Domeika Mickevičiui Spausdinti
Ignotas Domeika (1801-1889) yra vienas iš ryškiausių pereito amžiaus politinių emigrantų. Kilęs iš istorinės Lietuvos (Naugarduko aps.), jis studijavo Vilniaus universitete ir vėliau aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Šiam sukilimui nepasisekus, pasitraukė į užsienį, baigė Paryžiuje kalnų inžineriją ir išvyko į Čilę. Profesoriaudamas Santiago universitete ir vėliau (1867-88) jame rektoriaudamas, jis stambiai pasižymėjo kaip mokyklų organizatorius ir geologas bei minerologas. Į amžiaus pabaigą buvo grįžęs tėviškėn, bet netrukus vėl išvyko Čilėn.

Spausdinamasis jo laiškas yra paskutinis iš serijos iki šiolei neskelbtų laiškų, kokius jis rašė poetui Adomui Mickevičiui iš Čilės. Tik neseniai rado jį Janusz Odrowąz-Pieniązek Mickevičiaus muziejuje Paryžiuje, pirmą kartą jis buvo atspausdintas Varšuvos literatūros žurnale "Tworczošč" 1966 nr. 11.

Spausdiname šį laišką kaip dokumentą, kuris ir po daugiau kaip šimto metų lieka įdomus. Laiškas rašytas po 1848 m. Europą sukrėtusios revoliucijų bangos. Atstovaudamas tradicinei unijinei sampratai, laiško autorius vartoja Lenkijos vardą, kur reiškia savo politines viltis. Tačiau, kur kalba apie save patį, apibūdina save net "nuožmiu lietuviu" ir tikisi grįžti Lietuvon.
Santiago, 1850.11.25


Mano mielas Adome, ašaros man sruvo iš akių, kai gavau tavo pirmą laišką, rašytą per Bilbao. Sunkus nelaimių ir karštų vilčių amžius praslinko nuo tavo paskutiniųjų laiškų. Iš svetimųjų gaudavau žinių apie tave ir tavo mielą šeimą. Tuo, kas many per tą laiką virė, ką iškentėjau, galima būtų užpildyti okeaninę bedugnę, kuri skiria mus nuo tavęs. Pirma žinia apie prancūzų revoliuciją užklupo mane skaitant paskaitas čionykščiame institute: mano pareigos neleido man tuoj pat mesti mokyklą ir bėgti pas jus. Išsiunčiau gyvenantį su manim Viktorą Jelovickį ir mokslo metų pabaigoje ketinau juo pasekti ir visam laikui atsisveikinti su Čile. Bet kol metai baigėsi, jau žmonės ir įvykiai stojo prieš mus, ir Dievo nepalaima ėmė grėsti. Bedievybė ir savivaliavimas užliejo mūšio lauką, suėjo į santarą su mūsų priešais ir ėmė šaipytis iš prievolių. Iš tolo mums atrodė, lyg visa ana civilizacija besipuikuojanti Europa pavirto į alkanųjų kraštą, kur žmonės viens antram duonos kąsnį iš burnos plėšia. ..

Nemanau betgi teisintis, kad laiku pas jus neatvykau, nors tai būtų buvęs tik dalijimasis su jumis vargu ir liūdesiu. Niekam panašiose aplinkybėse nepatariu sekti mano pavyzdį, ir savęs nuraminimui tiek tepasakysiu, kad aš nė valandėlei nepraradau vilties ir tikėjimo į Lenkijos atstatymą. Ar ją kada išvysime, vienas Dievas težino. Tai, ką man sakai apie mūsų emigraciją, patvirtina mano įsitikinimą, jog viena iš sunkiausių mūsų laikų blogybių yra politinių emigracijų buvimas. Emigracijoje žmogus bakūrėja, atseit, nutausta. Netekęs gyvybingų savos žemės sulčių, džiūsta arba pavirsta į tuščią plepį, kai tuo tarpu tikrasis kiekvieno krašto gyvenimas organiškai vystosi ten vietoje. Idant atsigautum, turėtum nors vienu pirštu paliesti gimtą žemę. Ir jeigu Dievas dar kada leis mūsiškiams su ginklu pakilti prieš maskolius ar vokiečius, reikia, kad jie iš anksto nusistatytų, jog jokiu vilties ar kokio šalto apskaičiavimo pretekstu neis emigracijon. Jei aš šiandien matyčiau galimybę atsirasti prie Lenkijos sienos ir atsikvėpti mūsų laukų ir miškų oru, tuoj pat mesčiau Ameriką ir visa, ką joje turiu, ir nors kažin kaip būčiau silpnas, daug lengviau palikčiau šį pasaulį, negu palikau namą ir savo šeimą. Bet kol Dievui patinka laikyti mane tremtyje, renkuosi verčiau kentėti čia, negu Prancūzijoj ar Italijoj.


