A. NYKA - NILIŪNAS KRITIKAS Spausdinti
A. Nyka-Niliūnas
Nuotrauka V. Maželio

Praūžus karo audrai ir gyvenimui aprims-tant, kad ir nepalankiausiomis sąlygomis, mūsų kūrybinis gyvenimas išeivijoje ėmė reikštis. Pasirodė eilė kultūros žurnalų (Tėvynė, Žibintas, Žvilgsniai, Gintaras, Mintis, Pėdsakai, Aidai). Imą rodytis knygos tuoj išgrobstomos. Visi gyvena didžiąją tėvynės praradimo gėlą. Kiekvienas paguodos žodis brangus. Rašo, kas gali ir kas negali. Kritika pradžioje nestato jokių meno reikalavimų, kad tik rašantieji keltų viltis, kovotų su pesimizmu. Bet ir šiuo metu kai kas rimčiau žiūri į kritikos darbą ir ima taikyti normalius literatūrinius reikalavimus (Tremtinių Mokyklos ir kai kurie kiti kritikai). Eilė rašytojų - kritikų dėl to pasišiaušia, pageidauja vaiž-gantiško "deimančiukų ieškojimo", griežtesnę kritiką laiko beveik nusikaltimu. Kita kritikų grupė vėl ateina su daugiau ar mažiau utilitariniais reikalavimais: literatūra neatskiriama nuo moralės, religijos, tautos bei visuomenės reikalų. Literatūra turi dorinti, kovoti dėl Lietuvos. Iš šios gausios kritikų grupės vieni, didelio išsilavinimo ir gero skonio, duoda objektyvių vertinimų, kol veikalų idėjos nesikerta su jų pasaulėžiūra; kiti, mažiau talentingi, didesni doktrinos saugotojai, per idėjinę pusę nemato ir meninės ir smerkia ar kelia savo pasaulėžiūrai svetimus ar artimus žmones. Tokia neatsakinga kritika daro daug žalos. Prieinama ligi pareiškimo, jog geriau vidutinis rašytojas, kad tik "moralus" . . . Nors dar Lietuvoje pasižymėjusių estetinės bei iš dalies psichologinės kritikos atstovų nebegali persverti moralistų ar "švelniųjų" balsų. Kyla gyvas reikalas stoti už literatūros savitas teises, atstatyti iškreiptą jos vaizdą, neskirstant rašytojų į "savus" ir "svetimus", kelti literatūrines "nuodėmes", ne moralines. Ir šitas sąjūdis nelaiko literatūros esme — "menas menui". Literatūra dabar — atsikreipimas į laiką ir žmogų. Tas naujas žodis — Literatūros Lankų ir Žemės sambūrio, kur tarp vyraujančių rašytojų bei kritikų buvo Alfonsas Nyka-Niliūnas.

A. Nyka-Niliūnas (slapyvardžiai: Leonas Miškinas, Andrius Sietynas, H. B. S. ir kt.) baigė Vilniaus universitetą, studijas gilino Tūbingene ir Freiburge, buvo Aidų redakcijoj, vienas Literatūros Lankų redaktorių. Kritikoje jis yra egzistencinio estetizmo reiškėjas: kas egzistenciškai esminga ir autentiška, yra kartu estetiška ir literatūriškai tikra. Jam poezija — angažavimasis, projektuota į laiką, žmogų, jo situaciją universalių santykių plane (kaip Putinas ir F. Kirša). Šitai ypač išryški Cz. Miloszo ar V. Mačernio poezijos aptarime. Tokio Mačernio "žodis ne tik skamba, reiškia, bet kartu ir sprendžia, atsakydamas į paties žodžio sąvokinio turinio keliamą klausimą" (V. Mačernis. Poezija 1961, 239). Gi Miloszo "epochos sąmoningumo poeziją" Niliūnas sutinka "kaip laisvo žmogaus balsą, ieškantį žmogaus, ir protestą prieš žmonijos ir kultūros paaukojimą propagandos dievams" (Czeslaw Milosz. Epochos sąmoningumo poezija, Niliūno užsklanda, 89). Arba toliau: "Cz. Milosz tam tikra prasme užėmė moralisto poziciją: žodis privalo turėti perkeitimo galios, žodis privalo mirti už savo tiesą, t. y. turi būti vienkartinis epochai ir Laikui didžiąją raide" (ib. 88-89).

