DIDYSIS AITVARAS Spausdinti
Parašė STASYS YLA   
PABIROS APIE BALĮ SRUOGĄ STUTTHOFE'

Gadynę smurto ir kančios
Gaivink, žemele Lietuvos,
Galia liepsnojančios  dainos
B. Sruogos trieilis, parašytas 1944. I. 5 vienam jo aitvarų

Be Balio Sruogos, ryškesnių talentų mūsų tarpe gal ir nebuvo. Bet susirado keletas valdančių plunksną. Iš jų niekas nebūtų drįsęs burtis apie Sruoginį, kaip mes jį vadinome, jeigu jis pats nebūtų to panorėjęs. Jam reikėjo mažo artimesniųjų būrio, nes platesnėje draugų grupėje jis negalėjo rasti atgarsio nei savo kūrybiniu pasauliu, nei galvosena. Buvęs nuolatos su jaunesniais žmonėmis Kaune ir Vilniuje, Sruoga turėjo šito pasigesti ir čia, ypač pagerėjus mūsų sąlygoms. Ir kai kitas jo kolega — profesorius Vladas Jurgutis — ėmė telkti draugus mokslui, Sruoga panoro juos burti menui.

Pirmosios pažintys

Pradžioj Sruoga jautėsi visai vienas. Neieškojo bičiulių, su niekuo nesikalbėjo, net, sakytum, vengė kitų. Ir kiti, tai pastebėję, nedrįso jo kalbinti. Grįžęs iš darbo, tuoj eidavo į lovą, užsitraukdavo anklode, nusigręždavo į sieną. Gal norėjo ilsėtis, o gal būti vienas, niekieno nekalbinamas.

Jo lova buvo vienaaukštė, kertėj prie lango. Ta kertė buvo gerai matoma iš antrojo mano lovos aukšto. Nejučiomis pastebėdavai, kad jis nemiega, vartosi, pakelia galvą.

Tuo metu vakarais mes melsdavomės. Manydavau, kad Sruoga iš viso maldos nevertino. Dėl to buvo nelauktas dalykas, kai jis kartą pakilo lovoj, atsisėdo, uždengė rankomis veidą ir prabuvo visą maldos laiką kaip kiti. Kartais, maldai pasibaigus, jis dar ilgiau prasėdėdavo, taip rankom užsidengęs veidą.
Vieną rytą jis priėjo ir, spausdamas man ranką, padėkojo už skaitomas maldas.

—    Jos nuoširdžios, paprastos, artimos poezijai. Sveikinu! Jei tokios maldos būtų mūsų bažnyčiose, mielai į jas eičiau.

Pasakė, keletą kartų nervingai papurtė man ranką, nusisuko ir nuėjo.
Po kokios savaitės Vytautas Stanevičius man pasakojo:
—    Sruoga patenkintas tavo maldomis. Jis norėtų su tavim arčiau susipažinti. Gal turi ką paskaityti, — susimestume prie jo lovos ir po to pasikalbėtume.
Mačiau, kad Stonys (taip mes sutrumpinom
---------------
') Iš spausdinamos kacetinių pergyvenimų knygos.

Stanevičių) pradėjo lankytis Sruogos kertėn, kalbinti jį, kažką jam pasakoti. Gal jie buvo pažįstami iš Lietuvos, o gal Sruogai patiko atviras ir drąsus Stonio charakteris. Man šito stigo. Net po ano komplimento nedrįsau pats prie jo prieiti ir kalbinti.

Vieną vakarą Jonas Rimošius (taip vadinom Rimašauską) turėjo skaityti keletui draugų savo sukurtą vaizdelį. Stonys pakvietė prie Sruogos lovos ir mane. Profesorius buvo, palyginti, geroj nuotaikoj. Vertino Rimošiaus kūrinėlį, padarė ta proga įdomių pastabų apskritai apie kūrybą. Visi klausytojai buvo patenkinti, visų akys ir dėmesys kažkaip ėmė gręžtis į Sruogą. Kažkas pasiūlė, kad kita proga panašiam pasikalbėjimui paruoščiau ką nors paskaityti ašai.

Mano rašinėlis buvo apie spalvų simboliką. Dėl jo pasisakė keletas draugų, po to ir Sruoga. Profesorius, be kitko, nesutiko su mano pateikta rūtos simbolika. Rūta nesanti nekaltumo ženklas, bet vaistas, pašalinąs kaltumo žymes. Tokia esanti rūtos prasmė ir rusų literatūroje. Bandžiau nesutikti, nes mūsų liaudies dainos težino rūtą, kaip nekaltumo, skaistumo simbolį. Sruoga įrodinėjo toliau, ir šį kartą pastebėjau, kad jo tonas pasidarė kietokas.

