ŽVILGSNIS Į 1966 METUS II. KULTŪRINIS GYVENIMAS Spausdinti
Ir šiemet, kaip pernai, pereitų metų apžvalgoje pirmą vietą užleidome visuomeninio gyvenimo apžvalgai. Neabejojamai mūsų visuomenėje ir pernai vyravo visuomeninis - politinis rūpestis. O kultūrinės ir tuo pačiu tautinės mūsų gyvybės klausimas yra nemažiau aktualus už politinius rūpesčius.

Aplamai žvelgiant, galima tiesiog sakyti, kad kultūrinis gyvenimas pernai vyko senos rutinos ženkle: "suinteresuotieji" stengėsi kiek galint reikštis, bet plačioji visuomenė jais interesavosi daugiau iš vadinamos pareigos negu iš tikro asmeninio domesio. Atskiri įvairių sričių kūrėjai ieškojo kelių su savo kūrybos vaisiais viešai pasirodyti. Tačiau vargu galima būtų teigti, kad jie jautė ir visuomenės atitinkamą ilgesį tų vaisių sulaukti. Greičiau tenka justi jei ne visišką abejingumą, tai bent įprastinę "visuomeninės pareigos" aimaną: ir vėl kas nors išleidžiama ar rengiama, tai ir vėl reikės "aukotis" — aukoti, nusipirkti, nueiti... Susidaro taip, kad mūsų kuriantysis žmogus turi savo natūralų reiškimąsi pergyventi lyg kokį visuomeninės ramybės drumstimą ar lyg kokį labdaros elgetavimą. Tokia padėtis nieko negali skatinti į savo kūrybinių pajėgų įtempimą. Priešingai, ji gundo tik nutilti ir "nebelįsti į akis" nei visuomenei, nei geradariams. Todėl savo ruožtu galutinai taip dalykai susiklosto, kad dažniau "į akis lenda" ne pajėgesnieji, o tik veržlesnieji. O tada iš tikro susidaro pagrindo teisintis, kad ir nėra kuo daug domėtis, ir pagaliau pradedama faktiškai niekuo nebesidomėti. Šis užburtasis ratas yra nelemtas. Bet ir 1966-taisiais metais iš jo neišsiveržėme.

Geriau su įvykiniais viešumos pasiekimais — minėjimais, koncertais, spektakliais etc. Dėl to geriau, kad 1. jie yra susieti ir su pramoginiu domesiu ir 2. drauge jie priklauso ir visuomeninei veiklai (pvz. "visuomeninės veiklos" iš tik-PO nereiškia nei autoriui knygos parašymas, nei skaitytojui jos paskaitymas, bet surengimas i incerto ar pagaliau net to paties mažai terūpimo rašytojo sukakties paminėjimas jau sudaro "visuomeninę veiklą").

Tačiau ir čia ne visa taip džiugu, kaip iš karto atrodo. Besiejant meninę programą su pramoginiu interesu, vis labiau ji virsta tik priedu minėjime, tik puošmena bankete. Koncertas, po jo kavutė ar bufetas, kartais ir šokiai (jei ne iš karto vakarienė su menine programa prieš ją ar per ją) — toks formuojasi mūsų parengimų stilius. Tai gana šeimyniška — ir jauku, ir patrauklu. Žinoma, galima ir taip papobūviauti, nušaunant du zuikius vienu šūviu: ir koncerto išklausoma (kiek klausoma), ir savo tarpe pabendraujama. Tačiau, kaip visur, yra ir antras lazdos galas. Pirma, nors visokių pobūvių paįvairinimui dainininkai ar rašytojai yra gaudomi, tačiau retai surengiami tikri koncertai, kurie įgalintų mūsų dainininkus ar instrumentalistus plačiau išskleisti savo meninį pajėgumą ir drauge perteikti mūsų kompozitorių kūrybą. Antra, tokiu savo parengimų stiliumi užsidarome savo tarpe daugiau negu yra reikalo. Ten, kur komunikacijos neriboja kalba, nereikia tik savo tarpe užsidaryti.

