NAUJOJI APLINKA - GRĖSME AR PROGA? Spausdinti


Kai kurie egzilų prisitaikymo aspektai


Prieš porą metų, sociologijos magistro laipsnio siekiant, šio straipsnio autorei teko pravesti studiją, panaudojant vieną lietuviškos visuomenės Amerikoje grupę. Nors studijos hipotezė nebuvo reikšmingai patvirtinta, surinktų duomenų analizė suteikė pakankamai aktualių ar bent diskutuotinų išdavų, kurias čia norima sutrauktai atpasakoti.

Studijos pagrindine tema buvo pasirinkta aplinkos įtaka paskiro individo socialiniame prisitaikyme; konkrečiau — buvo siekiama ištirti santykį tarp aplinkoje pajaučiamos grėsmės ir prisiimamos socialinės rolės. Pirmiausia gal pravartu pateikti santrauką tų sociologinių prielaidų, kuriomis remiantis išvesta hipotezė bei atliktas jos tyrinėjimas.

Aplinka bendrai aptariama kaip sociokultūrinė tikrovė, būdingai ir giliai įtaigojanti kiekvieno mūsų brendimą, o tuo pačiu ir savito "aš" sukūrimą. Kai kurie sociologai konkrečiai aplinką aptaria kaip nenutrūkstančią eilę įvairių situacijų, arba padėčių, kurias mes esame priversti suprasti ir sau pritaikyti. Pavyzdžiui, W. I. Thomas1 tai tiesiog vadina "situacijos definicija", aiškindamas tai kaip žmogaus pastangas apibūdinti savo paskirtį socialinėje plotmėje, ir drauge su K. Lewin2 įžvelgia už aplinkos objektyvios tikrovės ir tam tikrą antrą, subtilesnę jos dimensiją — tai yra, individualiai, subjektyviai suprastą aplinką, tartum perkoštą per kiekvieno individo savitą asmenybę ir jo visą egzistencinę patirtį. Šia dimensija remdamasis, Thomas toliau teigia, jog padėtį aptariant (situaciją definuojant), objektyvioji aplinkos tikrovė tampa mažiau reikšminga nei subjektyvioji, kuri savo ruožtu virsta ta tikrąja žmogaus veikimo priežastimi. Kitaip tariant, ne tikroji padėtis, bet jos interpretavimas apsprendžia mūsų elgseną.

Sociologai ir psichologai taipgi teigia, kad savęs suvokimas išsivysto kaip tik per nuolatinį padėčių aptarimą, kurio eigoje individas susidaro savęs vaizdą jam būdingų sugebėjimų ir bruožų šviesoje. Kol aplinka, padėjusi sukurti tas jį apibūdinančias apraiškas, lieka ta pati, jo socio-kultūrinė elgsena yra aiškiai ir vienodai apspręsta, nekelianti veik jokio konflikto tarp savęs suvokimo ir aplinkos reikalavimų. Kita vertus, jei aplinka pasikeičia, žmogus yra pastatomas prieš visą eilę naujų padėčių, kurių sėkmingas ar nesėkmingas išsprendimas daugiausia priklauso nuo santykio tarp jo savivokos ir aplinkos tikrovės — kai nauja padėtis reikalauja veiksmo, prašokančio individo tuometinius sugebėjimus, iškyla nedarna tarp jo tikrojo "aš" ir savivokos. Siekdamas atstatyti darną tarp šių dviejų sąvokų, bet negalėdamas realiai priimti savo paties trūkumų, individas juos įžiūri naujoje aplinkoje, kuri tuo būdu jam parankiai tampa išoriniu grėsmės objektu. Patologiniame lygyje grėsmės pajutimas gali iššaukti ypatingą įtampą, baimę ar net visišką neveiksmingumą; tačiau čia tenka pažvelgti vien tik į lengvesnes reakcijas, kurios betgi taip pat savotiškai sulaiko žmogų nuo apsisprendimo vienokia ar kitokia veiksmo ar galvosenos linkme. Tokio apsisprendimo trūkumas galutinai viską paverčia vienodos vertės bei svarbos dalykais, ir tolimesnių padėčių realistiškas suvokimas — situacijų definicija — darosi neįmanomas. Nesuvoktos ir neaptartos, naujos padėtys savo ruožtu dar toliau gilina sumišimą.

