BARONO ROMANAS ANGLIŠKAI Spausdinti
Manyland Books leidykla 1965 išleido Aloyzo Barono romano "Lieptai ir bedugnės" vertimą į anglų kalbą : Footbridges and Abysses. Romaną išvertė J. Žemkalnis. Įvadinį žodį vertimui parašė Charles Angoff, Fairleigh Dickinson univ. profesorius. Šis Barono romanas buvo laimėjęs Draugo premiją 1961.

Edward M. Potoker, rašydamas apie Barono knygą (Saturday Review, 1966.III26) pastebi, kad rašytojas apie beviltišką situaciją kalba su užuojauta ir pasipiktinimu, žodžiai "compassion" ir "outrage" anglų kalboje turi daug atspalvių, juos galima įvairiai interpretuoti, bet šiame atvejuje jie gal geriausiai išreiškia Barono idėją, rašant šį romaną, ir pasirinkimą jį išversti į anglų kalbą — leisti skaitytojui pajusti nuotaikas žmogaus, kurio egzistenciją sudaro noras išlikti gyvam iki rytojaus lr išlikti žmogumi alkio, purvo ir brutalumo akivaizdoje, ši tema karo romanuose visą laiką sutinkama, nes ji ir yra pati pagrindinė ir skaudžiausia. Išlikti žmogumi, kai visa aplinka verčia pavirsti gyvuliu ar skaičiumi, yra kasdieninis heroizmas kareivio, pabėgėlio ar apkasų kasėjų, tiek laimėjusių, kiek pralaimėjusių tarpe. Tačiau keičiasi šios temos interpretacijos. Įtikinamai apie tai rašyti neužtenka būti tai asmeniškai pergyvenus ir turėti gerų norų. Jautrumas aplinkai ir personažų dvasios lūžių supratimas yra būtini, kad romanas nebūtų vien atsiminimų apie žiaurų vargą rinkinys. Šiuo atvžilgiu Barono knygą reikia laikyti vertingu bandymu, jei ne pilnu pasisekimu.

Jautrumas aplinkai šioje Barono knygoje daugiausia ir patraukia skaitytoją. Aštuoni knygos skyriai, kuriuose nėra tikros intrigos, kaip paprastai tai suprantama, kalba apie grupę žmonių, pagautų tarp subirėjusio Trečiojo Reicho ir iš Rytų ateinančios raudonosios bangos. Kasant nebereikalingus apkasus, kalinių dienos yra visos panašios. Jas atskiria vieną nuo kitos tik kalėjimo sargų pasikeitimas, mirties pavojaus priartėjimas ar nutolimas, vieno iš kalinių nebeatsikėlimas nuo žemės po darbo ar pabėgimas į miškus ir laimės momentai, kai gali užmigti sausoj vietoj ar atrandi užtektinai bulvių vienam kartui. Autorius neromantizuoja ir nesudramatina realybės, ji perduodama skaitytojui vienodu tonu. Vienur ir kitur įsimaišo lyriniai elementai, daugiausia liečia gamtą kaip kontrastą žiaurumui ir baimei. Nuostabos jausmas apima herojų žiūrint į jauną sodą, nes niekas negali jo tikrai sužaloti. Kontrastai taip pat yra praeities mintys, įsimaišančios į skudurų ir skaudančių kaulų tikrovę: kas gali būti geriau negu šilta klasė lietingą lapkričio vakarą? Skaitytojas neabejoja Barono jam atkurta tikrove, ji yra perduota tiesiai ir paprastai. Ji galėtų būti dar ryškesnė, jei būtų daugiau kondensuota, vengiant dažnų pasikartojimų, bet apskritai skaitytojui apkasų kasėjo diena išlieka gyva.

Kitaip yra su romano veikėjais. Jie matomi centrinio herojaus akimis. Knygoje jie pasirodo trumpam ir jiems duodama daugiausia vienas ar du bruožai, paprastai ko labiausiai neapkenčia ar bijo. Galima būtų sakyti, kad autorius nesiėmė jų charakterizuoti, norėdamas duoti jų, kaip grupės, charakterį, bet skaitytojui jie turi būti daugiau negu vienas kito kopija, jei jis turi juos suprasti ir pajusti jų tragediją. Charakterį galima sukurti ir keliomis eilutėmis, tai randame pvz. Remarque romanuose panašiomis temomis.

Centrinis personažas skaitytojui turėtų būti gerai pažįstamas užbaigus knygą, nes jo mintys, situacijų pergyvenimas ir komentarai duoda visam romanui formą ir vientisumą. Jo charakterio atkaklumo ir rezignacijos mišinys, nuolatinis bandymas atitrūkti nuo žlugdančios realybės ir išlaikyti normalaus gyvenimo vertybių skalės nors prisiminimą leidžia skaitytojui lengviau identifikuotis su juo, nors ir nepergyvenus tų pačių aplinkybių. Suprantamas ir jo kartaus humoro persunktas tonas, kuriuo visi ginasi, kai tylėti per sunku, o verkti neapsimoka, šis tonas ir išgelbsti visą romaną nuo savęs gailesčio ydos, kurią turi didesnė dalis panašių romanų.

Blogiau yra su jo komentarais. Autorius neišvengia antrosios didelės ydos, kuri gresia romanams apie  dažną  žmogaus  sužvėrėjimą karo metu. Tai noras savo "message" per daug pabraukti, nepasitikėjimas skaitytoju pačiam jį suprasti. Perskaičius Barono romaną, kiekvienam yra labai aišku, kad kentėjimas nebūtinai veda j dvasinį pakilimą, kad žmonėms, kurie ne vien jaučia, bet ir galvoja apie tai, ką jaučia, yra dar sunkiau ir kad yra labai sunku žmogaus dvasią sutriuškinti. Tam nereikalinga kas antrą skirsnį užbaigti sakiniais, kartojančiais tiesą, kurią geriausiai iliustruoja paprasčiausia tikrovės detalė. Kada žmogaus gyvybė neturi daugiau reikšmės negu į šoną numestas sulaužytas kastuvas ir kada skaitytojas tai mato, jam nereikia pasakyti, kad žmonija grįžo į barbarų laikus.

Aloyzas Baronas

Apie Footbridges and Abysses stilių kalbant, reikia pirmoj eilėj turėti galvoj, kad tai yra vertimas. Kaip vertimas romanas yra priimtinas, nors gana dažnai skamba forsuotai, o kartais, ypatingai daugiau lyriškose vietose, manieringai. Skaitytoją daugiausia patrauks trumpi bei tiesioginiai sakiniai ir konkretus detalių perdavimas. Vietos, kurios skamba monotoniškai dėl per didelio kartojimo, yra ne tiek stiliaus kaltė, kiek anksčiau minėtų komentarų.

Aloyzas Baronas savo knygoje bandė perduoti užuojautos pilkam žmogui ir pasipiktinimo mūsų epochos praeities nusikaltimais jausmą. Nors tai pilnai jam ir nepavyko, žmogui, kuris nėra perėjęs šio kelio ir apie jį gal būt daugiausia sprendė iš laikraščių reportažų, Barono romanas atskleidžia netolimoje praeityje tūkstančių pergyventos tikrovės fragmentą.