Mūsų kritikos padėtis. Niliūnas nurodo, kad nuo tautinio atgimimo laikų kritika ėjo svetimas pareigas, vertindama veikalus už patriotiškumą, registruodama motyvus, atpasakodama turinį. Ir laisvę atgavus, to neatsisakyta. Dabar kyla konfliktas tarp dalies rašytojų ir skaitytojų bei kritikų, — reikalaujant visa palankiai vertinti, taikant patriotinį metodą, mažinant reiks lavimus, atsižvelgiant, kas parašė, kokie autoriaus nuopelnai praeityje. Dar 1948 (Aidai, nr. 15) Niliūnas drąsiai pasisako apie dviejų skirtingų literatūros kartų pažiūras į literatūrą ir jų kovą. Ta kova prasidėjo, kai 1930-40 m. kartos rašytojai perėjo į "senių" (ne amžiumi) stovyklą. "Seniai" tvirtino, kad grynai estetiškai formalinė kritika negalima, kad reikia atsižvelgti į autoriaus nuopelnus. Į tai Niliūnas pareiškia: "Todėl dar kartą tenka pakartoti visiems aiškų kritikos principą, nurodantį, kad vertintinas tik turimas prieš akis kūrinys, užmirštant viską apie autorių".

Literatūros kritikos uždavinys — įvertinti kūrinius ir kelti visuomenės estetinę kultūrą: "Tikra literatūros kritika, be savo tiesioginio uždavinio — nustatyti meno kūrinių estetinę vertę, iškelti jų grožines savybes ir ydas, turi vieną nemažiau svarbų uždavinį, būtent kelti estetinę visuomenės kultūrą. Šitą savo uždavinį kritika atlieka nesąmoningai" (ib.). Kitur Niliūnas dar pasisako, kad kritikos uždavinys nėra rašytoją mokyti, o greičiau teisti.

Niliūnui rūpi literatūros pažanga. Todėl jis, pvz., vertina H. Nagį, kad šis pirmas pajuto pavojų nuskęsti Aisčio - Brazdžionio epigonuose (Literatūros Lankai, 2, 24-25). Poaistinės kartos reakciją prieš senąjį poetų santykį su pasauliu Niliūnas itin vertina: "genetiniame taške stovi intelektualinė avantiūra ir likiminių žmogaus problemų sprendimų troškulys kaip reakcija prieš senąjį mūsų poeto santykį su pasauliu" (ib). Niliūnas iš peties kerta silpnus veikalus ir "glostančią" kritiką, piktindamasis, jog "ne per seniai mūsų spaudoje buvo reikalaujama, kad kritikas eitų į kompromisus su savo sąžine ir nesakytų savo nuomonės, jei tik ji nepalanki, t.iitika negali pavirsti labdaringąja įstaigą ir konkuruoti su Raudonuoju Kryžiumi, kaip negali kiekvieno atžangumo iškelti į idealų aukštumas" Ūdai, 1947, 3, 129). Būdamas konkretus ir aiš-I Niliūnas nemėgsta šnekėjimo bendrybėmis Ir ironiškai rašo straipsnį "Kritikos pamoka" lai, 1952, 9, 431), kur atsiliepia į Dirvos (1952.IX.4)  vieną straipsnį:  "Už poros skilčių straipsnio autorius, kaip neydingas kritikas, duoda keletą, jo manymu, atsakingos ir nebendro pobūdžio sakiniais rašomos kritikos pavyzdžių, kurie, kaip bumerangas, atsitrenkia į autorių, nes, mūsų supratimu, tai yra klasiškos bendrybės". Ir gale priduria: "Gaila, kad autorius neperspėjo skaitytojų pastaba, reikalaujančia nežiūrėti, ką darome, bet klausyti, ką sakome". Niliūnas — nerimstąs vietoj kritikas, judrus, nuolat domaująsis ko nors nauja literatūroje. Todėl vargas romiems, rutinos rašytojams, apie kurių veikalus jis sako: "Praktiškai šios knygos nieko nebando literatūrine prasme. Jų bandymų tikslas yra kaip nors įsigyti rašytojo bilietą ir paskui ramiai valdininkauti. Bandančiomis knygomis mes laikome tas, kurios pasirenka labai pavojingą ieškojimo arba atnaujinimo kelią" (Aidai, 1951, 4, 181).

