APIE LAIKĄ IR ŽMONES Spausdinti
Parašė J. AISTIS   
POESIS ET VEMTAS

Kadaise poetą vaizdavausi povą — susimąsčiusį, svajingą, išdidžiai ir lėtai vaikštantį po puošnųjį tautos rūmų parką. Juk jis yra tautų pažiba ir pasididžiavimas: retas ir nepigus paukštis. Bet kai poetus arčiau pažinau, pats į poeto duoną dantį atkandau ir dar Aristotelio "Politikoj" įskaičiau, kad poetai ir kiti menininkai paperkami žmonės, tai jei kas kartais mane paklausia, ar aš esąs poetas, man būna nejauku ir prisipažįstu, pasakydamas "poetas" tokiu pat tonu, kaip teisiamasis pasako žodį "kaltas".

Poezija man dingojosi, kaip nuostabi akinamai žydinti ir liepsnojanti šalis. Gal dėl to, kad jaunystėje man jos taip stigo ir taip graudžiai nebuvo. Argi ji būtų buvusi ta nutriušusio šer-monėlio apikakle kirpyklos mergaitė — mano ispaniškų pilių infantė, glostanti ant alebastro rūmų baliustrados nutūpusius baltus ir jaukius balandėlius?! . . Tikrumoje ji buvo kirpėjo gizelis: atidarydavo klientams duris, padėdavo nusirengti ir apsirengti, šluodavo kuokštais grindyse išsidraikiusius nukirptus plaukus, plaudavo indelius ir plakdavo muilą. Štai kokia buvo mano pirmoji laurą ir beatričė! Matydavau aš ją kasdien, kruopščiai ir rūpestingai triūsiančią, iš mokyklos suolo pro langą, ir dažnai mano grubūs ir nepoetingi mokytojai mane bardavo ir bausdavo, kad aš pro langą lauke varnų nešaudyčiau . . . Man ji buvo nepasiekiama! Neieškojau progos susitikti, nes buvau įsitikinęs, kad gimnazistas dar ne žmogus ir ne partija savarankiškai mergaitei, kuri galėjo daugiau sau leisti, nei aš, skurdo berniukas. Jos visos buvo paprastos, pilkos, bet visos buvo nuostabios, tos mano kadaise sutiktos mergaitės: švelnios, kaip lapeliai, gražios, kaip Dovydo psalmės. Mane jos ir išmokė mėgti ir branginti grožį: gal būt, pilką ir nežymų, kaip jas, bet, kaip jas, nuostabų ir mielą. Visos jos buvo neapsišvietusios ir apie poeziją nieko nenusimanė, net jos nemėgo, bet ar tai svarbu! Porą kartų Miškinis kukliai paklausė: "O kažna, Jonai, kad tu apsidairytum kokią studentę, ar gimnazistę?" Tylėjau ir dariau savo. Kartą jis nušvitęs pasakė: "Žinau, Jonai, kodėl: tu bajoras, tai tave liaudis ir traukia .. . ."

Mane prašo nūnai parašyti šį tą apie mano kūrybos valandas. Tai nėra nei lengva, nei malonu, nes reikia krapštyti senas ir seniai jau užgijusias žaizdas. Mokėjau kurti ar ne — tespren-die kiti. Kiekvienas poetas yra heterodoksas: mano patirtis niekam nepadės, ypač tikram poetui. Galop, ką aš žinau. Kai šv. Teresės Avilietės kas paklausdavo tikėjimo dogmų, ji atsakydavo: "Neklauskite manęs neišmanėlės: šventoji Motina Bažnyčia turi tiek daktarų, klauskite jų, ir jie mokės jums į tai atsakyti."

Kūrėjus vaizduojuosi visa galva pranašesnius už eilinius mirtinguosius. Gerai žinau, kas yra tikras talentas ir tikra poezija, ir kiek man iki to. Jei būčiau talento kiek daugiau turėjęs arba jei man būtų pakakę valios ir jėgų jį darbu papildyti, tai gal būtų kas nors doresnio iš manęs išėję. Bet vis atsirasdavo kažkas svarbiau ir mane plėšte plėšė nuo rimtesnio pasiruošimo pašaukimui.

Tebūnie, kaip yra, nes dabar jau joks "jei aš" arba "o kad aš" nieko nepadės. Poeto amatas, jei jis yra genijus ir visas galimybes aiškiai mato, nėra sunkus, bet aš tokion kategorijon ne-telpu ir mano darbas visada buvo sunkus, o buvo sunkus dėl daugelio priežasčių. Pirmoji ar nebus ta, kad rašyti, kaip vogti, ne rimtai ir ne manydamas, kad visą gyvenimą tuo versies, bet nejučiomis pradedi, o kai pradedi, taip ir baigi. Poeto pašaukimas yra sunkus, pasiruošimas ilgas, darbas sunkus ir malonumo maža, arba visai nėra. Jis turi turėti įgimtą akylumą: turi matyti arba regėti aiškiai viską ir iš tos visumos pasirinkti pačius reikalingiausius ir būdingiausius dalykus. Jis turi kalbėti apie dalykų esmę ir dvasią, dėl to jokia pažinimo sritis jam negali buti svetima. Antroji priežastis — ją taikau tik sau, bet ji visiems privaloma: poetas turi tobulai žinoti tą kalbą, kuria rašo, nes jis ją turi kurti, ir čia buvo mano didžiausia nelaimė, nes aš savo kalbos gerai nemoku, o argi galima įsivaizduoti amatininką, kuris nenusimano apie įrankius ir medžiagą. Rūgdavau ant kalbininkų, kad mes vis neturime nei doros gramatikos, nei pakenčiamo žodyno, tų dviejų neatskiriamų poeto draugų. Trečia priežastis — grynai asmeninė ir grynai profesinė: kūryba ir tobulumas yra beveik vienas ir tas pats dalykas. Pradedamas maniau, kad įgusiu savo darbe, bet tai buvo vylius, nes kiekvienu eilėraščiu, kurie kartais sunkiau, kartais lengviau rašėsi, visada jaučiausi naujokas ir debiutantas, jau nekalbant, kad ir daugiau nusisekusiuose dalykuose dar lieka tiek į desperaciją vedančio kampuotumo, kad viskas apkarsta. Iš pradžių galvojau, kad kada nors vėliau tuos nelygumus galėsiu pašalinti, bet su patyrimu ateina nauji reikalai ir nauji sunkumai, tai ankstyvesnieji ir eina užmarštin su visais nevalyvumais, o dažnai jie vėliau jau visai nepataisomi. Gal čia ir ne visai tiesa: jie galima būtų pataisyti, bet labai lėtu ir labai ilgu darbu. Dingojos, kad gyvas būdamas bent kelis kartus turėsiu progos savo poeziją paskelbti ir kiekvieną kartą šį tą pataisysiu, bet ir to nesulaukiau. Viso to painaus ir sunkaus darbo skaitytojas nemato ir nenumano.