Maniau, kad mano santykiai su Sruoga visai nutruks. Tačiau buvau ramus, nė vienu žodžiu ar veiksmu neparodžiau, kad būčiau juo nepatenkintas. Priešingai, kai jis turėjo kartą paskaitėlę apie religines rusų legendas, aš, sužavėtas, jį nuoširdžiai pasveikinau.

Maldas skaičiau vakarais ir toliau, o Sruoga kartais pakildavo lovoje, kartais — ne. Vieną pavakarę atsitiktinai susėdome abu palangėje, ir jis vėl prisiminė maldas:
—    Jas reiktų kiek pataisyti. Yra stilistiškai netikslių vietų. Duok man savo užrašėlius, aš pataisysiu.
Jis išbraukinėjo visas konkretybes, žodžius "taigi", "bet" ir grąžindamas pasakė:
—    Poezijoj ir poetinėj maldoj tie dalykai netinka!

Jis buvo vėl malonus. Pirmas susikirtimas dėl rūtos atrodė pamirštas. Tačiau ieškoti artimesnės bendrystės ir toliau nedrįsau. Sruogos ir mano tarpininkas buvo Stonys. Kartą jis vėl ėmė man dėstyti, esą, Sruoga manąs, kad man reikią rašyti poeziją, bent tas pačias maldas eiliuoti. Nusitempė mane prie Sruogos lovos ir pradėjo ta tema kalbėti.

—    Rašyk eiles, — pradėjo profesorius. — turi stilių, valdai žodį. Bandyk! Parašęs atnešk man— peržiūrėsiu.

Norėjau parodyti, kad jo pageidavimų neniekinu. Ėmiau bandyti. Pirmiausia eiliavau maldas, tačiau ir kituose bandymuose religinis mano pasaulis neišvengiamai reiškėsi. Pradžioj Sruoga į turinį nekreipė daug dėmesio — jam rūpėjo forma, žodis. Vienu kitu kūrinėliu buvo patenkintas, sveikino ir toliau skatino rašyti. Vėliau jis Stoniui pasakė:
—    Ylos poezija perdaug kunigiška. Kita proga pats pastebėjo:
—    Ieškok naujų temų!
Suvedęs šias dvi pastabas, galvojau, kad Sruogai nepatinka religinė tematika. Po kiek laiko įsitikinau, kad ne tai jam rūpėjo. Naujose temose jis tikėjosi išgauti ir naujų formų. Religinė tematika jam nebuvo svetima, nes vėliau jis prisispyręs ėmė mane įtikinėti:
—    Rašyk religines legendas. Mūsų literatūroje nebandyta sritis. Tau ji bus artimesnė, kaip kam kitam.
Rašyti nebuvo lengva. Pavargusiose smegenyse vis dar buvo minčių chaosas. Be to, stigo popierio, vietos kur atsisėsti ir pakenčiamos ramybės susitelkti. Tik kai pradėjome atsigauti, kai apsipratom su aplinka, rašymas davė džiaugsmo, nešė išsivadavimą iš esamos klaikumos. Man buvo graži proga bendrauti su plunksnos draugais, o ypač su Sruoga.

Aitvarų klubas

Sruogos pradėti pasikalbėjimai ir kūrinių paskaitymai senoje stovykloje tampriau nesujungė rašančiųjų. Sruoga tai juto ir ieškojo kokios nors konkretesnės jungties. Buvo sugalvojęs kurti savotišką teatrą "Stutthof Totus", kuris improvizuotų įvairias vakaro programas, humorą, farsus, kupletus. Pats būtų juos kūręs ir kitus įtraukęs. Tik reikėjo techniško organizatoriaus, ir tokiu jis buvo numatęs linksmą žmogų Joną Kati-nauską, buvusį "Dainos" kino direktorių Kaune. Sruoga dėjo į jį daug vilčių, kalbino, kurstė, bet šis nesiėmė net pradėti. Jonukui stigo, bent šioj srity, iniciatyvos ir kūrybiškumo. Taip šis planas buvo palaidotas.