Tačiau Niliūnas nemėgsta, kad privatus rašytojų bei visuomenės veikėjų gyvenimas, ypač jo tamsesnės pusės, keliamos viešumon, — reikia vertinti viešąją veiklą, bet neliesti privataus gyvenimo. Tad papeikia J. Aisčio "Apie laiką ir žmones" knygos A. Miškinio, ypač L. Giros nušvietimą, nekurtuaziškumą moterims. Tai eina iš Niliuno branginamos vakarietiškos tradicijos, gerbiančios žmogų ir žodį (Literatūros Lankai, 5, 29).

Niliūnas meta iššūkį publikai, nes žino jos veidmainystę: "Publikos reikia vengti dar ir dėl to, kad ji ne tik visuomet pasiruošus, bet ir moka nepaprastai iškilmingai laidoti, liūdėti mirusio, jo nuopelnus padvigubinti, bet taip pat ir meistriškai engti gyvuosius, jokia kaina nesutinkančius įsijungti į jos unisoną" (Aidai, 1951, 4, 181). Rašytojas, norėdamas savo talentą pareikšti, turi eiti prieš konservatyvią publiką, oficialius sluoksnius. Nauja talentingo sėjėjo sėkla "kartais . . . išauga į milžiniškus medžius, kurie nustelbia piktžoles . . . Mokėjimas nepaklausyti publikos bei oficialių sluoksnių apskritai garantuoja rašytojui racionalinį savo talento realizavimą" (ib.). O mūsuose klesti atavizmas, išlikimo instinktas atsilikimo kaina: kaimiečiai sėkmingai kovojo su Vakarų įtaka, o Čiurlionis, Herbačiauskas nepajėgė sulaikyti atavizmo bangos (Aidai, 1951, 1, 37-40). Kitur Niliūnas parafrazuoja:

"Kaimiečiais esame mes gimę:
Kaimiečiais turime ir būt!" (Literatūros Lankai, 2, 26).

Kilus ginčui dėl tariamo naujųjų poeto ne-patriotiškumo, Niliūnas pasisako prieš patriotizmo piktnaudžiojimą. Literatūros Lankams Raila Dirvoj (1953.IX.27) prikišo patriotizmo stoką. Niliūnas atsako, kad Literatūros Lankai pabrėžia kūrybos lygio patriotinę reikšmę. Lankininkai nepasisako prieš patriotinę tematiką, tik prieš patriotinės poezijos infliaciją. Kūrybinis gyvastingumas ir savosios kūrybos siejimas su tauta — jų patriotizmo liudijimas: jie kuria lietuvių kalba, lietuviams, o siejimąsi su Vakarų kultūra net pats Maironis nelaikė neištikimybe (Literatūros Lankai, 4, 24-25).

Poezijos kritika. Niliūnas apsčiai davė mūsų poezijos kritikos straipsnių, kritikų, recenzijų. Suglaudus naujesniosios ir naujosios poezijos vaizdas Niliūnui būtų toks.

Iš vyriausios kartos jis aukščiausiai stato Maironį (Aidai, 1962 nr. 7), kuris dėl "litvo-manijos" ir poezijos nepasiekęs vyskupystės, modernizmo atstumtas ir laisvos tautos gyvenime daug kuo nusivylęs. Jį Niliūnas stato aukščiau už Putiną.

Nepriklausomos Lietuvos poezijos ryškų vaizdą Niliūnas duoda straipsnyje "Nepriklausomos Lietuvos poezija. Keturi Vėjai ir ketur-vėjininkai" (Aidai, 1949, 24, 112-118). Čia nužymi nusisukimą nuo slavų tarpininkų Vakarų kultūrai gauti, estetinių problemų ir skirtingų poetinių pasaulėžvalgų iškilimą, literatūrines kartas, "4 vėjus" — judintojus, Majakovskio įtakotus, jų dalinę sėkmę tematikos, žodyno, formos srityse, o nepajėgimą reformuoti grožio sampratos, įpiršti laboratorinį kūrybos metodą. Jie neišvijo ir klasinės formos. Konservatyvumą sulaužė Aisčio - Brazdžionio karta.

Ypatingai Niliūnas vertino J. Aistį dėl jo poezijos atnaujinamojo žygio (Nepriklausomos Lietuvos poezija. Individualizmo atgimimas ir įsigalėjimas, Aidai, 1949, 25, 172-177). Jis atnaujino formą, atgaivino tematiką, įvykdė tikrą ritmo ir rimo revoliuciją. Jo įtaka kitiems — milžiniška. Be jo mūsų poezija nebūtų iškilusi į tokias aukštumas.