Gražų pavyzdį teikia Bostono lietuviai, kurie drauge su estais ir latviais jau vienuolikti metai vykdo koncertų seriją viešoje koncertinėje salėje (Jordan Hali). Žinoma, šie koncertai nesutraukia daug amerikiečių auditorijos. Bet visą laiką jie sulaukia amerikiečių spaudos dėmesio (ir be perdėjimo galima aplamai pasakyti — gan gero vertinimo). Kodėl apie panašų dalyką nepagalvoti ir kitose didesnėse kolonijose?

Panašų klausimą galima kelti ir dėl dailės parodų. Mūsų bendradarbis iš Detroito pagrįstai vienos ten vykusios parodos suminėj imą baigė tokia pastaba: "Gaila, kad paroda buvo prieinama tik lietuvių visuomenei. Žinoma, kad rengiant parodas Lietuvių Namų salėje, negalime tikėtis susilaukti ne tik amerikiečių kritikų, bet ir platesnės, menu besidominčios publikos. Ar nevertėtų   geresnių   mūsų   dailininkų   parodas rengti kurioj nors Detroito meno galerijoj?". Mums atrodo, kad reikia šį klausimą teigiamai atsakyti — ne tik dėl Detroito, bet ir dėl kitų vietovių.

Perdėtas užsidarymas savo tarpe gresia visą mūsų kultūrinį gyvenimą slopinti provincializmu. Tai nusiteikimas lygiai viskuo džiaugtis, viskuo didžiuotis, viską pervertinti, bet drauge sirgti mažavertiškumu ir dėl to faktiškai niekuo, kas sava, nepasitikėti, kol kokia "sostinė" neįvertins. Kiek daug yra tokio nusiteikimo, akivaizdžiai liudija tiek kone vaikiškas pripažinimo svetimuosiuose laukimas, tiek baiminimasis blaiviai į save žvelgti — kritinio žvilgio blėsimas. Žinoma, sunki padėtis, kai stokojame kvalifikuotų kritikų beveik visose kūrybos srityse. Bet ir anksčiau jų stokojome. Blogiau, kad dabar aplamai imame prarasti kritikos prasmę. Normaliu dalyku telaikome reklaminį "pristatymą", o normalų kritinį vertinimą tremiame į nusikaltimus. Mažoj savo bendruomenėj visi pasižįstame, tai ir sunku ryžtis kritiniam vertinimui. Dar sunkiau jį pakelti be įsižeidimo.

Dėl to nekartą redakcija į savo prašymą parecenzuoti kurį nors leidinį gauna tokį atsakymą: ne viską randu gera, tai ir negaliu sutikti, nes autorius yra geras bičiulis . . . Taigi, lyg bičiulystė būtų nesutaikoma su tiesumu, o remtųsi veidmainyste. Svarbiausia, lyg nebūtų galima imtis vertinimo, negalint visko šim-tanuošimtiškai išgirti.

Šiame amžiuje visi žinome, kad ir geriems dalykams reikia reklamos. Tačiau jokiu atveju reklama negali pakeisti kritikos. To neturime ir mes užmiršti. Nors ir reikia šilto domesio mūsų kūrybinėms pastangoms, tai dar nereikalauja atsisakyti blaivaus jų vertinimo. Reklaminėmis pagyromis, lygiai visiems į visas šalis teikiamomis, tik neigiamai pasitarnaujame, nes jos tik liūliuoja nuosmukio lopšine, o ne skatina įsitempti. Kur visur viskas tik gera randame, ten jau yra nebegerai, nes ten tik savimi mėgaujamasi ir nieko iš savęs nebereikalaujama. Ten nebe gyva tikrovė kuriama, o tik skęstamą iliuzinėj savigyroj. O kai vis tiek negali būti nejaučiamas savigyros iliuziškumas, tai drauge ima vis giliau šaknytis liguista savinieka su visomis nelemtomis jos išdavomis — defetistiniu nusiteikimu, neryžtingumu, abejingumu.

Todėl, manau, ir pereitų metų apžvalgoj svarbiau yra ne padžiūgauti, kiek daug visko tariamai pasiekta, o iš jų perspektyvos pažvelgti, ar visas realias galimybes iš tiesų išnaudojome. Naujus metus reikia sutikti su realia ryžtimi žengti pirmyn, o ne toj pačioj rutinoj suktis.
Metų būvyje kas mėnesį gana atidžiai (gal net per daug smulkmeniškai) rekordavome mūsų kultūrinę buitį. Nėra reikalo šioje vietoje kartoti nei visų įvykių, nei visų vardų. Įdomiau apžvelgti, koks susidaro "bendras balansas".

