STASIO BARO ARIJŲ PLOKŠTELĖ Spausdinti
Stasys Baras
Nuotrauka A. Kezio, S.J.

Didis tenoras atėjo. Mes, mažos tautos saujelė, neturime nei savo teatrinių agentūrų, nei pakankamom lėšom aprūpinto garsinimų aparato, o gal net ir noro savo talentus pastūmėti aukštyn ir priekin. Tad ir Stasys Baras tuo tarpu tėra tik mūsų vienų dainininkas. Jeigu jis būtų italas, prancūzas ar vokietis — nūdien jis būtų pasaulio garsenybė. Kipras Petrauskas, pasiklausęs Baro plokštelėn įrašytų arijų, atsiuntė jam savo foto nuotrauką Otelio vaidmeny. Tai veterano akivaizdus liudijimas, kad ilgokai lauktas kitas didis tenoras atėjo.

Iš tikro vokalisto dydis slypi ne Jo vardo garsume, o tame pajėgume, kurį jam davė lemtis. Kas St. Baro dainavimo klausė koncertų estradoj ar operinėj scenoj ir dabar klauso plokštelėj, be abejonės galės tarti, kad prigimtis jam davė tai, ką galėtumėm vadinti deimantinio obuolio radybom. Retai žmogaus gyvenime tas atsitinka, bet, kaip regim ir girdim — atsitinka: Stasys Baras su kaupu turi viso to, ko reikia iškiliam dainos bei dainavimo menininkui.

Tenorai paprastai yra skirstomi 1  tris  pagrindines  rūšis:   lyrinis tenoras, lyriškai dramatinis (italai tokį vadina "lirico spinto", kaip mūsų Kipras Petrauskas) ir dramatinis tenoras. St. Baras yra apdovanotas dramatiniu tenoru. Tokio pobūdžio balsai labai retai gimsta. Ir ne kiekvienu atveju balsinė jėga jau yra viskas. Būna gražių balsų ir negražių balsų. St. Baras turi tą nepaprastą prigimties dovaną, kad jo galingas tenoras yra aprengtas dailiu ir šilimos kupinu tembru. Vieną vakarą klausiau neseniai mirusį švedą Bjorlingą, kuris didžiuosiuose operų teatruose dainuodavo dramatinius vaidmenis, o po to leidau bėgti ratu St. Baro plokštelei: neabejotina, St. Baras yra dramatiškesnis už Bjorlingą, nors jų tembruose yra kažkas gimininga. Tembro požiūriu betgi, man atrodo, mūsų tenoras yra giminingiausias garsiajam Benjaminui Gigli.

Rikiuodamas St. Barą didžiųjų tenorų gretosna (ir tą darau savo giliu įsitikinimu), turėčiau nors trumpai aptarti jo dainavimo mokyklą ir muzikinę kultūrą, jo dainavimo spalvingumą, išraiškumą ir temperamentą, jo plokštelės repertuarą ir tariamą žodį. Tai yra medžiaga studijiniam rašiniui, ką recenzijoj, deja, galima tik prabėgom iškelti.

Visa tai, ką girdim St. Baro arijų plokštelėj, akivaizdžiai liudija, kad jis pasisavino italų dainavimo mokyklą su visom geriausiom tos mokyklos savybėm. Visi St. Baro balso registrai yra puikiai išlyginti: aiškūs ir tvirti apatiniai tonai, gerai dengiamas vidurio registras, kur reikia — ir šviesiu garsu apdovanojamas, skaidrūs, laisvi, tiesiog žvilgą aukštieji tonai. Kai prie viso to pridedi nepaprastą balso kokybę ir kiekybę — girdi pačios iškiliausios dainavimo klasės atliekamą vokalinį muzikos kūrinį.

Muzikinės kultūros požiūriu St. Baras dainuojamose arijose jaučiasi kaip prityręs laivo kapitonas audringame vandenyne. Giliai išstudijuoti ir pajausti atskirų autorių stiliai, puikus frazavimas, giliai įsijausta į atskirų arijų nuotaikas ir tekstus. Tiesa, kai kuriuos kūrinius jis dainuoja šiek tiek greitesniu tempu, betgi tą "polinkį" turi visi dramatiniai tenorai, nes jų duodamas balsinės medžiagos kiekis verčia juos truputį skubėti; tačiau tas nė kiek nemenkina arijos vientisumo ir jos grožio, gal tik paryškina dainininko savaimingumą ir jo dainavimo būdą. Taigi St. Baro dainuojamos arijos ir muzikiniu požiūriu yra aukšto lygio menas.