Naujoje stovykloje Sruoga planavo kažką nauja ir tarėsi su Stoniu. Netrukus, Sruogos pavestas, Stonys ėmė verbuoti narius į vadinamąjį aitvarų klubą. Jį turėjo sudaryti septyni žmonės, nes šis skaičius esąs "aitvariškai pašvęstas". Kas tie žmonės, iš pradžių turėjo būti neskelbiama, bet reikėjo suprasti — visi, kurie valdo plunksną. Be Sruogos, aišku, turėjo būti Mackonis, Vilniaus literatas, gal Noreika, buvęs "Kariūno" redaktorius, neblogas stilistas, kaip pastebėjome iš kacete parašytos jo novelės vardu "Tamošiūnas". Kitus buvo galima nujausti, nes eiles rašė Rimo-šius ir Stonys, o noveles — Puskunigis. Į tą skaičių, pasirodo, buvau numatytas ir aš, maldų autorius. Tačiau kai pakviestieji susirinko, sudėtis buvo jau kiek pakeista. Vietoj Mackonio ir Noreikos, atsirado Meilus ir Mačiokas. Meilus, tiesa, turėjo menišką dūšią, bet iš profesijos buvo ekonomistas ir savo uošvio fabrikų paveldėtojas. Mačiokas, abejoju, ar ką nors bendra turėjo su menu; jis buvo kariškis, daugiau veiklos žmogus, gal neblogas ekonominių reikalų tvarkytojas, prieš areštą buvęs stiklo fabriko direktorius.

Kodėl iškrito Mackonis ir Noreika, nebuvo aišku. Abu jie buvo vadų prigimties, gana savarankiški, ir Sruogą galėjo varžyti. Bet gal Sruoga turėjo kitų motyvų. Buvo užsimojęs aitvarų sąjūdį organizuoti išėjęs į laisvę, o tam reikėjo ne tik rašančių, bet ir materialiai pajėgių žmonių. Vienas iš tokių planų buvo leisti žurnalą "Aitvarą", kuris apimtų ne tik literatūrą. Visos gyvenimo sritys turėjo būt persunktos nauja idėja. Pagrindiniai principai būtų buvę šie: etiškumas, tolerantiškumas, talkinimas, ideališkumas (tarp kitko herojinių nuotaikų ugdymas), tautiškumas, kūrybiškumas, pozityvumas. Iš tų principų turėjo susidaryti visa programa, ir tai Sruoga pavedė porai žmonių, jų tarpe ir man. Nežinau, kodėl šis reikalas užtruko, ir ilgainiui pats Sruoga jo nebekėlė.

Didžiojo aitvaro ideologija

Pirmieji pasikalbėjimai buvo skirti "Aitvaro" siekiams išryškinti. Apie "Aitvaro" dvasią ir principus kalbėjo pats "didysis aitvaras", kaip mes vadinome Sruogą.

Aitvaras — mitologinis lietuviškas vardas. Jis reiškia lakumą, gyvybę, mistiškumą bei paslaptingumą, gėrybių dalinimą ne pagal didesnį jų geidimą, bet pagal nuopelnus ir aukštesnį sprendimą.
Etiškumas, gerumas esanti pagrindinė lietuvio savybė. Sruoga pasakojo, kad jo tėvas, veždamas jį į gimnaziją, vis kartojęs:
—    Baly, tik tu būk geras!
Tuo metu, savo vaiką veždamas į tą pačią mokyklą, jų kaimynas šlėktelė vis kalęs į galvą:
—    Tik tu būk mandagus!
Lenkas galįs būti vagis, tačiau neužmirš būti mandagus. Lietuviui: būk doras žmogus, o kitką, mandagumas — tik priedai. Etiškumą Sruoga dėjo ir literatūros pagrindan. Dažnai jis kartojo frazę: Be etikos nėra estetikos!

Nežinau, kodėl jis nepakentė mūsų Žemaitės ir jos realizmo. Garbinti nuogą tikrovę jis laikė senu pozityvistiniu davatkiškumu. Meninė tikrovė turinti būti kitaip suprasta: ji esanti perkurtas ir perkeistas gyvenimas, jokiu būdu ne jo fotografija. Kaip Žmuidzinavičiaus tapyba, taip Žemaitės raštai neturį tos meninės tikrovės, ir dėl to nesąs joks menas.

Tolerantiškumas esąs būtina sąlyga visuomenei susiprasti. Kartą paklausiau, kaip jis jį supranta, nes tuo vardu dažnai norima užmigdyti visuomenės budrumą prieš kiekvieną piktą sėklą.
—    Anaiptol! — nutildė mane didysis aitvaras. — Tolerancija kiekvienai gerai iniciatyvai ir minčiai, bet ne "šlamštui", idėjų spekuliacijai, žmonių mainams.

Čia jis padare priekaištą bažnyčioms, kad jos išsk'riančios vedusius tais atvejais, kai šie pereina į kitą konfesiją. Tas dalykas turįs būt uždraustas įstatymais.
—    Jūs žinote, kad ne visos konfesijos tai daro, — pasakiau.
—    Bet šito iš viso negalima pakęsti!

