PIJAUS XI SOCIALINĖ DEMOKRATIJA Spausdinti
Parašė V. VAITIEKŪNAS   

Quadragesimo anno santykiai su Rerum novarum

Šiemet gegužės 15 d. buvo dviejų enciklikų sukaktis: Leono XIII enciklikos "Rerum novarum" 60 metų ir Pijaus XI — "Quadragesimo anno" 20 metų. Pijaus XI enciklika kaip tiktai ir buvo paskelbta ryšium su "Rerum novarum" 40 metų sukaktim. Tad neabejotina, kad tarpusavinis šių dviejų enciklikų ryšys yra labai glaudus. "Quadragesimo anno" tatai šiaip nusako: "Ilgainiui taip pat kilo abejonių dėl teisingo daugelio šios Enciklikos ("Rerum novarum") dalykų aiškinimo, arba dėl darytinų iš jų išvadų (m. p. V. V.), ir tatai buvo priežastis, kad tarp pačių katalikų dažnai iškildavo visai karštų ginčų."
Tačiau Pijus XI su "Quadragesimo anno" išėjo ne tik ginti "nuo tam tikrų svyravimų" Leono XIII mokslo, ir ne tik "Rerum novarum" paskelbtus dėsnius tiksliau pritaikyti XX amžiaus socialinei tikrovei ryšium su įvykusiomis nuo "Rerum novarum" laikų bendrosios padėties atmainomis. "Quadragesimo anno" yra ne tik Bažnyčios kai kurių 1891 metų enciklikos skelbtų tiesų autoritetingas paaiškinimas ir išryškinimas.

Leonas XIII tenkinosi priminęs XIX amžiaus žmogui, kad tiek liberalizmo, tiek socializmo kelias yra klaidingas ir veda į katastrofą. Kaip vienintelį teisingą žmonių bendruomenei kelią jis nurodė tą, kuris eina iš Evangelijos ir krikščioniškosios dorovei;. Pijus XI tatai daro taip pat. Bet "Quadragesimo anno" eina toliau už "Rerum novarum". "Quadragesimo anno" pateikia visai konkretų planą naujųjų laikų socialinei tikrovei tvarkyti. Jei "Rerum novarum" tebuvo priminimas Evangelijos, tai "Quadragesimo anno" yra Evangelija pagrįsto socialinio gyvenimo įtaigojimas. Jei "Rerum novarum" tebuvo žodis, tai "Quadragesimo anno" yra veikimas.

Šitas "Quadragesimo anno" pavaizdumas ir bus padaręs ją taip patrauklią. Jei "Rerum novarum" daugiau buvo žinoma rinktinei visuomenei, tai "Quadragesimo anno" tapo ir plačiųjų sluogsnių susidomėjimo ir svarstymų dalyku. Tokiose Jungtinėse Valstybėse "Quadragesimo anno" tuoj po jos paskelbimo dešimtimis tūkstančių paplito visuomenėje ir, nežiūrint savo labai kondensuoto turinio, tapo masių skaitybos raštu.

Patikslinimai ir paryškinimai

Pijus XI patikslina Leono XIII nuosavybės mokslą, pabrėždamas, kad "kaip kitos visuomeninės institucijos, taip ir nuosavybės tvarkymas nelieka visiškai nekeičiamas, kaip tatai rodo istorija". Tačiau nuosavybę tvarkant yra būtina neišleisti iš akių jos dvejopo pobūdžio: individualinio ir socialinio. "Iš paneigimo ar paniekinimo socialinių bei viešųjų nuosavybės savumų būtinai patenkama į vadinamąjį individualizmą". Ogi "jos privatinį bei individualinį pobūdį atmetus arba susilpninus, neišvengiamai pakliūvama "kolektyvizman"". Tik bendrajai gerovei palenkta privati nuosavybė yra tas palaimingas aukso vidurys.