Šilta ir A. Miškinio apybraiža (Literatūros Lankai 2, 22-24). Niliūnas duoda tokią poeto raidą: 1. jo patriotinė ideologija — nežinomo, neoficialaus lietuvio, entuziasto ir fatalisto, kaip liaudies poezija; aiški Jesenino įtaka — paniręs miesto purve ir atgailoj ąs kaimietis (Balta Paukštė), 2. "Varnos prie plento" — skausmas dėl praeinamumo, pasukimas tautosakos keliu, nepriklausomybės herojų legenda, laisvo gyvenimo kritika; 3. "Keturiuose miestuose" tampa oficialiu tautinio entuziazmo poetu. Kritikas, pažindamas naująją rusų poeziją, įžvalgiai analizuoja Miškinio poezijos raidą.

H. Radauskui Niliūnas randa būdingą este-tizmą, nuoseklų nesuinteresuotumą, savotišką skepticizmą. H. Radauskas — disonanso estetikos novatorius, su dominuojančiu peizažu, šaltumu, įtakotas impresionistinės bei poimpresionistinės tapybos ir skulptūros, išėjęs naujosios europinės lyrikos mokyklą. Jis — priešybė po jo ėjusios angažuotos kartos, saugas poeziją nuo publicistinės infiltracijos (Aidai, 1951, 3, 128-131).

V. Mačernis — savo laiko poetas, angažavęsis visu savimi. "Jo poezija turėjo gyventi kartu su žmogumi, jam vadovauti ir gal būt net jį išganyti". Jis pasukęs iš 1939 m. šiltadaržio neangažuotos poezijos į konservatyvios revoliucijos kelią, eitą Putino ir Kiršos, "į ryškiai estetiškai, kultūriškai ir ideologiškai angažuotos tradicijos poeziją" (Vytautas Mačernis. Poezija, 230). Jis stengęsis žodžiams grąžinti emocinį ir prasminį svorį. Iškelia O. Milašiaus, E. A. Poe, Nietzschės ir Dostojevskio įtakas. Niliūnas nevengia panagrinėti ir Mačernio poezijos ydas: užsiėmęs vidinio atnaujinimo problemomis, nepaisė formos; nežiūri gero rimavimo, forma eskizinė, neatbaigta. Geriausia Mačernio poezija Niliūnas laiko "Vizijas" — dvasinę ir estetinę išpažintį.

Ir H. Nagio poezijoj Niliūnas mato reakciją prieš senąjį poetų santykį su pasauliu; užčiuopia bent auklėjamąją H. Hofmanstahlio, St. Georgės, R. M. Rilkės ir egzistencinės poezijos įtaką; nubrėžia "Eilėraščių" laikotarpio impulsyvumą ir jaunuolio idealizmą, "Saulės laikrodžių" idėjinę tematiką ir gal formos kryžkelę. Niliūnas sugauna gyvą Nagio poezijos liniją, trapumą ir nesistengia duoti patarimų, nes kritika daugiau teisėjas, negu pedagogas, — mano Niliūnas (Lit. Lankai, 2, 24-25).

K. Bradūną, žemę praradusio žemdirbio poetą, Niliūnas laiko mūsų Burnsu, aptaria realų jo santykį su žeme bei gamta, su tradicija, Dievu ir jo tėvynės ilgesį. Bradūnas esąs vienintelis ir šioje srityje stiprus. O aktuali kasdienybė dar neįgijusi pilnutinių teisių. Bet kur begalima toliau eiti? Niliūnas mano, kad reikia nebijoti poetinių revoliucijų, o vengti vienodumo, siaurumo (Tremtinių Mokykla, 3-4, 124-128). Dar paryškina posūkį į praeitį Bradūno "Maro" kritika (Aidai, 1948, 14, 233-234).

Juozo Kėkšto asmenyje Niliūnas mato naują jėgą, įliejusią į mūsų poeziją kovojantį žmogų idealistą, bene vienintelį autentišką revoliucinės poezijos atstovą. Pripažindamas Kėkšto talentą ir nuoširdumą, Niliūnas betgi yra reiklus. Dar Tremtinių Mokykloj (5-6, 127-133), recenzuodamas "Rudens dugnu" ir "Staigus krantas", nurodo išorinio modernizmo liekanas, Lietuvos poezijoj skambėjusias 1929-31, nepateisinamą eilučių laužymą, egzotinių vardų priseg-liojimą, skubėjimą rašyti.