—- Talka, — dėstė Sruoga, — yra senas lietuvių socialumo bruožas. Jį reikia pritaikyti ir visam mūsų gyvenimui. Talka kūryboj, talka spaudoj, talka kiekvienam menui. Talkinti menui turi tie, kurie pinigingi. Kūrėjai gi savo pareigas šioj talkoj atliks, kurdami iš jų gyvenimo noveles, vaizduodami jų darbo aplinką. Kartais koks garadaris atkiša sumelę ar kokia bendrovė paskiria metinio pelno likučius. Bet iš tokios "talkos" kūrėjai nepajunta tiesiogiai šelpėjo rankos ir jo dvasios. Nėra dvasinio ryšio tarp vienų ir antrų.
Sruoga galvojo, kad mūsų tautai ugdyti, talentams kurstyti, tiems talentams paremti reikia sukurti herojinių nuotaikų. Ne vienas norįs būti kūrėjas be didesnių pastangų. Nevykusi kritika kartais sudaro įspūdį, kad jie esą dideli talentai ir be darbo. Kitas į senatvę pasidarąs meno amatininkas : kala iš įpročio eiles ar dramas ir tariasi, kad Dievas žino kas esąs. Reikia darbo, kruvino darbo!

Sruoga mėgo kalbėt apie herojines mūsų asmenybes; mėgo jas vaizduoti ir savo dramose. Jam patiko, kad kiti ieško herojizmo prasmės. Kartą paruošiau rašinį "Žmonės — didieji mūsų simboliai". Jis paprašė paskaityti ir paskui tą rašinį vertino, papildinėdamas ir patikslindamas.

-— Gerai! Tokių rašinių reikės mūsų "Aitvaro" žurnalui.
Tautinis heroj izmas turįs pasireikšti dideliu pareigingumu ir atsakomybe. "Aitvaras" turėsiąs burti pedagogus, kurie apie tai rašytų, ypač apie profesinę atsakomybę.

—    Nepakenčiu tos mūsų miesčioniškos psichologijos, to spitzbuergertum! Žmonės tarnauja tik auksui, o visa kita teeina velniop. "Reali nuovoka" naudinga tik jiems — ne visai tautai.
Kalbėdamas apie naują teatrinio meno kelią, Sruoga plačiai pasakojo turinį savo paskutinio vertimo, paruošto prieš pat areštą. Tai buvo Sem Benellio "Apsiautalas". Į šį veikalą jis buvo taip įsijautęs, kad jo pasakojimai buvo tikras įkvėpimas.

—    Mūsų teatras pateko į perdaug biurokratines rankas, — darė jis išvadas. — Reikia, kad ateitų į jį kūrėjai, kurie daugiau dainuotų, poezijos įneštų, o ne nuogą gyvenimo purvą į sceną vilktų. Tokiu keliu mūsų teatrą buvo pasukęs Oleka-Žilinskas, bet "realistai" jo nepakentė ir išjojo.
—    Teatralams reikia platesnės kultūros, didesnio išsilavinimo! — teigė jis. Ir didžiausia jo viltis buvo sudėta į Jurgį Šlekaitį, jo mokinį, kuris į teatrinį meną atėjo baigęs universitetą. — Plati kultūra pakels ir teatro lygį.

Kartais jis paliesdavo krikščionybės vaidmenį. Jo šūkis buvo šie evangelijos žodžiai: "Ne tie įeis į dangaus karalystę, kurie taria: Viešpatie, Viešpatie, bet kurie vykdo mano Tėvo valią". Tuos žodžius jis kartojo, ir tada jo akys žaibavo, ir veidas nušvito. — Mums reikia krikščionybės, kuri pasireiškia darbais! — pabrėžė.
—    Taip, profesoriau! Bet tokia krikščionybė išauga iš idėjos, iš užsidegimo ir įkvėpimo, — pastebėjau jam.

—    Duokit mums tą idėją! Parodykit ją, patys užsidegę ir įkvėpti! — atkirto jis trumpai.
Kartą, kai jis sirgo ir gulėjo lovoje, priėjau pasiteirauti, kaip jaučiasi. Jis atsisėdo ir leidosi į kalbas. Kalbėjo ramiai, kiek pavargusiu tonu. Vienu metu kažkaip nelauktai jis paėmė man už rankos, įsmeigė savo žvilgsnį į mano akis ir kiek nervišku, pakeltu balsu tarė:
—    Sakyk! . . Sakyk, ar tikrai Kristus yra Švenčiausiame Sakramente?
—    Tikrai! — atsakiau.
Jis dar labiau smeigė savo akis, lyg norėdamas manyje įžvelgti netikrumo ar abejonės.
—    Realus Kristus?
—    Taip, realus! — vėl tariau.
Jis atlyžo, paleido mano ranką, priglaudė galvą prie sienos.
—    Argi tai galima? — nei klausdamas, nei tvirtindamas, ištarė.
—    Profesoriau, ne taip seniai kalbėjai mums apie meninę tikrovę. Sakei — ji skiriasi nuo kasdieninės. Kristaus buvimas Švenčiausiame Sakramente yra tikras, bet ta tikrovė nėra tokia pati, kokią mes matome gyvenime. Jūs tikite menine tikrove, argi negalit tikėti sakramentine?
Sruoga tylėjo. Pagaliau neramiu tonu pasakė:
—    Šis vienas klausimas man kliudė būti tikinčiam.
Daugiau jis nekalbėjo. Ir aš prie šio klausimo negrįžau.