žmogus gali turėti puikų balsą, įgimtą muzikalumą, gali įsigyti gerą dainavimo techniką, o savo viduje būti toks šaltas, kaip ledo kalnas. St. Baras yra tokių dainininkų priešingybė. Jo dainavimas yra kupinas spalvingumo, kylančio iš jo širdies, savo balsu jis duoda tokių vaisių, kokių net įgudusi ausis nedažnai sučiumpa. Tai irgi yra didi Viešpaties dovana — tas sugebėjimas savo vidinę šilimą įjungti į balso stygas. Savaime suprantama, toks spalvingas balso valdymas nestokoja ekspresyvumo, sugestyvumo ir kerinčio grožio. St. Baras turi ryškų ir įgimtą dainininko temperamentą, kuris iš tikrųjų yra talentas, šiuo atveju — galingo polėkio talentas. Ne be pagrindo prieš keletą metų  Chicago  Tribūne   konkurse iš 1000 dainininkų jis laimėjo pirmąją vietą. Tik, deja, ir po to teatriniai agentai sugebėjo St. Barą nustumti į šalį, veikiausiai skindami kelią silpnesniam, bet "savam"...

St. Baro plokštelėj yra įdainuotos šios operinės arijos: J. Karnavičiaus Jonušo daina iš op. "Radvila Perkūnas", Ponchielli arija "Cielo e mar" iš op. "La Gioconda", Puccini "Harmonija slaptinga" iš op. Tosca" ir "Nessun dorma" iš op. "Turandot", Verdi arija "Mano Aida" iš op. "Aida". Tai pirmoji plokštelės pusė. Antrojoj pusėj įdainuoti šie kūriniai: Halėvy arija "Rachel, tave dangus" iš op. "žydė", Giordano arija "Un di all'azzuro spazio" iš op. "Andrea Chėnier", Bizet arija "Gėlė, kurią man dovanojai" iš op. "Carmen", Puccini arija "Donna non vidi mai" iš op. "Manon Lescaut" ir Leoncavalio pajaco monologas iš op. "Pajacai".

Kas nors kiek yra susipažinęs su operine literatūra, žino, jog visos St. Baro plokštelėj įdainuotos arijos yra, taip sakant, smogiamosios arijos. Ne visos jos yra vienodos savo nuotaikom ir muzikine išraiška, bet visos yra vadinamos sunkiom ir didelėm arijom, reikalaujančiom iš dainininko patvarumo ir dainaviminio meistriškumo. Komp. D. Lapinskas pasakojo, kad po to, kai St. Baras padainavo Ponchiellio sudėtingą ir sunkų monologą "Cielo e mar" (Dangus ir jūra), Stutthofo simfoninio orkestro dalyviai pakilo ir, kaip senos tradicijos liepia, St. Barui pradėjo savo instrumentais "ploti". Aišku, tai didžiai maloni reakcija — St. Baro menas to nusipelnė.

St. Baro arijos plokštelėn įdainuotos dviem kalbom — lietuvių ir italų. Fonetikos požiūriu abi kalbas dainininkas vartoja be priekaistų — gerai tariami balsiai ir priebalsiai, aplamai jo tartis yra aiški, žodis girdimai išgyventas.

Beje, St. Baro plokštelės yra dviejų rūšių — Mono ir Stereo, tad patefoninės muzikos mėgėjai turi neblogą pasirinkimą. Pagirtiną darbą atliko visi tie (D. Bartkuvienė, kun. dr. I. Urbonas, Ant. Sprindys), kurie savo darbais prisidėjo prie St. Baro plokštelės išleidimo. Arijų apibūdinimais, atspausdintais plokštelės luobely, pasirūpino R. D'Atilio ir St. Santvaras.

Sunku man rašyti šios trumpos apybraižos pabaigą. Aš matau ir girdžiu, kad St. Baras yra didelė pajėga mūsų muzikiniame gyvenime, bet taip pat apčiuopiu, kad nėra pakankamos erdvės, kur jis galėtų savo sparnus ištiesti. Tie darbai, kuriuos jis dabar dirba — tėra tik atsitiktiniai koncertai ir vienas kitas spektaklis Čikagos lietuvių operoj. Tokiose kūrybinėse sąlygose bei galimybėse ir dideli talentai dūsta ir nyksta. Man regis, po visų patyrimų, kuriuos jam teko išgyventi, vienintelis būdas Išlikti ir savo meną palikti kitoms kartoms — tai plokštelės. Puiku, kad jau turim vieną St. Baro įdainuotą arijų rinkinį. Tačiau to dar maža. Mano nuoširdus linkėjimas būtų, kad St. Baras, perdaug negaišdamas, įdainuotų nors vieną kitą romansų ir dainų plokštelę (tuos kūrinius būtų galima įdainuoti su fortepijono palyda, tai pigiau kaštuotų) ir dar nors vieną kitą operinių arijų plokštelę su simfonijos orkestru. Jei tokiam darbui St. Baras ryžtųsi, mes turėtumėm jo meno sunkiai beįkainojamą palikimą.

St. Baro arijų plokštelės dirigentas — komp. Darius Lapinskas, tas jaunas, veržlus ir kūrybingas mūsų muzikinio prieauglio vyras. Plokštelėj jis nematomas, bet girdimas, kaip ir St. Baras. Mano įspūdis — dirigento ir solisto duetas yra įtaigus ir darnus. Stuttgarto simfoninis orkestras neabejotinai yra pajėgus ir paklusęs ip. D. Lapinsko dirigentiniam mostui. Dirigento įnašas į St. Baro arijų plokštelę — tikrai svarus ir reikšmingas.