Revoliuciniu romantiku Niliūnas laiko Kazį Borutą (Aidai, 1953, 1, 32-34). Mūsų revoliucinis romantizmas esąs artimas rusiškajam su naikinimo aistra, pranašišku pojūčiu, jausminiu charakteriu. Borutos poezijoj dominuoja revoliucinė kova, draugystė, jeseniniški motyvai (klaidingi keliai, jaunystės netekimas, mylimosios motyvas ir tiesioginė agitacija).

Niliūnui poezija nėra profesija, bet kūryba ir kova, ėjimas pirmyn. Jis neigia tuščią retoriką, publicistinę patriotiką, aktualijas, žiūrėjimą gyveniman iš nepavojingos atstumos, manieringumą, vien išorinę formą. Reikalauja iš poeto evangeliško paprastumo, tiesumo, nuoširdumo, nėrimosi į žmogaus sielos gelmes perlų ieškoti. Todėl Niliūnas neatlaidžiai sutinka tuos, kurie, jo įsitikinimu, yra sustingę ir nekūrybiški. Pvz., kandžiai ironiškai, su dideliu sąmojum jis atsiliepia apie per anksti pasenusį, kabinete sėdintį, išgyventus žodžius perstatinėj antį poetą, kuris "panašus į ordinais blizgantį generolą, stovintį paradų aikštės tribūnoje, nors kareiviai seniai nebežygiuoja" (Tremtinių Mokykla, 1946, 1, 89). O kitą poetą, J. Tumo kitados išgirtą, Niliūnas taria nuo pat pirmos knygos išsilaikiusį vidutiniškume, meškeriojantį seniai išdžiūvusiame ežere (Tremtinių Mokykla, 2, 85-90). Niliūnas skeptiškai žiūri ir į silpnų poetų dėjimą į didžiąją mūsų poezijos antologiją, nes pelenų kalnais esą galima užversti ir auksą (Lit. Lankai, 2, 25).

Prozos kritika. Niliūnas laiko mūsų prozą atsilikusia, prozaikai per siauri, dėl to jų talentas greit sunykstąs. Be to, visos idėjos mūsuose gerokai pavėluotos. Mūsų rašytojai* — etnologai, bet ne psichologai. Tad karčiai pastebi: "Mūsų rašytojai visuomet stovėjo per toli nuo didžiųjų pasaulinės literatūros revoliucijų bei srovių, bijodami sušlapti savo vyžas ir kietai laikydamiesi principo: pragyveno mūsų tėvai — pragyvensim ir mes". Didelė yda — per menkas specialusis pasiruošimas. Turėtume: 1. išauginti aukštos intelektualinės kultūros rašytojo tipą, 2. mūsų buitį ir žmogų pavaizduoti visuotinės problematikos šviesoje, 3. praplėsti tematiką ir veikalų apimtį, 4. pakelti mūsų dailiosios prozos formalinę kultūrą (Aidai, 1948, 13, 182).

Iš vyresniųjų prozaikų Niliūnas ypač lenkiasi Vaižgantui (Aidai, 1953, 6, 274-275).
Daug dėmesio Niliūnas skiria J. Savickiui. "Raudonų batukų" recenzijoj (Aidai, 1952, 1, 37-40) Savickį laiko vieninteliu europiniu tipu, nieko bendra su kaimu ir kaimiečiu neturinčiu, rafinuotu, ironišku, be "prakeiktų" problemų, estetizmo atstovu. Pagal Niliūną, Savickis 1. dailiąją mūsų prozą pakėlė iš pusiau etnografinės literatūros į grynąją literatūrą, 2. tradicinius etninius personažus pakeitė bendrai žmogiškais, 3. susirūpino formos problema. Išėjus "Šventajai Lietuvai", Niliūnas (Aidai, 1953, 5, 233) su liūdesiu nurodinėjo, kad Savickis ne romanistas, o novelistas, stilistinės priemonės išblankusios, kalba nelygi, — lyg neišbaigtas juodraštis. O "romanas turi būti organizuotas ir vientisas kaip viduramžinė katedra". Taikliai aptarė Savickio "Žemė dega" (Lit. Lankai, 8, 29-30) memuariniu dienoraščiu, "mažąja perįodo istorija, vertinga mūsų valstybiniam gyvenimui apibūdinti".