Todėl "žmonės turi žiūrėti ne tik atskirų savo interesų, bet ir bendrosios gerovės". Krašto valdžia, turėdama galvoje bendrosios gerovės reikalus, turi nustatyti, kas "leistina arba neleistina savininkams naudojantis nuosavybe". Nors valstybė pačios nuosavybės panaikinti negali, bet "jos naudojimą tvarkyti ir su bendra gerove derinti" yra valstybės teisė, o neretai ir pareiga, nes be valdžios įsikišimo "nesuskaitoma daugybė darbininkų, slegiami baisaus skurdo, negali išsivaduoti iš to stovio, nors ir kažin-kaip stengtųsi". Žinoma, tie, kuriems "tas stovis nekelia jokių sunkumų . . . norėtų pavesti vien artimo meilei visus rūpesčius švelnint vargą". Tačiau darbininkas pagrįstai pasišiaušia prieš jam siūlomą išmaldą, užuot patenkinus jojo teisę. Pijus XI Įspėja, kad ir tarp tikinčiųjų "netrūksta ir tokių, kurie piktnaudoja patį tikėjimą ir jo vardu stengiasi pridengti neteisingus reikalavimus, kad apsigintų nuo teisingų darbininkų reikalavimų . . . Jie yra priežastis — apgailestauja Pijus XI, — dėl ko Bažnyčia, nors neteisingai, buvo įtariama einanti su turtingaisiais, o nesijaudinanti dėl nelaimių ir reikalų tų, kurie yra tartum netekę natūraliosios teisės į šio gyvenimo gerovę".

Pagaliau yra ir tokių ūkinių gėrybių, "kurios negalima palikti privačių asmenų rankose be pavojaus bendrajai gerovei." Enciklika pritaria, kad jų valdymas "visai pagrįstai siūloma palikti valstybei."

Mūsų laikų katalikų socialinė etika vėl įsakmiau kelia vadinamojo pertekliaus sunaudojimo klausimą. Šis klausimas savo laiku Bažnyčios buvo labai griežtai sprendžiamas. Ilgainiui betgi tas Bažnyčios nusistatymas neteko raiškumo, nors užmirštas niekad nebuvo. "Quadragesimo anno" ties šiuo klausimu taip pat sustoja. Pijus XI konstatuoja, kad "didelis proletariato skaičius iš vienos pusės ir mažas skaičius turtuolių su galingais ištekliais iš kitos pusės aiškiausiai įrodo, kad mūsų "industrializmu" vadinamais laikais pagamintieji tokioje gausybėje turtai yra blogai paskirstyti." Pijus XI reikalauja "dėti visas pastangas, kad bent ateityje pagamintosios gėrybės tik teisinga proporcija atitektų kapitalistams ir kad ganėtinai gausingai patektų darbininkų tarpan." "Žmogus, — skelbia "Quadragesimo anno", — neturi teisės visiškai laisvai savo nuožiūra šeimininkauti pelnu, būtent tuo pelnu, kuris jam nėra būtinas tinkamam jo padėčiai gyvenimui palaikyti." (M. p. V. V.)

Skelbdamas teisingo darbo atlyginimo dėsnius, Pijus XI ypatingai išryškina darbininko šeimos padėtį. "Neleistina išnaudoti vaiko jaunystė ir moters silpnybė. Šeimos motinos darbas yra pirmučiausia namie arba namų ūkyje bei šeimos rūpesčiuose. Didžiausia blogybe, kurią reikia visomis pastangomis pašalinti, tai toji, kad motinos dėl menko tėvo uždarbio yra verčiamos už namų sienų ieškoti apmokamo darbo, apleis-damos motiniškus darbus ir pareigas, ypatingai vaikų auklėjimą. Reikia tad dėti visas pastangas, kad tėvai gautų ganėtiną atlyginimą, kurio pakakti visiems šeimos reikalams patenkanti. (M. p. V. V.) Jei šių dienų pramonės sąlygos nevisada leidžia taip daryti, tai socialinis teisingumas reikalauja, kad būtų pirmučiausia padarytos tokios reformos, kurios užtikrintu suaugusiam darbininkui tokį atlyginimą." Kaip daug motinų net tokiose turtais pertekusiose Jungtinėse Valstybėse priverstos eiti į fabrikus uždarbiauti, savo vaikų auklėjimą patikėdamos miesto aplinkai!

Savaime suprantama, kad "negalima teisingai įvertinti ir teisingai atlyginti darbą, jei neimama dėmesin jo socialinė ir individualinė prigimtis". Todėl "nustatant atlyginimo dydį reikia vadovautis ir bendrosios gerovės sumetimais."

