KAIP CVIRKA SAVO RAŠTUS TAISĖ Spausdinti
Parašė J. Kubilius   
Niekur taip kaip bolševikijoje nėra suvaržytas laisvas žodis. Ten ne tik kad nėra įmanomas koks nors kad ir nekalčiausias valdžios politikos ar komunistinės ideologijos pakritikavi-mas, bet rašytojas dar turi nuolat taikstytis ir stropiai sergėtis, kad kartais neprasitartų ko, kas įtaringos ir priekabios partijos galėtų būti išaiškinta kaip prasilenkimas su jos generaline linija. Nekartą galėjome spaudoje skaityti, kaip pirmiau pačių bolševikų garbinami rašytojai staiga būdavo kokio pikto kompartijos sekretoriaus apkaltinti, pvz., pasidavimu "supuvusių" Vakarų ideologijos įtakai, o po to ir nutildomi, jei jiems nebūdavo suteikta malonė keliaklupsčiais atsiprašyti ir viešai patiems iškoneveikti save už tariamas klaidas.

Visa tai atėjo ir Tarybų Lietuvon. Ir čia pasigirdo spaudoje pikti rašytojų kaltinimai ir nuolankūs vieši savo "kalčių" išpažinimai. Ir patsai bolševikų patikėtinis Lietuvos rašytojų sąjungoje Petras Cvirka gavo rūpestingai percenzūruoti savo anksčiau spausdintus raštus, rengdamas jų naują laidą. Dėl ankstybos mirties Cvirkai nebesuskubus pačiam jų išleisti, jo raštų 12 tomų 1949 metais spaudai parengė redakcinė komisija su A. Venclova priešakyje (ar visi 12 tomų buvo išspausdinti, nežinia).

Kad parodytų, kaip Cvirka savo raštus taisė, redaktoriai pridėliojo fotografiškai atmuštų puslapių iš ankstybesniųjų leidimų su paties Cvirkos darytais išbraukimais ar pataisymais. Jų didelė dalis anaiptol nėra paprastos stiliaus pataisos, bet aiškios pastangos išmesti tai, kas gal nesiderintų su bolševikine ideologija ar net terminologija, kas galėtų paskatinti skaitytoją padaryti aliuzijas į bolševikinio gyvenimo negeroves, kas bent kiek skambėtų kaip rusiškumo pašaipa, nors tai tebūtų ir šiaipjau linksmas pajuokavimas. Apsakymėlyje "Cukriniai avinėliai" (spausdintame dar 1935 išleistame to paties vardo rinkinyje) Cvirka rašė: "Pagal Simutį išeina, kad šunys, net avys už mus gudresnės. Tai kaip jie skaito, gal rusiškai? Dėdė Kasparas buvo kare, jis gali mokėt rusiškai, bet Kudokų žebris, toks senas katinas. .. Ne, ne! Simukas spiriasi, kad gal jie ne rusiškai, bet vis dėlto skaito." Apsakymo autorius žinojo, kad už tokį rusiško rašto pašiepimą gali susilaukti nemalonių pastabų, todėl nesvyruodamas išbraukė trejetą sakinių (jie čia pabraukti). Skaito Cvirka toliau ir mato, kad toji neleistina pašaipa taip buvo išsiplėtojus; todėl nebebraukdamas taisomojo teksto pažodžiui, dviem dideliais kryžminiais brūkšniais išbraukia visą 12 eilučių: "Jie nosimi skaitc. Reikia tik pasižiūrėti į šunį ir katę. Eidami, ant tako, ant kups-tukų jie palieka savo raides. Kiti iš paskui bėga ir viską perskaito. Vienąkart Simukas matė, kai katė su kojomis blogai parašė apie jų šunį Kudlį, o tas viską perskaitė ir sugavęs katę sudraskė. Katė net šaukusi: nera-šysiu, broleli, daugiau nerašysiu ... Jų šuo nė valandėlės negali pabūt neskaitęs: bėga vis nosį nuleidęs, vizgina uodegą ir skaito." Šaltas prakaitas turėjo išpilti taisytoją, tik pagalvojus, kokios aliuzijos būtų galėjusios kam nors iškilti, beskaitant apie šunį Kudlį, kuris moka rusiškai, viską šniukštinėdamas tik skaito ir drasko nepalankiai apie save rašančius.

