Eilėraštis |
Parašė BALYS SRUOGA |
SUTEMA Sutema medžių šakelėmis Leidžias melsvais kamuoliais. Sielvartą sutemą veliasi Smūgiais kaip žemė giliais. Sielvartą svilint atkiūtina lt padegėjas nakčia, — Argi raudoti taip būtina, Kad tu išgirstum mane? Visas kaip klyksmas išsineriu iš amžinatvės raidos, Sielvartos smūgiais pasigeriu, Šaukdamas vardą žydrios. šaukdams sustoju ties kryžkele, Ties praraja sutemos,— Vienišą dalią—pamišėlę Kas be manęs apraudos? Sielvartą svilina šutina — Tūkstančiais griaužia liepsnų,— Argi raudoti taip būtina, Kad atsilieptum man tu? Po tą sutemą, po plyną, Skausmas smaugia ir troškina,— lt žuvėdra vandenyno Klykia klykdamas širdy. Iš erdvių ar žemės įsčiaus, Ar iš laimės vakarykščios Lyg patyčiai išsivysčius Skamba muzika gaili. Skamba, aidi, rauda, gelia — lt našlaitiški berželiai. Verkdami prie viešo kelio — Čiulpia kraują iš širdies,— Tartum visą žemės gėlą Išvyniojo vieškelėliais Ir pati nuo jų pašėlo Pabučiavimu mirties. Skamba sutema plynoji, Skamba laikas lyg sustojęs, Ir širdis našlaitiškoji Skamba sutemos rauda. O, žydrioji, o, šventoji,— Ar tai tu garsais skrajoji,— Vaidinies, vilioji, moji,— Ar tik aimana mana? |