Įdomu tad pažiūrėti, kokio padėties supratimo ir jos problemų išsprendimo reikalauja radikaliai pasikeitusi individo aplinka, ir kiek stipriai šį apsprendimą paveikia joje pajuntama grėsmė. Tokiam tyrinėjimui emigrantų pritapimas naujame krašte yra kaip tik geriausia dirva. Savaime suprantama, jog įsikūrimo laikotarpis gali būti sunkus ir problematiškas, giliai grasinantis naujos aplinkos vertybėmis bei reikalavimais. Drauge jis yra ir varginantis, pačiam imigrantui stengiantis pritapti, perimti kai kurias tų naujų vertybių ir definicijų. Tačiau neretam skirtumai tarp senų ir naujų definicijų pasirodo tokie dideli, jog visos pritapimo pastangos priveda tik prie gilaus nepasitenkinimo ir nesėkmės savijautos, kurią A. Kardiner3 vadina "socialine neuroze" — nuolatinio sumišimo stoviu, kuriame neįstengiama diskriminuoti, išrinkti tai, kas pačiam svarbu, ir atmesti tai, kas nereikšminga. Užuot aiškaus apsisprendimo pritapti prie naujos aplinkos ar palaikyti savas formas, tokios neurozės paliestasis svarsto abu kelius sus vienodai didžiu susirūpinimu, bet negali nė vieno galutinai pasirinkti. Pati nauja aplinka gi tampa grėsmės šaltiniu, iš kurio laukiama tik pavojaus savo ir artimųjų vertybėms.

Sutrauktai tad: socio-kultūrinė aplinka šioje studijoje nagrinėta kaip. įtaka visame savęs išreiškimo, įgyvendinimo procese. Suponuota, jog aplinkoje pajausta grėsmė gali sukelti bendro sumišimo stovį, pasižymintį visišku neapsisprendimu. Būtent: grėsmės pajautimas individą verčia svyruoti tarp palinkimo naują aplinką priimti (pritapti — angl. "adaptation") ir palinkimo ją atmesti (palaikyti savas formas — angl. "pattern maintenance"), galutinai neapsisprendžiant nei vienaip, nei kitaip. Studijos hipotezė suformuluota šitaip: socialinės rolės supratimo aiškumas tiesioginiai santykiuoja su aplinkoje grėsmės pajutimu. Hipotezei ištirti paimta nagrinėti pritapimas Jungtinėse Amerikos Valstybėse vienos neseniai atvykusios imigrantų grupės, kuri susidėjo iš ateitininkų sendraugių, gyvenančių JAV nuo 1950 metų.

Terminologijos naudosena ir suvienodinimas. Prieš pradedant patį studijos duomenų atpasakojimą, pravartu peržvelgti naudojamas sąvokas, palyginant jas su kitomis panašiomis ir pagaliau jas suvienodinant aiškumo dėlei. "Pritapimas" (angl. "adaptation"), kaip ir "akultūracija', glaudžiai siejasi su "asimiliacija", aplamai aptariama kaip palaipsniui mažėjantis skirtingumas tarp individų ir grupių iki galutinio suvienodėjimo mąstysenoje ir veiksmuose. Sąvokos užuomazgoje reiškęs biologinį pri tapimą prie aplinkos, modifikuotas "pritapimo" terminas dažnai pakeičiamas sinonimu "akomodacija" — prigijimu prie socialinių pasikeitimų, papročių, pasaulėžiūrų, institucijų ir tradicijų. Sociologai R. E. Park ir E. W. Burgess4 šį procesą vadina paprastai "domestikacija" (prijunkimu). Tačiau "akomodacija" (arba "adaptacija" — pritapimas) ir "asimiliacija" turi svarbių skirtumų: jei pirmoji sąvoka reiškia tiktai palankumą socialiniam objektui bei naujų apraiškų toleravimą, tai antroji reikalauja visiško pritapimo ar senų vertybių pakeitimo naujomis. Asimiliacija betgi gali įvykti tik per akultūraci-ją, nes visiškas vertybių perkeitimas jau savaime apima ne tik socialinį, bet ir kultūrinį aspektą, kaip matyti iš E. H. Volkharto3 aptarimo — "akultūracija yra susiliejimas ir kultūrinių apraiškų ir vertybių perėmimas".

