj Vakarų demokratijoms paaiškėjo Sovietų pokariniai siekimai. Kada tų metų gruodžio pradžioj Eden, Britų užsienio reikalų ministeris, rengėsi vykti j Maskvą, Vakarų demokratijų sostinėse buvo neabejojama, kad sovietai iškels ir Baltijos respublikų ateities klausimą. "Aš kalbėdamasis su prezidentu ir sekretoriumi Hull, — rašo Welles, — išreiškiau tvirtą viltį, kad mes turime įsakmiai paprašyti Britų vyriausybę nepadaryti jokio galutinio susitarimo, kurs užangažuotų D. Britaniją remti nuolatinį Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių panaikinimą. Tokio turinio nota buvo nusiųsta 1941 m. gruodžio 5 d. per JV ambasadorių Londone Winant Britų užs. reikalų sekretoriui Edenui." Toj pat notoj buvo pabrėžta, kad tiek Sovietų, tiek Britų, tiek JAV vyriausybės yra saistomos tų vyriausybių priimto Atlanto Čarterio principų visuose savo pokariniuose sprendimuose. Jokių specifinių susitarimų negali būti prieita iki galutinės taikos konferencijos. — To paties principinio nusistatymo buvo ir tuometinis Britų premjeras W. Churchill. Savo pirmojo vizito metu Washing-tone kategoriškai pakartojęs, kad "Baltijos valstybės turi būti suverenios nepriklausomos tautos." 1942 m. sausio 8 d. Churchill pranešęs Edenui: "Priverstinis Baltijos valstybių tautų perleidimas S. Rusijai prieštarautų visiems principams, dėl kurių vedame dabartinį karą, ir kompromituotų mūsų bylą ... Jokiu atveju negali būti nustatinėjamos sienos iki taikos konferencijos."

Tuo būdu jau 1942 m. pradžioj JV ir D. Britanijos vyriausybės vieningai sutarė, kad iki taikos konferencijos nedaroma jokių nutarimų dėl pokario politinių bei teritorinių patvarkymų. Rusija laikinai aprimo, ir kada 1942 m. vasarą Molotovas viešėjo Washingtone, jis nebekėlė 1941 m. birželio mėnesio Rusijos sienų pripažinimo klausimo. Pačiame Valstybės Departamente 1942 m. buvo sukurtas patariamasis komitetas pokario užsienio politikai studijuoti. Jo pirmininkas S. Welles su-gestijonavęs, kad dar karo metu būtų sudarytas ir tarpsąjunginis organas būsimai pasaulio politinei struktūrai studijuoti, nuomones išsiaiškinti ir išvadas pateikti pokario taikos konferencijai. Ši propozicija buvusi JV aukštosios administracijos atmesta. Prezidento neigiamą nusistatymą tuo klausimu lėmęs noras koncentruoti viską laimėti karui. Nenorėta imtis jokio politinio uždavinio, kurs paraližuotų ar grėstų nutolinti karo pergalę. JV kariuomenes vadovybė nuolatos įspėjusi prezidentą nesukelti ginčų su Rusija bet kuriais politiniais ar teritoriniais pasikalbėjimais. Įsileidus į tokius pasitarimus ir atmetus Rusijos teritorinius reikalavimus, bijota dvejopos Sovietų reakcijos: geriausiu atveju, nustoti Rusijos bendradarbiavimo kare prieš Vokietiją, o blogiausiu — paskatinti Kremlių į derybas su Hitleriu dėl se-paratinės taikos. Pastaroji galimybė dominavo JV kariuomenės vadovybės galvose. Ji nuolatos pabrėžda-vusi, kad dar 1941 m. rugsėjo 5 d. Eritų vyriausybė gavusi pranešimą iš Maskvos, iš kurio susidaryta įspūdis, jog jau tada Stalinas galvojęs susitarti atskirai su Vokietija.

Patsai valstybės sekretorius Hull buvo nusistatęs neliesti kontroversinių klausimų tol, kol galima. Jis norėjęs atidėti iki taikos konferencijos ir "tokias nepaprastai sunkias problemas kaip Baltijos valstybių ar Lenkijos rytinių sienų klausimą." Prezidentas vengęs prieštarauti tokiam Hull nusistatymui. Pagaliau, Rooseveltas norėjęs išlaikyti amerikiečių tautos vienybę. Ėmus diskutuoti būsimas Lenkijos sienas, Baltijos valstybių ateitį ir kitus rytų Europos pokarinius patvarkymus, bijota sukelti Amerikos tautinių mažumų reakcijas bei ginčus.

