GABRIELA MISTRAL Spausdinti
Parašė P. GAUČYS   
Gabriela Mistral yra pirmoji Pietų Amerikos ir penktoji pasaulio moteris, gavusi Nobelio literatūros premiją. Tai atsitiko 1946 metais. Ligi to laiko ji buvo mažai težinoma už Pietų Amerikos ribų. Šiandien meno pasaulis ją vertina, kaip vieną pačių gryniausių ir tikriausių lyrinių šaltinių, ištryškusių mūsų dienomis. Garsusis prancūzų poetas Paul Valery rašo, kad jos kūryba yra "stebinanti, kaip mus nustebina gamta, kada ji mums parodo gebanti sukurti daugiau būties tipų ir vertybių, negu kad mes vaizdavomės". Toliau jis kalba apie ypatingą šios poezijos grožį ir švelnumą, kuris primena "pačius prakilniausius pasaulio dalykus".

Taip byloja didysis prancūzų poezijos ir prozos meisteris, visai kitokių intelektualinių polinkių žmogus, gyvenęs kitokiame idėjų ir jausmų pasaulyje, negu Gabriela Mistral. Užtai jo žodis apie šią poetę juo įdomesnis ir tikresnis, nes jis ateina iš objektyvesnio taško.

Ir mes susidomėję klausiame: kas toji Gabriela Mistral ir kokią dainą ji mums dainuoja?

Tikrasis jos vardas yra Liucilė Godoy Alcaya-ga. Ji gimė 1889 m. balandžio m. 7 d. mažame šiaurės Čilės miestelyje — Vicuna.

Josios tėvas Jeronimas buvo nepaprastai gabus improvizatorius, buvo baigęs kunigų seminarija, tačiau. įsimylėjęs būsimą Liucilės motiną, vedė ją ir buvo mokytoju.

Būsimoji poetė mažumės dienas praleido kaime ir dar visai jauna, niekur nesiruošusi, pradėjo mokytojauti. Tada ji teturėjo vos 15 metų. Bemokytojaudama La Serena miestely, ji pamilo vieną vietos geležinkelio tarnautoją. Ši juodviejų meilė vėliau vispusiškai atsispindėjo josios kūryboje, kuri jai suteikė pasaulinę šlovę.

Bet netrukus ji liko viena ir labai skaudžiai pergyveno ši nusivylimą. Dar nespėjo užgyti jos širdies žaizda, kai likimas i ai atnešė kitą, dar skaudesne. Nusišovė jos mylimas jaunuolis, tarnyboje kilus klausimui dėl jo sąžiningumo.

Jos skausmas buvo toks gilus, josios siela buvo taip sukrėsta, kad iš jos pervertos širdies išsiveržė tyras poezijos šaltinis, kuriame tikras skausmas savo tobulo grožio lytis. Tada ji parašė tris "Mirties sonetus", už kuriuos vėliau, 1914 m., autorė buvo apdovanota lauru vainiku ir aukso medaliu. Nuo tada ja susidomėjo įvairūs laikraščiai, žurnalai ir kritikai. Tas išgarsėjimas jai palengvino pasiekti aukštesnių laipsnių tarnyboje. Nuo 1918-20 ji buvo Magellano miesto gimnazijos direktorė, o vėliau — Temuco ir Santiago.

1922 m. ji jau buvo žinoma visoje Lotynų Amerikoje. Tais  metais ji buvo Meksikos vyriausybės pakviesta bendradarbiauti mokyklų reformos komisijoj. Meksikoj ji buvo priimta kaip garbės viešnia.

Tuo pačiu laiku Gabr. Mistral gerbėjai Jungtinėse Valstybėse pasirūpino surinkti į vieną knygą jos išmėtytus įvairiuose žurnaluose eilėraščius. Tuo būdu atsirado "Desolación" (Nusiminimas), jos pagrindinis veikalas. 1923 m. Čilėje pasirodė "Desolación" antroji laida. Toje knygoje randame eilėraščius ir trumpas prozos poemėles. Įžangoje poetė sako: "Tegul Dievas man atleidžia už šią karčią knygą, o žmonės, kurie į gyvenimą žiūri kaip į malonumą, — taip pat tegul atleidžia". Ir toliau: "Šiuose eilėraščiuose kraujuoja skausminga praeitis, kurioje daina krauju paplūdo, kad man būtų lengviau".

