VOKIEČIŲ MOKSLININKŲ KLYSTKELIAI Spausdinti
Parašė J. PETRONIS   
Pastaraisiais dešimtmečiais mes esame turėję įvairių santykių su savo didžiuoju vakarų kaimynu. Devyniolikto amžiaus pabaigoje mūsų pirmasis tautinis laikraštis "Aušra" ir daugybė kitų lietuviškų leidinių buvo spausdinama Prūsuose ir paskui slaptai gabenama į Lietuvą. Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, didelė dalis valstybinių, ekonominių ir kultūrinių reikalų mus dar daugiau siejo su vokiečiais, negu su kitais kaimynais: su lenkais dėl Vilniaus bylos beveik neturėjome jokių santykių; nuo didžiojo rytų kaimyno, rusų, mus skyrė nelemtasis komunizmo barjeras; o latviai, mūsų šiauriniai kaimynai, mums nedaug ką galėjo padėti, nes jie, kaip ir mes, savo valstybę turėjo beveik iš nieko kurti.

Dėl tos tad priežasties su vokiečiais mums neišvengiamai teko daugiau santykiauti, kaip su kitais kaimynais. Vokietijos universitetuose daugiau kaip kur kitur studijavo mūsų jaunuolių; mūsų vidurinių ir aukštųjų mokyklų auklėtiniai daugiausia mokėsi ir mokėjo vokiečių kalbą; moksliniams tyrinėjimams ir šiaip įvairiems kitiems reikalams didžia dalimi buvo vartojama vokiečių literatūra arba kiti vokiški šaltiniai ir 1.1. Nors iš pradžios nemaža vokiečių į mus ir šnairuodavo, ypač dėl Klaipėdos krašto, ir tarė Lietuvą esant Azijos dalimi, tačiau tie mūsų santykiai su jais vystėsi, palyginti, pakenčiamai; jie žymiai pablogėjo, tik Hitleriui pagrobus Klaipėdą, ir pagaliau, bolševikams užplūdus Lietuvą, visai nutrūko.

Dabar, netekę savo laisvės ir pamažu primiršdami tą žalą, kurią mums vienu ar kitu metu yra padaręs mūsų didysis vakarų kaimynas, mes galime jau blaiviau pažvelgti į gerąsias bei prastąsias jo ypatybes ir, jas pasvarstę, išmokti geriau bei atsargiau ateityje skirti pelus nuo grūdų.

Vienas iš tokių svarstytinų dalykų yra vokiečių mokslas, su kuriuo mums tiesiogiai yra tekę turėti reikalo ir su kuriuo, reikia tikėtis, teks dar nemaža susidurti ateityje. Apie tai yra įdomu pakalbėti, nors ir trumpai, ypač dėl to, kad vokiečiai ne tik mus, bet ir beveik visą pasaulį seniau yra stebinę savo žiningumu, išradingumu, pagrindumu ir visašališkumu. Tokie korifėjai kaip Leibnizas, Kantas, Schopenhaueris, Fichtė, Hėgelis, W. Humboldtas, T. Mommsenas, Goethe, Schilleris, Nietzsche, Hauptmannas, Bee-thovenas ir daugybė kitų yra tarsi didžiuliai švyturiai, kurie plačiai šviečia visam pasauliui. Bet šalia to tuojau tenka didžiai nustebti atsiminus, kad nuo 1933 m., kuriais Hitleris paėmė valdžią į savo rankas, vokiečių galvosenoje įvyko lyg staigus lūžis: ankstyvesnės universalybės ir ob-jektyvybės vietoje atsirado oficiali pažiūrų siau-rybė. Panašiai kaip komunistai neliečiama ir šventa dogma yra pavertę marksizmą bei leninizmą, taip vokiečių naciai pirmon vieton buvo iškėlę rasinę vokiečių pirmenybę. Pagal tą teoriją vokiečiai, priklausydami baltajai šiauriečių rasei, esą veikliausia ir versliausia pasaulio tauta, todėl jie jau iš prigimties esą parinkti pirmauti kitiems. Ir Hitleris, atėjęs į valdžią, tuojau ėmėsi šią teoriją praktikoje vykdyti: mėgindamas arišką vokiečių rasę padaryti ko grynesnę, jis stengėsi ją atriboti nuo neariškų priemaišų, visų pirma nuo semitų, todėl kiek įmanydamas tuojau kibo žydų klausimo tvarkyti. Kad rinktinė vokiečių tauta (Herrenvolk) galėtų kaip reikiant klestėti, jis taip pat buvo sumanęs įvesti naują tvarką Europoje ir Rytuose vokiečių tautai įgyti ko daugiau erdvės. Šis pastarasis sumanymas buvo pasidaręs bene svarbiausiu vokiečių politikos tikslu. "Ne vakarinė ir rytinė orientacija gali būti būsimasis mūsų užsienių politikos tikslas, — rašė Hitleris savo "Mein Kampf" 757 psl., — bet rytų politika — reikalingos žemės įgijimas mūsų vokiečių tautai". Tuo planu, tarp ko kita, turėjo būti užimtas visas Pabaltijis, jo gyventojai iškelti Rusijos gilumon ir jų vietoj įkurdinti gryni vokiečiai.