Mokslinė ir kita negrožinė knyga
Kaip pripažinome, plačiosios visuomenės dėmesį pernai neabejojamai dominavo kongresai ir kiti panašūs dieniniai reikalai. Tačiau iš tikro, gal būt, tuos metus giliausiai įprasmino tai, kas buvo mažiausiai pastebėta. Turiu galvoj, kad pernai baigtas Lietuvių Enciklopedijos leidimas, išleidžiant paskutiniuosius du tomus (XXXIV ir XXXV). Tai ne tik pereitų metų, bet ir aplamai reikšmingiausias ligi šiol įvykdytas darbas tų, kurie nuo bolševikinės okupacijos pasitraukėme į politinę emigraciją laisvajame pasaulyje. Šis darbas ištesėtas, galima sakyti, visų mūsų dėka: ir leidėjo J. Kapočiaus iniciatyvos bei rizikos, ir redaktorių idealistinio keliolikos metų paaukojimo šiam reikalui, ir gausių bendradarbių talkos per ilgus metus, ir pagaliau visų prenumeratorių kantrybės įsigyti enciklopedijos tomus, prašokusius numatytą skaičių beveik dvigubai.

Kai prieš keturiolika metų buvo iškeltas Lietuvių Enciklopedijos sumanymas, daug buvo skepticizmo, nepasitikėjimo, net tyčiojimosi. Pradėjus enciklopedijos tomams eiti, pylėsi smulkios priekabės ar juokingi patarimai. Rimtos kritikos buvo ne daug, nors jos labai reikėjo ir daug daugiau reikėjo. Labai nelygaus lygio ši pirmoji lietuviškoji enciklopedija: vienos sritys joje stipriai atstovaujamos, kitos — menkokai sudurstytos (priklausomai nuo to, kiek kurioje srityje buvo pajėgių žmonių ir kiek tie patys atsidėjo darbui). Žinoma, nemaža trūkumų liko ir dėl tų kliūčių, kurių nebuvo galima nugalėti. Pirma, tai šaltinių stoka, imantis tokio darbo svetur ir, ypač pradžioj, nesant jokio ryšio su Lietuva. Antra, toks mažas redakcinis personalas turėjo dirbti tokiu skubiu tem pu: normalių sąlygų žvilgiu imant, turi atrodyti tiesiog neįsivaizduojamu dalyku, kad 3-4 žmonės galėjo per 13 metų parengti 35 tomus, atseit, beveik 3 tomus per metus. Tačiau, šiaip ar taip, darbas sėkmingai baigtas, ir pagrįstai galime juo džiaugtis. O kad šio darbo buvo prasmingai imtasi, kiekvienam bus akivaizdu, kas čia išleistąją Lietuvių Enciklopediją palygins su pavergtojoj Lietuvoj pradėta leisti sovietine enciklopedija. Kai ši pastaroji kiek galint stengiasi "represuoti", nutylėti ar iškreipti, visa, kas susiję su nepriklausomos Lietuvos metu, tai mūsų išleistoji enciklopedija kaip tik tarp kitų savo uždavinių atliko ir tą uždavinį, kad kiek galint sutelkė nepriklausomybės metais besireiškusius žmones ir pasiektus laimėjimus. Daug kas buvo iškelta, kas antraip gal būtų likę pasmerkta užmirščiai.

V. KRIŠTOLAITYTĖ Figura gamtovaizdyje (aliejus)

Lietuvių Enciklopedijos išleidimas akivaizdžiai parodė, kiek daug ir negausi mūsų bendruomenė gali nuveikti, kai atsiranda drąsi iniciatyva, kai susitelkia idealistiškai nusiteikusių žmonių, kai pagaliau gyvai atsiliepia plačioji visuomenė. J. Kapočius dabar mojasi pradėti lituanistinės enciklopedijos leidimą anglų kalba. Linkime, kad šis užsimojimas taip pat sėkmingai realizuotųsi.