Aitvarų darbas

Aitvarų atsiradimas pasiteisino dvejopai. Jie ruošė draugams šventines programas, vėliau patys pradėjo daugiau kurti.

Pirmas viešas aitvarų pasirodymas buvo vėlinėse. Pats Sruoga sudarė programą, nustatė ce-remonijalą, prižiūrėjo tvarką. Dienos kambary staliukas buvo užtiestas tamsiai, ant jo padėta žvakė. Kitos šviesos kambary neturėjo būti. Tarp scenos ir publikos jis numatė tarpą: visi suoleliai buvo nustumti toliau į duris. Kambary turėjo būt didžiausia tyla; kol visi nenutilo, jis neleido pradėt programos.

Kiekvieną kalbėtoją ar skaitytoją jis pats išleido iš miegamojo į dienos kambarį ir stebėjo pro duris. Kaikuriems davė paskutinius nurodymus, kaip laikytis prie stalo, kokiu tonu kalbėti. Grįžtantį debiutantą jis pasitiko, reiškė savo įspūdžius, dėkojo ir sveikino. Erzinosi, kai kas nors salėje judėjo ir bruzdėjo. Atrodė, kad šis pirmas debiutas buvo jam tikras teatras. Jis jautėsi gyvenąs, naujai atgimęs, sužavėtas ir pilnas vilčių.

Paskui jo nuotaika kiek atslūgo. Programa, tiesa, buvo pakankamai įspūdinga. Visi aktoriai buvo pasiruošę. Publikai buvo sukurta tikra lietuviškų krikščionių vėlinių nuotaika. Tačiau didžiajam aitvarui, matyt, vaidenosi daug didesnis dalykas. Gal jis laukė, kad publika bus priblokšta, sujaudinta, reikš susižavėjimą ir dėkingumą. Viso to, deja, jis nepajuto.

Publikos nuomonės buvo paprastos, gaspado-riškos:
—    Padaryta buvo neblogai! Gerai, kad aitvarininkai tai sugalvojo.
Sruoga bandė prisidėti prie pirmųjų Kūčių programos. Peržiūrėjo saviškių kūrinius, kai kur pataisė, tačiau pats prie Kūčių stalo nėjo. Visiems tai buvo nelauktas dalykas.

—    Kodėl? Iš principinio nusistatymo ar dėl kokio įsižeidimo? — spėliojo draugai.
Siųsta pasiuntiniai, prašyta, bet jis gulėjo savo kertėje, lovoje, ir nėjo. Po paplotėlio laužymo, po religinio žodžio, valgio, kokį tada galėjome suorganizuoti, prasidėjo programa. Prie prakartėlės, mūsų Kantvilo darytos, paskaityta pora eilėraščių, vienas vaizdelis. Choras pagiedojo kalėdinių giesmių. Publika džiaugėsi, kai kurie net ašarojo, nes visa tai perkėlė į namus, į tas Lietuvos šeimas, kuriose buvo jos švenčiamos.
Po iškilmių aitvarininkai aplankė savo vadovą. Jis skundėsi negaluojąs. Tačiau suprasti buvo sunku, kodėl jis vis dėlto išsiskyrė. Vėliau, kai paaiškėjo, kad jis vengia viešų ir bendrų mūsų iškilmių, kai kas ėmė galvoti, gal jam, jautriam žmogui, visa tai perdaug būtų priminę tėvynę, gal jis nebūtų atlaikęs savo ašarų, o tai rodyti prieš publiką būtų jam nepatogu. Geriau tegu niekas nemato ir nežino.

Ir Vasario 16-tai aitvarininkai paruošė programą. Buvo kitaip papuoštas kalbėtojų pultas, kitaip pergrupuoti suoleliai. Laukta, mat, svečių: mūsų žurnalistų — spaustuvininkų ir kitų tautų atstovų — čekų, lenkų, latvių ir estų. Jie atėjo, ir Sruogai atrodė, kad visos iškilmės turėjo bent svečiams patikti. Tačiau patiko ir saviškiams, tik šie buvo santūrūs reikšti savo pasitenkinimą.