Kai dabar prisimeni visas tas vokiečių užmačias, tai kažkaip nesinori tikėti, kad šioje tariamai kultūringiausioje Europos tautoje būtų galėję kilti tokių beprotiškų kėslų, ir jais būtų didžiai susižavėjusi ne tik plačioji vokiečių visuomenė, bet ir jų elitas — žymūs mokslininkai, garsūs rašytojai ir kt. rinktiniai atstovai. Tačiau su didžiu apgailestavimu tenka pripažinti, kad tai buvo ne kokia nors ligūsta fantazija, bet gryna tikrenybė. Štai atskiri duomenys.

Paėmę į savo rankas valdžią, vokiečių naciai tuojau griebėsi valyti aukštąsias mokyklas nuo semitiškų priemaišų. Dėl to nemaža žymių mokslininkų buvo pašalinta nuo vietų, išguita iš tėvynės, uždaryta į koncentracines stovyklas arba net ir nužudyta. Daugelis priešnacinio, pacifistinio ar humanistinio turinio knygų buvo pašalinta iš bibliotekų arba net viešai sunaikinta, sudeginta. Demonstratyviai buvo garbinamas vokiškas karo dievaitis ir ruošiamasi į didelį žygį, kuris turėjo laiduoti didingą vokiečių ateitį net tūkstantmečiams. Tačiau po kietų bei ilgų grumtynių tas jų žygis sugniužo, ir vokiečių tautoje liko neregėta tuštybė, neviltis.

Tad dabar kyla klausimas: kodėl taip galėjo įvykti? Kodėl niekas iš vokiečių negalėjo numatyti baisios katastrofos ir beveik niekas nemėgino pasipriešinti klaikioms jų valdovų užmačioms? Kurgi buvo jų elitas, kurio uždavinys turėjo būti ginti individualinę žmogaus laisvę, objektyvinę mokslo tiesą ir įspėti visuomenę prieš besiartinančią grėsmę?

Į šitos rūšies klausimus vokiečių dauguma tuomet nei nemėgino atsakyti: jie tikėjo Hitlerio planais ir kaip įmanydami juos rėmė. Jų elitiniai visuomenės atstovai daugiausia buvo patenkinti tų planų didingumu ir todėl iš anksto rodė savo pritarimą ir reiškė ištikimybę tų planų kūrėjams bei vykdytojams. Visų pirma uolesnieji Hitlerio šalininkai paskubėjo tą savo lojalumą viešai paskelbti atskiru leidiniu "Bekenntnis der Professoren an den deutschen Universitae-ten und Hochschulen zu Adolf Hitler und dem nazionalsozialischen Staat" (Dresden, 1933) ir vėliau, išvertę į penkias kalbas, išdalyti visiems kitiems V. Europos universitetams, kad jie tuojau sužinotų apie šį spontanišką jų sutikimą su naująja tvarka. Po to jau sekė visa eilė atskirų pareiškimų. Štai Stuttgarto aukštoji technikos mokykla pirmoji pasistengė tais pačiais (1933) metais Hitleriui suteikti garbės daktaro laipsnį, kurio jis tačiau nesiteikė priimti. Kiek vėliau, 1936 m., Bonnos universitetas rado reikalinga iš savo garbės daktarų sąrašo išbraukti Thomą Manną, kuris po nacių įsigalėjimo turėjo tremtiniu atsidurti J. A. Valstybėse.