Naujoji socialinė santvarka

Tiek nuosavybės naudojimą, tiek teisingą darbo atlyginimą, tiek socialinę taiką pagal "Quadragesimo anno" turi apspręsti bendroji gerovė. Bet kad bendroji gerovė tikrai veiksmingai galėtų rikiuoti darbo ir kapitalo santykius, neužtenka vien paskelbti tobulus tam pagrindus. "Ką padės mokyti išmintingų principų apie ekonominius dalykus, — pastebi Pijus XI, — jei nepažebotam geismui ir nešvariam savo reikalais rūpesčiui leidžia save taip supančioti, kad "pažindami Viešpaties įstatymus, elgiasi priešingai?" Kad palaimingas socialinis mokslas neliktų tik tyruose šaukiančiojo balsu, Pijus XI šaukiasi ir institucijų reformos. Reformos ta prasme, kad būtų atstatyta socialinių veiksnių teisinga kompetencija. Pijus XI ypatingai pabrėžia subsidiarinio principo pritaikymo reikšmę žmonių bendruomenės santvarkoje. Pagal šį principą taip, kaip "nevalia iš atskirų žmonių atimti ir tai pavesti visuomenei, ką atskiri žmonės gali savo iniciatyva bei savo pastangomis", lygiai taip nedera valstybei imtis to, ką gali atlikti žemesnės už valstybę organizacijos. "Vyriausybė turi tad palikti mažesnės reikšmės darbus bei rūpesčius, kurie ją perdaug blaškytų, žemesnėms organizacijoms".

Savo metu liberalistinė valstybė vykdė tik panaktinio pareigas privatinės nuosavybės atžvilgiu, patį socialinį gyvenimą palikdama savaimingai eigai. Dabar valstybė kai kur yra pakrypus į antrą kraštutinumą, išjungdama net paveikias tarpines institucijas tarp asmens ir valstybės. Dabar "beliko tik atskiri asmens ir valstybė. Tatai gi nemaža kenkia pačiai valstybei, kuri . . . slegiama ir apkrauta bemaž begalinėmis pareigomis". Reikalinga todėl tarp asmens ir valstybės įjungti tarpines grandis.

Pijus XI ypatingai akcentuoja naudingumą socialinei taikai ir gerovei tokių už valstybę žemesnių organizacijų, kurias turėtų sudaryti "vienu amatu ar profesija užsiima žmonės". Kaip kad vietos kaimynystė suriša žmones į bendruomenę, lygiai taip ir bendras verslas. Konstatavęs, kad "visiškai klaidinga yra manyti, kad iš vieno kapitalo ar vieno darbo yra kilę tai, kas kyla iš abiejų sujungtų pastangų", Pijus XI skelbia, kad "tvarka kyla iš harmoningai suderintų skirtingų dalykų". Todėl ir darbo bei kapitalo tvarkingas santykiavimas turi būti grindžiamas ne jų tarpusavine kova, bet jų harmoningu suderinimu. Naujoji socialinė santvarka vietoj kurstomos darbo ir kapitalo tarpusavinės kovos ir neretai besireiškiančios tarp jų priešybės turi nutiesti pagrindus pastoviai organizuotos bendruomenės tarpusavinei sandorai. Šioji santvarka tad negali remtis vienos  bendruomenės dalies  kova  ir priešiškumu kitai jos daliai. Darbo ir kapitalo sandorą turi apspręsti abipusinio (reciprociteti-nio) pasipildymo ir pasigelbėjimo reikalas: "Nėra kapitalo be darbo ir nėra darbo be kapitalo". (Rerum novarum). Taigi darbo ir kapitalo sandorai sukurti pagrindą sudaro jų abiejų jungtinėmis pastangomis atliekamas tos ar kitos ūkio srities aptarnavimas, t. y. bendroji gerovė. Tatai reiškia, kad tiek atskiros Įmonės, tiek viso tautos ūkio veiklą apsprendžianti norma yra bendroji gerovė, visos bendruomenės gerovė.