V. Svirskio kryžius Kačergiy kaimo pakelėj

Nieko nauja apie save pasakyti neturiu. Sužinojęs apie vengrų pralaimėjimą, išsikėliau iš Santiago centro ir apsigyvenau Yunguay kaime, netoli miesto, kur turiu sodelį ir daržą, su apelsinų ir persikų medžiais, vynuogynu ir mūsų šalies daržovėm, tokiom kaip kopūstai, agurkai, žemuogės, agrastai, avietės, rūgštažolės, ridikai etc. Kasdien važiuotas arba pėsčias vykstu į miestą pamokoms, taigi mano adresas vis tas pats: "en Santiago de Chile". Ikšiol čia buvo ramu, kraštas turtėja, nors valdžios žmonės atrodo nevykėliai, kaip mūsų politikieriai ir kiršintojai. Dažniausiai dalykai eina arba priešingai, negu žmonės reikalauja, arba geriau, negu jie norėtų. Kiekvienas garlaivis atneša mums iš senojo pasaulio krūvas laikraščių ir brošiūrpalaikių, kurios vis labiau nuodija jauną ir neprityrusią kartą. Padėtį gelbsti Divo malonė, paprastas pamaldumas, santūrumas ir sveikas protas vyresniųjų, kurie sergsti senus ispaniško Dievobaimingumo papročius. Kaip ilgai tai    truks, numatyti  neįmanoma. Kiekvieną dieną kraštas gali susidrumsti ir panirti į tokią anarchiją, kad ir sėdėti bus nebeįmanoma. Puikybė ir tuštybė, atrodo, šaukiasi Dievo bausmės, o senas Kolumbų, Kortesų ir Valdivijų tikėjimas silpsta. Turiu betgi vilties, kad Viešpats pasigailės nežinojimo, nepatyrimo čionykščių žmonių ir kad pilietinė ramybė palengva pradės stiprėti ir nokti kokiam nors aukštesniam tikslui, kurį zino tik Dievas. Ši mano viltis duoda man drąsos pasakyti tau, kad jeigu Europoje įsigalėtų nelaimė tokia, jog prarastumėt žemyne ramų kampelį, tai atmink, kad čia yra namelis tau ir tavo šeimai, arba atsiųsk čion sūnų, tai aš jį kaip savo vaiką auklėsiu ir su juo į Lietuvą grįšiu, kad ir už 20 metų, jei Dievas man leis gyventi ir susilaukti geresnio meto. Dabar gaunu iš Čilės valdžios neblogą pensiją, kurios dalį taupau ateičiai. Nors valdžiai pasikeitus gali man ją atimti, manau nepritruks man išmonės gyventi, kol neprarasiu jėgų ir tikėjimo.   

Lik sveikas, mano Adome, lai Dievas globoja tave, tavo mylimą žmoną ir vaikus. Pasveikink taipgi nuo manęs Zaną, Vrotnovskį, Aleksandrą Chodzką ir tikėkite, jog aš visuomet toks pats. Gyvenu tame pačiame kiaute, kuriame iššliaužiau iš Zapolės, toks nuožmus lietuvis, jog man rodos  jei šiandien pasibelsčiau į kokią nors kleboniją Lietuvoje, tai neklausiamas, iš kur esu, į pirmą rožančiaus broliją būčiau priimtas.

jūsų Ignotas
   
Iš lenkų kalbos išvertė J. Kėkštas