MAMERTO SIELVARTAS Spausdinti
Parašė PULGIS ANDRIUŠIS   
Iš knygos "Sudiev, kvietkeli".

Aplinkiniais keliais prasisunkė žinios į Viščius, kad Petras Našliūnokas, draugų prišnekėtas, rengiasi važiuoti Amerikon. Toki buvo neramūs metai, žmonės devyniais balsais sušneko apie karus, girdi, nekrikštytas japonas jau perdaug drąsiai ėmė lipti ciecoriui ant apivarų. Kas gi matė tokią karalystę užkabinėt, kepurėmis užmėtys ruskis tuos žmogėnus, kurie, girdi, net pageltę iš noro atimti Portartūrą!

Toms šnekoms pasmilkus, Mamertas važiavo į Suvieko kašeliaturgį, pasikišęs po maiše ir šiaudais pirmagalinius ratus, kuriuos per didelį užsipuolimą buvo išlenkęs iš geriausio Pabruža-kalnio beržo baronkiniam žydui Alijotkei. Mamertas šliaužė tą žiemos turgadienį linksmai dėl Petro ketinimo važiuot Amerikon (o iš tenai retai kas sugrįžta!), apsimatojęs viršum kailinių plačia rudine, abrūsu pasirišęs atstatytą apikak-lę, visas apšarmojęs, sulindęs baroninėn kepu-rėn, iš burnos garuojant kvapui kamuoliais. Pri-sidažęs pikliaus blynų čirškuliuose, iškabinęs bliūdą per pirštą riebumo kopūstų, Mamertas traukė pro nosis gryną kaip ledas orą pušynų, kurių žalias lyg rūta viršūnes apie Laumiestą jau ėmė kloti raudonais kilimais tekanti saulė, arkliui neraginant nešantis žerutinėmis vėžėmis, barstant į šalis šerkšną, sakytum, kuliamoji šiūp-čiotų pelus ant klojimo pado. Šaudė ledas ant ežerų, trūkinėdamas perėjiniais plyšiais, o išbaidytos varnos krėtė nuo šakų sniego kepures, kurios minkštai pūpterėdavo į pusnis lyg metant kokį sunkų daiktą į plunksnas. Taklia, nesulaukusi savo amerikono, sutvarkys pamažu iškrikusias mintis, suvarinės jas kaip žąsis rudenį iš paežerės į tvartą, tik reikia laiko, tik reikia stiprių žiemos speigų, kurie ir pačias triukšmingąsias upes prislegia ledo krygomis, — mąsto Mamertas, kartkartėmis taip sau perleisdamas botagu išsišėrusį arklio kryžių, neriant nebaigiamais šilo bromais, ištaisytais lyg vyskupo laukiant.

Pravažiavus totorių raugyklas, Suviekas pakvimpa pyragu ir sakais, kurie skleidžiasi žiemos šaltyje nuo šieninių, kiaušininių, grybauti-nių, bulbinių kaselių, sumaustytų bokštais ant rogių. Lyg iš balto sūrio išriekti ušėtkai, ėdali-nės, raugalinės, blyninės diečkutės, kopūstiniai, grūdiniai kubilai, sviestamušės, nėkočios, sietai, kultuvės, skietai, staunelės, šaukštai, samčiai, kibirai, nalivočiai, — ak, sviete tu mano, ir ko tik nesugalvoja šie šilo ir ežerų žmonės, vaikydami atpakalią ranka nuo savo vargingų pirkelių nedavalgio šmėklas, kurios neatsitraukia nuo palangių dieną ir naktį, žiemą ir vasarą tose smėlynėse be dugno, viržynuose be naudos, vilka-plaukėse be smilgos! "Čia, žmoge, gyvent mažna, duonos prisipirkus ..." — užklausti šypsosi lyg senų kailinių raukšlės tie šiliniai vargetos, prisrėbę grybų viralo.

Mamerto razvalinos įšliaužė Alijotkės kieman prie dviejų aukštų nameliokščio, lyg išilgai pastatytos degtukų dėžutės (Suvieko žydnamiai visi toki persismaugę, lyg perdaužti!), kur skardinėje lentoje buvo išpieštas samavoras ir pusbutelis su permauta ant gurklio baronka, o kiek tolėliau — pyragas, išsiskėtęs, šonuose pirštais išrandytas dėl gražumo ar ko. Žydas visa savo raudona barzda šypsojosi, net patsai paėmė už pavadžio Mamerto arklį ir įvedė staldon, kur įsileisdavo tik geriausius svečius.