Bendroji gerovė reikalauja apsaugoti gamybą ir paskirstymą nuo vienašališkumo ir nuo klasinių priešiškumų kėlimo. Šios gerovės apspręsta gamyba negali vadovautis principu: jei pelninga ir galima įtaigoj imu dar palaikyti apyvartą, naudotis galimybe. Bendroji gerovė kiekvieną įmonę įpareigoja pirmoji eilėj atsižvelgti į tai, ar esamomis sąlygomis gamyba yra tikslinga ir bendruomenei naudinga. Vien pasiūlos-paklausos dėsniu besivadovaujanti įmonė bendrajai gerovei gali būti ir labai žalinga, nors ir pelninga būdama. Bendrosios gerovės požiūriu yra neleistina gamyba, kad ir kaip pelninga ji būtų, tokių dalykų, kurie vestų pačią bendruomenę prie išsigimimo.

Bendroji gerovė apsprendžia ne tik tos ar kitos srities gamybą, bet ir kiekvienos įmonės atsiradimą, jos plėtimąsi ar susiaurėjimą. Iš čia eina išvada, kad ūkis negali būti paliktas savaimingai raidai. Tas dar nereiškia, kad ūkinis gyvenimas turi būti pačios valstybės biurokratinėmis priemonėmis iš viršaus vairuojamas. Tai veikiau tik organizuotas ūkininkavimas, kuriame kiekviena įmonė, kiekviena atskira ūkio šaka, ir visos ūkio sritys draugėje savarankiškai saugotų bendrosios gerovės reikalus, palikdamos valstybės organams tik bendrosios priežiūros teisę.

Naujoj socialinėj santvarkoj vietoj socializmo skelbiamos klasinės sąmonės ugdymo turi būti ugdoma socialinė sąmonė. Tatai reiškia, kad tiek darbininkija, tiek kapitalo atstovai turi įsisąmoninti :
1)    bendrosios gerovės reikalą ir darbo bei
kapitalo sąžiningo bendradarbiavimo būtinumą
nežiūrint į padėties, sugebėjimų, išsilavinimo,
pareigų skirtingumus;
2)    savo verslo reikšmę sau ir bendruomenei;
3)    savo kaip žmogaus ir kaip bendrosios gerovės bendradarbio vertės supratimą ir pagarbą savajam luomui.

Iš to eina nuosekli išvada, kad tiek paskiros įmonės tvarkyme, tiek ir aukščiausiųjų ūkio instancijų sprendimuose atsakingai dalyvautų visi bendrosios gerovės kūrėjai — kapitalo atstovai ir darbininkai.

Daug kas įmonę supranta tik darboviete, kurioje turi būt atliktas tarp daugelio paskirstytas tas ar kitas darbas. Tuo tarpu įmonė yra ne kas kita, kaip organizuota funkcijų visuma tam tikram vieningam ūkiniam uždaviniui vykdyti. Bet kad darbininkui įmonė tikrai nebūtų tik darbovietė, kad būtų nugalėtas   įmonės  svetimumas darbininkui, darbininkas turi būti įgalintas būti atsakingas ne tik už savo paties darbo atlikimą, bet ir už pačią įmonę apskritai.

Konkrečios šiai ūkinei santvarkai formos, suprantama, "Quadragesimo anno" nenustato, nurodydama tik bendrąsias gaires. "Ką Leonas XIII mokė apie valstybių politines formas, galima išlaikant proporciją pritaikyti ir profesinėms draugijoms ar korporacijoms: būtent žmonės turi visišką teisę pasirinkti jiems patinkančią formą su sąlyga, kad ji neprieštarautų teisingumui ir būtų suderinta su bendrosios gerovės reikalavimais".