1924 m. Gabriela Mistral baigė savo misiją Meksikoje ir aplankė Jungtines Valstybes ir Europą. Madride išleido mažą eilėraščių rinkinį "Ternura" (Švelnumas).

1926 m. buvo paskirta darbuotis Tautu Sąjungos sekretarijate. Suvaidino svarbų vaidmenį T. S-gos leidiniu komisijoj Genevoje. Paryžiuje, kartu su prof. Belaunde, įsteigė Institutą leisti isnanu Amerikos klasikams prancūzų kalba.
Nuo 1932 m. ji buvo Čilės konsulu Neapoly, Madride, Lisabonoi, Los Angeles, Rio de Janeiro, o paskiausiai Meksikoie — Vera Cruz mieste. 1938 metais ji išleido Buenos Aires trečią rinkinį — "Tala" (Erškėtmedis).

Gahriel Mistral visoj savo kūryboj alsuoja giliu įkvėpimu, tačiau jis nėra lygus. Atrodo, ar galėjo atrodyti. kad visa jau buvo pasakyta apie žmogaus širdį. kad daugiausia, ką nauja galima padaryti,. tai sugretinti žmonių širdis skirtinguose akiračiuose ar parodyti aistringesnėse padėtyse. Tačiau štai ateina Gabriela Mistral su savo meiles ir mirties kvaituliu, ir mes matome Įsikūnijant viduriniams  amžiams  būdingą  sąžinės būseną.

Jos genijaus jėga — laimingiausiomis įkvėpimo valandomis — ja paskatino suviduramžinti viską,. kas atsirasdavo jos gyvenimo akiratyje, čia glūdi jos gedulinga realizmo šaknis, kurį įgijo ne per tobula viduriniu amžių kultūros pažinimą. bet per krikščioniškai asketinį auklėjimą.

Mirties kvaitulys ir sąžinės graužimas slypi jos eilėraščiuose, pavadintuose "Dolor" (Skausmas ). kuriuose vyrauja jos genijus. Ir kadangi tai iškilo iš meilės, virtusios pelenų sauja, mirties vaizdai nusveria jos eilėraščiuose.

Gabr. Mistral. kaip ir daugelyje kitų būtybių, ruseno genijaus kibirkštėlė. Nelaimingoji meilė, jos vaizduotės ar jos nelaimės dėka, pažadino josios talentą. Po ranka buvo sukrautos, kaip senienų muziejuje, vidurinių amžių relikvijos, kurios atgavo gyvybę. Jos užsiliko iš kūdikystės maldų, asketinių knygų, senųjų maldaknygių, šventųjų gyvenimų, "Kristaus Sekimo" skaitymo; o ten kaip tik žydi erškėčiai, švyti ietys ir vinys, mėlynuoja rykštės, skyla kryžiai ir kraujo iškalbingumu žaizdos byloja apie begalinę meilę. Ten taip pat buvo skausmai, ašutinės, kaulai ir pelenai, ašaros ir dulkės, kančios ir aimanos. Ir šitais paprastais apmatais Gabriela Mistral sukūrė visą savo genialią poeziją ir parodė aistringą moters sielą.

Negausus yra jos minties lobynas. Jos žodžių spiečius išsitenka mažam avily. Tačiau įkvėpimo ugnies palytėta toji mintis ir tas žodis gauna tikrą burtų jėgą, jausmai ir idėjos prasiveržia iš naujų tų gyvų skiemenų kombinacijų. Taip pat nėra gausios jos temos. Tačiau ji surado akordų, kurie būdingi tik jai tarp amžinų poezijos temų: meilė ir mirtis, gamtos vaizdai, mieli atminimo šešėliai, ekstazės — visa tai yra pabėgimas iš dabarties kalėjimo, kuriame gyvename, į pasaulį, kurį paslapčiomis garbiname ir apie kurį svajojame.

Asketizmas — labiau intelektualinis, negu emocinis — jos kūdikystės ir pirmosios jaunystės metų — jai leido dvidešimtame amžiuje išdainuoti vidurinių amžių realizmą, kuris džiaugėsi ir grožėjosi mirtimi.

Ji mato kūną atsivėrusį, gyslas išsekusias kaip upes, pirštus išaižytus kaip varpų grūdus, ašutinių rėžius, kraują, ašaras, vargą, nerimą, kruvinas rožes.