Galiausiai, prezidentas Rooseveltas pasitikėjęs savo dideliais derybininko sugebėjimais ir manęs laimėti gerą taiką be apriorinių pokarinių problemų sprendimo parengimų. Jis dėjęs dar didesnių vilčių, kaip velionis Wilsonas, j plebiscitus, kaip visuotinę priemonę išspręsti Europos teritorinius ginčus. Rooseveltas manęs pasiūlyti Stalinui plebiscito keliu išspręsti ir Baltijos valstybių ateitį, kai tam ateis laikas. Prezidentas buvo įsitikinęs, "kad jis gaus Stalino pritarimą padaryti laisvus plebiscitus tarptautinėj priežiūroj visose trijose Baltijos respublikose. Kaip dabar žinoma, Jaltoje prezidentas patyręs, kokių tuščių iliuzijų jis turėjo. Stalinas jam pasakė, kad tai yra klausimas, kurį jis atsisako diskutuoti, nes Baltijos tautos jau nubalsavusios prisijungti prie Sovietų Sąjungos".

Nors Vakarų demokratijos ir buvo padariusios pradinį nusistatymą nediskutuoti pokarinių problemų iki taikos konferencijos, vėliau jos buvo priverstos nutolti nuo to principo. Joms paaiškėjo,  kad laiminčios S. Rusijos apetitai didės, jei nebus imtasi dar karo metu tam tikrų politinių pastangų. Tehehrane (1943) Stalinas nebeinsistavęs kalbėti dėl Rusijos teritorinių siekimų, bet reikšmingai pridėjęs, kad "kai laikas ateis, mes kalbėsime dėl to." 1943 m. padaroma eilė pareiškimų dėl pokarinių problemų. Deklaruojama Austrijos nepriklausomybė ir būsimas Italijos statusas po keturių sąjunginių užs. reikalų ministerių konferencijos Maskvoj. Kairo konferencijoj (Roosevelt, Churchill ir Chiang Kaishek) nusi-statoma dėl Korėjos nepriklausomybės ir Mandžūrijos bei Formozos grąžinimo Kinijai. Jaltoje Stalinas išgavo Vakarinių demokratijų sutikimą prijungti Pietų Sachaliną, Kurilų salas ir įsigyti pilną kontrolę Mandžiū-rijoj. Jaltoje buvo nustatytos ir Lenkijos ribos bei jos būsimos vyriausybės politinė sudėtis. Vadinas, kai Rusijos pozicija pagerėjo, Vakarų demokratijos buvo išprievartautos daryti tokių nuolaidų, kurių jos 1942 m. pradžioj nemanė daryti, ir kurių pasekmių jos pilnai nenumatė, nes buvo nusistačiusios nediskutuoti pokarinių problemų iki taikos konferencijos.

S. Welles, įvertindamas tokį Roose-velto fatalinį sprendimą, daro šių išvadų:
1942 m. sausio mėn. JV turėjo dvi aiškias alternatyvas. Viena iš jų buvo sukurti oficialią tarptautinę komisiją, kuri pastoviai planuotų pokario taiką. Antroji — ryžtingai atsisakyti diskutuoti bet kurį politinį ar teritorinį klausimą iki taikos konferencijos. Abu keliai turėjo savų pliusų ir minusų. Autoriaus nuomone, pirmojo kelio pliusai žymiai pranešę antrojo minusus. "Nesilaikydami nė vieno, mes patekome tarp dviejų be atramos kėdžių. Didžiulė įtaka, kurią JV turėjo tuojau po Pearl Harbor atakos, nebuvo panaudota. Kai JV bandė kalbėtis dėl politinių patvarkymų, jų įtaka nebuvo lemianti.". Pirmaisiais Vokiečių invazijos mėnesiais Stalinas maldavo Vakarų demokratijas siųsti savas divizijas su nuosava vadovybe kovoti Rusijos žemėj. Vėliau, atmu-šęs vokiečių atakas su milžiniška JV medžiagų pagelba, Stalinas užėmė vėl tas teritorijas, dėl kurių Vakarų demokratijos manė kalbėtis. Deryboms momentas buvo pražiopsotas. "Tuo pačiu laiku, Rusijos militarinė jėga padidėjo, Amerikos politinė, militarinė ir pramoninė galia paveikti Kremlių atitinkamai sumažėjo. S. Rusija tapo svarbiausia valstybe Europoj ir Azijoj, ir jos ambicijos proporcingai augo". Todėl "Teherano, Jaltos ir Potsdamo susitarimų kritikai painioja santykį tarp priežasties ir išdavos. Taip karčiai puolami susitarimai būtų buvę visai kitokio pobūdžio, jei prezidentas būtų nusprendęs 1942 m. sukurti Jungtinių Tautų Tarybą, įpareigotą surasti politinių ir teritorinių problemų sprendimus prieš karo pabaigą".    J. Pž.