Pripažindamas M. Katiliškio "Užuovėjos" gerą tikrovės pripažinimą, Niliūnas betgi reikalauja medžiagos apdorojimo, gyvesnės akcijos, prikiša per didelį verbalizmą bei lyrizmą "Prasilenkimo valandoj" ir laiko, kad formos ir medžiagos problema dar neišspręsta, o literatūrinė tikrovė gyvena tik žmogaus gyvybe (Aidai, 1953, 2, 80-82).

J. Jankus gerai mokąs rašyti, bet ir jam galiojąs dėsnis "nešvaistyk talento" ("Pirmasis rūpestis", Lit. Lankai, 1, 31).

Žmogaus vaizdavimo ir veiksmo Niliūnas reikalauja ir iš Pulgio Andriušio "Anoj pusėj ežero", puikios lyrinės prozos (Aidai, 1948, 16-17, 325-327). O kai "Tipelyje" P. Andriušis vaizduoja daugiau žmogų, tai Niliūnas vėl rūpinasi, kam veikėjai lieka šaržuotos kopijos, meniškai negyvos, panašios į tiesą, bet nėra patikimos. "Sudiev, kvietkeli" recenzijoj (Lit. Lankai, 2, 26) Niliūnas pripažįsta, kad P. Andriušis, autentiškas talentas, duoda puikiausią foną, bet stokoja akcijos ir neduoda epochos vaizdo.

J. Kaupo "Kripštuką pragare" Niliūnas didžiai vertina ir nurodo, kad patys vaikai yra geriausi jiems skiriamų knygų kritikai (Aidai, 1948, 21, 520-522).

Savo pažiūras į tezinį romaną Niliūnas išdėsto pasisakydamas dėl V. Alanto "Pragaro pašvaisčių" kilusio ginčo (Lit. Lankai, 1, 30-31). Pagal Niliūną, klydusi G. Židonytė tardama visą paskutinių 6-7 metų literatūrą einant Romos ar Maskvos keliu, tik V. Alantą esant nesusivaržiusį viena doktrina. Deja, "Pragaro pašvaistės" esąs tezinis romanas. O literatūros veikalas reikia vertinti literatūrinių santykių plotmėje. Vertintina ir ideologija, bet smerkti ar teisinti grynai gyvenimiškoje plotmėje nedera. Alantas supublicistindamas romaną, duodąs ne gyvą žmogų, o politinės ideologijos atmainą. Pamotiškai skirsto veikėjus į gerus ir blogus, deja, geruosius labiausiai nuskriausdamas, nes jie negyvi žmonės.

J. Gliaudai sulyginus savo romaną "Ora pro nobis" su Balzako ciklu, Niliūnas pažeria, kad Gliaudą rašąs konkursui, jo žmonės ir jų veiksmai negyvi, konstrukcija silpna, laiko spalva netikra, o autorius neturi savo stiliaus, ir romaną palygina ne su Balzaku, o Mniszek (Lit. Lankai, 4, 29-30).

Niliūnas — geras moderniosios literatūros žinovas. Su gyvu susidomėjimu sutinka naujų kelių ieškantį rinkinį "Prozą" (Aidai, 1951, 4, 181-182). Iš jos dalyvių A. Landsbergis jam atrodo turįs vadinamojo prozos ritmo; Adolfas Mekas esąs švelnus lyrikas, o Jonas Mekas — aštrus, sodrus, net grubus. Ypač vertina J. Meko "Semeniškių idiles".

Po A. Škėmos "Šventosios Ingos" ir J. Jankaus "Paklydusių paukščių" moralistai kritikai užsimojo savo mastu vertinti meno veikalus. Niliūnas teigia, jog tikras meno kūrinys stovi už moralės ribų. Literatūra, stengdamasi duoti užbaigtą tikrovės vaizdą, negali atsisakyti tikrovės. A. Škėmą laiko pažangiosios literatūros atstovu. Jo žmogus — beveik visai praradęs sąmonę, tradicijas, seksocentrizmo apsėstas, paskutinių sukrėtimų atmosferos sūnus. Po Jankaus "Nakties ant morų" lūžtvės atėjo gyventi sudužusios moralės Škėmos personažai — senojo pasaulio skeveldros, freudinių kompleksų vadovaujami organizmai. Škėmos kūryba Niliūnui yra autoriaus sensualinės evoliucijos autobiografija.