Nežiūrint daugybės aptarčių, veik visi sociologai sutaria, kad asimiliacija priklauso nuo šių sąlygų: naujojo krašto gyventojų tolerancija atvykusiems, ekonominių galimybių lygybė, imigranto atsineštos kultūros pripažinimas ir draugiškas priėmimas, bendravimo dažnumas, kultūrų panašumas. Izoliavimas, pranašumas, rasiniai bei kultūriniai skirtumai ir persekiojimas yra, be abejo, aiškios kliūtys asimiliacijai. Teigiamų sąlygų šviesoje studijinė grupė atrodė labiausiai tinkama asimiliacijai, nes, šalia aukšto išsilavinimo vidurkio, ji buvo tiek rasiškai, tiek kultūriškai panaši Amerikos visuomenei, priimta, toleruojama ir atjaučiamą daugumos amerikiečių. Neieškant sudėtingų išvedžiojimų, atsakymas buvo aiškus, jog šiai grupei asimiliacija vistik nepritaikytina, nes trūksta pagrindinio elemento, t. y. noro asimiliuotis, dar vis tebelaukiant tėvynės atgavimo. Tuo pačiu atpuolė ir akultūracija kaip naujos aplinkos išsprendimo būdas. Liko tad "adaptacija" ar "pritapimas", kaip ši sąvoka čia bus vartojama, kalbant apie šios specifinės imigrantų grupės prisitaikymą Amerikos gyvenime.

Anketa ir skalės. Studijos duomenims surinkti buvo paruošta anketa. Ji susidėjo iš 3-jų dalių: 1) biografinės dalies, 2) Osgoodo semantinio diferencialo skalės6 ir 3) specialiai paruoštos skalės grėsmei ir sumišimui matuoti. Osgoodo skalė paprastai yra naudojama kokios nors sąvokos palyginimui su kita sąvoka, abidvi sugretinant eilės būdvardžių (pav. geras-blogas, karštas-šaltas) pritaikymu. Sąvokos, kurioms tinka tie patys būdvardžiai, laikomos esą "seman-tiškai" artimos; kurioms tinka priešingi būdvardžiai, laikomos "semantiškai" tolimos. Šioje studijoje buvo parinktos dvi sąvokos, būtent, "tremtis" ir "Amerika", iš kurių pirmoji veikė kaipo pastoviai neigiamas matas prieš antrąją. Kiekvieno individo atveju tokiu būdu buvo nustatytas Amerikos aplinkos vertinimo indeksas, daugiau ar mažiau teigiamas ar neigiamas, priklausant nuo to, kiek "arti" ar "toli" nuo "tremties" sąvokos buvo vertinama "Amerikos" sąvoka.

Trečioji anketos dalis susidėjo iš 40 teiginių, į kuriuos kiekvienas buvo prašomas atsakyti "visiškai sutinku, sutinku, nesutinku, visiškai nesutinku". Dešimt teigimų, sudarančių specialią "grėsmės" skalę, lietė grasinančius Amerikos aplinkos aspektus, gi likusieji 30 matavo pritapimą (15) ir savų formų palaikymą (15). Šios dvi skalės kiekviena buvo dar smulkiau suskirstytos į 5 bendro ir 10 konkretaus nusistatymo teiginius, norint patirti, ar įvertinimai bus vienodi tiek bendrybėse, tiek konkrečiai.