Taip aitvarai vis ką nors sugalvodavo — tai ką pagerbti, tai literatūros vakarą, tai kokią šventę. Kartais programą užsakydavo mūsų blokinis ar jo sekretorius. Taip buvo ir su šv. Kazimiero diena. Kitus paprašė paskaityti eilėraščių, o mane — paskaitėlės apie šventąjį. Temą pasirinkau apie herojinę šventojo asmenybę. Buvau pasiruošęs ir, kiek buvo galima, stilistiškai apdorojęs. Ir man truputį buvo nesmagu, kai Sruoga ir šį kartą neatėjo. Gal dėl to, kad minėjimas buvo bloko užsakytas, o gal kad apie šventąjį, — galvojau.

Didesni užsimojimai

Sruoginis visą laiką teigė, kad jis neims plunksnos į rankas, kol negrįš į laisvę.
— Šiame košmare negali gimti jokia šviesesnė idėja, — sakydavo.
To vidaus košmaro, kuris kartais reikšdavosi bloko nuotaikose, jis iš tolo vengė. Visą laiką dirbo raportų skyriuje, to velnio Chemnitzo žinioje. Gal jis norėjo iš arčiau pažinti kacetinio pragaro sistemą. Bet svarbiausia, atrodė, — nebūti tuose namuose, kur jis jautėsi vienišas. Grįžęs iš darbo, visą laiką praleisdavo lovoje; tik retai kada išeidavo Į kiemą pasivaikščioti. Daug rūkė, net naktimis, ir dėl to Mackonis, gulėjęs viršum jo, labai dejuodavo. Dažnai negalėdamas užmigti, Sruoga prasėdėdavo savo lovoje keletą valandų: gal ilgesio, gal kokios kūrybinės minties kankinamas.

1944 metų pavasarį jis iš darbo grįždavo pietų ir daugiau nebeidavo. Likusį laiką praleisdavo prie lovos, ties mažu vos besilaikančiu ant kojų staliuku ir kažką rašydavo. Ką, jis nesakė nė savo aitvarininkams. Kai blokas įsitaisė dienos kambaryje stalą savo raštininkui, Sruoga persikėlė ten ir užėmė vieną jo galą. Tą jis saugojo, kaip savo akį, nes, ko gera, įsikurs čia kitas "paukštis", ir nebeturės žmogus kur rašyti. O čia, matyt, jam kūrėsi geriau nei ten prie lovos.

Tą stalo "apsaugą" pastebėjo bloko humoristai, ir gimė patarlė: "Saugo, kaip Sruoga štubinio stalą". Didysis aitvaras pyko už tai, bet argi už-riši burną "maurojančiam jaučiui". Visi lygūs — apie visus galima kurti "legendas".

Aitvarininkai džiaugėsi, kad Sruoga kuria. Jis pasidarė net ramesnis ir linksmesnis. Kartais pajuokaudavo ir su Šernu ir su Valentą, vadinas, nevengė draugų, net ir neišrinktųjų.

Pagaliau baigė rašyti ir paskaitė keliems saviškių. Tai buvo "Penkialapis Dobilėlis" — komedija. Joje atpažinome ketvertą mūsų viengungių ir vieną "ženotą" jaunuolį. Tai buvo ryškios, stipriai šaržuotos jų charakteristikos. Vadinas, Sruoga ėmė medžiagą iš čia pat, nors aplinką, intrygą, idėją sukūrė iš savo šaltinių.

Netrukus gimė ir antroji komedija — "Uošvė". Jos kilmė buvo tokia. Kartą jis kalbėjo aitvarininkams apie teatrą ir pavyzdžio dėlei improvizavo komedijos motyvą. Paskui šiuo atradimu pats džiaugėsi, ėmė jį plėtoti, ir išėjo naujas kūrinys. Tipų neėmė iš mūsų tarpo, nes idėjai jų, matyt, nereikėjo.

Ilgiausiai rašė "Pavasarinę giesmę" — poetinę dramą. Parašęs dar taisė ir naujai perrašė. Tik po to sukvietė aitvarininkus ir keletą pašaliečių pasiklausyti. Tikėjosi, kad šiuo veikalu padarys klausytojams didelę staigmeną. Buvo matyt, kaip jis rūpestingai parinko klausytojus, kaip iškilmingai buvo nusiteikęs.

Dramoj buvo daug poezijos, ir ja galėjo žavėtis kiekvienas. Nuostabiai gražios buvo kai-kurios dainos ir gamtos scenos. Idėjai Sruoga paėmė krikščionybės ir lietuviškos pagonybės konfliktą. Veiksmo laikas buvo nenurodytas. Iš kai-kurių aplinkybių galėjai spėti, kad tai liečia 19 šimtmetį, tačiau vidaus kova rodė pagonybę esant pernelyg stiprią, šviesią, tarsi savo žydėjimo laikotarpy. Krikščionybė buvo pavaizduota ištisai neigiamai.1)

Tai pastebėjo ir kaikurie jo ideologijai artimesni klausytojai. Žinia, jie savo nuomonę reiškė labai atsargiai. Kiti, jaunesni, neturėjo iš viso ko pasakyti, nebent tik komplimonetą. Ašai, atstovavęs krikščioniškąją klausytojų dalį, tyčia susilaikiau nepasakęs savo nuomonės, tik kitiems kalbant apie vienpusiškumą, linktelėjau galvą.