Patariamasis ir sprendžiamasis bendrininkavimas

Karas, juo labiau totalinis karas keičia ne tik valstybių sienas ir jų padėtį bei svorį tarptautinėje bendruomenėje, bet turi didžiausios reikšmės ir pačios valstybės ūkinio ir socialinio gyvenimo raidai. Tatai labai yra ryšku pokarinėje V. Europoje, arti šešerių metų išbuvusioje II-ojo pasaulio karo naikinamuoju objektu ir patyrusioje visą griaunamąjį karo siaubingumą. Savaime suprantama, kad pokarinė V. Europa, siekdama karo metų iš normalių vėžių išmuštą gyvenimą vėl įstatyti į teisingą kelią, daro labai daug pastangų. Ypatingai tatai yra akivaizdu V. Vokietijoje, kuri sugebėjo ne tik savo ūkio atstatymui gražiai panaudoti Marshallo plano kreditus, bet ir visą savo ūkinį gyvenimą taip rikiuoti, kad netrukdant ir nelėtinant ūkinio atsistatymo eigos sykiu susidarytų palankios prielaidos socialiniam teisingumui vykdyti. Šia prasme pažymėtinos pastangos pravesti -karo padarytų nuostolių išlyginimą (ne atlyginimą, nes karą pralaimėjusi Vokietija iš ko juos beatly-gins!) ir darbo-kapitalo santykių išlyginimą, įgalinant darbininkiją dalyvauti ūkinio gyvenimo sprendimuose. Kadangi ypač pastaruoju klausimu V. Vokietijos katalikų nusistatymas atsiremia į "Quadragesimo anno" mokslą, tai nebus iš kelio šia proga tą nusistatymą čia priminti kaip organišką pačios "Quadragesimo anno" pratęsimą į šių dienų socialinę tikrovę.

Pijaus XI nubrėžtam didžiajam tikslui —-naujajai socialinei santvarkai kurti V. Vokietijos katalikai, vadovaujami Koelno arkivyskupo kardinolo Frings, 1949 m. yra priėmę 13 punktų programines gaires artimiausios ateities veiklai. Šių punktų reikšmė siekia daug toliau negu V. Vokietijos sienos. Tai yra bendras katalikų socialinės minties laimėjimas, siekiant kūrybingos ir pastovios darbo ir kapitalo sandoros, socialinės taikos ir bendrosios gerovės. Tie punktai šiaip atrodo:
1. Darbininko siekimas paveikiau dalyvauti tiek savo įmonės, tiek aukštesniųjų ūkio įstaigų kompetencijos uždavinius sprendžiant yra ne tik jo paties, bet apskritai mūsų laikų būtinybė.

Dėl to tas siekimas ne tik nedraustinas ir nekoneveiktinas kaip nepriderantis akiplėšiškumas, bet pripažintinas kaip nuosaikus, įpareigo-iantis ir kaip tik galima vykdytinas uždavinys.
2.    Patariamąjį ir sprendžiamąjį bendrininkavimą nustatant, reikia žiūrėti įmonės rūšies, nes tuo būdu galima parinkti tokią bendrininkavimo formą, kuriai įvykdyti nebūtų kliūčių.
3.    Įmonės didumas turi įtakos tiek patariamojo, tiek sprendžiamojo bendrininkavimo formai ir apimčiai.
Pirmiausia darbininkai turi būti įgalinti plačiau ir paveikiau dalyvauti priežiūros tarybose.
4.    Deramai darbininkų įtakai ūkio vadovybėje patikrinti turi būti nedelsiant pradėtas korporacinės (berufsstaendischer) ūkinės ir visuomeninės santvarkos atstatymas ar pristatymas, ir beatodairiškai su visu rimtumu įvydytas.
5.    Juo aukštesni, platesnės apimties ir bendresni uždaviniai ir funkcijos yra patikėti aukštesniesiems ūkinės vadovybės organams, juo platesnės apimties ir paveikesnis turi būti darbininkų dalyvavimas juose.
6.    Darbininkija, kaip visos ūkinės ir visuomeninės santvarkos išlaikymo ir formavimo dalininkė, turi nesąlygotą teisę ir garbingą pareigą sprendžiamai bendrininkauti nustatant bendrąją ūkio politiką. Todėl pagal savo įnašą bendrojoj ūkinėj pasiekoj ji turi būti pašaukta į atitinkamus vadovaujančius organus, kad teise ir atsakomybe lygi su kitais dalyvautų visuose svarstymuose ir sprendimuose.
7.    Kooperatinėse įmonėse dirbantieji aukščiau minėtąsias funkcijas vykdo savininkų event. ben-drasavininkų teise.
Ir šios rūšies įmonėms privalu paisyti bendrosios gerovės reikalavimų.
8.    Juo daugiau įmonė yra grynai kapitalo apyvartos pobūdžio, juo labiau dera, neišleidžiant iš galvos visų kitų sąlygų, suteikti darbininkams patariamąjį ir sprendžiamąjį bendrininkavimą.
9.    Savarankiškas verslininkas, kuris pagal savo laisvą vykdomąją galią savo nuosavybės atžvilgiu yra kompetentingas pats savo atsakomybe savo įmonę tvarkyti, dėl išorinių priežasčių ir atsižiūrint į jų svarbumą gali būti įpareigotas suteikti darbininkui patariamąjį ir sprendžiamąjį bendrininkavimą.