Anketa buvo paštu išsiuntinėta 400 ateitininkų sendraugių. Iš 264 sugrąžintų anketų 212 buvo pilnai atsakytos ir tad panaudotos analizei. Surinkti biografiniai duomenys pateikiami lentelėje Nr. 1. Šalia lentelėje paduotų bendrųjų biografinių duomenų, taip pat įdomūs kai kurie palyginimai, padalijant visus atsakiusiuosius į mažesnes grupes pagal vieną ar kitą žymenį. Tokiu būdu, pavyzdžiui, randama: iš atsakiusiųjų, kurie jaunesni kaip 40 metų — 55% moterų, iš vyresniųjų — 26% moterų; 82 % jaunesniųjų dirba savo profesijoje, bet tik 38% vyresniųjų; 60% jaunesniųjų uždirba per $7,000, bet tik 37% iš vyresniųjų; 40% moterų dirba pedagogikoje, bet tik 16% vyrų; 39% mažose lietuviškose kolonijose gyveną turi aukštą mokslo laipsnį, bet tik 19% didelėse; 74% mažose lietuviškose kolonijose gyveną uždirba per $7,000
(per metus), bet tik 38% didelėse; daugiausia universitetą nebaigusių (40%) yra 40-49 m. grupėje; 23% universitetą nebaigusių neturi JAV pilietybės, bet tik 7% baigusiųjų; 79% griežtuose moksluose dirba savo profesijoje, bet tik 23% humanitariniuose; 28% griežtuose moksluose uždirba per $10,000, bet tik 9% humanitariniuose; iš mokslus baigusiųjų JAV 83% dirba savo profesijoje, iš Europoje baigusiųjų — 35%; iš savo profesijoje dirbančių 85% turi amerikiečių draugų, iš ne savo — tik 48%; 88% jaunesniųjų turi amerikiečių draugų, bet tik 57% iš vyresniųjų.

Studijos pagrindinei analizei buvo palyginta demografiniai duomenys su duomenimis, gautais iš kitų anketos dalių — Osgoodo skalės ir specialiai paruoštųjų skalių. Įdomumo dėlei specialiai paruoštosios skalės lentelėje Nr. 2 pateikiamos ištisai, pažymint procentais atsakymus į kiekvieną skalės klausimą.

Lyginant skales tarpusavy ir su demografiniais duomenimis, iškyla eilė reikšmingesnių santykių. Skiriant lytimis, randama, kad apskritai moterys ir ypač vyresniosios (virš 40 m.) labiau įžiūri įvairiopą grėsmę aplinkoje nei vyrai. Šitai galima būtų aiškinti moters įprasta role: tam tikra prasme užsidarymas namuose bei šeimoje užkerta progą plačiau aplinką pažinti ir tuo pačiu padidina svetimumo, nesaugumo jausmą, kai tuo tarpu vyrai turi daugiau progos įsijungti viešo gyvenimo srovėn vien tik jau darbu. Taip pat savaime suprantama, kad vyrai virš 40 m. amžiaus pasirodė esą daugiau grasinami aplinkos, labiau palaiką senas formas ir mažiau konkrečiai pritampą negu jaunesnieji.

Savotiškai įdomus požymis buvo rastas sąryšyje su vedusiųjų - nevedusių jų suskirstymu: vedusieji traktuoja Ameriką mažiau neigiamai nei nevedusieji. Tam tikra prasme gal gi šeimos židinys suteikia šilumos ir saugumo, įgalinančio vedusius lengviau perkęsti Socialinio pritapimo įtampą, kai tuo tarpu šios šilumos trūkumas asmeniškame gyvenime nevedusiems sumažina ir atsparumą viešame.

Taip pat įdomus duomuo tai, kad aukštesnio mokslo nebaigę labiau laikosi senų formų nei baigę, tiek aplamai, tiek konkrečiai, vienok "tremtį" vertina neigiamai, o "Ameriką" teigiamai. Atrodytų, kad nebaigusieji linkę kaltinti tremties sąlygas, o baigusieji, bet ne savo srity dirbą, kaltę veikiau kergia naujai, nepalankiai aplinkai.

Gan įdomus skirtumas buvo rastas tarp namus turinčių ir neturinčių vyrų: turintieji įžvelgia "tremtį" kaip daug blogesnę ir "Ameriką" kaip daug chaotiškesnę nei namų neturintieji vyrai. Čia galima būtų aiškinti dvejopai: dėl chaotiškų tremties metų namų nuosavybė pasidarė kaip ir įsišaknijimo simbolis; bet, iš kitos pusės, tremtis gal buvo pajausta skaudžiau kaip tik tų, kurie iš viso sėslesni.