Žinoma, tiek vertinti Lietuvių Enciklopedijos išleidimą, tiek linkėti sėkmės angliškosios lituanistinės enciklopedijos užsimojimui dar nereiškia enciklopedijos laikyti nei "aukščiausia mokslo viršūne", nei laukti iš jos kažkokios neklaidingumo garantijos, kaip pas mus kūrėsi enciklopedijos mitas. Žvelgiant be perdėjimo, enciklopedija tėra paprastas parankinis žinynas, kuriame aplamai kūrybiškumo tėra tiek, kiek vadovėlyje, ir kuriame visokių netikslumų bei klaidų gali būti su kaupu. Tačiau kiekvienai tautai sulaukti savo pirmosios enciklopedijos savotiškai reiškia brandos egzaminus ta prasme, kad žmonijos Žinija lyg dokumentiškai yra integruojama į tos tautos kalbą. Tokia bendroji Lietuvių Enciklopedijos išleidimo prasmė. O specialiai ją išleidusiai mūsų išeivinei bendruomenei ji turi dar ir tą prasmę, kad bent šiek tiek išnaudojome mūsų mokslo darbininkų, ypač lituanistų, pajėgas. Nors ir kokios kuklios apimties turėjo būti Lietuvių Enciklopedijai teikiami straipsniai, vis dėl to nemaža jų lituanistikoj buvo vertingi įnašai. Visus juos draugėn suėmus, jie ir pačią Lietuvių Enciklopediją paverčia reikšmingu mūsų mokslininkų ir ypač lituanistų pasiekimu, įprasminančiu (bent tam tikra dalimi) jų ir drauge visų mūsų egzilinę lemtį.

Šiaip (reikia tai pabrėžti, nes paprastai to nejaučiama) mūsų mokslo žmonių egzilinė situacija yra perdėm tragiška. Nors visi, kurie norėjo, susirado kolegijose duoną, bet kūrybiškai pasireikšti maža tegalėjo. Kiek to pasireiškimo nedaug buvo amerikiečiuose ar kituose, tiek, žinoma, tėra atitinkamų asmenų kaltė ar, švelniau tariant, reikalas. Bet kiek jie negalėjo pasireikšti mūsų tarpe, daugiausia kaltės tenka visiems mums. Tiek daug mokslo žmonių, o ypač lituanistų, pasirinko egzilinę lemtį, bet tiek maža iš jų tesulaukėme. Grožinės literatūros veikalų kasmet gausokai išeina, o mokslinių knygų (nors ir kaip negriežtai imant) pasirodo per metus vos viena kita. Dėmesio mūsų mokslinei knygai nėra parodę nei leidėjai, nei mecenatai (nedaug jų aplamai, o dar mažiau, dingstamai mažai, tokių, kurie būtų pakankamai šviesūs suprasti intelektualinės knygos vertę), nei pagaliau fondai (jiems nėra mokslo aukščiau vadovėlių . ..). Todėl ir nėra ko stebėtis, kad tiek nedaug per visą laiką sulaukėme iš savo istorikų, kalbininkų, literatūros mokslininkų ir kitų.

Ši nuoga tiesa nevienam gali pasirodyti per aštri. Deja, ją liudija ir pereitieji metai. Iš lituanistinių veikalų pasirodė tik J. Balio 120 puslapių "Lietuvių liaudies pasaulėjauta". Nors antraštė tik iš dalies atitinka turinį, nes autorius beveik nesirūpina savo teikiamą žaliavinę medžiagą susintetinti ir tuo būdu atskleisti mūsų liaudies pasaulėjautą, knyga naudingai vienon vieton sutraukia žinias apie lietuvių liaudies mitinius, maginius ir kitokius tikėjimus, papročius, burtus. Iš nelituanistinių mokslinio pobūdžio knygų pasirodė dvi: A. Maceinos "Dievo Avinėlis", su didele (gal net su per entuziastiška) simpatija besigilinąs į Kristaus įvaizdį stačiatikiuose, ir V. Bagdanavičiaus, MIC, iš "Draugo" atkarpos išspausdintos "Kultūrinės gelmės pasakose", besiimančios pas mus naujos "pasakų teologijos", kurią sunku vertinti nesant nei teologijos, nei pasakų žinovu. Tai ir visa.