Po skaitymo, kuris užtruko apie pora valandų, nuėjau į lovą, nes jau buvo vėlokas laikas. Sruogos lova buvo prie to paties tako, tat vėliau praeidamas jis valandėlei sustojo ir, pamatęs, kad dar nemiegu, užkalbino:
—    Ką iš tikrųjų pats galvoji?
Buvo sunku atvirai pasisakyti, nes žinojau — jis greit įsižeis.
—    Kitose dramose jūs radote bent vieną teigiamą tipą, bent vieną pozityvų krikščionybės atstovą. Čia gi nei to nėra.
-------
') Plačiau apie šio kūrinio ir dviejų komedijų turinį ir. mano rašinį "Tremties Metuose" 561—563 psl.

Paprastai, kai jam kas nepatinka, ypač kai paliečiama jo atstovaujama pažiūra, jis tuoj reaguoja, nerimsta. Dabar jis ramiai klausėsi, ir tai mane stebino.
—    Gal tu ir teisybę sakai, — pratarė.
—    Toks puikus, su tokia meile rašytas dalykas, tikrai prašosi taisomas.
—    Žiūrėsiu. Gal dar reikės ... — nubaigė jis.

Man buvo nelauktas šis jo atsakymas. Galvojau gal dėl to, kad ir jo artimesnieji panašiai pasisakė. O gal dėl to, kad pasirėmiau kitais jo kūriniais, kuriuose ne taip jausti ši spraga.

Poema ir abidvi komedijos taip pavergė Sruogos dėmesį, kad jis daugiau nebesidomėjo "Aitvaro" reikalais. Įdomūs pokalbiai, dažna aitvari-ninkų bendrystė, jų pasirodymai kažkaip nutrūko. Gimė patarlė: "Išsilakstė kaip aitvarai", ir tai buvo teisinga.

Poeto charakteris

Mane domino Sruogos charakteris. Ieškojau vidinio ryšio jo žodyje ir elgesyje, žymėjausi įvairius stebėjimus lapelyje. Kad kas neatsektų, ką tai liečia, lapelį įvardinau graikiškomis raidėmis "Balys".
Man rodės, kad Sruoga nepakentė nuobodulio, monotonijos, vidutiniškumo, pasikartojimo. Jis ieškojo vis naujų įspūdžių, pergyvenimų, vaizdų, vis naujų veiksmo ir žodžio formų — niekeno nepavartotų ir nepakartotų. Tarsi jis būtų jautęs, kad vienodumas padarys jį nuobodų, grės jo, rašytojo, egzistencijai.

Kartais Sruogos dvasią užliedavo ilgesys, susižavėjimas, meilė. Tada jis kalbėdavo apie grožį ir gėrį, kalbėdavo apie žmogų ir visuomenę su tokiu pavergiančiu ir kaitinančiu jausmu, kad buvo kažkas panašu į ekstazę. Tada jis užmerkdavo akis, ir jo veide buvo ramumas ir giedruma. Kitą kartą apniaukdavo jį klaikus skausmas, nerimas, nuovyla. Tada jo žodis buvo griausmingas, kandus, neatlaidus. Tie patys žmonės, kurie jam kitados buvo geri, dabar jį erzino; ta pati visuomenė, kurią jis gyrė, buvo jo plakama. Ir vėl, kartais būdavo linksmas, bruzdus, mėgo žaisti komediją, iš visko juoktis, pašaipiai ironizuoti. Prie stiklelio (tai mūsų sąlygose buvo reta) jis net pasiausdavo, puldamasis į kivirčą, nušluodamas nuo stalo knygas, pieštukus, rašalines.

Sruogai tiko tai, ką prancūzų poetas Arthur Rimbaud pasakė apie save: "Poetas turi ieškoti visų meilės, kančios ir kvailybės formų". Jausmų nepastovumas, svyravimas, kaitaliojimasis buvo, turbūt, būdingiausias Sruogos charakterio' bruožas. Jis buvo bipoliariškas, jeigu ne tripolia-riškas, prieštaringas. Jis turėjo vis kitaip pasakyti nei kiti, kitokią nuomonę pareikšti, bent kitaip ją pagrįsti. Tai iš dalies darydavo jį įdomų, originalų, spalvingą. Bet jis nekartą prieštaravo sau pačiam.