10.    Kai tariami tiesioginiai paties personalo reikalai, dera jo sprendžiamasis bendrininkavimas. Tatai pirmoj eilėj liečia atlyginimo klausimus ir visas įmonei tenkančias socialines prievoles ir būtinybes.
11.    Darbdavys turi būti įstatymo įpareigotas su personalo žinia daryti tuos savo ūkinius sprendimus, kurie sunkiai paliestų ar galėtų paliesti visą personalą ir žymią jo dalį.
Personalas turi būti įgalintas atitinkamu teisiniu keliu apsisaugoti nuo jo egzistencijai gresiančių išvengiamų priemonių.
12.    Einamieji reikalai pasiliktini reikalų vedėjų sprendimui ir atsakomybei. Išimtiniais ir skubiais atvejais įmonės vadovybė turi turėti teisę savarankiškai spręsti.
13.    Įmonės gyvastingumas ir veiksmingumas reikalauja, kad ūkinio pobūdžio galutinius sprendimus darytų ir už juos atsakingas būtų darbdavys. Vienok personalas reguliariai turi būti informuojamas apie įmonės stovį ir padėtį. Personalas turi būti įgalintas atitinkamu būdu persitikrinti, kad jo siūlymai ir sumanymai kiek galima yra paisomi.

*   *   *

Šių principų pavertimas veikiančiąja teise turi įvykti, V. Vokietijos parlamentui atitinkamą įstatymą išleidus. Teisingai Pijus XI rašė, kad "šitas mokslas neapsiriboja griežtai mokykliniais darbais: jis iškeliamas į dienos šviesą ir stoja į kovą". Šitas mokslas pamažu ir nejučiomis veikia net tuos, kurie Bažnyčios autoriteto nepripažįsta. Šitos tiesos svarstomos ir ginamos ne tik katalikų vyskupų, kunigų, pasauliečių mokslininkų, bet ir "nekatalikų spaudoje ir knygose, parlamentuose ir tribunoluose."

Ir tikrai, neneigdami ir kitų veiksnių pastangų ir įtakos darbininkų padėčiai pagerinti, turime sutikti, kad "kai iš Petro sosto aukščiausiojo kunigo balsas praskambėjo po visą pasaulį, valstybių tvarkytojai. . . ėmė plačiau vykdyti visuomenės politiką". Enciklikos darbininkams "padėjo suprasti savo tikrą vertybę, išsiaiškinti savo luomo teises ir pareigas, padėjo jiems žengti teisingos pažangos keliu". Enciklikos "sužadino galingą plačiųjų masių sąjūdį". Gimė nauja teisė, užtikrinanti pripažinimą ir pagarbą šventoms darbo žmogaus teisėms.

Lietuvos krikščioniškoji darbininkija, minėdama "Rerum novarum" ir "Quadragesimo anno" sukaktį, matydama tų enciklikų nepraeinančią įtaką laisvojo pasaulio darbininkų problemas sprendžiant, tegali su pranašu Izaiju atsidusti: "Laukėme šviesos — ir štai tamsybė. Laukėme išsigelbėjimo — ir štai jis nuo mūsų atsitolino". Tačiau ir lietuvis darbininkas, regėdamas savąjį gluosnį sprogstant, žino, kad pavasaris jau arti ir kad tie, "kurie prarado Viešpatį, bus sunaikinti" (Iz.) 1

----------
1)  Visos citatos imtos iš leidinio "Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir P. Pijaus XII kalbų rinkinys", "Lux , 1949 m.