* Senojo "Franko Kruko" laidoje buvo toks sakinys: "Labiausiai jam buvo nesuprantama, kam pasiturintieji kaimynai savo vaikus tampo po mokyklas ištisus metus ir išmoko tik 'petušok' ir 'grebešok'." Nevalia juokauti iš rusų kalbos, juoba nevalia užsiminti, kad senoji mokykla, tegu ir carinė, rusino Lietuvą. Todėl ir sakinyje, kad Pranukas (būsimasis Frank Kruk) mokykloje teišmokęs "pasirašyt rusiškomis raidėmis savo pavardę", atsargusis savo raštų cen-zūruotojas dėl viso pikto išbraukė tas "rusiškas raides".

Pavojinga, kad ir nekaltai, šaipytis bet kuriuo atžvilgiu iš rusiškumo, nes juk ir pats bolševizmas vis labiau reiškiasi kaip rusiškas nacionalistinis imperializmas. Tad ir "Franko Kruko" autorius gavo smarkiai ištaisyti senosios rusiškos mokyklos Lietuvoje aprašymą (pabrauktai spausdinti žodžiai buvo tekstą perredaguojant išbraukti): "Daraktorius buvo keistas žmogutis, su pailga, rusva barzdele ir tankiais, juodais antakiais. Kai jis kalbėdavo apie skaičius, jo oda ant pakaušio taip judėdavo, kad dažnai nedidelis, užsilikęs nuo bado metų (kam čia minėti tuos bado metus, dar prisimins kas ir bolševikinę tikrovę) plaukų kuokštas nuslinkdavo ant pat nosies, arba staiga vėl kaip juodas šešėlis pašokdavo kažkur už pakaušio. Kai pasakodavo Didžiosios Rusijos imperijos (niekada Rusijos imperija nebuvo tokia didelė, kaip dabar!) istoriją (pataisytame tekste išspausdinta trumpai: pasakodavo iš istorijos) ir reikėdavo paminėti kokį nors carą, arba velyčestvą, — kaip jį vaikai vadindavo (kažin ką dabar vaikai mokyklose vadina velyčestvą, o jei dar ne, tai ko gero būtų galėję pradėti taip vadinti, paskaitę netaisytą "Franką Kruką"), — mokytojas išsitempdavo, sumušdavo savo varveliu išteptus pusbačius ir, net ranką pridė ęs prie pakaušio, kaip tikras miestelio uredninkas, išdroždavo maždaug tokį raportą (ištaisyta-sutrumpinta: surikdavo. Juk kam čia pašiepti carinį rusą valdininką, nes kas nors dar kyštels jo vieton beraportuojantį bolševikinį milicininką) — Jūs, kalės vaikai, kur galvas nešiojate!... Sakiau, kad jo cieco-riška didenybė, jo skaistybė, caras Aleksandras (ištaisyta: Nikalojus. Dabar bolševikai jau ima garbinti carus, pvz., Petrą Didįjį ir kt., kaip rusų imperialistinės galybės reiškėjus. Nebėra ko šaipytis iš carų. Na, tik Mikalojų, kurį juk patys bolševikai nugalabijo, nepavojinga ir nepagarbiai minėti) — ė, kas ten miega, nepraustas verši... Lauk! Caras Aleksandras (ištaisyta: Nikalojus) įžengęs į sostą! Nebliauk, nebliauk ten, telionok!" (rusiški mokytojo keiksmai vėl galėtų sudaryti nepageidautinų aliuzijų į dabartį).

Jaunas Pranukas- Krukelis mokykloje tingėjo mokytis. "Daug meiliau jis pertraukų metu  bėginėjo   aplink
suolą   su  savo draugais arba šoko į pirmininkus, vadus (štai tuos žodžius būtinai ir reikėjo išbraukti, nes jie tik su baiminga pagarba tegali būti ištariami, kad pašaipos šešėlis nekristų ir ant vadų vado), generolus dideliuose mūšiuose, kuriuos būsimieji kunigai, daktarai (išbraukta; kam čia bepainioti daktarus, pakaks ir kunigų), vargonininkai, gra-boriai kėlė po atviru, dideliu miestelio dangumi."