Taip pat buvo pastebėta, jog individai, stipriau pasisakę už bendrą pritarimą, jaučia palyginamai daugiau grėsmės nei stipriau pasisakiusieji už konkretų pritapimą. Šis duomuo išryškina vieną svarbų momentą, būtent: tikrasis pritapimas pasireiškia kaip tik konkrečiose formose, kai tuo tarpu bendrųjų teigimų priėmimas rodo daugiau paviršutinišką, "teorinį" priėmimą — pasisakymas už bendrybes neįgalioja konkrečiai elgtis. Kitaip tariant, teoriškai pritampąs individas iš tikro gali būti visiškai priešiškas tai aplinkai, nors ir bandąs būti objektyvus.

Diskusinė analizė ir tipologija. Kadangi nebuvo rasta tiesioginio santykio tarp pritapimo ("adaptation") ir savųjų formų palaikymo ("pat-tern maintenance"), šios dvi sąvokos buvo atskirai sugiminuotos su kitomis analitinėmis sąvokomis bei grupėmis. Ši analizė išryškino kelias galimas studijines grupes, paskirstymus, kuriuos norima plačiau išdėstyti.

"Savųjų formų palaikytojai" (aukštas "palaikymas", žemas "pritapimas"; "aukštas" ar "žemas" koeficiento prasme, pav. sutinkąs su pritapimo teiginiais gauna aukštą pritapimo koeficientą; su teiginiais nesutinkąs — žemą) — tai individai, kurie prisilaiko prie lietuviškų vertybių veik išimtinai, neįsileisdami savo gyveniman jokių naujų įtakų ar net modifikacijų. Jie stipriai junta grėsmę ir neigiamai žvelgia į Amerikos aplinką. Jie daugumoje vyresnio amžiaus, ne savo profesijoje dirbą žmonės.

"Pritapę" (aukštas "pritapimas", žemas "palaikymas") —daugiausia jauni ir mažai grėsmės tejaučia, šie individai linkę veik visai gyventi naujomis vertybėmis.

"Dvilypiai" (aukštas "palaikymas", aukštas "pritapimas") — ne sumišę ar neapsisprendę, bet gana sėkmingai naujos aplinkos reikalavimus išsprendę žmonės, sugebą palaikyti savas ir perimti kai kurias naujas formas. Apskritai optimistiški, jie nejaučia veik jokios grėsmės naujoje padėtyje — priešingai, jie naujumą priima kaip sunkų, bet įdomų ir išsprendžiamą uždavinį. Kadangi daugumas jų dirba savo profesijoje ir gal todėl turi daugiau prestižo Amerikos visuomenėje, kyla klausimas, kur priežastis ir kur pasekmė: ar jie labiau optimistiški ir mažiau grasinami naujos aplinkos, nes daugiau atsiekę, ar, iš kitos pusės, jie daugiau pasiekia ki.ip tik drl ln, kad pajėgia sėkmingiau pritapti? Koks bebūtų atsakymas, šios grupės individai žymiai skiriasi nuo sekančios.

"Atokieji" (žemas "palaikymas", žemas "pritapimas") — mažai ką priimantys ir veik viską atmetantys, šie individai mieliau vengia bet kokių kraštutinumų nuomonėse. Dėl apatijos ar gal nenorėdami brangiai įsipareigoti, jie atsargiai mina vidurio taką, žvelgdami į kiekvieną naują padėtį ar pergyvenimą su tam tikru pasyvumu, lygiai pasitraukdami nuo to, kas pažįstama, ir nuo to, kas svetima, nors ta svetimybė visiškai įmanoma pažinti. Gal reikšminga, jog jų apatija pasireiškia neatsiekimu (daugumas dirba ne savo profesijoje), kaip jų vengimas angažuotis aiškiausiai pasireiškia linkmės neapsprendimu. Šiai grupei gal geriausiai ir tiktų "sumišimo" indeksas.