Ne pasididžiavimui, bet pavyzdžiui nurašysiu tris vieno savo eilėraščio variantus su visomis klaidomis ir visais netobulumais:

1.    Kalba vėjas šile ir vanduo akmenyse,
O tau žodžio atrast negaliu —
Tiek kalnų,tiek laukų ir šalių
Nualsino man ilgesį visą . . .

Metai bėga ir dienos suvargę, sulysę
Su dulkėmis slenka keliu —
Kalba vėjas šile ir vanduo akmenyse,
O tau žodžio atrast negaliu . . .

Nežinau, ką sugrįžęs aš tau pasakysiu:
Gal tylėsiu, kaip šiandie tyliu,
Kaip tylėjau gyvenimą visą.
Už laukų, už kalnų ir šalių
Kalba vėjas šile ir vanduo akmenyse,
Kad tau žodžio atrast negaliu . . .

2.    Kalba vėjas šile ir vanduo akmenyse,
O tik mano širdis abuoja nebylė . . .
O kaip sunku nešaukt, o kaip sunku tylėt
Ir užgniaužti tą šaukiantį sopulį visą,

Kai džiaugsmingi aidai, ilgesingai nutysę,
Vis skrajoja drugiais nuo gėlės ant gėlės . . .
Kalba vėjas šile ir vanduo akmenyse,
O tik mano širdis abuoja nebylė . . .

Tai ir mano širdis, it pavėsy sulysus
Išblyškus, be saulės, pageltus gėlė
Kaip jai sunku nešaukt, kaip jai sunku tylėt
Taip užgniaužusiai šaukiantį sopulį visą —
Kalba vėjas šile ir vanduo akmenyse . . .

3.    Ir vanduo akmenyse, ir vėjelis šile
Nepaliauja kalbėt stebuklingai,
Tai tik mano jau tokia dalia —
Tave kalbinti žodžio pristinga.

O atsimenu kartą — epušėlė žalia
Visais lapais prašneko džiaugsminga,
Jog apatiška liepa, rymojus šalia,
Atsiduso giliai sielvartingai . . .

O tėvyne brangi, kad galėčiau
Tave švelniai taip kalbint ir guosti,
Tai prabilčiau aš savo jaunyste žalia,

Kaip vanduo akmenyse, kaip vėjelis šile,
Tai aš eičiau tau ašarų šluostyt,
Eičiau vesti iš laiko erškėčių . . .


Sunku nerašančiam paaiškinti  visas rašymo procesas ir kodėl čia, sakysime, net tris kartus vidaus medžiaga keitėsi. Reikalas labai paprastas: labai lengvai susidėjo pirmoji eilutė ir ji man savo paprastumu labai patiko. Prie jos tiko šiaip taip tik antroji eilutė, o sekančias jau reikėjo lipdyti, dėl to jas ir uzpildžiau pirmu sutiktu balastu, manydamas, kad įsirašius jos pačios ateis, bet neatėjo. Su eilėraščiu, mat, buna taip, Kaip su ratlankio dėjimu: reikia sudėti visus stipinus ir tada lanką dėti, jei praleisi vieną bent, tai būsi priverstas nuimti lanką ir pradėti darbą iš naujo. Aš tai žinojau, bet nežinojau, Kaip pradėti. Kelis kartus perrašęs, šį tą pataisęs, mečiau šalin, bet tos eilutes pradėjo mane beveik persekioti, aš jas mintinai kartojau vis manydamas, kad gal nejučiomis kas nors išsprūs ir aš turėsiu už ko užsikibti, kaip man pavykdavo kartais, bet ir iš to nieko neišėjo. Vėl tada visą eilėraštį guldžiau į Prokrusto lovą: ilginau ir kiek keiciau antrą eilutę, kankinau visą eilėraštį iki galo, bet veltui. Galop griebiausi paskutinės priemonės — retorikos: įš dviejų eilučių padariau keturias. Susidarė jau šioksS toks posmas, bet ir vėl sustojo, Kaip įkastas. Užsispyrė medžiaga, užsispyriau ir aš. Galvojau apie viską: tėviškę, draugus, mano tada vienišą buitį. Prisiminiau, kaip vieną sekmadienį su Antanu Ri-mydžiu sėdėjome Vytauto parke netoli Parodos gatvės šlaito: ten tarp liepų augo išbėgusi epušėlė. Buvo ramu ir mudu kažko tylėjova, ir iš to susimąstymo mudu pažadino suvirpėjusys į vienas kitą besiplakdami epušėlės lapai. Pakė-lėva akis — epušėlės lapai dūko, kaip būrys ispanių šokančių bolero, ir — sušlamėjo liepos, bet visa tai truko tik dalį minutės ir paskui vėl viskas nurimo. Iš to sudariau antrąjį posmą. Tai labai tolima digresija, ir pats posmas stiliškai nepateisinamas, nes jis kartoja pirmojo posmo mintį, tik daug blankiau. Ir reminiscenciniu keliu paskutinė eilėraščio dalis išėjo patriotiška. Eilėraštis išėjo nehomogeniškas: trijų labai skirtingų ir neturinčių glaudesnio ryšio dalių. Iš to seka, kad du pirmu variantu tėra tik silpnu, o trečias blogas. Skelbiau paskutinį variantą, nes jo paskiri posmai geresni.

Bet dar aršiau buna, kai ateina antroji posmo dalis ir reikia prilipinti pradžią. Prieš gerų dvidešimtį metų man pats susidėjo dvieilis, kuriuo jokiu būdu negalima pradėti posmo:

Ir kirdo rytas su litaurais,
Giesmėm, vargonais ir varpais . . .