Savo raštų cenzūruotojas uoliai žiūrėjo, kad koks nors jo pajuokavimas nebūtų perkeltas į bolševikinę dabartį. Teko todėl gerokai sustriu-kinti šį sakinį: "šauniai vežiodavo kalėdojančius kunigus ir daktarus, kurie tais laikais tokia pat retenybė kaimuose buvo, kaip šiandien valdininkų blaivumas" (kas gi nežino, kaip rusų valdininkai girtuokliauja!).

Iš taisomojo teksto reikėjo išmesti ir tas sąvokas, kurios bolševikinėje santvarkoje turi būti kuo greičiausiai pamirštos. Negalima buvo palikti "Franke Kruke" tokio sakinio neištaisyto: "Paprastai po tokių rietenų abu (pridėta: kaimynai) sulindę į žirnius ar rugius, nusitvėrę po kuolą, saugodavo, kada kurio avis ar višta peržengs nubrėžtas šventos nuosavybės ribas, kurias tiese patsai karališkas matininkas (ištaisyta: . . . įžengs į svetimą žemę).

Suprantama, kad vengtinos ir su "religiniais prietarais" susijusios sąvokos. Pirmojo "Franko Kruko" laidoje autorius rašė: "Bet, turbūt, taip pats Dievas sutaisė, kad nė karto neteko kuolais susitikti. Imdavo abiejų žmonos vyrus taikinti ..." Kad ir su tam tikra ironija buvo čia rašyta apie Dievą, bet taisytojas nutarė, kad vis dėlto bus saugiau trumpai pasakyti: "Sutaikindavo kaimynus dažniausiai jų žmonos."

Apsakymo "Varno mirtis" (iš "Cukrinių avinėlių" rinkinio) senojoje laidoje autorius rašė: "Kai šaltis ir speigas vis labiau prasiskverbė į jo kaulus, iš toli toli atklydo vos girdimas varpų balsas. Jis mušė kaip alpstanti, stingstanti jo širdis. Varnas lyg per sapną pamatė seną varpinę." Kam čia beminėti senas varpines, poetiškai berašyti apie varpų skambėjimus! Tad taisytojo pieštukas negailestingai išbraukė 2 sakinius, o trečiame "seną varpinę" ištaisė į "lizdus medyje".

Suprantama, kad reikėjo sutrumpinti ir šis sakinys: "Ištinęs Pranuko delnas atslūgdavo (pirmiau autoriaus  buvo rašyta,  kad  mokytojas mušdavęs Pranuką už tingėjimą liniuote per delną), bet raidės niekuomet nelindo į jo galvą, ir jo raštas nerodė, kad mažasis tiktų kunigauti ar vyskupauti" (negi galima manyti, kad kunigams koks nors mokslas reikalingas!). Norėdami nulenkti mokytoją, tinginio Pranuko tėvai nu-nešdavę dovanų kartais žąsį, kitą kartą sykelį kviečių. Apdovanotas mokytojas, aišku, pagirdavęs Pranuką. Bet čia cenzūruotojui teko išbraukti vėl kitą sakinį iš savo romano". "Tokiais atvejais mokytojas, klausiamas gimdytojų dėl jų sūnaus darbštumo ir gabumų, atsakydavo, kad viskas gerai... kad sūnus į didelius išeisiąs" (dar kas ko gero prisimintų nevieną tinginį ir nemokšą, išėjusį į "didelius", iš kurių juokauti pavojinga).

Aukščiau cituotieji pavyzdžiai yra tik iš kelių puslapių, imtų iš ankstybesnių Cvirkos rašto laidų ir fotografiškai atmuštų 1949 jo raštų laidoje. Žinoma, ištisai sulyginus 1949 metų rinkinio tekstą su seniau spausdintais Cvirkos raštais, tokių pataisymų daug daugiau ir gal dar ryškesnių galima būtų parankioti.
J. Kubilius