EILĖRAŠČIAI Spausdinti


Iš ciklo "Kalifornija

APVERSTOS VALTYS
Skiriu Vladui

Vandenyno atspalvių glostomas,
Į burlaivio sparnų šilką
Linkdamas, ieškau globos

Ilgesiui, kuris pajūrio erdvėj
Ankstų rytmetį maitina krūtinę
Druska, puta ir vėjo gūsiais.

Žengiu nepalikdamas pėdų smėly.
Lyg rūstus patėvis, nešu rimtį,
Išsunktą iš dabarties vaisių.

Niekas neseka. Tik kelios žuvėdros
Tūpčioja ant apverstų valčių.
Tik vilnys bėga iš paskos.

Žengiu galvodamas apie draugus,
Likusius šiaurėje, girių ir ežerų
Prieglobsty, tetervinų draugėj.

Galvoju apie juos, gvildendamas
Laiko likiminį svorį, slegiantį
Žingsniuose ir mūsų tylėjime.

Ir vienatvė (jų ir mano atspara),
Kaip ežerų legendarinė pilis, dunkso,
Pasipuošusi vario kuorais.

O čia — glitūs dugno vijokliai,
Sutrūnijusių rąstų atplaišos,
Tamsūs pakrantės pylimo stulpai

Šneka vandens tarme, bangų
Hieroglifais, ryklių šuoliais
Ir nerimstančių žuvėdrų klyksmu.

Ir matau už juosvo rūko, pašlaitėje,
Meilūs veidai nušvinta Pano spalva
Ir spindi ant smėlėto guolio.

Ir man taip gera mąstant apie mūsų
Draugystę, kuri, lyg atogrąžų vaisius,
Ir žiemą noksta nežinomoj saloj.

Mąstau apie tai ir, vilkdamas tinklo
Nuožmų srovį, artėju lėtai prie valčių.
Ie pelekų tvaikas nustelbia mintis.

1965

VANDENYNO MOLAS
Tą vakarą aš negalėjau likt prie slenksčio —
Mane viliojo brendantis į šiaurę molas.
Vandens masyvas žiburių tinkle ir valtys
Kvietė paklausyti šimtmečio alsavimo.

Tą vakarą lipau smėlėtais laiptais, liesdamas
Turėklų vėstantį metalą. Bokštų atspindžiai,
Įstrigę sąnašų ir kriauklių sąnariuose apačioj,
Iš properšų tamsių lydėjo mano žingsnius.
Keli žūklautojų pavidalai miglotam pakrašty
Atrodė kaip bekraujės šmėklos, paliktos tarp uolų
Sūriųjų vandenų kūrėjo nuo paleozoinių laikų,
Kada dar viešpatavo algės ir moliuskiniai pradai.

Aplinkui vandenynas, atviras kaip tėvo ilgesys,
Apgaubęs erdvę, ruošėsi vidurnakčiui ir laukė
Sietyno pasakų. Staiga nuo mirgančios pašlaitės
Balsai plasnodami pripildė vakarą. Erdvė prabilo
Jūreivių atsisveikinimo šūkiais, maršais, maldomis . . .
Garsai artėjo, dužo, sukosi tarp užtvankos stulpų.
Nubėgdavo vilnies putojančia briauna į šėmą skardį.
Atoslūgio pagauti skendo marių tolumoj ir vėl
Iš gilumos naujais bildėjimais ir lūžiais
Griovė uolėto kranto akmenį ir smėlio auksą.

Kada prie vėpūtės bokštelio atsistojau atsikvėpti,
Pro ramstį žvilgtelėjęs, pamačiau žvaigždėtą gedulą
Vandens paviršiuj ir likimo nuožmų veidą. Man pagailo
Visų aukų, audroj pakliuvusių į Poseidono pinkles.
Pagailo burlaivių, fregatų, ištaigingų jachtų,
Linksmai ieškojusių atokaitos melsvuos archipelaguos.
Pagailo jų romantiškų vardų: Živilės, Algio, Mildos;
Jų iškeliavimo vainikų, mostų, vėliavų spalvotų.
Kur jie šį vakarą? Mėnulio glostomoj papėdėj lūžta
Kelionių kriauklės, ir koralų šakose liūdnai dainuoja
Stiebų viršūnės, inkarai ir sūrios valčių tilės.