Nieks manęs tiek neprivargino, kaip šios dvi eilutės, bet vis kiekvieną kartą aš į jas atkirsda-vau dantį. Jų istorija tokia: senelis pasakojo man, kad mūsų parapijoj senesniais laikais per rezurekciją buvo labai jau ypatingai reiškiamas džiaugsmas: šaudydavo muškietais (tuo vardu vadino trumpas, kyliu užkalamas kanuoles), mušdavo du didžiulius vario būgnus, skambindavo varpais, grodavo vargonais, o visos parapijos giedoriai ir giedorės traukdavo aleliuja. Man tas kanuoles dar teko matyti, bet jomis jau seniai nešaudė, nes kadaise vienas berniukas, kurį prisimenu jau labai seną žmogų, per arti kanuo-lės atsistojo, tai jam iš kanuolės iššauto kylio ataskala išmušė akį, ir jis visam gyvenimui liko žabalas. Dėl to įvykio klebonas ir uždraudęs velykinį šaudymą, bet ir be jo rezurekcija dar buvo labai trenksminga. Mėgdavau Velykų rytą tėviškėje: su tekančia saule, po didele Apveiz-dos akimi, atsiverdavo didžiosios bažnyčios durys, sumaurodavo litaurai (kitam bažnyčios gale) , varpai ir varpeliai, ir pasigirsdavo dar dusli visos bažnyčios iš kunigo perimta aleliuja. Pasirodydavo senis Pilionis su kryžium ir narsiai su pasidabruota lazda su minia besigrumiantis maršalka Girnius, po jų — vėliavos, altorėliai, žibintai ir keturių brostvininkų nešamas baldakimas, apsuptas viena ranka nešančių žvakę, kita sukinėjančių keturgubus varpelius klapčiukų, o po baldakimu kunigas su monstrancija. Mane visa tai jaudindavo. Tai buvo tikras džiaugsmo paveikslas. Jei ne tos dvi neįkandamos eilutės, tikrai būčiau apie tai eilėraštį sudėjęs. Ir nors dar nieko prie tų dviejų eilučių nesu pririnkęs, bet nenustoju vilties, kad aš tą eilėraštį kada nors nugalėsiu.

Iš to dar neseka, kad man viskas taip sunkiai ėjosi. Ne, kai ką esu labai trumpu laiku sukir-pęs. "Karavaną" parašiau per dešimtį minučių. Kažkaip nebuvo laiko: šeimininkė pasakė, kad mano eilė vonion, o man kaip tik atėjo tada ta mintis, tai kol prileido vonią vandens, užrašiau apgraibom, kad neužsimirštų kai kurios detales. Man besimaudant, atėjo Miškinis ir jis eilėraštį paskaitė, dar nenudžiuvus rašalui. Nusimaudęs įeinu į kambarį, ir Miškinis mane sveikina su puikiu eilėraščiu. Aš jam ir sakau: "Palauk, kai apdailinsiu, tai tikrai bus puikus." Gal bučiau karštomis pėdomis ir apdailinęs, bet jis mane kažkur skubiai išsivedė, o vėliau jau aš nieko negalėjau pridėti. Padailinti taip ir nepavyko.
Nežinau, ar kam rašančiam buvo toks nuotykis, bet aš vieną savo eilėraštį esu sapne sudėjęs ("Aistringos vakaro lūpos" ). Prabudus jis man visas taip buvo aiškus, kad užrašiau tris iš keturių posmų. Ir nieko netaisiau. Jis man ir šiandien atrodo, lyg ne mano parašytas.

Rašiau nesilaikydamas jokio metodo ar kurios pastovesnės tvarkos: kartais, prieš sėsdamas rašyti, turėjau prieš akis viską, kartais vieną kitą eilutę ar vieną kitą žodį, bet dažniausiai nieko, bet taip visai nieko, ir tai jokios ypatingos reikšmės neturėdavo. Man visada lengviau galvoti, kai turiu popierį prieš akis. Proza lengviausiai rašyti pagal užsakymą ir reikalą, eilėmis priešingai — nepajėgiu rašyti nustatytu siužetu nei apibrėžtu laiku. Dažnai pagalvoju, kaip man būtų reikėję verstis, jei būčiau likęs tėvynėje ir man būtų liepę parašyti Juozapėliui tri-sieksnę liaupsę. Atrodo, kad per naktelę žodžio būčiau nepajėgęs išdrebėti, bet ką gali žinoti, nes baimės akys didelės ir kojos greitos: rašiau didelėje desperacijoje ir dideliame sielvarte, bet neturėjau progos to pabandyti didelėje baimėje.

Poetinės karjeros pradžioje buvau metodin-gesnis: mane sužavėdavo kurio nors žodžio eufo-ninės savybės: Haufo pasakose rastas žodis "guldenas", pravažiuojančio aktoriaus afišoje įskaitytas sakinys "viena vienintelė gastrolė", ar vieną rudenį girdėti mažos mergytės, iškėstom rankom bėgančios paskui vėjo nešamus lapus, ištarti žodžiai: "Caca lialia, caca! Mama, kiek čia daug visokių lapų!" Atsimenu kaip šiandie, kad tas kūdikis bėgo Vytauto prospektu, ties kapais, ir kad tai buvo Gustaitytės-Šalčiuvienės dukrelė.

Kai ką esu paėmęs iš savo senelio pasakojimų. Senelis, kaip ir visi seni ano meto žmonės, matė daug vaiduoklių ir mėgo apie tai pasakoti. Taip kartą, kai jis dar jaunas vaikinas buvo, jis su viso miestelio vyrais išjojo naktigonėn arklius. Vyrai kas sau išsivaikščiojo ir jį vieną paliko arklių daboti. Kiek tos vasaros nakties: čia sutemo, čia aušta, ir net sutemti dorai nesutemsta. Jis susikūrė ugnelę, sėdi sau ir laukia pareinančiųjų. Tik staiga visi arkliai pradėjo prunkšti ir drebėdami bei žvingaudami glaustis ratu prie ugnies. Senelis, manydamas, kad iš girios bus vilkas atbėgęs, surišo pavadžiais visus arklius, kad neišsiskirtų, ir, pasiėmęs šautuvą, užsėdo savojo bėrio. Užsėdęs ant arklio, jis pamatė, kad tik tik už arklių didžiulis baltas stulpas suka ratu. Arkliai jaudinasi, trypia žemę vietoje, o tasai stulpas vis aplink suka. Galop arkliai taip visi sušilo, kad net putos nuo jų šonų pradėjo kristi gabalais. Senelis ir žegnojo ir ko nedarė, bet vis nieko — vargino jį taip gal visą valandą, kol kažkur vienkiemyje pasigirdo pragydęs gaidys. Tada tasai stulpas galvotrūkčiais pasileido šlaitu į upelį: "Aš jį taip aiškiai mačiau, jog_ net mačiau, kaip iš po jo kojų ramunės tyškėjo", baigdavo senelis. Iš to jo pasakojimo aš ir padariau: "Atbėga pieva, net ramunės tyška". Iš vienos jo pasakotos pasakos esu panašiu būdu sudaręs eilutę: "O saulė už-marin be rūpesčio nuėjo aukso tiltu".