Noras kitus stebinti, sukurti netikėtumų, mestis į avantiūrą buvo dažnas reiškinys ir kitų didelių rašytojų charakteryje. Vienas Baudelaire draugų pasakė: "Aš lažinuosi, kad Baudelaire šį vakarą eis gulti po lova . . ., kad mus nustebintų!" Sruogai šis bruožas, gal nesąmoningai, prasikišdavo įvairiomis formomis. Stiprus, perdėtas, kartais labai rėžiantis jo žodis, palyginimas, veiksmas (kad ir nedalyvavimas prie Kūčių stalo) tikrai stebindavo kaikuriuos draugus. Vidutinis ir pusiausvyros žmogus, aišku, taip nekalba ir nesielgia. Jam visa tai nesuprantama. Sruogai būdavo nesuprantamas draugų pasipiktinimas. Tada jo staigumas dar labiau prasiverždavo. Sakytume, jis visas nerviškai sproginėdavo, paleisdavo dar aštresnių ir piktesnių frazių. Jis bėgdavo tada nuo draugų, nuo jų nusigręždavo, užsidarydavo savyje kaip koks anachoretas ar tylus stojikas. Jam sunku būdavo derintis prie aplinkos; jis jautė aplinkai kažkokią aversiją, buvo savotiškas tylus jos sukilėlis.

Neturiu daugiau medžiagos iš jo nuotaikų laisvėje, tačiau atsitiktinai patirtos žinios leidžia manyti, kad ir tenai Sruoga buvo panašus. Tokie buvo ir kiti žymūs rašytojai — d'Annunzio, Musset, Byronas; ir jie amžinai nesiderino su socialine savo aplinka, buvo nuolatinėj jos prieš-ginybėje. Gal tai reiškė nepasitenkinimą esama tikrove, norą ją perkeisti, padaryti kitokią — idealesnę. O gal tai ėjo iš jų palinkimo prieštarauti, būti opozicijoje.

Sruogos charakteris buvo dramatiškas. Konfliktai su išore, man rodos, kilo iš vidinio konflikto. Jis turėjo jausti nuolatinį jausmų dvilypumą ir gal dar daugiau — prieštaringumą tarp minčių ir gyvenimo. Amžinybę jis dažnai turėjo aukoti laikinumui, pastovumą — nuotaikoms, ramybę — nerimui, džiaugsmą — liūdesiui.

Jis norėjo būti tikintis ir negalėjo, norėjo būti socialus ir jam nevyko, ieškojo draugų ir jų neturėjo, bent tokių, kurie jį suprastų. Jo troškimai ir siekiai nerasdavo atgarsio jo paties gyvenime, kažkur jie nutrūkdavo, nebesutapdavo. Gal dėl to jis nerasdavo darnumo ir savo dramų herojuose. Jie kirtosi su gyvenimu ir su savimi pačiais. Jų dinamizmas, visa jų kova, atrodo, buvo ne tam, kad ką nors gyvenime pasiektų, bet kad kažką išgyventų, jaustų, lyg tyčia vienas kitam sudarytų tragikos. Taip jo herojai prieina iki kvailybes, absurdo, nebūties. Jie nebėra gyvi žmones, bet kažkokie fantomai, keistuoliai, iškrypėliai, kažkokios velniškos būtybes. Šio estetinio velniškumo pavyzdžių Sruoga galėjo rasti savo charakteriui artimuose rašytojuose — Edgar Poe, Wilde, Baudelaire, Musset, Byrone, Heinëj, iš dalies Dostojevskyje. Sruogos, kaip ir šių rašytojų, kūriniuose negatyvumas persveria, nusmelkia, sukuria kažkokį nenugalimos jėgos įspūdį. Išvadoje jie vaizduoja tiesą, priverstą nusilenkti melui, grožį — šlykštumui, gėrį — blogiui, meilę — neapykantai. Gal tai galima būtų pavadinti nuoga gyvenimo tikrove, kurią rašytojas tragiškai pergyvena ir pavaizduoja. Bet tuo jis, gal pats nejausdamas, patarnauja "iškrypimo velniui", nusilenkia neigiamybei, paneigia savo paties principą "nėra estetikos be etikos".

Toks buvo, manding, Balys Sruoga — vienintelis toks tarp mūsų ir kaip tik dėl to toks vienišas, nelaimingas, kenčiantis. Šis išsiaiškinimas padare jį man suprantamesnį ir, sakyčiau, net brangesnį. Ir tuomet, kai nesinorėjo su juo sutikti ar jam pritarti, ir tuomet, kai pajusdavai jo užsirūstinimą, nepasitenkinimą, kai išgirsdavai kokią nemielą frazę, — nebekildavo jam neprielankių jausmų.