Šis sugrupavimas turi apsčiai atogarsių bendroje sociologijos literatūroje. Pavyzdžiui, W. I. Thomas  (minėtas šio straipsnio pradžioje) yra sukūręs tris tipus: Filistiną, Bohemiką ir Kūrėją. Palyginus su šios studijos "savųjų formų palaikytojais", Filistinas gal yra jiems artimiausias — kaip ir jie, Filistinas ieško saugumo bet kokia kaina ir todėl vengia visko, kas jo saugumui gresia, visuomet būdamas atsargus, gerokai įtaringas bei konservatyvus. Panašus atrodo ir "nesavarankiškas"8 individas, kuris, būdamas nelankstus pritapimui, glaudžiai laikosi savo grupės, nes joje jo lankstumas nėra bandomas. Jam lygiagretus bene ir Mertono "ritualistas"," kuris yra linkęs prie per didelio pritapimo, negalėdamas pakelti dviprasmių situacijų. Šioje studijoje jam gal atstovauja tie, kurie yra išimtinai savųjų formų palaikytojai ne dėl stipraus jausminio sąryšio su tėvynės kultūra, bet todėl, kad naujoje nesijaučia saugūs.

Visos aukščiau suminėtos paralelės rodo įvairumą dimensijų, randamų kiekvieno individo pritapime prie savo aplinkos. Tokiu atveju saugumo troškimas, nelankstumas ar dviprasmiškumo nepakentimas gal glūdi ir savų formų palaikytojuose. Atsižvelgiant į studijinę grupę, gal būtų prasminga pažvelgti į juos iš vargstančių benamių taško. K. C. Cirtautas,10 knygoje apie žmones, praradusius tėvynę per karą ir tironus, ypatingą dėmesį skiria "užsispyrusiam patriotui", kuris tiek atkakliai prisiriša prie savo tautinių vertybių, kad dažnai visiškai atskiria save nuo visko, kas nėra gimininga jo gimtajam kraštui. Prileisdamas, kad tokia orientacija nėra psichologiškai sveika, Cirtautas vistik žiūri į tokį patriotą kaip tragišką figūrą, aplinkybių priverstą kentėti skaudų atskyrimą nuo tėvynės. Jam gi antitezė, pagal Cirtautą, yra "asimiliavęsis pabėgėlis", kuris su laiku ir per patyrimą supranta ir pamėgsta naująjį kraštą ar tai dėl jo esminės vertės, ar jau vien tik todėl, kad jam suteikė apsaugą ir pragyvenimą. Dėkingumo ar naudos pastūmėtas, jis nustoja žiūrėti atgalios, atsisukdamas į dabartį ir palaipsniui pasisavindamas naujas vertybes, betgi nebūtinai užmiršdamas prarastą tėvynę. Toks žmogus ir mūsų studijos "pritapęs" yra panašūs, ir, toliau lyginant, jie abu glaudžiai siejasi su Thomas "Bohemiku", kurio pagrindinis egzistencijos variklis yra vis naujų pergyvenimų pomėgis. Tačiau jo sugebėjimas bet kur prisitaikyti gali būti savyje mažai vertingas, nes jo esminis nepastovumas kaip tik ir yra tai, kas jį padaro taip priimliu kiekvienai naujai įtakai. "Pritapusiam" giminingas yra ir Mertono "sukilėlis" — tai tas, kuris linkęs atsiriboti nuo visų daugumos priimtų siekimų ir gairių (lietuvių atžvilgiu — nuo lietuviškos kultūros ir vertybių) ir taip maištaująs ne dėl esminės naujo krašto vertės, bet todėl, kad senosios vertybės nebepatinka ar nusibodo.