Mane stebindavo sodiečių ir amatininkų vaizdinis taiklumas ir pastabumas, pvz.: Ir nuplasnojo pelėda, buka, kaip balnas; atėjo žmogus sulytais kailiniais, visas šlapias, kaip mekšras (tokia žuvis); baltuoja užsirietus kailinių apačia, kaip zuikio uodegėlė; išėjo kunigas nauja, auksu varvančia arnotą ir t. t. Tasai žmonių pastabumas buvo mano tikra poetikos mokykla, ir jei ne visa girdėta panaudojau, tai vis dėlto supratau, kad vaizdas tik tada yra tikslus ir geras, kai lyginami daiktai yra gerai pažįstami ir artimi.

Savo skaitytojus esu linkęs gerokai apvilti, nes jie yra apklaidinti recenzentų, kurie dažnai mane pūtė ir ten matė šimtą vilkų, kur nė vieno nebuvo. Tiesa, labai dažnai eiliniam skaitytojui sunku perprasti raštas. Tai gali suprasti tik įgudęs rašto specialistas, įsigilinęs į laiką ir autorių gyvenimą. Bet ar to reikia? Geriau poezijos pilnai neperprasti, negu ją suprasti per "giliai", tai yra, klaidingai, nes nuo to ji nepagerės.
 

Rafaelis    Poezija

Man rodos, kad mes dabar tuo atžvilgiu stovime ant labai slidaus ir labai klaidingo kelio. Paskutiniu laiku mūsų filosofai itin pamėgo literatūrines temas, o tuo pačiu ir poetai pradėjo daugiau filosofuoti, lyg poezijos paskirtis ir tikslas būtų pakeisti filosofiją. To negando pasėkos gali būti tikrai liūdnos: labai lengvai galime sumaitoti ir poeziją ir filosofiją. Filosofai, mėgdami gelmes, dažnai savo iešmus per giliai nusmeigia. Literatūrai reikia kitos rūšies puoselėtojų — rašto specialistų, kurie geba atskirti pagrindinius dalykus nuo antraeilių. Tiesa, poezijoje mintis yra esminis dalykas, bet ne pagrindinis, nes ji gali būti tobula ir be ypatingos, o ypač be sudėtingos minties.

Aišku, yda, kai poezija yra tuščiažiedė, bet dar didesnė yda, kai ji yra paini mįslė. Skaičiau kadaise Stephane Mallarme prozą ir stebėjausi, kaip iš didelio rašto išeinama iš krašto — be rakto jis neįkandamas. Randi, sakysime, tokį pasakymą, kaip "banalybių šventykla". Kam gali ateiti galvon, kad tai reiškia eilinę kavinę, kurion rinkdavosi menininkai! Panašiais rebusais parašyta visa knyga. Simboliai turėtų būti be didelio vargo iššifruojami. Poezijai, kaip ir visiems menams, geriausiai būtų laikytis Tomo Akviniečio dėsnio: veritas, consonantia, claritas.

Atsimenu, girdavo mano nebaigtą eilėraštį "Elnią". Norėjau parašyti tikrą baladę. Baladėje, kaip žinome, turi būti kažkas fantastiška ir nuostabu (vokiškai angliška baladė). Ilgai sukau galvą, kaip ją sukirpti. Atsiminiau motinos pasaką apie vilkolakį: buvo žmogus, kurs, girioje per kelmą persivertęs, tapdavo vilku; vieną kartą, išvažiavęs su žmona šieno vežtų, įsigeidė ją pagąsdinti: nuėjo į girią, persivertė per kelmą ir vilku atbėgo prie vežimo, kuriame buvo jo žmona su plieno šakėmis; ši manydama, kad tikrai vilkas ją puola, pradėjo šakėmis gintis ir taip subadė vilką, kad tas kruvinas nubėgo girion, ir po kiek laiko grįžta iš miško jos vyras, visas kruvinas. . . Kiek anksčiau buvau matęs filmą "Pragos studentą"; kadaise Pragoję gyvenęs studentas, nuo kurio atsiskirdavo jo paties šešėlis ir už jį gyvendavo bei darydavo nemalonumų; kartą, pamatęs savo šešėlį, šauna jį: aišku, pats krinta mirtinai sužeistas, bet prieš mirtį džiaugiasi, matydamas savo veidą veidrodyje. Iš tų dviejų elementų norėjau supinti vieną. Mano baladės karalius turėjo sūnų, gyvenusį dvigubą gyvenimą: vienas pilyje jaunikaičiu, kitas elniu girioje. Buvo dvi galimybės pakeisti burtą: arba jaunikaitis sulaukęs metų turi vesti, arba briedis žūti nuo kieno nors rankos, tik ne jaunikaičio, nes tada žūtų ir jis. Sūnus sulaukia metų, tėvas jam suranda pačią, iškelia puotą, sukviečia svečius, bet vaidila, kurs turi jaunuosius surišti, delsia atvykti. Neramus karalius įlipa j bokštą ir mato — iš girios išeina elnias ir eina į rūmus veja. Karalius liepia tarnams paleisti visus kurtus ir jam atnešti lanką. Jis nukauna elnią, bet rūmuose krinta negyvas jo sūnus . . . Tokia, maž-daug. turėio būti tos baladės fabula.

Man dar buvo daug   neaiškumų, bet vieną kartą ėmiau ir sudėjau kelis posmus atomazgos. Kartą užklupo mane J. Keliuotis, kad aš jam ką nors būtinai duočiau "N. Romuvai". Maniau, kad atsisakysiu, parodęs tą nebaigtą fragmentą, kaip įrodymą, kad tikrai neturiu parašęs nieko naujo. Bet jis tai paskaitė, pasakė, kad jam viskas aišku, ir būtinai prašė, kad duočiau taip, kaip yra. "Na, pamaniau, imk, jei tau viskas a'šku". Aš vistiek buvo nutaręs trūk plyšk baigti. Kas iš to būtų išėję, sunku pasakyti, ir greičiausiai — nieko. Eilėraštis pasidarė populiarus, ir aš pamačiau, kad aš jau jo negaliu taip išspręsti, kaip buvau manęs. Žodis, mat, ne paukštis, — išskridęs negrįžta.