Ir ne tik ištisos mokslinės institucijos, bet ir paskiri vokiečių mokslininkai daug kur skuboms yra mėginę rodyti savo paslaugą nacių valdžiai. Štai vienas garsaus vokiečių universiteto profesorius ir žymus mokslininkas, kaip teko patirti iš vieno neseniai atvykusio lietuvio tremtinio užrašų, jau 1934 m. yra išspausdinęs trumpą 26 psl., brošiūrėlę "Was man von den Litauern wissen muss" ("Kas žinotina apie lietuvius"), kuri viešai nebuvo platinama ir, matyti, tebuvo skirta tik tam tikroms vadyboms arba atsakingiems valdžios pareigūnams, nes viršelyje parašyta: "Vertraulich — Nicht fuer die Presse!" ("Slaptai! Ne spaudai!"). Dėdamasis esąs lietuvių žinovas, šios brošiūrėlės autorius stengiasi vokiečiams lietuvius apibūdinti kaip neištikimus, žodžio nelaikančius žmones ("Das gegebene Wort gilt dem Litauer nicht viel... wie haeufig z. B. sind die litauischen Fuersten zum Chris tentum uebergetreten, um wieder abzufallen, wenn das einen politischen vorteil bot! Und was man selbst tut, traut man dem anderen zu. Des-wagen findet auch Hitlers Friedenspolitik bei den Litauern keinen Glauben". 1) Būdami neištikimi, šitie lietuviai nekenčia savo didžiojo vakarų kaimyno ir kur galėdami jį visaip šmeižia. Pvz. Lietuvos prezidentas A. Smetona 1933 m. "Lietuvos Aido" Nr. 285 paskelbęs vieną skandalingą vokiečius šmeižiantį straipsnį, kuriame, tarp ko kito, yra šiaip pasakyta: "Vokiečių interesams saugoti ir ginti leidžiamos visos priemonės. Ne teisė, bet jėga pagaliau nusprendžia santykius su silpnaisiais . . .  Nacionalizmas remiasi rasizmu, t. y. jis nesirūpina svetimas tautybes suvokietinti, jis tik nori jų kraštus pasisavinti... Visiems prieš akis stovi išnaikinimo politika. Bet: žmogus šaudo, Dievas kulkas nėšio-ja".

Toliau tas pats autorius kaip įmanydamas stengiasi atremti lietuvių tautines aspiracijas ir "demaskuoti" visus, kurie bent kiek tokių aspiracijų galėjo turėti ryšium ;Maž. Lietuvos tautiniu atgimimu. Tam reikalui jis pamini visą eilę tokių nenaudėlių. Jo akimis žiūrint, pvz. hano-verietis Jurgis Sauerweinas buvęs ne kas kitas kaip mažesnių tautų kurstytojas arba siundyto-jas ("Dieser Man sah es als seine besondere Aufgabe an, die kleineren Nationalitaeten aufsuhet-zen"). Pastorius Gaigalaitis ėjęs tik, kur vėjas pūtęs: 1915 m. viešai rašęs, kad Maž. Lietuvos lietuviai visai nenorį priklausyti kitai kaip prūsų vokiečių valstybei, o vėliau, įžygiavus lietuviams į Klaipėdą, jau ėmęs kitokį vaidmenį vaidinti. Tačiau pavojingiausias žmogus buvęs Vydūnas, anuometinis Tilžės gimnazijos mokytojas V. Storosta: jis buvęs vyriausias Didžiosios Lietuvos propagandininkas Prūsuose ir už tai buvęs didžiai gerbiamas pačioje Lietuvoje ("Der Haupt-wortfuehrer ist... Vydūnas in Tilsit, . . . meiner Neberzeugung nach ein ganz gefaehrlicher Mensch, auf den schaerfstens aufgepasst werden sollte, ob er ein Wolf im Schafpelz ist oder, was er durch sein Tun bewirkt hann ich nicht sagen. Jedenfalls weiss man in Kaunas ganz genau, was man an ihm hat wenn man seinen Ehrgeiz befriedigt. Nicht ohne Grund wird dort wie ein Nationalheros gefeiert".).

Pačios brošiūros gale šis rimtasis mokslininkas nesidrovi vokiečių valdžiai pasiūlyti gesta-pinių priemonių — papirkimu palenkti lietuvių spaudą vokiečių naudai, stropiai sekti lietuvybę ("das Litauertum sehr genau im Auge zu halten") ir pagaliau įkurti kalbos bei kultūros at-tache (atseit, ypatingą kultūrinę žvalgybą) prie vokiečių pasiuntinybės Kaune.