Kartais jos asketinis realizmas dvelkia pesimizmu ir netgi neviltim. Mirties melodija skamba "Desolación" knygoje. Tačiau yra tai ne toji mirties tema, apie kurią garsus ispanų dainius J Manrique yra pasakęs: "Šis pasaulis yra kelias į kitą, — būstinę be skausmo". Jam mirtis yra trumpas perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą. G. Mistral kūryboje, ten kur jos poezija yra giliausia, mirtis — tai duobė, dešimties pėdų žemės sklypas, pelenų sauja, pirštai, kurie išsineria, kaulai, kurie subyra.

Tai žiaurus garsiųjų ispanų dailininkų natūralizmas, kaip kad Velazquez, Zurbaran, o labiausiai gal Valdės Leal'io, to puikaus ir kartu atstumiančio XVI amž. dailininko, kurio paveiksluose dažnai sugrupuojami prašmatniausi šilkai ir kaukolės, greta betrūnyjančio lavono padėtas aukso vainikas, gyvos gėlės, knygos ir įvairios brangenybės. Mistinės nuotaikos egzaltuota dailininko vaizduotė vertė jį kurti gyvenimo ir mirties simbolius kartu vienoje vietoje, nors gyvenime niekad taip nebūna. Gabr. Mistral poezijoj matome tą pat. Pav., jos sonete "Al oido del Cristo" ("Į Kristaus ausį") mes skaitome apie "Kristų atvirom žaizdom":
Garfios, hierros, zarpas que sus carnes hienden:
 Tal como se hienden quemadas gavillas:
Llamas que a su gajo caduco se prenden,
Llamas de suplicio: argollas, cuchillas!
(Kabliai, geležys, nagai skaldo jų kūnus:
Panašiai kaip kad skyla deginami pėdai:
Liepsnos apima nudžiūvusias šakas,
Kančių liepsnos: geležiniai žiedai, peiliai!)

Tai kaip tik atitinka vidurinių amžių pažiūrą: atsinaujinimą per kančią, per skausmą. Ne per grožio burtus, ne per laimės įsikūnijimą, ne per kilniausių gyvenimo dalykų kontempliaciją. Tačiau yra galimas ir šis būdas. Ir jeigu poetė pasirinko kelią, nusėtą erškėčiais, ji turi teisę teigti jos kelią esant tikrą.

Gabriela Mistral tolydžio grįžta į skausmą, į kančią, lyg kad audros vėjai pasaulį būtų paskandinę ašarose ir griuvėsiuose. Tačiau kaikada, nelyginant josios puikios šalies kviečių laukuose, įsiveržia, nei laukinė aguona, — meilės ar motiniško švelnumo poema, ji labiau prisiartina prie savo genialių kūrinių, kaip tai buvo "Dolor" skiltyse. ("El nino solo",' "A la Virgen de la colina"). Kartais jos realizmas jai pakužda, tartum grafikas paveikslą, sakytum, plienine vinim įrėžtą. "La invariable pregunta livida con que arano oseuridad" (Niekad nepasikeičiąs, mirtinai išbalęs klausimas, kuriuo draskau tamsumas). "Yo muerdo un verso de locura — en cada tardė, muerto el sol" (Kiekvieną vakarą, mirus saulei, aš kandžioju beprotybės eilutę). Kitais atvejais sapnų pasaulio vizija atsistoja prieš mus: "Dulce ser! En su rio de mieles, caudaloso, — largamente abrevaba sus tigres el dolor" (Miela būtybė! Jos apsčioje medaus upėj ilgai girdė skausmas savo tigrus). Aiškiaregė vaizduotė sugeba įkūnyti svajonių p&saulį, jeigu jį skatina gilus jausmas.

Dulkės, pelenai ir ašaros josios kūrybą apipynė apžavais. Tačiau ne visą, nes tai, kas ten sukurta literatūrinėmis temomis, nepatvers ilgą laiką. Ne vien tik vizijinis realizmas neša ilgą gyvenimą josios kūrybai; čia dar prisideda josios širdis, moters užuojauta, josios drąsa išreikšti aistringą jausmą tokia kalba, kuri ligi šiol nebuvo leista ispanų rasės moterims Amerikos kontinente. Ispanijoj tik viena grovienė Pardo Bazan (taip pat žymi rašytoja) leido sau pasinaudoti tokia kalba, kuria kalbėjo klasinės literatūros kai kurie herojai. Gabriela Mistral reiškia savo pačios tyro ir sveiko realizmo pojūčius, duodama suprasti savo aistros gilumą.

