Eilėraščiai

Parašė Juozas Kėkštas

Iš rinkinio "Ramybė man" ŽOLĖ  IR  KAULAI Vienoj kelio pusėj žmonės, Kitoj kelio pusėj žmonės, keliu joja gaucho, plačiakelnis raitelis. Žmonės valgo, žmonės geria, žmonės valgo avinus ir jaučius, avinais ir jaučiais sužavėti žmonės. Ant išdegusios, juodos žolės nedagraužti kaulai guli. TILTAS Išilgai siauros upės plaukia baidarės, vienos pasroviui, kitos prieš srovę, o tiltu eina žmonės, aiškiai žinodami, jog jiems yra skirtas stebuklingas, dangaus siųstas žemiškasis džiaugsmas. Saulė pervėrė ant tilto sustojusio tremtinio smegenis ir vandeny įrašė mintį apie žmogaus gyvenimo nepraeinamumą.   LEGENDŲ ĮLANKA   Mano laivą bangos mėtė tol, kol vandenynas susiaurėjo ir įplaukęs įlankon nurimo. Mano laivas, vandenyno balerina, nuo vėjų ir bangų nutolo. Baltų miglų palietas pienas ant įlankos aukštų žolių. Noriu nubust, ir negaliu, žinau, kad vėl čia būsiu vienas. Pakėlęs ranką, rūką sklaidau, ant pirštų man krenta nematomo dangaus lašai žali, girdžiu tiktai — toli, toli — mirštantį žaibo aidą. Taip įplaukiau į minkštą įlanką legendų ir sapnų žemyno. Burės naktin pasviro. Nugalėjęs audras vandenyno, laimėjau tylą. ŽEMĖS TAMSAI, ŽVAIGŽDŽIŲ   LYGUMOMS Nereikia, širdie, nereikia, išniekintas kraujo grumste, i tirštą naktį sukepęs, į nakties kietą gniūžtę pavirtęs, nereikia kitaip, nereikia, tegu dienos žydi ne tau, tegu džiaugsmo mirtis pakelėse vis gilyn, ir tolyn, ir platyn, tegu dainos plaukia ir girdimos būna ne tavo, būk  viena ir dainuok sau  ir vieškeliams  plėšomiems vėjo, sau ir medžiams akiračiuos lūžtantiems, nakties  krantą   skalaujančioms  upėms, žemės tamsai, žvaigždžių lygumoms.