Šitokie pavyzdžiai (o jų yra daugybė!) aiškiai rodo, kad daugumas vokiečių mokslininkų neįstengė išlikti ištikimi objektyvinei mokslo tiesai bei individualinei akademikų laisvei, be kurios neįmanomas joks tikrasis moksliškas tyrinėjimas, ir lengvai pasidavė autoritetinės valdžios pagundoms. Tai aiškiai yra konstatavęs ir garsusis vokiečių filosofas, Marburgo universiteto profesorius, J. Ebbinghausas, kuris savo rek-torinėj kalboj "Zu Deutschlands Schicksalwende" 1945 m. rugsėjo 25 d., tarp kita ko, yra šiaip pasakęs: "Vienas dalykas tačiau pasilieka visai tikras: vokiečių universitetams nepasisekė, nes dar nebuvo laiko visomis išgalėmis pasipriešinti mokslo bei demokratinės valstybės sunaikinimui. Jiems nepavyko išlaikyti tironijos naktį degančio švyturio taip, kad jį būtų galėjęs matyti visas kitas pasaulis... Teišliko tik maža tarptautinio vardo mokslininkų, kuriuos naujasis tironas yra pakartotinai delsęs prislėgti. Visi kiti, kurių elektyvumas rėmėsi tik jų vienybe, neturėjo vadų. Daugeliu atvejų jiems trūko politinės įžvalgos ir vyriško ryžto".

Ir tai visa nestebėtina: vokiečių mokslininkų dauguma gyveno tomis pačiomis tautinėmis aspiracijomis, kuriomis mito ir plačioji vokiečių visuomenė. Juos visus traukė himno žodžiai "Deutschland, Deutschland ueber alles", kuriuos Hitleris savo drąsiomis užmačiomis jų akivaizdoje atrodė praktiškai įprasminęs. Taigi tariamai spontaniškai įvykęs lūžis Hitleriui atėjus į valdžią buvo ne atsitiktinis reiškinys; juo mažiau toks galėjo būti staigus vokiečių mokslininkų persiorientavimas. Kaip rodo Californijos, Berkley, universiteto auklėjimo istorijos ir filosofijos profesoriaus Fr. Lilge's tyrinėjimai "The Abuse of Learning'". New York, 1948), visų šių atmainų šaknys glūdi daug giliau, pačioje vokiečių galvosenoje ir būde, o iš dalies ir pačiose gyvenimo aplinkybėse.

Garsusis italų kompozitorius Giuseppe Verdis vieną kartą yra pastebėjęs: "Vokiečiai yra ne tiek jausmų, kiek proto žmonės ir, be to, didžiai godūs". Šitas tad godumas ir fizinės jėgos dievinimas taip buvo apsvaiginęs vokiečius, kad daugelis iš jų, savarankiškai nebena-grinėdami pačių svarbiųjų gyvybinių problemų, patys be atodairos metėsi į hitlerinę avantiūrą: vadams beliko tik vesti paklusnią minią kur tinkamiems. Ir jie nuvedė visą kraštą į bedugnę. Tik visai maža dalis vokiečių nepasidavė šiai srovei ir iki galo išliko ištikimi bendriesiems visos žmonijos idealams — laisvei ir tiesai.   Tokie užsispyrėliai yra buvę pvz. jau minėtasis filosofas Julius Ebbinghausas, garsusis Leipzigo universiteto pedagogas Theodoras Liltas, to pat universiteto anglistas L. Schueckingas, Berlyno universiteto slavistas Maxas Vasmeris (buvęs K. Būgos draugas, dabar Stockholme profesoriaująs) ir kiti.

Šitie negausūs vokiečių drąsuoliai yra daugiau klausę ne skambių hitlerinių vilionių, bet tylaus savo sąžinės balso ir tų tiesos nurodymų, kuriuos jau anksčiau yr skelbę Kantas, Fichtė, Goethe ir kiti didieji vokiečių mokytojai. Tik atsiminkime, ką vokiečių filosofas J. G. Fichtė yra 1794 m. Jenos universitete savo klausytojams pasakęs apie mokslininko paskirtį: "Mokslininkas turi būti doriškai geriausias savo laiko žmogus: jis savimi turi parodyti aukščiausią ligi jo galimą dorinio išprusimo lapsnį" (Ueber die Bestimmung des Gelehrten, 42 psl.). Jis turi būti evangelinę druska, kuri tik tol tėra gera, kol savo sūrumo nėra netekusi. Mokslininkas, nustojęs kitiems šviesti savo dorinėmis ypatybėmis, prasilenkia su savo paskirtimi ir neatlieka savo pa-grintinės pareigos — doriškai taurinti kitus žmones.

Daugelis vokiečių mokslininkų, pamiršę šitą didžią tiesą, buvo nukrypę nuo savo tiesioginės paskirties ir pasukę pavojingomis klystkelėmis. Reikia tikėtis, kad baisus paskutinių laikų sukrėtimas ne vieną iš jų prablaivins ir grąžins į tikrą, mokslininkui priderantį kelią, o kitiems tai bus aiškus įspėjimas lengvai nepasiduoti žavingoms vilionėms.