Gabriela Mistral davė neprilygstamų posmų, dainuodama apie vaiką. Paul Valery sako: "Šioji moteris apie vaiką dainuoja taip, kaip niekas nėra dainavęs prieš ją". Jis nurodo, kad josios kūryboj svarbią vietą užima ir pirminiai, "paprastieji daiktai: duona, druska, vanduo, akmuo". Ir dar jis pažymi: "Nėra jos eilėraščio, kuriame nebūtų pavaizduota daiktų esmė". Tuo būdu josios lyrikoje susibėga mistinis realizmas su artimaisiais, mus diena dienon lydinčiais daiktais arba pačia jų esme. Nerami ir sielvartų prislėgta poetės dvasia šiuos elementus apima vienalytėje savo širdies dainoje.

Daugelis Pietų Amerikos poečių dainavo savo meilę iš tolo. Gabriela Mistral, pradedant sonetu "El encuentro" (Susitikimas), jaudinasi ir stebisi, o jos veidas pasrūva ašaromis. Po susitikimo, kai pamate jį praeinant, josios "Dievas ją apvilko žaizdomis" ir jai apreiškė josios genijų. Nuo to laiko visa ji tapo meilės ir kovos lauku. Josios kova prieš meilę — lapo pastangos prieš vėją. Tėra viena išeitis: visa josios būtybė pavirs meilės būstine, ir kai mylimasis jai ištiesia savo "karštą ranką", ji negali atsisakyti ir seka paskui ji, tikrai žinodama, kad tai baigsis mirtimi. Jo akivaizdoje ji yra negyvas šaltinis, kuris savo "skausmingu tylėjimu žiauresnis už angą j mirtį". Ji tyli iš pilnatvės, kuri bematant prasiverš "Ekstaze", kai burtininkė ištars lemtingus likimo žodžius, kurie bus lyg ašaros ir kraujas. Ir nusižeminusi ji atsiklaupia kuždėdama apie meilę: "Ji yra Dievo vėjas, kuris, skrajūnas, perskelia mano kūno gyslas!" Taip ji dainuoja "Ekstazėj".

Nematoma transcendentinė meilės realybė taip pražydo šitame eilėraštyje, kad skaitant giliai jaudina tas grožis, kuris jį įkvėpė. Per gūdžią realybę, kurią sudaro turinys, plasnoja dvasinio žavingumo melodija.

Jos egzaltuota vaizduotė pakyla į nepasiekiamas aukštybes eilėrašty "Dios lo quiere" (Dievas to nori). Čia jaučiame neaiškų, paslaptingą balsą, burtininkiškų apeigų šūkį, girdime vidurinių amžių Europos ar kolonialinės Amerikos kaimiečių tolstančius prakeikimų aidus: šnabžda senųjų baladžių burtai, meilės romansų kerėjimas. Mirtis nepergali nei kūno formų, nei nenusilpnina jo jautrumo: jei mylimasis nueis su kita, ir jo ranka po mirties paliks dešimtį metų atgniaužta, kad jon subirtų jos ašaros; velionies kūnas drebės, "ligi mano kaulų dulkes užbers ant tavo veido". Burtininkų užkeikimai! Velionis lieka burtininkės mylimosios malonėje, ligi jis išgers visą kartybių taurę.

Toks tai buvo naujas G. Mistral įnašas į Ispanų Amerikos literatūrą: audringa moters siela, nuoga prieš pasaulį. O tas pasaulis jau buvo užmiršęs poetes, kurios dainavo greit nužydinčią savo meilę.

Šios poetės skausmas, nusiminimas, kančia kalbėjo vidurinių amžių asketų kalba, tačiau josios aistra ėjo iš meilės ir beprotybės, iš jos kerštingo troškimo gelmių. Gabriela Mistral prašoko paprastos moters mastą, ji, atrodė, atėjo nuo didelės gyvenimo upės krantų su gilios minties ąsočiu.

Skausmo, meilės ir mirties temos atspindi jos genijaus šviesą. Tomis temomis kurdama, ji pavertė liūdnus dalykus gražiais, nuostabiais tuos, į kuriuos paprastai žmonės žiūri su pasibaisėjimu arba iš viso nenori žiūrėti. Jos vizijos turi žavingą sapnų realybę. Jose paliko užšaldyti, lyg kristalai, jos genijaus gražiausi akimirksniai: emocijos, išplėštos iš žmogaus sielos slapčiausių užkampių. Nė vienas Pietų Amerikos poetas prieš ją nebuvo suteikęs šitoms emocijoms, šitoms vizijoms poetinių formų.