—    Taigi tavo nagei nageliai, Mamert, a zol-dikop! — trynė rankas Alijotkė, nedaug nuo barzdos likusiame veide strazdanoms pasišiaušus iš šalčio, nes buvo išėjęs iš šiltai prikūrentos pirkios. — Eik mano pakajavajan, atšildysi šerkšne nuo ūsų! — risdamas iš razvalinų naujus kvepiančius ratus šnekėjo žydas. — Aš tau sakoi, Mamert, ne pinigas važiuoja, bet darbas, kepfele, kepfele!
Mamertas neskubėjo vidun, nes jį traukė ka-šeliaturgis. Žinot, turguje: vis ką reikia sutikti, įprašyt Šiožinėlį, kad per kirtimą atidėtų beržo pavažoms, dar nebaigta kalba su Plovėjų Ker-šioku dėl lineikos perkaustymo, tai tas žadėjo išvežt žvagulius prie naujų pakinktų, tai anas apsiėmė padirbt tekėlą. O kur dar naujienos apie šviežius apyrašus, užraugtas veselijas, kryžių pašventinimus, atsitikimus talkose, linamynius?

Priėjęs prie rogių, kilnoja šieninę, pažiūri pro balanas į saulę, paverčia ušėtką, barbena į dugną krumpliais, paritena:
—    Nu tu jau, Atkočiau, stavarių tai negailėjai!
—    Tu, Untan, galėjai ant razvalinų pasodint ir Brinkliškių ustovą, vistiek kožnas pasakys, kad čia tavo darbas, — giria jis Narčių, nes myli gerą, tvarkingą meistrą, klausinėjasi, kaip ilgai duoda išsigulėt medžiui, kaip daro suleidimus, kaip čia, kaip ten.
Taip besistumdydamas tarp žmonių, gerdamas sakų ir deguto kvapus, nė nepamatė, kaip saulė, pakabojus anapus žydų trobelių, vėl ėmė smukti žemyn, — kiek čia tos dienos kašeliatur-gio mete!
Alijotkės pakajavajame Mamertas jau rado begeriant butelį Minčios Skurkiokus. Malūnininkai Skurkiokai visuomet laukdavo Mamerto at-krenant su grūdų vežimu, nes tuomet pašviesda-vo seno malūno sienos, kildavo kriklas, juokai.

Alijotkė, neprašytas, padėjo ant stalo dar vieną butelį, atnešė priraikęs pyrago, silkių:
—    Čė toi barykščei, Mamert, toks darbas, toks darbelis!
—    Bet tu man dabok, Alijotke, neduok kaus-tyt suviekiniam maskoliui, geriau vežk Plovė-juos, nes kenčia, kai tu dirbi, o kitas gadina, — šnekėjo Mamertas besimesdamas ant suolo rudinę su kailiniais. — Matai, ratlankis tai kaip sūrio riekė: tik kiek aptrupinsi ir jau nėra pastacijos.
Jau netoli dainavimo, vyresniajam Skurkio-kui daugiau pačiam kvatojant negu pasakojant apie liesninko šunį, pro dureles iš kepyklos įslinko iškleipusi Ailjotkės Leibašaikė ir rimtai Mamertui pranešė, kad pačtorius ieško žmogaus iš Viščių kaimo, girdi, labai spiečna diela; jinai pasakiusi, kad y r pas juos viščiškis ir greit nueis paštan, labei, labei didelis reikalas.

—    Va tau, Mamert, ir Velykos! — neprine-šę prie burnos stiklų abudu pratarė Skurkiokai, kurie patys daug turėjo bėdų su valdžia, girdė tuos barzdočius, gniauždavo saujon rublines, kad tik rečiau kieminėtųsi malūne.
— Bijau čia aš jų, mirskieji su rindavaisiais jau apmokėti, mes švarūs kaip prieš Dievą, — drąsinosi Mamertas, vilkdamasis kailiniais. — Neišgerkit visos degtinės.

Kai peržengė baltai tinkuoto namelio stulpus ir, įėjęs vidun, pamatė sienoje visu ūgiu išsitiesusį ciecorių (tik nesimatė čebatų, nes per kulnus buvo pripiautas), už juokingo staliuko sėdint pačtorių su resvais bakenabrdais, vadžiojant plunksną po popierių, Mamertas juto, kaip Ali-jotkės degtinė bėga pro smilkinius su prakaitu. Ciecorius tiesiai žiūrėjo į Mamertą, diegiamai siauromis akimis, regis, sumirksės ir pirštą besdamas jam pasakys: o tu ko čia? Kad tik greičiau tas pačtorius baigtų rašymą, — tirtėjo Mamertas, klausydamas, kaip sausuose popieriuose skrebsėjo plunksna, sakytum, degtukų dėžutėje nakčiai uždaryti karkvabaliai.