Kritikas atskiria, kur tikra Škėmos kūryba, o kur tik pratimas, perdėjimas ir noras andreje-vijkai vis daugiau nusinuoginti.

Niliūno stilius. Niliūnas rašo labai gyvai, pasižymi aiškumu, aštria logika, sąmojum, neretai kandžia ironija. Tik prisiminkime dar "Tremtinių Mokyklos" senstelėjusį poetą - ordinuotą generolą, pagyvenusį žmogų su popieriniais laiveliais, poetą išėjusį į žygį su popieriniais ginklais, "nuskriaustą" vaiką besiskundžiantį barzdotam seneliui. Štai jis klausia, ar Alantas, senosios mūsų religijos entuziastas, susidegintų sėdėdamas žirge miręs (Literat. Lankai, 1, 30), prisimena "pašukinę Aisčio barzdą" (Lit. Lankai 3, 26). Juokiasi iš menkaverčių buities vaizduotojų, "kurių rankose Vaižganto ir Krėvės tradiciniai tipai labai dažnais atvejais yra virtę tautinių ansamblių šokėjais" (Aidai, 1952, 1, 37-40). Įgelia laiku "susipratusiems" novatoriams: "Beveik visi mūsų novatoriai, jaunystėje kovoję už naujas literatūrines teorijas, nepervirtę per keturiasdešimt, padarė atgailą, užsiaugino akademikų barzdas, paruošė išieškotas pozas būsimo paminklo biustui ir atsistojo kandidatų į amžinybę eilutėje. Vadinasi jie susiprato" (Aidai, 1952, 1. 40). Niliūno kritiką skaitai kaip spalvingą dailiąją prozą, kur byra komiški palyginimai, įšvirkšti komplimentai. Štai miesčioniška publika ir tokie pat rašytojai: "Bandymų nemėgsta ne tik publika, bet ir romieji rašytojai, familiariškai sugulę popiečio ir susitarę vieni kitiems nedrumsti palaimintos tylos. Bet staiga žaidžiantis vaikas meta akmenuku — ir pogulis sutrukdytas. Publika, įpratusi skaityti patriotiškas, doras, nekenksmingas, be priekaištų, bet šiaip nieko nevertas ir bespalves knygas, pajutusi ką nors nauja, ima ir pasišiaušia" (Aidai, 1951, 4, 181).

Baigiamosios pastabos. Alfonsas Nyka-Niliūnas — aukštos estetinės kultūros, didelių reikalavimų kritikas — tiek iš literatūros, tiek kritikos ir pagaliau visuomenės. Jis veikalus vertina, o ne moko autorius ar registruoja jų praeities nuopelnus. Susirūpinęs literatūros pažanga, jis kelia novatorius, aukštą meninį kūrinio lygį laiko didžiausiu literatūros patriotiškumu. Kritika jam ne labdara. Publika — dažnai veidmainiška, konservatyvi. Jai rašytojas neturi paklusti, jei nori savo talentą išgelbėti.

V. Vizgirda —Juozo Girniaus portretas (1965, 48"x40", acrylic-vinyl)

Į literatūros gyvenimą Niliūnas įnešė ir tebeneša naujos dvasios, aiškumo, kultūros, kelia naujas pastangas, bet ne kartą papiktindamas tradicininkus, "apsikasusius" rašytojus morali-zuotojus ir politikus. Niliūnas giliai išgyvena kūrinį, analizuoja, įvertina ir duoda aiškias išvadas, sprendimus, galiojančius iki šiandien. Jis pakėlė tremties kritikos reikalavimus, teigiamai veikė poeziją ir taurino visuomeninį skonį. Savo mintį dėsto drąsiai, aiškiai, nesmilkindamas niekam, greičiau pasigaudamas (kaip kitados B. Sruoga) triuškinančios ironijos ir visada neatspiriamai logiškas, nuoširdus ir jaunas. Ne vienas jo vanotas apsileidėlis, be laiko pasenęs, kad ir nepripažindamas, bus perkratęs savo literatūrinę sąžinę, o mūsų publika dažnokai turi kniosterėti iš įmigio dėl "padaužiškų" smūgių į apsamanojusius mūsų kultūrinio būsto langus. Bet juk už vieną muštą, sako, dešimt nemuštų duoda.