Tiesa, pereitais metais pasirodė Lituanistikos Instituto pirmasis metraštis "Lituanistikos Darbai". Nors pradžia ir gana kukli (227 psl.), reikia ja džiaugtis. Bet drauge tenka priminti, kad savo pirmąjį metraštį Lituanistikos Institutas galėjo išleisti tik po 15 metų nuo įsisteigimo. Tai ir liudija, kokios yra sąlygos mūsų mokslinių pajėgų lietuviškajam reiškimuisi.

Šio konstatavimo daug nekeičia ir tai, kad Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai sėkmingiau ir anksčiau pavyko sulaukti mecenatinės paramos. Tuo būdu ji galėjo išleisti ne tik savo IV ir V suvažiavimų darbus (1961 ir 1964, 321 ir 647 psl.), bet taip pat pradėti ir savo metraščio leidimą jau užpernai. Pereitais metais ji pasirodė jau su antruoju metraščiu (370 psl.). Svarbiausia, antrasis metraštis jau telkia ir platesnių studijų, o ne tik tokios apimties ir tokio pobūdžio straipsnių, kurie gali pasirodyti ir dabar einančiuose leidiniuose. Deja, apie Lituanistikos Darbų I tomą dar negalima to pasakyti.

Gyvenamųjų kraštų mokslinėje spaudoje reiškėsi daugelis jaunųjų mokslinių pajėgų (išskirtinas V. Vardžio prasiveržimas į "Foreign Affairs" žurnalą su Lietuvos klausimu). Tačiau atskirų veikalų pasirodė vos trejetas. Lituanistinės reikšmės turi Purdue universitete profesoriaujančio A. Matulio veikalas "Lithuanian Culture in Modern German Prose Literature" (apžvelgiami lietuviškieji motyvai H. Sudermanno, E. Wiecherto ir A. Miegel kūryboj). V. Vyčinas išspausdino "Greatness and Philosophy", A. Paplauskas - Ramūnas prancūziškai išleido knygą apie VI. Solovjovą.

Šioj vietoj galima priminti ir svetimtaučių išleistus veikalus lituanistinėmis temomis. M. Hellmannas vokiškai išleido trumpą Lietuvos istorijos apžvalgą (Grundzūge der Geschichte Litauens). Latvių istorikas K. Stalšans išspausdino knygą apie slavų ekspansiją ir rusifikaciją latvių ir lietuvių rytinėse srityse. Lenkiškai pasirodė P. Lossowskio knyga apie lenkų - lietuvių santykius 1918-20.

Grįžtame vėl prie knygos lietuvių kalba. Iš negrožinių knygų visą laiką būdingai vyrauja vienoki ar kitoki memuarai, kuriais norime "įamžinti" mums brangią praeitį. Ir pereitais metais memuarų derlius buvo geras. Tęsdamas savo plačiai užsimotus atsiminimus, M. Vaitkus "Per giedrą ir audrą" tomu priėjo iki 1918 (1965 m. data, bet viešumą pasiekė 1966). Taip pat pasirodė vysk. Pr. Bučio "Atsiminimų" I tomas. "Manoji Dzūkija" — mokytojo J. Miškinio atsiminimai. Pik. Vc. Šliogeris išspausdino savo atsiminimus apie prez. A. Smetoną. J. Kapačinskas aprašė DP stovyklų metus knygoje "Siaubingos dienos". Prel. J. Končius paskelbė atsiminimus iš savo dvidešimtmetinės veiklos BAL-Fe. Pereitų metų apžvalgoj nespėjome paminėti P. Maldeikio redaguoto straipsnių rinkinio apie didelį katalikų socialinį veikėją Vytautą Endziulaitį ir puošnaus studentų tautininkų korporacijos Neo-Lithuania leidinio, skirto jos 40 metų sukakčiai. Daugiau memuarams, negu tikrai literatūros istorijai ar kritikai priklauso ir pasirodžiusi B. Railos iš žurnalistinių eskizų nuausta "Laumių juosta" (apie Herbačiauską, Dobilą - Lindę, M. Biržišką ir kitus rašto žmones).

Malonu memuaruose grįžti praeitin, nes po laiko galima viską šiluma apgaubti ir skaidriau įsivaizduoti negu iš tikro buvo. Tačiau, deja, praeitin grįžimas tėra buvusių dienų prisiminimas, o ne tikras gyvenimas, kuris vyksta tik dabartyje. O dabartis savo ruožtu kreipiasi ateitin: ir kai telkiame vienokią ar kitokią medžiagą "istorijai", stovime prieš klausimą: ar bus kam ta visa medžiaga domėtis? Ar iš tikro galime laukti ateities, o ne išblėsimo?