"Dvilypių" grupė iškyla kaip teigiamai supratusi ir išsprendusi naujos aplinkos pateiktą uždavinį, nors buvo studijos pradžioje suponuota, jog ji bus labiausiai sumišusi, neapsisprendusi. Anaiptol, tai individai, kurie sugebėjo sukurti minties ir veiksmo sintezę iš to viso chaoso, į kurį buvo tremties ir emigracijos įtraukti. Jie, kaip Thomas'o "kūrėjai", mokėjo ne tik atgauti vidinę pusiausvyrą, bet ir praturtinti save nauja būties įžvalga, nežiūrint visų kliūčių bei nepriteklių tame kelyje. Neatsisakydami senų, pažįstamų idealų ir pasaulėžiūrų, jie šiuos idealus dar daugiau praplėtė nuolatiniu brendimu, savęs papildymu. Juos Cirtautas vadino "integruotaisiais" individais, nes jų asmenybės sąranga jiems padeda sėkmingai sujungti naujus ir senus elementus, neprarandant pusiausvyros. Atrodo, tarytum jie atsisakę sustingti besikeičiančio, nuolat augančio pasaulio akivaizdoje. Cirtautas juos dar vadino ir "pasaulio piliečiais", linkusiais savo ir visų kitų problemas filosofiškai priimti: giliai susidomėję bendraisiais egzistencijos klausimais, jie vengia kraštutinio nacionalizmo, abejodami kiekvienu, kuris tegali mylėti ir rūpintis tik viena tauta, kai tuo tarpu visas pasaulis trokšta meilės ir talkos. Į palyginimo gretas galima atvesti ir Gillino "pragmatinį idealą",11 kuris tam tikra prasme susumuoja visas "dvilypių" bendras savybes: vidinė darna, sugebėjimas pritapti reikale ir nuolat kintančioje socialinėje santvarkoje, atsparumas nepalankiose sąlygose. Kūrybingumas, lankstumas ir bendras vidinis darnumas iškyla kaip pagrindiniai varikliai ir gilaus optimizmo kėlėjai visiems "dvilypiams".

Kaip minėta, paskutinioji grupė yra visiškai priešinga savo orientacija. "Atokieji" pasirodo be nuomonės, letargiški, tarytum bijantys įkelti žingsnį į aiškių nusistatymų pasaulį, nes tai per daug kainuotų jausmais. Jie, matyt, pavargę, nusivylę žmonės, kurie po ilgų vargo ir suirutės metų tebenori gyventi mažiausiai juos neraminančioje atmosferoje. Jie savotiškai atsiskiria nuo gyvenimo savo nenoru angažuotis toliau nei dabar, šiandien. Pagal Mertoną, jie yra "atsitraukiantieji" ("retreatists"), kurių pagrindinė savybė pasireiškia nesugebėjimu nieko pakankamai vertinti, nes jie nesistengia nei siekti naujų tikslų, nei palaikyti seniai pažįstamas vertybes. Tam tikra prasme šitai ir yra jų naujos padėties supratimas — jie nutarė nesiangažuoti.

Visos šios klasifikacijos ir jų paralelės, be abejo, veda prie išvados, jog individo prisitaikymas prie naujos padėties priklauso didele dalimi nuo jo asmenybės sąrangos ir šaltinių. Šalia visų kitų aplinkybinių įtakų, tokios asmens savybės kaip optimizmas ir pesimizmas, lankstumas ir stuobrumas, jausminis saugumas ar netikrumas, darnumas ar disonansas turi daug į-takos visoje savęs įgyvendinimo eigoje. Negatyvizmas, kaip buvo pastebėta, pasireiškia ypatingu būdu susitaikyme su aplinkos reikalavimais.

1.    W. I. Thomas, The unadjusted girl. Little, Brown and Co., Boston, 1923, pp. 42 ff.

2.    K. Lewin, Dynamic theory of personality. McGraw-Hill Book Co., New York, 1935, chap. iii.

3.    A. Kardiner, The psychological frontiers of society. Columbia University Press, Boston, 1945, p. 445.

4.    R. E. Park ir E. W. Burgess, Introduction to the science of sociology. The University of Chicago Press, Chicago, 1921, p. 665.

5.    C. E. Osgood, C. J. Suci ir P. H. Tannenbaum, The measurement of meaning. University of Illinois Press, Urbana, 1957.

6.    E. H. Volkhart, ed., Social behavior and personality. Social Science Research
Council, New York, 1951, p. 311.

7.    E. H. Volkhart, op. cit., p. 126.

8.    J. L. Gillin ir J. P. Gillin, Cultural sociology. The Macmillan Co., New York, 1948, p. 541.

9.    C. P. Loomis, Modern sociological theories. Selected American writers. D. Van Nostrand Co., Princeton, N. J., 1961, p. 275.

10.    K. C. Cirtautas, The refugee. The Citadel Press, New York, 1963.

11.    Gillin and Gillin, op. cit., p. 690.