Kodėl pasirinkau elnią, o ne ką kitą? Pirmą kartą mačiau elnią labai keistose aplinkybėse: vieną pavasarį žmonės išvydo Nemunu sunkiai bepaplaukiantį elnią ir ėjo vėzdais ir kuolais jo pasitikti. Vargais negalais jis išplaukė prie stataus kranto, ir ten jį sodiečiai užmušė. Dvėsdamas elnias paliko labai sunkų įspūdį: jo akys buvo gailios, prašančios pasigailėjimo. Mušamas ištiesė kaklą, ir taip giliai atsiduso, jog man net kaulais šiurpuliai perėjo — visai kaip žmogus atsiduso — paskui galva nusviro žemėn, ir tik tada konvulsijos pradėjo traukyti jo ištiestas kojas. Ta agonija turėjo įtakos ir "Pastoralei", kur vakaras, kaip žmogus miršta. Antrą kartą mačiau elnią (iš tikrųjų briedį) užvytą ant ledo. Tas buvo beveik vidutinio arklio augumo ir mane stebino jo jėga — nagomis, kaip kirviu, iškirstas ledas . . . Trečią kartą mačiau briedį girioje. Turėjau tolimą giminę eigulį, kuris pasisiūlė man parodyti briedžių. Anksti rytą atėjome prie šaltinio ir laukėme. Kiek palaukus, iš jaunuolyno eglaičių išsinėrė visa briedžių šeima: briedis, karvė ir trys nelygaus augumo briedžiukai. Karvė ir briedžiukai gėrė, o briedis stovėjo, iškėlęs savo raguotą galvą, ir laukė. Staiga jis pradėjo dairytis ir uosti orą. Eigulis pašnibždom man tarė: "Dabar nieko nebus — kelkimės". Briedis šovė, kaip strėlė, į eglaičių tankmę, o paskui jį ir visa šeima. Du kartu dar pasirodė jo galva su priglaustais prie sprando ragais ir dingo. Mane stebino jo šuolis ir jėga . . .

Iš to nereikėtų daryti išvados, kad k:ekvieno eilėraščio genezė yra panašiai komplikuota. Ne, taip nėra, bet vis dėlto eilėraštis negali būti iš piršto laužiamas; dažniausiai jame susikristalizuoja išgyventos ar patirtos gyvenimo nuotrupos. Kadangi tie išgyventi dalykai dažnai yra aiškūs tik rašančiam, tai iš to ir seka poezijoje dažnai sutinkami neaiškumai, kurie skaitytoją ir net kritiką gali nuvesti klaidingais keliais. Rašydamas poetas dažnai užmiršta, kad ne sau rašo, bet net ir žinodamas tai, jis negali dažnai būti pilnai aiškus, nes to neleidžia padaryti eilėraščio siauri rėmai. Nekartą sukdavau galvą, kaip tuos dalykus išspręsti, bet atsako dažnai nerasdavau. Eilėraštis tačiau turi rasti pusiausvyrą tarp veritas, consonantia ir claritas. Claritas negali pažeisti nei consonantia, nei veritas, tai vienas kitas neaiškumas dažnai neišvengiamas. Tada poetas aukoja viską bendram įspūdžiui ir be -irai nuotaikai, nors aš daug ką aukojau dėl aiškumo.

Jei sakoma, kad nereikia ginčytis dėl skonio, tai tuo labiau nesiginčytina dėl poezijos: ją reikia visą priimti, arba visą atmesti. Man dažnai prikaišiodavo: "O tu ten ir ten tą ir tą tvirtinai, o dabar visai ką kita". Poezija nėra mokslas, bet gyvenimas, dėl to joje nereikėtų ieškoti dialektinio dėsningumo, nes jo nėra ir gyvenime. Vakar tie dalykai atrodė taip, o šiandie jie visai kitaip atrodo. Dėl to vienas eilėraštis gali būti toks, o kitas visai kitoks. Eilėrašty reikia ieškoti meniškos tiesos, o ne ko kito.
Dėl to net susidariau įspūdžio, kad recenzentai manęs tyčia nenorėjo suprasti. Kai kas mano geriausiu rinkiniu laiko "Imago mortis", kai kas gi "Užgesusias Chimeros akis", o aš pats būčiau linkęs aukščiausiai vertinti "Intymias giesmes". Tas rinkinys yra homogeniškiausias, kietai organizuotas. Su tuo rinkiniu norėjau išeiti drąsiai, net gal per drąsiai, nes man dingojos, kad štai aš kalbu jau ne lietuvio, bet žmogaus lūpomis ir žodžiais: jo laimę ir nelaimę, viltis ir nusiminimus statydamas aukščiau tada taip garsiai rėktų tautinių dalykų. Iš to sekė knygos vardas ir patriotinio skyriaus pavadinimas." Tik be kita ko." Iš karto man atrodė, kad taip visi knygą sutiks ir supras, bet, porą kartų ją ištisai perskaitęs, pastebėjau, kad gal ir ne. Radau reikalo parašyti prakalbą, kur, rodos, aiškiai tasai mano to rinkinio bruožas aptartas:
Ir mes, matai, jau ne tautiečiai—žmonės—
Džiaugsmų ir ašarų vaikai.

Bet recenzentai kartojo tai, ką jau dešimtį kartų apie mane buvo rašę. Keista, net artimi draugai iš to bendro šablono neišėjo, nors jiems tuos dalykus pats aiškinau.

Kaip ten bebūtų, bet man atrodo, jog svarbiausia yra tai, kad skaitytojas suprastų poeziją, ir geriausiai būtų, kad ją suprastų taip, kaip ją pats poetas supranta. Kitaip jam lyg ir daroma skriauda, nes jis daug vargsta, kad jo kalba būtų aiški ir suprantama, o tai padaryti nėra lengva, nes forma ir apimtis dažnai neleidžia to padaryti. Jei kalbėti apie mano paties poeziją, tai būčiau laimingas, kad joje niekas neieškotų kažkokių gudrybių, nes aš visą gyvenimą stengiausi būti paprastas ir aiškus.

Labai negerai, kai kritikas kalba tokiomis tuščiomis sąvokomis, kaip "stilius išskaptuotas, reljefingas", bet dar blogiau, kai persimetama į priešingą, bet lygiai tuščią kraštą. Poetą dažnai veikia pasąmonis ir kitos labai valios smulkmenos, dėl to jis gali dažnai daugiau pasakyti, nei galvojo ar jautė, bet tai yra laimės sritis, o laime poetas negali nei vadovautis, nei remtis, nes jis vis dėlto eilėraštį kuria ir valdo, o ne eilėraštis jį. Kartais laimė gali nusverti ne tik detales, bet ir visumą, bet laimė veikia ir skaitytoją ir kritiką, tai yra, jis gali poeziją aiškinti pagal savo asmeniškus nusiteikimus, ir vargas, jei jis to Įspūdžio įtakoje parašo ir paskelbia savo asmeniškai nuotaikas ir jos virsta štampu.

