METRAŠTIS "LITERATŪRA" Spausdinti
Parašė Alg. M.   

"Literatūros" metraštis, paruoštas ir išleistas Chicagos Lietuvių Literatūros Draugijos, iš kitų šios rūšies leidinių išsiskiria pirmiausia tuo, kae1 jis neturi specialios paskirties, ryškiai neatstovauja jokios pasaulėžiūros ir neskelbia kokių nors aiškiai apibrėžtų literatūrinių ar socialinių idėjų. Tatai geriausiai patvirtina ir autorių sąrašas, kuriame matome įvairių pasaulėžiūrų atstovus. Nuo to, žinoma, savotiškai nukenčia leidinio vieningumas, ir atrodo, lyg tai būtų visiškai atsitiktinai sujungtų vienon knygon straipsnių rinkinys. Tačiau, antra vertus, iš to metraštis nemaža ir laimi, nes uniformizmas spėjo visiems įgristi.

Metraštis skirstytinas į dvi dalis: literatūrinę ir mokslinę. Literatūrinėje dalyje poezijos duoda S. Pipiraitė, Kastytis Gliaudą, Vytautas Mačernis ir K. Jakūbėnas. Prozininkus čia atstovauja: Mikas Šileikis, J. Jazminas ir Aloyzas Baronas. Poezija, išskyrus Vytautą Mačernį, kurio čia dedami dalykai irgi nestiprūs, yra laikraštinio lygio. Trumpai tariant, visa "Literatūros" poezija silpnoka. Pro tradicines banalybes labai retai kur prasimuša autentiškos poezijos kibirkštis.

Stambiausias beletristikos dalykas metraštyje yra konkursą laimėjusioji Aloyza Barono "Srovė". Tiesiog sv. baime imi skaityti šio paskutiniu meti: spaudoje smarkiai pagarsėjusio autoriaus dalyką, tikėdamas rasti ką nors pritrenkiančiai naujo ir originalaus. Bet čia tenka mums nusivilti. Viltys buvo perdėtos — Baronas nesurado savo kelio ir jisai te-besiblaško kitų sudilintos problematikos, temų ir lyrinių sentimentų rate. Nors Aloyzas Baronas ir turi lyriško pasakotojo talentą, daug gilumos ir širdies, tačiau iš šios novelės atlikimo matosi, kad jis savo įgimtus gabumus gerokai piktnau-tloja. Šalia gražių buities vaizdavimo gabalų, melancholiškų atsiminimų, jis staiga persimeta į melodraminę deklamaciją, kaip, pvz., "Srovės" pabaigoje, kur tėvas, matydamas nušautos mergaitės smilkiniu tekančią kraujo srovę, deklamuoja: "— Srovė, srovė, vaikine. Tėvynės meilės srovė". Nors gyvenimiška tikrovė nėra joks matas meninėje kūryboje, tačiau šį kartą ir ji galėtų paliudyti Šios scenos melodraminį falšyvumą. Nepakankamas medžiagos pervirški-tiimas, stiliaus ir atskirai formos originalumo stoka, nesusivaldymas žodžiuose ir gailėjimasis parašytą sakinį išbraukti gali pražudyti ir didelį talentą. Ir atvirkščiai, teoretinių galimybių išnaudojimas ir vidutinį talentą gali aukštai iškelti. Mūsų literatūros trumpoje istorijoje yra nemaža pavyzdžių, rodančių pasitikėjimo talentu ir įkvėpimu pavojingumą beletristui. Dėl to ir Baronui primin-tina, kad originalus stilius, originalus tematinių modelių matymo kampas ir sugebėjimas atsisakyti veikalo konstrukcijai nereikalingų lyrinių digresijų yra dalykai, be kurių beletristas negali žengti nė iš vietos. Turint pakankamai talento ir kūriniui pribrendusios medžiagos, neišvengiamai tenka viską tiesiog su matematine precizija apskaičiuoti ir pasverti. Tiesa, šitas skaičiavimas gerokai apgriauna įkvėpimo ekstazėje beveik automatiškai rašančio genijaus mitą, bet taip pat garantuoja ir ilgesnį kūrinio išsilaikymą. J. Jazmino "Rožės" gerokai banalios, sentimentalios, tačiau pats autorius turi kai kurių novelisto savybių: taupo žodžius ir pasakoja kondensuotai. Apie M. šileikio "Svajonę" neįmanoma kalbėti, kaip apie literatūros kūrinį.

Didesnę metraščio dalį užima straipsniai, kuriuos čia trumpai iš eilės aptarsime.
Pirmasis straipsnis — Igno Šlapelio "Estetinis jausmas ir jo reikšmė žmogaus gyvenime" — vertintinas kaip gryna populiarizacija, taikyta pačio menkiausio išsilavinimo skaitytojui. Tuo pateisintini ir perdaug jau populiarūs teigimai apie gamtos grožį ir t. t. Vaclovo Biržiškos "Tariamasis lietuvių senovės raštas ir jo ieškojimas" gali būti įdomus ir specialistui, nes straipsnyje nurodomi ir svarbiausi šaltiniai šiai problemai nušviesti. Vlado Stankos "Pikto šaltinis" įdomiai parašytas ir aktualus, bet jo pagrindinės tezės ne visur pakankamai stipriai pagrįstos. Petras Jonikas savo str. "Nuo Mažvydo iki Jablonskio" supažindina su lietuvių kalbos raida, tuo tarpu Jonas Puzi-nas, Vilniaus Universiteto archeologijos katedros profesorius, supažindina su "Lietuvių kilmes teorijomis amžių bėgyje". Domo Veličkos straipsnis "Pagrindiniai žmogaus kūrybos charakterio bruožai" įdomus savo tematika, bet silpnai parašytas. Autorius niekur nepakyla iki savarankiško sprendimo, bet operuoja vadovėlinėmis tiesomis ir klasifikacijomis, kurias vokiečiai vadina Binsenwahrheiten. Neturime pakankamai vietos papunkčiui įvertinti visų autoriaus svarstymų, ir nebūtų prasmės, nes tai yra, kaip sakėme, visiems žinomos tiesos, tačiau negalime nenurodyti aiškių klaidų. Pvz.. Putino Liudą Vasarį laikyti Miltono šėtono ar Byrono Kaino tipo maištininku prieš Dievą yra gryna nesąmonė. Vasario nukunigėjimo ir pasitraukimo iš kunigystės motyvai yra visai kiti. Ne Vasaris maištauja prieš Dievą, bet poetas kovoja su disciplinos varžtais ir, neturėdamas pašaukimo būti kunigu, o tai yra du visiškai skirtingi dalykai, siekią išsivadavimo. Jis atsižada ne Dievo, bet kunigystės. Jeigu autorius būtų perskaitęs tik "Altorių Šešėly" įžangą, šios klaidos būtų išvengęs, nes ten yra suformuluotos pagrindinės romano problemos, kurias Putinas sprendžia Liudo Vasario vidinės evoliucijos bei psichologinių konfliktų sferoje.

Be aukščiau apibūdintų straipsnių, metraštyje randame Kazio Griniaus "Apie gyvačių deivaitį Atžingį" ir Pio Baroja "Marichu" (tekste "Ma-riču").
Knyga išleista neblogai, o lyginant su daugeliu vietos leidinių, net labai gerai. Tekste yra iliustracijų, tačiau ne visos jų pateisina savo atsiradimą šioje knygoje.    Alg. M.