Mažosios Baladės |
Parašė Kazys Bradūnas |
RAITELIS MITOLOGINIAM PEIZAŽE Per žemaičių kalvas kopia debesys Su ledinio lietaus kibirais, Ąžuolynų viršūnėmis remiasi Ir pasikalba su aitvarais. Per žemaičių kalvas joja raitelis Su burtažodžiu gyvu tautos... Ir net žeme po kojomis aikteli Didumu paslapties nugirstos. RAGANIAI Brolis parvedė marčią iš jaujos, Tėvas kopia naktim Šatrijon, Močia virina juodąjį kraują, Aš pinu vainikus įvijom. Ir dievuliai aplink atsiliepia Ir susirenka mūsų kerčioj. Saugo langus drebėdamos liepos, Gyvas atnašas miršta kančioj. Uždaryk langines — tegu niekas, Anei lapai šlamą netrukdys, Kai balandį, lengvutį kaip sniegas... Tik pragysta kaimyno gaidys, Ir dievuliai piktai išsišiepia — Viskas pradeda grimsti gilyn ... Kur nubėgti įaugusiom liepom? Kaip nulėkti balandžiui tolyn?... JONINIŲ NAKTIS Į tą girią — ąžuolyną Krito žvaigždės visą naktį, šiltą naktį krito žvaigždės. O į Nemuną į gilų žolynai drėgni nuskendo... Tegu žiedus neša upė — Bus gana dirvonų tvaiko. Tegu gęsta šviesios žvaigždės — Bus tamsesnės žemės akys. MERGAITĖS IŠKVIETIMAS Išblaškyto sapno šviesų plaustą Pučia tolin brėkštąs rytmetys.. Rauda lapais šaltas lapkritys. Ošdamos miškų viršūnes rausta. Išgąstingai akys atsidaro — Du žiedai jau skinamos gėlės. Ir kaulėtos rankos Nebyles Atneša keliones juodą skarą. O, negailestingoji, baisi, Begalinį taką jau tiesi Liūdesio užlieta lyguma. Ir mergaite nesiklausus, kur eini, Garbanas nuleidus ir klusni, Tave seka, graudžiai verkdama... PAKASYNOS Iš pageltusių, senų giesmynų Pakasynose giedojo seniai, Dar vardu velionį šaukdami. O laukuose rūkstančiais pusnynais Vėjai, žirgus plakdami, dejavo, Jo keliones važio nepralenkdami. Tik vėžes nerandamai užpustė, šiltas paryčio atodrėkis nuplovė. Ir giedoriai, nesudėję bluosto, Kaip varnai pas drėgną duobę stovi. RUDUO Į veleną dusliai atsitrenkia Paskutinis šakos obuolys. Ir mes klausome, galvas nulenkę, Kaip sruvena žolėm drebulys, Kaip nutilusiu, tolimu vieškeliu Sunkūs žingsniai artėja lėtai ... Ir pavirstame gluosniais prie kryžkelių Ir pravirkstame taip nekaltai. NAŠLAITĖS VAKARAS Ko už kalnelių aukštųjų, Ko, saulužėle, skubi? — Čia ant kapų užmirštųjų Sėskim, saulele, abi. Pasakok man, saulužėle, Ką po kalneliais randi, Kam ta žolele sužėlė, Ko taip žemele skaudi... Neprakalbėjo saulužė, Tik nusileido liūdnai. Nesušlamėjo giruže — Atsidūsėjo kalnai ... |