Prisimenu, kaip buvo aiškinamas mano labai realus ir beveik daiktiškas eilėraštis "Pastoralė", kuriame buvo įžiūrėta metafizinių dalykų. "Pastoralė" yra padaryta tuo pačiu būdu, kaip "Septynios psalmes", "Kūrimo valanda", "Baltija" ir daugelis kitų eilėraščių. "Pastoralė" ir "Septynios psalmės" išspręstos regimais dalykais. Juos galėtų nutapyti dailininkas, ir panašiai elgėsi Čiurlionis, kurdamas ciklinius paveikslus. "Baltija" spręsta irgi fiziniu dėsniu, nes garsas priklauso fizikai. "Kūrybos valanda" padaryta beveik tuo pačiu principu, tik čia jau naudotasi spalvų ir garso junginiu ir ryšiu. Tie eilėraščiai tiek skiriasi nuo tapybos ir muzikos, kiek jie yra tik kinetiški. Kadangi "Pastoralė" buvo aiškinama kitaip, tai "Septynioms psalmėms" radau reikalo pridėti paaiškinimą iš techniškos piešėjų kalbos: saulėlydžio croquis, tai yra, apybraiža, skubus piešinys.

Visaip galima aiškinti tą vadinamąjį mano tragiškumą, kurio aš pats nesikratau, tačiau ir čia yra daug pritiktinumo ir laimės. Tegu tik skaitytojas palygina mano "Pastoralę" su "Kūrimo valanda". Pastaroje sunku būtų rasti tragiškumo, nebent paskutinėje eilutėje: "tuomet būna dar tamsiau". Tai galima išaiškinti fiziškai ir metafiziškai: fiziškai — tamsoje pasirodžiusi šviesa akina žmogų, tai labai paprastas ir kasdieniškas reiškinys, o metafiziškai — kūryba nuplėšia kūrėją.

Tas pats gamtos reiškinys — saulėlydis: "Pastoralėje" skaudus, "Kūrimo valandoje" giedras (nežinau, ar tuo kas galėtų nepatikėti). Tai sektų, kad tragiškumas nebuvo mano nuolatinė sielos būsena, o kad temos spalvos priklausė iš dalies nuo mano nusiteikimo, bet dar daugiau nuo fiziško ir realaus vakaro vaizdo — tikrai matyto ir tikrai tokio. Juk vakaras vakarui nelygu: kartais jis vienus vaizdus ir nuotaikas sukelia, kartais visai priešingus.

"Pastoralės" genezė tokia: kartą buvau katedroje. J. Naujalio suruošto religinės muzikos koncerto pasiklausyti. Man ten labai patiko viena jo vargonais grota pastoralė, ir būtinai norėjau padaryti eilėraštį. Vieną kartą, bestebėdamas saulėlydį, pradėjau rašyti. Tas saulėlydis viską nulėmė, ir dėl to gal eilėraščio vardas nelabai derinasi, nes pastoralė paprastai giedrai išsprendžiama. Saulėlydis viską nulėmė, o iš koncerto liko tik: skamba kažkas, lyg piemenų rageliai, ir: kaip vargonai gaudė girios. Tie įtar-pai lyg ir išsiskiria iš bendro tono, bet man atrodo, kad nuo jų štai kas turėtų priklausyti: eilėraštis graudus, bet giedras. Jei tuo būčiau abejojęs, tai vardo to būčiau neparinkęs.

Dažnai net ir dabar pagalvoju, kad nepataikiau profesijon: man reikėjo pasirinkti dailininko kelią, nes spalvose, linijose tesijaučiu savo stichijoje. Tik man to menó gal reikėjo mokytis kinuose, kur medžiai gali būti baisūs, kaip drakonai, švelnūs, kaip tarp dangaus ir žemės plaukiančios svajonės.   Kadaise su Pulgiu Andriušiu ir Algirdu Jakševičium dalyvavau "paveikslų" parodoje. Per tris dienas iškepiau dvidešimt septynis paveikslus. Visi juokėsi iš mano produktingumo, bet toje savo "kūryboje" aš buvau lygiai toks, kaip dabar rašte, tik gal aiškesnis. Nemėgau modelio, bet tai dar nereiškia, kad piešiau nematytus daiktus.

Dažnai manęs tai vienas, tai kitas paklausia, ką tas ar kitas eilėraštis turėtų reikšti, kokia jo mintis, kas čia tuo ar kitu vaizdu pasakyta, ir kai aš pasakau, nusivilia: "Eee! o aš maniau, kad čia nežinia kaip gilu ..." Mane tad stebina tūlų godus gelmių troškimas. Per gili gelmė, sudėtingas mįslingumas, kaip jau sakiau, nėra vyriausias poezijos privalumas, o dažnai net yra yda: jei mes įsigilinsime į pačius tobuliausius poezijos pavyzdžius, tai pastebėsime, kad jie labai paprasti, labai nesudėtingi, labai aiškūs, bet tai nereiškia, kad paprastumas ir aiškumas lengvai pasiekiami. To pasiekia tik reti ir tikri kūrėjai. Man toli iki to, ir aš visai tuo nesigiriu, nors dažnai savo draugams kartodavau, kad paprastumas yra pati sunkiausia, bet drauge ir tobu-liusia figūra, nes ja gali naudotis tik tikras ir ne-tarpiškas poetas.

Reikėtų keletą žodžių pasakyti apie poetinį žodyną. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poezijai reikia rinkti specifiški, kilnūs ir rimti žodžiai, bet taip nėra. Poezijai tinka visi viešai vartotini žodžiai, bet jie turi būti vietoje ir tinkamoje aplinkoje. Pavyzdžiui noriu duoti anekdotą iš mano draugo Antano Miškinio gyvenimo. Jis buvo buvaunas, mėgo linksmintis ir pašokti. Jis jau buvo studentas ir jau ne fuksas. Atėjo ruduo, ir jis iš tolo rengėsi šokių sezonui: pasitiekė juodą eilutę, baltą šilko šaliką, juodas šilko kojines ir lakuotus batus. Atėjo lemiamasis vakaras: muilinosi, skutosi, dabinosi visą valandą. Jau buvo beeinąs, bet dar pastebėjo dulkelę ant savo lakuotų batų: visas apsirengęs, kaip buvo, nubėgo virtuvėn susidoroti su paskutinėmis dulkėmis. Pasidėjo koją ant taburetės ir jau buvo bevaląs, bet koja nusprūdo ir stačiai Į pilną pamazgų kibirą. Visas pastiro, iškėlė aukštyn rankas ir skaniai nusikeikė, o virtuvėje buvo trys davatkėlės. Ir mane ne tiek nustebino visas šis įvykis, kiek davatkėlių laikysena: visos jos šoko padėti ir reikšti užuojautą. O kodėl? Todėl, kad nusikeikimas buvo vietoje ir dėl to net davatkėlių nepapiktino.

