Juozas Kėkštas: RAMYBĖ MAN. Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   

Juozas Kėkštas:   RAMYBĖ   MAN.
Gabija. 1951 m. 45 p.
Nė vieno mūsų poeto, šiandien esančio laisvajam pasauly, likimas nėra taip metęs po nesvečias žemes, kaip J. Kėkšto. Jo nueitas kelias atžymėtas tolimaisiais Rusijos plotais, Azijos kraštais, Europa ir dabar Pietų Amerika. Po tuo svetimu dangumi kūrėsi ir jo poezija. Tad visai nenuostabu, kad, paties autoriaus žodžiais tariant, joje "paliko žymės aštrios", lygiai kaip savo sielvarto didybe tos žymės paženklino visą mūsų tautą.

Šisai varganas amžius, kuriame mes gyvenome, uždėjo savo neramų antspaudą ant autoriaus sielos, jo jausmų ir mąstymų. Jo kūryboje randame rūstų ir kietą pasaulį, kuriame eina vienišas žmogus su savo amžinomis problemomis ir su dabarties gėla, o jį lydi "sudužusių dienų šešėliai" (13 p.), nerealūs sapnai ir "šlama tragiškas žuvimo himnas" (25 p.). Jį randame lyg ir kokiame tyrlaukyje, kur toli horizonte vienas kitas medis styro arba pralekia paukštis. Ten rymo visos žemės viešpats — vienas su savo neišsprendžiamais klausimais, privedusiais prie nežinomybės, skausmo ir kažkokios klaikumos kranto. Tada jisai, nukankintas, sudužusia širdim, norėtų "eiti nebūtin". Ir iš šio mūsų žemiškojo žygio —
Paliks paminklas:
širdis ir ašaros ant kruvino akmens
(11 p.)

Tame aštriame kelyje prieš mus stoja mirtis, žmogaus paskyrimo prasmė ir tragiška jo kova, atliepia bendrieji tėviškės bruožai. Bendrieji dėl to, kad J. Kėkštas nepratęs eiti į detales, bet stengiasi savo vienumoj žvelgti lyg iš tam tikros metafizinės kertės ir pagauti tik pačius ryškiuosius bruožus, labiausiai išsimušančias ir rėžiančias viršūnes. Tačiau jo lyrika dėl šio susimąstymo nėra abstraktinė. Mat, mintis čia yra išgyventa — ne proto, bet širdies mintis, viso žmogaus likimo pajautimas ir jame dalyvavimas. Tik vienoj kitoj vietoj jis yra nuslydęs į posakius, kurie nuskamba tuščiai, kaip štai —

Skausme ir liūdesy — sakydavo —širdis nežūna:
ji myli dar tvirčiau, nes meilėj tyli
(12 p.)

Juozas Kėkštas kaip tik stipriausiai ir reiškiasi, kur jis susimąstęs žvelgia į tragiškąją mūsų dieną ir žmogų. Tai uždeda jo poezijai būdingą žymę, taip pat atsiliepia ir pačioje formoje. Joje regime tam tikrą tausojimą, santūrumą. Sakysime, jisai perdaug nesigriebia epitetų, nelinkęs nė į kitas gražinančias stiliaus priemones. Dargi priešingai — jame jaučiama tam tikro formos šiurkštumo ir aštrumo, šios savybės toli gražu nereikia laikyti trūkumu: yra tai būdinga šių dienų poezijos žymė, plačiai pasklidusi naujausioje lyrikoje. Kiek liečia J. Kėkštą, tokia forma gerai atsako ir jo eilėraščių išvidiniam turiniui: abu šie elementai susiderina išreikšti tam nerimui, netikrumo ir lyg sapnų apsuptai nerealybei, kuri ištiko mūsų dienas ir mus pačius, šioje formos linkmėje bus savo žymių palikusi naujoji lenkų ir prancūzų poezija, c paskutiniu metu — ir kai kurie Pietų Amerikos lyrikai. Visa tai parodo, kad J. Kėkštas kūryboje eina su savo laiku, bet nesileidžia į kraštutinumus. Jis nėra modernesnis, pavyzdžiui, kaip poetai ekspresionistai. Iš viso atrodytų, kad modernistiškiau-sias žmogus lietuvių raštuose pasilieka Herbačiauskas, kurio šuolių nei futurizmas nepralenkė.

Kaip gerus J. Kėkšto lyrikos pavyzdžius galėtume nurodyti "Ramybė man", "Eilėraštį apie jūreivį", "Užrašą", "Kelią į lygumas" ir k. Juose gražiai susilieja nerimas, mokėjimas išgauti tai, kas yra ryškiausia, formos galutinumas, nors iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti lyg ir neatbaigta bei savaip šiurkšti. Štai "Eilėraštis apie jūreivį":

Kaitros išdegintuos krantuos
suskilę akmenys ir medžiai daugiašakiai styro.
Ieškodamas naujų pasaulių, argonaute, pavargai,
todėl atrodo mieli tau ir akmenys suskilę ir šakoti medžiai.
Už upes žalio posūkio

bename, aukštanendrė palme i vandens metalą
vienišą ir jautrų kūną lenkdama,
krantų neranda išdainuoti savo liūdnai tylai.