Tą vakarą, žiūrėdamas į Kalifornijos bedugnį skliautą,
Prisiminiau Neries geltoną žvirgždą žarstančius draugus.
Birželio saulė tąsyk žalvariu skaisčiai tvaskėjo,
Ir vyrų mintys juodalksnio irklais matavo upės gylį.
Tai juos vanduo gėlasis krikštijo kelionės narsai,
Kad denyje pažvelgtų į visatos gintarinę sielą
Ir kad nuolat svajotų apie laisvės apskritimo grožį
Ir tolimos tėvynės gandą apdainuotų lopšio dainomis.
 
Girdėjau tyrą jų tikėjimą ant Kapistrano molo.
Švelni vasarvidžio naktis, virš įlankos pakilus,
Kuždėjo priesaikos balsais ir lėmė miestui mirtį.
Aš Pamilęs vėsią violeto erdvę, dar nenugalėtą,
Tarp bokšto ir turėklų, susigūžęs tartum varnas, laukiau
Bangų šniokštimo pabaigos, naujų erdvėlaivių šviesos.
O vandenynas pakantus, aptildęs kraują, supo valtį
Širdyje, lyg būtų mano žilas tėvas vėl mane suradęs.

SAN CLEMENTE
Temstant į vidų atbėgo pajūrio vaikai. Pintinėj
Atnešė kranto žūklės sidabrą ir vasaros džiaugsmą.
Švietė akyse jūroj paskendusi popiečio saulė.
Lūpose žaidė kažkur girdėta jūreivių dainelė.
O dabartis — surizgęs vualis vakaro saujoj —
Snaudė tarp sienų, sambrėškiams kuždant lopšinę.

Tu atėjai per smėlį žuvėdros žingsniais. Paraudo
Staltiesėj tulpės, ir laikraščio lakštas palangėj
Mus palydėjo. Raidės nuo suolo byrėdamos nyko.
Širdys prašneko erdvei. O vyrai ant pylimo krašto,
Svirdami jūron, žiūrėjo, kaip tolsta Regatos žibintai.
Šalia tamsėjančio kopų reljefo nelauktas dvelkimas
Gintaro snaigėm ėmė dabinti švelnų veido baltumą.
Hibisko žiedas plaukuose kaip žarija suliepsnojo,
Ir vėl atgijo Marinos švyturio dantytas kuoras.

Liemenį tavo priglaudžiau kaip burę svajingą
Ir palytėjau vėjo kasas ir skruostų kvapnią jaunystę.
Melsvi žibintai sutvisko grakščiuos akanto lapuos.
Šalia pakopų žaidė namų šviesa lyg mergaitė.

Vyras su rože ant švarko atlapo į mus žiūrėjo.
Vaiskų fantazijos šydą atskleidė bundančios mintys.
Meilė, lyg jūra žvejui, rami ir audringa. Meilė,
Kranto likimo tinkle įstrigusi birželio naktį,
Žėrėjo naujais koralais ir gimdė būsimą kraują.

Mudu nuėjome. Tau negalėjau tąsyk ištarti gyvo
Priesaikos žodžio, visatos žvaigždynais penėto.
Prie Don Kichoto paveikslo vėliau žalioj svetainėj T
u dovanojai man austo kaspino mylinčią sielą;
Įteikei ošiantį jausmą, Ofelijos rožių švelnumą,
Veidrodžio stiklo gelmę ir miegančio uosto laivyną ...
Einame dviese, tariau. Į prieplauką kelias trumpas.
Grįžkime smėlio taku pakrantėn, kur gimė pasaulis.
Ten, nuo terasos laiptų vainiko nulipę, ant šilto
Smėlio galėsime žaisti kriauklėm ir laukti saulės.