Rūpintis ateitimi — tai rūpintis tais, kurie po mūsų ateis. Galime džiaugtis, kad pereitais metais lituanistinė mokykla neliko užmiršta. JAV LB Kultūros fondas bent rotatoriumi išleido aštuoniems skyriams lietuvių kalbos pratimus (parengė mokytojai E. Ruzgienė, G. Česienė, J. Juozevičiutė su E. Narutiene, S. Jonynienė, Z. Grybinas, J. Plačas, J. Kreivėnas ir S. Sližys), be to, išspausdino J. Plačo vadovėlį III skyriui "Tėviškės sodyba" ir J. Ambraškos ir J. Žiugždos "Lietuvių kalbos gramatikos" I dalies naują leidimą (žinoma, tenka labai abejoti, ar prieš 30 metų Lietuvos vaikams parengta gramatika begali tikti išeivių vaikams). J. Karvelis išleido dr. A. Šešplaukio "Lietuvių kalbos gramatikos ir sintaksės" IV pataisytą leidimą. Pedagoginis lituanistikos institutas rotatoriumi išleido D. Veličkos "Konspektinę lietuvių kalbos metodikos" II dalį (grožinio skaitymo pamokos) ir "Lietuvių kalbos pratimų" I sąsiuvinį. Pagaliau ir angliškai kalbantieji susilaukė lietuvių k. vadovėlio. Tai kalbininkų L. Dambriūno, A. Klimo ir W. R. Schmalstiego "Introduction to Modern Lithuanian" (471 psl.).

Negalima kalbos pakankamai išmokti ir jon įsigyventi, nesinaudojant ja skaitymui. Dėl to ir lituanistinės mokyklos pastangos didele dalimi lieka bergždžios, kad vaikai tenkinasi tik pamokomis, o lietuviškomis knygomis nesinaudoja. Mažai turime lietuviškų knygų vaikams. Deja, ir pereitais metais vaikai neturi kuo daug džiaugtis: Vytė Nemunėlis pakartojo populiarųjį "Meškiuką Rudnosiuką", o šiaip pasirodė tik D. Bindokienės, N. Jankutės (skautams), J. Narūnės ir S. Tomarienės leidinėliai. Tokia padėtis tęsiasi metai iš metų, ir nematyti, kad ji gerėtų. Dauguma mūsų vaikų faktiškai auga be lietuviškos knygos, nors ir lanko lituanistinę mokyklą. Tos padėties vaisius jau skaudžiai regime. Labai aktualu, kad tos institucijos, kurios rūpinasi lietuviškuoju auklėjimu, padėtų tėvams, sudarydamos sąrašą knygų, tinkamų vaikų skaitybai, nors tektų jų pasirūpinti ir iš Lietuvos.

Aišku kaip diena, jei ir toliau paliksime mūsų vaikus be lietuviškos knygos, tai nebeteks jokios ateities laukti nei mūsų lietuviškajai žodžio kūrybai, nei aplamai visai lietuviškajai išeivijai. Tokia nuoga tiesa, nors ir kaip nenorėtume jos matyti.

Grožinė literatūra
Pirmiausia prisimename ankstesniųjų metų grožinės kūrybos atžymėjimus. Lietuvių rašytojų draugija pernai paskyrė dvi premijas: 1964 m. premija teko K. Almenui už debiutinį romaną "Upė į rytus, upė į šiaurę", o 1965 m. premija buvo apdovanotas A. Jasmanto debiutinis poezijos rinkinys "Gruodas". Montrealio lietuvių akademinis sambūris V. Krėvės vardo premiją už trijų metų laikotarpį paskyrė K. Ostrausko dramų knygai "Žaliojoj lankelėj". Tuo būdu lygaus dėmesio susilaukė visi trys grožinės kūrybos žanrai.