Nušluostęs į minkštą daiktą (sakytum, pa-duškaitę) plunksną, pačtorius atsistojo ir, praskleidęs ant kaktos akinius, pažiūrėjo į Mamertą (nu dabar jau prasidės!):
—    Iz Višči, što?
—    Nejaugi ne, jau iš ten būsiu, ponas. . .
—    Pjanstvavojai, ech? — rūsčiai paklausė, nešdamas rankoje kietais kuliais popieriuką, sakytum, aplotką.
—    Aš tik čia Alijotkei ratus vežiau . . .
—    Znajem: aštyk, aštyk! Matai šytą? Tai — pismo, gromata, parašyta: Taklia Vjatrinis, iz derevni Višči! — maišydamas maskoliškus ir mūsiškus žodžius mokė Mamertą pačtorius. — Značit, paimsi ir nuveši. Tik smatri man kad nepamestum, ba bus kepskai, oi bus! — grasė pirštu maskolius.

Griebęs kaip karštą geležį, Mamertas laišką įvyniojo nosinėn, užsikišo po marškiniais užantin, išbrazdėjo laukan, nuskubėjo Alijotkės kieman, pasikinkė arklį, Skurkiokams šaukiant baigti gėrimą, net nepaėmęs iš žydo pinigų už ratus, perliejo arklį botagu, greit palikdamas užpakaly našlelių pirkeles, išsileido į baltas lygumas, kurios skyrė Suvieką nuo didžiųjų šilų. Tik įsukęs į žaliuosius pušynų bromus, surinko į tvarką savo mintis arba, geriau pasakius, ėmė atsirasti šiokios tokios mintys galvoje, kuri iki tol buvo tuščia kaip staunia, zvimbė tik ausyse, veidą tik žarstė smulkūs sniego miltai iš po arklio kanopų. Kas gi veja tave, Mamertai, lyg nekrikštytą sielą iš Alijotkės pakajavųjų, kur linksminasi draugai?

—    Tai Petras paduoda žinią, prieš važiuodamas Amerikan! Atsiklausia Taklia, ar jinai sutiks palaukti! — degė lyg žarijų puodas Mamerto užantyje laiškas.
Apstabdęs putotą arklį, giliai šniokščiant pušynams ant kurgonų, lyg ir rengiantis snigti, Mamertas jau turėjo atsakymą: Taklia laiško niekuomet neskaitys!

Ties Laumiesta į Juodųjų Lakajų ežerą iš raistų (ar atvirkščiai, — kas ten sugaudys vandenų kelius šiluose!) tekėjo paplautų karklų ir blindžių šaknimis upelis, kuris net pačiam viduržiemy kaip reikiant neužšaldavo, vis bezurzant akivaroms, burbsint tamsioms verdenėms, paskui vėl dingstant po sniego luitais. Mamertas sustabdo arklį, brenda sniegu prie vienos akivaros, ska-bojasi rudinę, atleidžia kailinių juostą, vynioja iš nosinės laišką, tą kirmėlę sušildytą jo paties užantyje; juodo vandens verpete muša iš apačios stambūs burbulai, sakytum, skenduolai kaišiotų savo nušutusius viršugalvius: tai čia tau vieta, kad tu prasmegtum! Mamertas, pikto džiaugsmo nupliekstas, net nejaučia šalčio, greitai įsišeimininkavusio atlapuose drabužiuose, kai staiga krūpteli:
—    Ei tu tenai, kas čia dabar! — riktelėjo pavirtęs ant tuščių rogių žmogus kelyje, matyti, buvo įgėręs, nes drąsa šiose vietose blaiviam dingsta drauge su saule.
—    Agi Mamertas, kad tave žemelė! — nudžiugo keleivis, pažinęs viščiškį, kai šis, besitvarkydamas drabužius, vėl užkišęs laišką už marškinių, ėjo prie savo razvalinų.
—    Matai, viduriai nenori priimti Alijotkės kugelio, kad jis surūgtų! — teisinosi Mamertas lyg sugautas už rankos nusikaltėlis.

Kurį laiką drauge pašliaužus, Stirtelių Pa-tumsis išsuko iš vieškelio, ir Mamertas, vieną kartą sutrukdytas, pasiduoda šilo švokštimui. Ties Padeksniais vėjas vėl aprimo, sniegas gurgždėjo lyg geležų krautuvė, šalčio peiliai piaustė žandus, ūsai žvagėjo ledo liktorėliais, sušalo net ir mintys galvoje, ir vienintelis, kas judėjo dar, buvo arklys, bet ir jis, šerkšno marška apmato-tas, va, va, regis, nustos metęs kojas, o po to įsivyraus balta ramybė, niekas.