Adomas Jakštas tvirtino, kad poezijos tobulumą galima įrodyti matematiškai: reikia suskaityti pilnos prasmės žodžius (daiktavardžius, būdvardžius, veiksmažodžius) iš vienos pusės, o vienskiemenius parazitus — iš kitos, ir pastarųjų apstumo skaičius parodys netobulumą. Dariau eksperimentų, ir esu kai kur net tūlo raiškumo pasiekęs kaip tik vienskiemenių apstumu, pvz.:
Išaugai, mat, jau tu kaip tik prie viešo kelio . . .

Vadinasi, kiekvienas žodis yra lygiateisis, ir vienskiemenių apstumas nėra yda, bet jie turi būti savo vietoje. Jie negali būti vartojami, kaip samanos plyšiams kaišioti. Panašių triksų dariau visą savo rašymo laiką, ypač vėlesniais metais, manydamas, kad mano pasiekti efektai galės kam nors praversti. Juk ir mūsų kartai būtų buvę lengviau, jei būtų buvę daugiau formalinių gudrybių pavyzdžių gimtojoje kalboje. Sakau, gimtojoje kalboje, nes kitose kalbose sutikti pavyzdžiai visada lieka svetimi ir jie lengviau gali autorių išvesti iš kelio į šunkelius.

Niekas negali pasakyti, kad jis yra tikras talentas ar tikras kūrėjas, nes tuos dalykus sprendžia ne jis pats ir ne jo bendralaikiai, bet pats kiečiausias kritikas ir visų vertybių sijotojas — Laikas. Ką mes, lietuviai, galime: juk mes beveik iki Mačio Kėkšto (ir tai dar tik pritiktinu-mas) poezija, kaip menu, nesirūpinome. Tai nereiškia, kad mes poezijos neturime. Turime ją didelę ir gražią, bet ji turėjo kitus tikslus, nei grynąjį meną. Ji yra didelė tik dėl to, kad ji yra netarpiška ir nuoširdi, tryškusį iš pačių mūsų gimtosios žemelės įsčių. Laikas mūsų poetams diktavo medžiagą, o jis jiems diktavo daugiau, nei jų jėgos nešė. Ir mes liksime tik tiek, kiek būsime nuoširdūs sau ir laikui, visai nesvarbu, ar mes tai darysime sąmoningai, ar ne. Mums laikas buvo kietas, bet mes buvome žmonės, buvome gal daugiau nei žmonės, o tie gyvūnėliai, kurie nežino, bet nujaučia. Man atrodo, kad daugis šios dienos nelaimę nujautė dar tada, kai ji mums patiems nesisapnavo. Dažnas mūsų poetas buvo graudus, bet mūsų poezija visada buvo vakarietiškai šviesi. Tik "Imago mortis" man sunku dabar skaityti. Laike ir pačiuose mūsų poetuose mūsų poezijos raktai, nes jie nieko iš piršto nelaužė.

Adomas Jakštas pirmas pradėjo kovot su novatoriais: J. A". Herbačiausku, Sruoga, vėjinin-kais, bet kaip tik tų novatorių dėka šiandie mūsų poezija yra tokia, kokia yra. Ateis laikas, kai viskas mums bus aišku, nes gi apgraibomis negalėsime amžius gyventi. Stebėjau kitas šalis, kitus žmones, kitą poeziją, ir man buvo graudu, kaip dar mes esame kūdikiai. Ypač mūsuose dar labai silpnas literatūros mokslas. Nesu formalistas, nei ars gratia artis šalininkas, bet forma yra didelis dalykas. Kūrėjas negali gyvanti vienu talentu, o daugelis mūsų kūrėjų, prozininkų ir eiliuotojų, tol buvo kūrybingi, kol talentu gyveno, o kai reikėjo kiek toliau pažengti — susidėvėjo ir išsekė. Štai dėl ko aš nenoriu, kad manyje kas rastų gilesnių gelmių, nei jos tikrumoje yra. Ž:nau, kad ateis specialistas su tikslia zondą, ir visas tas gelmes išmatuos, ir paslapčių nebus.

Kartą mano profesorius suruošė įvairių tautų poezijos seminarą:  vokietė  skaitė Goethę: Wer reitet so spaet; ispanė — San Juan de la Cruz: No me mueve, mi Dios; anglė — Shake-rmare Ofelijos mirtį!
There is a willow grows aslant a brook,
That shows his hoar leaves in the glassy stream...
When down her weedy trophies and herself
Fell in the weeping brook.

Greičiausiai Shakespeare prozodijos dalykų niekur  nesimokė, greičiausiai visai negalvodamas apie formalines gudrybes nutraukė asimetriškai paskutinę eilutę, bet mane tas formalinis efektas pritrenkė . . . Ten aš turėjau pasirodyti su savo poezija. Pasirinkau "Fedrą". Paklausė profesorius mano skaitymo, prašė išversti — išverčiau, ir maniau, kad tuo viskas baigsis, bet staiga jis dar paklausė: "O kur tuos vandenis esi matęs?" Sumišau, nes tokio klausimo nesitikėjau, bet man tuojau išsprūdo eilutė: Man ir šiandie tie vandenys spindi. Atsakiau: "Taip, tikrai mačiau, bet tai yra taip intymu, kad aš to pasakoti nenorėčiau." Jis pakraipė galvą ir tarė: "Poetai visada turi paslapčių, bet jie niekad nebūtų dalykų nerašo." Ir po to jis išpylė visą paskaitėlę apie mano poeziją. Mane stebino, kad tas žmogus, kuris mano tik du posmeliu tebuvo girdėjęs, taip tiksliai mane aptarė.