Kaip įprasta, poezija vyravo ir pereitais metais, net pralenkdama ankstesnius metus. 1964 ir 1965 poezijos rinkinių pasirodė po 7, o 1966 teko jų užregistruoti net 10. M. Vaitkus išleido savo 1946 metų eilėraščius, davęs jiems tiesioginę antraštę "Dienoraštis". A. Rūkas sueiliavo Lietuvą nuo ledynmečio ligi šių dienų knygoj "Mano tautos istorija". Satyrinės poezijos rinkinyje "Ir atskrido juodas varnas" Ant. Gustaitis plaka išeivinę kasdienybę. M. Viltis (slapyvardis) išspausdino partizaninės poezijos rinkinį "Neparašyti laiškai". L. Sutema trečiajame rinkinyje "Bevardė šalis" toliau skausmingai ieško savosios "tapatybės", o O. B. Audronė mina seną kelią antruoju rinkiniu "Žingsniai takeliu". 70 metų sukaktį minėdami, eilėraščių rinkinius paskelbė M. Aukštaitė (Rožių vasara, 761 psl!) ir J. Sakalas (Saulėtekio skrydis). Težiūrint knygų skaičiaus, pereitais metais poezija būtų gerai užderėjusi. Deja, dauguma rinkinių vos vidutiniški ar tiesiog menki, tik bibliografinės pozicijos. Nors ir plakami, o ne aukštinami, patys skaitytojai išskyrė Ant. Gustaičio rinkinį, jo 500 egz. tiražą tuojau pat išpirkda-mi. Nemažiau, nors visiškai kitu žodžiu į skaitytojo sąžinę prabyla ir M. Vilties poezija, perteikdama partizanų herojiškai vestosios laisvės kovos testamentinį apeliavimą. Taurių nusiteikimų ir kilnių minčių sklidinos visos mūsų poezijos knygos. Linkime joms skaitytojų, kuriems jos suteiktų ieškotos atgaivos. Tačiau drauge negalime pamiršti, kad didelė tėra ta poezija, kuri peržengia pašalinius uždavinius ir remiasi tik savo pačios kūrybine verte.

Iš senųjų mūsų poetų pereitais metais puošniai išleistos Maironio baladės, kurias iliustravo dail. P. Lapė. Iš originaliai išėjusių knygų šiuo atžvilgiu išskirtina A. Rūko "Mano tautos istorija", iliustruota dail. V. Petravičiaus. Turint tiek gausiai dailininkų, būtų galima pageidauti, kad ir daugiau sulauktume knygų, kuriose panašiai dailusis žodis prabiltų dailės meno aplinkoj.


V. KRIŠTOLAITYTĖ
Rugsėjo 30 (aliejus)

Tenka dar priminti, kad pernai (nors ir 1965 m. data) sulaukėme pirmo pilno Vergilijaus "Enėjidės" vertimo. Jį atliko klasikinis filologas dr. Ant. Rukša, padėdamas pagrindą to paties uždavinio imtis jau ir poetui. Beje, šiemet numatoma šios didžiosios romėnų poemos vertimą išleisti ir Lietuvoje (verčia A. Dambrauskas). Iš lietuviškosios kūrybos pernai H. Buddensieg išvertė į vokiečių kalbą Donelaičio "Metus" (ketvirtasis vertimas).

Pereiname į prozinę kūrybą. Prozos kūrinių pasirodė mažiau  negu  poezijos,  būtent  —  6
(1965 — 5, 1964 — 9, 1963 — 10). Aplamai imant, jų vertė yra įprastinė. N. Mazalaitės "Miestelis, kuris buvo mano" rankraštyje gavo "Aidų" 1965 m. premiją. Konkursiniu būdu gimė J. Gliaudos romanas "Delfino ženkle" (Draugo romano konkurso penkioliktoji ir paties autoriaus šiame konkurse ketvirtoji premija) ir Al. Barono "Trečioji moteris" (ateitininkių Giedros korporacijos kilnios lietuvės romano konkurso laimėtoja). Kiti trys veikalai: A. Tūlio novelių rinkinys "Inicialai po tiltu" (1965 m. data), P. Tarulio romanas "Vilniaus rūbas" ir Alės Rūtos apysaka "Žemės šauksmas".

"Dirva" tęsė pradėtą novelės konkursą, kurį pernai laimėjo V. Alantas. "Ateitis" buvo paskelbusi jaunimui grožinės kūrybos konkursą, bet jo rezultatų taip ir nesigirdėjo.

