Jurgis Jankus: PIRMASIS RŪPESTIS Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   

Jurgis Jankus: PIRMASIS RŪPESTIS. Išleido Liet. Knygos Klubas, 1951 m. Chicago. 213 p. Kaina 2 dol.
Jurgis Jankus jau nuo 1923 metų kruopščia literatūros dirvoj. Tačiau jo vardas tvirtai raštų pasaulyje atsistojo ir jau pasiliko, kai jis pastaraisiais prieš karą metais davė savo pirmas knygas — "Egzaminus", "Be krantų", šie romanai buvo parašyti šiltai, autorius buvo arti patyręs savo vaizduojamąjį pasaulį, o savo realizmą perpūtęs lengvais impresionizmo vėjais. Jis žengė tolyn, domėdamasis ir drama. Ne visi paskesnieji jo raštai išvydo pasaulį — kai kurie rankraščiai pasiliko anapus. Plačiausias jo mostas buvo "Naktis ant morų", kur stengėsi ne tik meniškai, bet ir idėjiškai pavaizduoti mus ištikusių nelaimių paveikslą.

"Pirmasis rūpestis" yra novelių rinkinys, kuriame skaitome keturiolika dalykų. Iš jų galime artimai pasekti Jurgio Jankaus meną. Pirmiausia krenta į akį, kad autorius yra apsigimęs pasakotojas. Nežinau, ar jis toks yra eiliniame gyvenime, bet savo raštuose — tikrių tikriausiai. O tokių pasakotojų mūsų raštuose gana šykštu. Turime gerą krūvą šaunių beletristų, bet nedaug kas iš jų palieka įspūdį, kad štai čia pasakojama istorija, atsitikimas. Kiti veikiau mums duoda gyvenimą, jausmą, mintį, intrygą. O Jurgis Jankus dar yra ir pasakorius. Kitose literatūrose ši tradicija yra sena, galima sakyti, pirmutinė. Ji jau yra pasakų pagrinde. Mūsų literatūroje geras šios rūšies pavyzdys gali būti Pietaris — iš kiekvieno jo puslapio jauti, kad jisai ne tik pasakoja, bet ir nori pasakoti. Jurgis Jankus vargiai be-sisiekia su pasakomis, bet tik įeina į tam tikrą literatūros tradiciją. Tiesą sakant, jam niekur nė įeiti nereikėjo, nes jauti, kad jis šią savybę nešiojasi iš prigimties.

Pasakojimas remiasi atsitikimais. Visiems jau žinoma tiesa, kad Jurgis Jankus yra intrygos meisteris savo raštuose. Kai kur jis tuos intrygos siūlus net perdaug patempia, kaip, pav., "Naktyje ant morų", kur gal būtų natūraliau, taip kietai nesistengiant visus kelius ir takelius pabaigoje suvesti į draugę. Dabartiniame rinkinyje skaitome bene gudriausią ir sėkmingiausią šio žanro pavyzdį autoriaus raštuose. Tai "Velnio bala". Ir antru skaitymu ji pasilieka įdomi, traukianti ir tikrai guviai atskleista. Ir kas įdomiausia — čia nėra išnarpliotas tik nuotykis, bet gražiai įpinama ir problema — žmogaus sąžinės ir veiksmų problema. Ji grindžiama psichologiškai, nors poroj vietų lyg ir jaučiama, kad autorius tartum aiškina savo veikėjo žygius, kada anas turėtų savaime išaiškėti. Atidžiai perskaičius, šen ten galima pastebėti strigas, kuriomis buvo susiūtas visas atsitikimas. Visumoje gi turime bene sėkmingiausią intryginio pasakojimo kūrinį — sykiu ir gyvą ir prasmingą.