Noriu tat čia papasakoti tai, ko savo draugui ir mokytojui nepasakiau. Eilėraštį "Fedrą" buvau atspaudęs periodikoje "Netuosakos" vardu. Tuo žodžiu norėjau lietuvinti metaforą. Vis tas aiškumas mane persekiodavo. Miškinis rado tą žodį keistą, bet sakė, kad suprantamas. Man jis nepatiko, tai perkrikštijau į "Fedrą". Tai nėra tikrinis mitologijos vardas, bet paprastas graikų kalbos būdvardis — giedras. Eilėraščiu nedaug tenorėjau pasakyti, o tik padaryti kažką giedrą ir džiaugsmingą. Kad ta jo pusė paryškėtų, reiš-kiau liūdnų vaizdų ir nuotaikų neigimu. Tai savos rūšies armonika, kuri minorais groja linksmas ir gyvas melodijas. Vanduo man visada giedras. O giedras jis štai dėl ko: man dažnai motina pasakodavo, kaip vieną pavasarį Nemuną varė. Man tada buvo du nepilnu metu, ir aš nieko neprisimenu. Motina mane ant rankų nusinešusi parodyti Nemuno, saulėje varomo. Sako, aš buvęs taip tuo vaizdu susidomėjęs, kad negalėjęs akių atplėšti. Motina dėl to taip manęs prisispy-rusi ir klausdavo, ar prisimenu. Matydamas, kad ją tas vaizdas rišo su kažkokiu labai šviesiu atsiminimu, sakydavau: "Taip, mama, lyg pro dūmus, bet prisimenu." Jai tas mano melas, mačiau, buvo mielas, nes ji vis pridurdavo: "Aš jau tada buvau tikra, kad tas spindintis vanduo tau visam gyvenimui pasiliks atmintyje." Nemačiau, o liko, nes kiekvieną kartą, kai man tik rašte prireikia vandens, aš jį semiuosi vis iš to paties šaltinio — iš tos mano motinos legendos ...

Taip lygiai ir pavasaris: man jis visada tas pats ir vienas. Vaikystėje mūsų sodyba buvo prie upelio, apaugusio karklais, gluosniais, bal-taalksniais ir apyniais. Per upelį buvo lieptas į daržus. Prie liepto aukštokas ir plačiai nuaugęs svyruoklis beržas. Kai beržui nukrisdavo lapai, iš lango pro jo nuolatos svyruojančias kasas matėsi bažnytėlė ir varpinė. Bažnyčios bokšte būdavo čiurlių. Vaizdas labai priminė Čiurlionio "Pavasario" ciklą. Man buvo gal šešetas metų. Buvo pasiaugavėnis, kurį mūsų namuose pusiau švęsdavo — saulėta ir šilta diena. Pašalas jau buvo išėjęs ir žemė pradžiūvus: motina leido pirmą kartą darže basiems pabėgioti — mane ir seserį Veroniką. Ši bėgo griūdama per grumstus ir mane erzino: "Nepagausi, nepagausi!" Staiga suskambo varpas. Mudu išsižiojova nustebusiu, o senelė ištarė: "Kazimieras!" Palaukus atsiliepė kitas. Senelė: "Petras!" Ir dar kiek palaukus, atsiliepė pats didysis. Senelė pasakė: "Jonas!" Sesuo buvo paskendusi varpų skambėjime ir mačiau, kaip ji klausė, užimdama kvapą. Galop ji ištarė: "Skamba! . . " Varpams nutilus, ji pradėjo skambėt savo juoku, kaip sidabro varpelis, ir vėl bėgioti. Kiekvieną kartą, kai kalbu apie pavasarį, man prisimena tas pusiaugavėnis.

Kitame trobos gale, kur aš mokiausi gana nuobodaus skaitymo meno, pro langą buvo matyti šilas. Jis buvo mano burtų šventykla. Ryto saulės apšviesti, pušų kamienai atrodė, kaip por-firinės kolonos. Ir ten buvo sėklines pušis praaugusi eglė. Ji man atrodė smarki ir pikta moteris. Šalia jos buvo kiek palinkusi pušis, kaip pavargėlė Ridikienė. Kiekviename medyje mačiau gyvą žmogų, tai visas šilas atrodė, kaip žmonių būrys. Kiekvieną rytą eidavau prie lango ir skaitydavau artimesnes pušis, ar visos jos dar vietoje, ar kuri nors neišėjo. Ir kai pirmą kartą senelis papasakojo pasaką apie Eglę žalčių karalienę, supratau, ko ta šilo vienintelė egle taip smarki ir pikta: ji buvo viena, be sūnų, be Drebulėlės . . . Tasai šilas buvo mano poezijos mokykla. Aš buvau vaikas, ir niekuo nuo kitų nesiskyriau, bet mano brolis buvo realistas, ir, kai jam rodydavau šilo žmones, juokdavosi sakydamas: "Eik tu, kvailas, kur medžiai, tai medžiai, kur žmonės, tai žmonės!" Būdavo skaudu tai girdėti, bet knietė visas paslaptis kitiems išpasakoti . . . Paskui mes persikėlėm gyventi kitapus miestelio ant kalno, kur vienos lygumos. Nesimatė jau Nemuno, bet matėsi, kaip gulbė šilų vandenyse, baltas Pažaislis ir prieš saulė-teką, kiek aukščiau akiračio, numėlę Vilniaus aukštumos. Ten buvo ilgu ir nyku. Matėsi ir tasai mano šilelis, bet jau kaip mėlynas žaltys, kalnais ir kloniais išsirangęs, galvą nuleidęs slėnin.

Mane poetu tasai gamtovaizdis ir padarė. Visa buvo gražu, nuostabu ir prasminga. Ten įgu-dau ieškoti ryšio ir prasmės. Net kuolelis pievoje prasmingas. Argi aš pats nesu tasai kuolelis pievoje, kilnojamas iš vietos į vietą? Gal truputį viską suidealinau, sukilninau, pagražinau, kaip tą nusususio šermonėlio apikakle kirpyklos mergaitę. Bet argi aš melavau?
Per karą antru kartu skaičiau Boetijaus "Filosofinę paguodą" ir priėjau išvados, kad ta knyga ypač miela skaityti, kai į miestą krinta artilerijos sviediniai. Tasai Teodoriko Didžiojo mokytojas, bandęs barbarą apšviesti, priverčia užmiršti laiką ir pagalvoti apie nepraeinančius dalykus. Meditavau jo mintį: daiktai tik todėl mums atrodo gražūs, kad gerai mes į juos neįsižiūrime. Pagalvojau apie poeziją. Argi ir ji, arčiau prisižiūrėta, nustoja savo grožio ir žavumo? Bet kas ją peržvelgs ligi dugno? Ji, kaip gyvenimas, keičiasi ir lieka ta pati. Kai užtekės mums nauja saulutė, gal nubluks ji, kaip šviesoje spalvotos popierinės gėlės, bet tai gi buvo laiko spalvos.