Matei save ir akmeny ir vandeny ir medžių šakose
ir nendrėj raudančioj.
Ir drumsčias tavyje prisiminimai įvairiaspalvių jūrų ir naktų bekrančių
vandenynai.
Nutolai nuo savęs ir žvilgsnį savyje panėrei.
Ten akmenį matai suskaldytą ir vėją mirštantį ir naktį.
Ir palmę linkstančią be vėjo.
(18-19 p.)

Skaitydami šį eilėraštį, galime pastebėti dar vieną dalyką — minties arba vaizdo permetimą iš vienos eilutės į kitą, lyg ir suskaldymą — "naktų bekrančių=vandenynai". Teks artimų dalių perkėlimas eilėraščiui suteikia tam tikros dramatinės jėgos, ir jis gana plačiai vartojamas kitų kraštų lyrikoje, pav., anglų. Mūsų poezijoje jis pasitaiko rečiau, bet tai kaip tik gali suteikti naujumo jau lyg ir perdaug išsikerojusiam mūsų ketureiliui.

Šis J. Kėkšto rinkinys turi dvi dalis: "Ramybė man" su 16 eilėraščių ir "Lujano stebuklas" su 5 eilėraščiais. Taigi, visa suėmus, knyga nėra gausi. Autorius stipriau reiškiasi pirmojoje dalyje. Antrojoje jisai žengia lyg į naują sritį — į konkrečią-ją tikrovę, į paskirus vaizdus ir detales, stojasi ant kasdieninės žemės, čia betgi poetui nepasisekė išvengti prozos, štai pavyzdys:

Dviračiai, dviračiai, dviračiai, dviračiai —
stebiu juos, pralenkdamas, pro atdarą traukinio langą
ir nežinau, kur žmonės važiuoja
ir iš kur jie turi jėgų
taip dažnai ir taip aukštai kilnoti kojas.
(39 p.)

Šį dalyką surašius prozos forma, ir pasiliks proza, o ne lyrika. Tikrą poezijos dalyką surašius proza, vis-tiek pasiliks poezija, nes pati forma dar nekeičia išvidinės vertės. Sakysim, daug kas "Dieviškąją komediją" verčia proza, bet jei vertimas esti geras, ji vistiek pasilieka dieviška — didelis meno veikalas. Be to, yra toks dalykas, kaip kukliųjų, artimųjų kasdienybės reiškinių poezija. Didelė mūsų   lyrikos dalis   šiandien kaip tik gal perdaug buvo nusisukusi nuo mažesniųjų mūsų tikrovės brolių ir pasinešusi į išgražintąsias sritis. Atsigręžimas į artimuosius ir paprastuosius mūsų žemės atžvilgius vėl galėtų suteikti naujo balso mūsų lyrikai. Tik čia reikia neperžengti tos siauros ribos, kuri veda į prozą.

Kiek neįprastu būdu, knygos pradžioje įdėta vieno laikraščio iškarpa su žodžiu apie autoriaus kūrybą. Bet šiam veikalui tai nepasitarnavo. Viena, neįprasta ir nederėtų pradžioje dėti tokio pobūdžio įžangas, kada patys autoriai ir gyvi ir jauni. Jei toki dalykai dedami, tai geriau jiems vietą rasti kur nors viršely ar aplanke. Antra, tos įžangos mintys pretensin-gos ir netikros. Ką reiškia toki pasakymai, kaip — "Kėkštas yra prometėjiškai vienas . . . Dabartinė karta jo nesuprato". Nieko jo lyrikoje nėra, ko negalėtų suprasti poezija besidomintis žmogus. Ją gali mažiau ar daugiau skaityti, bet čia jau nėra supratimo klausimas. Toliau vėl rašoma: "Gal niekas, išskyrus, turbūt, vieną Aleksandriškį, nedrįso taip radikaliai paneigti ligšiolinių lyrikos tradicijų ir įprastinėse normose spręsti problemą, kuri esmėje priklauso filosofijai ir etikai" .. . Visas šis pareiškimas yra klaidinantis ir prieštaraujantis. Jei kas paneigia tradiciją, tas negali pasilikti "įprastinėse normose.". Aistis gi kaip tik į poeziją susigrąžino daugelį tradicinių vertybių. Savo kūryba jis pirmiausia žymisi, kaip nuoširdus lyrikas, su savo jausmo, išgyvenimo ir regėjimo gelme, o ne kaip koks su-metafizintas poetas ar moralistas. Taip pat nepaslaptis, kad mūsų poezijoje nuo pačių pirmųjų autorių buvo pagautos ir žmogiškosios būties problemos, tegul ir kitokiu žodžiu, negu šiandien, nes niekas negali mums panaikinti mūsų rūsčiosios dabarties ir jos atsineštų spalvų.
Aug.  Raginis