Įsukęs Viščiuos, — jau buvo visi be ugnių,— Mamertas dieninke nusikinkė arklį, atmintinai užmetė ant kablio lanką ir pavalkus, uždaruose karvės grimšėjo šieną, kuris su šalčiu taip skaniai kvepėjo!
Besirengdamas eiti pirkion ko užkąsti, kol atšils arklys tiek, kad galima jį būtų pagirdyti, Mamertas sustojo tarpuvartėje. Už pripustyto teletninko vėpsojo Vėtrinio namai, apnešti sniego į vieną pusę taip, jog, atrodė, buvo užsimovę pakreiptą ant šono kepurę. Taklia riša skarelėn sūrį, eina pas girtuoklį Liminaucką Padeksniuo-se, kuris, kosėdamas, skaito jai laišką, žarijomis rausta jinai; paskui raštininkas, paspaudęs plunksną, rašo žinią Pitaburkan, išgražindamas rūtų šakelėmis, vario varpeliais, su prisiegomis jinai žada laukti Petro, kol jis sugrįš auksuotas iš Ameriko, gyvens baltuose miesto namuose kaip balandėliai.
Nežinojo ji dabar nieko, įmigusi po šiltom duknom, tegu ir nežino!

Mamertas susiverčia Juodon pragarmėn, per išsišovusius susparų rąstagalius užsikopia ant aukšto, graibosi po kreklėmis, lyg kažkuomet ieškodamas kregždžializdžių, ir jau iš užančio traukia laišką, bet tuo metu atšlaime šimtais balsų suvaitoja pirkios durys ir gailiai suinkščia po kojomis sniegas, lyg per daužtas šunelis.
Mamertas, nespėjęs atlikti tamsos darbo, nusliuogia ant dieninko pado, luopterėdamas it pilnos šieno rezginės.
—    Tave kas gi čia dabar nešioja, eik pirkion, užsrėbsi šilto viralo, močia paliko pečiuje, arklį pagirdysiu jau aš, — šnekėjo dėdė, kuriam visuomet papadės niežti, kai Mamertas kur išvažiuoja: miksters koją arklys, pasigers, maža kas kaip tokiam karštakošiui!
—    Eik jau ir gulėk sau ant pečiaus, dėde, apsiruošiu pats, didelio čia daikto! — vapėjo Mamertas, dar kartą pagautas.
—    Ale eik, kad sakau, atšutinsi vidurius . . . — pamatęs, jog Mamertas negirtas, dėdė norėjo jį palepinti. — Tai kerpa, pirštai limpa prie klem-kų! Žmonių turguj buvo?

Mamertas prasimanė daugiau bėdų, negu tikėjosi, gerai žinodamas, jog visų trobų užkaboriai, plyšiai, pečeros, tarpsieniai ir pabalkiai tvarkingam dėdei geriau už savus panagius pažįstami; ir jeigu piktasis kuomet sugalvotų paslėpti savo nešvarius pinigus jų klojime, tai labai stipriai turėtų juos užkeikti, labai daug turėtų laikyti pragaro sargų, idant išvengtų visur esančios dėdės Kazimiero akies.

Palikęs laišką jaujoje, kitą dieną vėl krapštė iš po šulo, paskui nešė daržinėn į kinavarpų išėstą drevę sienojuje, bandė tamsioje pirkaitėje viršum girnų užkišti už balkio, aptraukto tirštais voratinklių straipsniais, kur jau tikrai niekas nieko nelaiko, — šleikštu net pagalvoti apie tuos minkštus rezginius, sakytum numirėlio plaukus! Lengvai būtų sudeginęs, kūrendamas lininės jaują ir vieną naktį jau buvo bemetąs prakeiktą popieriuką smalingais kelmais įsilieps-nojusian pečiun, bet už nugaros tarytum pajuto rūstų pačtoriaus žvilgsnį, sustabdė ranką pusėj kelio: o, gal, Taklia, ko gera, per žmones sužinos apie laišką, tuomet galės pasiteisint valdžiai, girdi, pamiršau atiduoti, užkišau ir pamiršau, ponas!

Vakaruodamas kaime, klausėsi kalbų, karpe ausimis lyg arklys naktinėje uostydamas vilkų traktą, tačiau taip ir praėjo žiema, niekam neatsišaukus. Nučiupinėtas, suriebaluotas, sulamdytas laiškas, jau visai nebepanašus į aplotką, pagaliau, surado daiktą Mamerto verstote, kur buvo išskaptuotas prieskinkėlis ir užpleišytas kamščiu, — čia jau niekas svetimas nekis pirštų.

Varydamas pleištą, prisiminė pasaka, kaip vienas meistras, išgręš skylę, užkalė cypiantį velnią, viršuj išbraižydamas kryžių.