Tarpais Jankaus novelėse intryga išvirsta į gryną nuotykį, kada jau ir naujų krumplių neužsikabina, o tik vystomas tas pat epizodas. Toksai dalykas yra "Tavo rankos švarios". Lyg ir atrodytų, kad čia važiavimas su lavonu gauna per žymią proporciją ir pasidaro lyg nepriklausomas nuo visumos.
Tačiau būtų vienašališka Jurgį Jankų pastatyti tik komplikuotų veiksmų meisteriu. Jisai žengia ir į paprastą būtį, į mažus ar didesnius dienos atsitikimus, į švelnius ir paprastus pasaulėlius, į tokias pat artimas nelaimes ar tragedijas. Taigi, jisai ir iš šiokios dienos išskelia savo kibirkštį — ir čia taip pat jis reiškiasi kaip įgudęs pasakojimo meistras.  Ką jisai beimtų, ar šiokiadienį epizodėlį, ar painiai susivijusį nuotykį, visur jauti tikrą jo ranką— pasakotojo žodį. Tai sako, kad ir paprastuose realistiniuose dalykuose jisai yra įdomus skaityti ir tave neša vis tolyn, neleisdamas perdaug stoviniuoti. Įdomumą didina ir tai, kad sykiu Jurgis Jankus sklaisto ne tik atsitikimą, bet ir žmogaus sielą, kartais ir labai suktus jos kelius. Šiuo požiūriu autorius yra tikrai įžvalgus lukštenti sielos vingiams. Kai kur galėtum net šūktelėti: jis turi bemaž detektyvo smalsumą prieiti ligi slaptųjų tave pasielgimo motyvų. Galop Jurgio Jankaus pasakojimas sklendžia taip patraukliai gal ir dėl to, kad jame esama tam tikrų dramatinių savybių — ne iš esmės, bet šiaip labai paslaugių. Pavyzdžiui, jam tikrai natūraliai vejasi dialogai, jisai įdomių situacijų geba surasti ir nežymiame epizodėlyje. Tie dalykai ir traukia skaitytoją, nes šiaipjau kokių puošmenų Jurgis Jankus nesi-griebia nei kalboje nei stiliuje -— abu šie dalykai natūralūs, priderinti prie nuosaikios realistinės mokyklos.
Dar grįžtant prie tų paprastesnių novelių, tenka pripažinti, kad tarp jų randame pačius gražiuosius, šilčiausiai apgaubtus autoriaus kūrinėlius šiame rinkinyje — "Pirmąjį rūpestį", "Pabėgėlius" ir kt. Čia jis ne tik in-tryguoja, kiek kalba į širdį mūsų pačių nelaimės ar rūpestėlio paveikslais.

Jurgis Jankus stengiasi byloti ir į mūsų mintį, atskleisti šių dienų idėją, arba mums ją įprasminti. Tokio pobūdžio pirmoje vietoje yra "Pasaulio dailininkas", į kurį autorius sudėjo daugiausia savo įsitikinimo, šiame kūrinyje iš arti pasekame ir fantastinį autoriaus bruožą. Net leisdamasis ir į šią sritį, jis pasilieka įtikimas ir gražiai moka panaikinti ribą tarp grynų vaizduotės regėjimų ir tikrovės — mes esame taip sumaniai patraukti, kad nė nejaučiame, kad prieš mus išsiklosto fantazijos vaisiai. Taip gal yra ir todėl, kad ir šiame dalyke rašytojas laikosi realistinės plotmės, yra konkretus. Tik poroj vietų, galimas daiktas, jisai šį fantastinį savo realizmą jau per tirštai nudažo kai kuriuose savo vizijos atributuose.

Visuose kūriniuose Jurgis Jankus yra tvirtas epinio pasakojimo atstovas. Mažai jis nešamas lyrinių padvelkimų, kaip dalis šiandieninių beletristų — ne tik mūsų, bet ir kitose literatūrose. Jis žengia tiesiai ir aiškiai epinio meno keliu, sykiu būdamas artimas ir šiltas.
Aug. Raginis