Prozą ir poeziją draugėj reprezentuoja Nidos leidyklos pradėtas leisti ir K. Barėno redaguojamas literatūros metraštis, kurio pasirodė "Antroji pradalgė" (datuota 1965, faktiškai 1966). Leidinys — labai pravartus mūsų literatūrinio gyvenimo veidrodis. Tačiau, gal būt, praverstų didesnė atranka, nes, dedant viską, kas prisiunčiama, susidaro per žemas vidurkis. Kam faktiškai iškreipti mūsų literatūros vaizdą, laikant kūryba, kas tėra daryba? Metraščiui galioja griežtesni reikalavimai negu periodinei spaudai, kuriai sunkiau vykdyti atranką.

Prieš metus rašant tokią pat apžvalgą, teko nusiskųsti dėl beveik visiško literatūros vakarų dingimo. Malonu, kad pernai literatūros vakarų ar popiečių buvo surengta eilėj judresnių kolonijų (daugiausia Čikagoje). Norime tikėti, kad tai padės suartinti rašytoją ir skaitytoją, sudarys lietuviškajai knygai mažiau žvarbų "klimatą".

Pagaliau tas grožinės kūrybos žanras, kuris iš literatūros veda į teatrą. Tai drama. Kadangi A. Landsbergio "Meilės mokykla" pažymėta dar 1965 data, tai pereitais metais pasirodė tik vienas dramos veikalas. Tai to paties A. Landsbergio (sceną išvydę jau prieš kelerius metus) "Penki stulpai turgaus aikštėje". Vienas veikalas — nedaug. Tačiau šį kartą galime tarti, kad dramai pereitieji metai buvo laimingi: nė keli vidutiniai veikalai neatsvertų vieno tikrai reikšmingo veikalo. A. Landsbergio drama daug nusveria visame pereitų metų literatūros derliuje, kuris šiaip buvo kuklus. Nors ir netenka pereitais metais išskirtinai didžiuotis, galime džiaugtis, kad vis dėlto jie nebuvo tušti. Ir prozoj, ir poezijoj sulaukėme vieno antro veikalo, kurie tuos metus įprasmino.

Teatras

Lietuviškajam mėgėjų teatrui pereitieji metai buvo liesi. Ypač tai tenka pasakyti apie didžiąsias kolonijas.

Sakysime, Čikagoj "Antras kaimas" be K. Almeno išsisėmė. Ypač apgailestautina, kad nebesigirdėjo J. Kelečiaus su N. Martinaityte, kurie anksčiau buvo taip sėkmingai pasirodę moderniojo teatro vienaveiksmiuose. Tuo būdu ir Čikaga pernai tepamatė A. Mackaus minėjimui J. Blekaičio surežisuotus K. Ostrausko "Duobkasius". Detroitas pasitenkino P. Pundzevičiaus komedija "Velnias ne boba" paminėti pirmuosius lietuviško teatro žingsnius Petrapilyje. O Clevelandas ir New Yorkas pernai neparodė jokios gyvybės.

Užtat didžiai judrus pasirodė Hamiltono dramos sambūris Aukuras. J. Griniaus "Gulbės giesmę" jis vaidino jau bent šešiose Kanados ir JAV lietuvių kolonijose. Mūsų bendradarbis iš
Detroito taip įvertino hamiltoniečių gastrolę: "Aukuriečiai sudarė kietai dirbančio ir judraus mėgėjų kolektyvo įspūdį. Pasirinktasis veikalas — ištęsta istorinė kronika — nebuvo labai dėkingas dramatiniu atžvilgiu. Užtat spektakliui šiek tiek stokojo įtikinamumo ir dinamikos ne vien dėl artistų neįgudimo". Hamiltoniečių dramos sambūrio vadovė yra režisierė E. Dauguvietytė - Kudabienė.

Atlanto pakraštyje Bostone Gustaičių sutelktas dramos sambūris pernai nepastatė naujos pjesės, bet gastroliavo Filadelfijoj ir Hartforde su anksčiau pastatytu L. Fodoro "Brandos atestatu". Tame pačiame Bostone modernaus teatro mėgėjų grupų suorganizavo B. Kerbelienė ir surežisavo T. Wilder "Mūsų miestelį", su kuriuo gastroliavo ir New Yorke. Tuo būdu bostoniečiams teko teatru aprūpinti ir kitas Atlanto pakraščio lietuvių kolonijas.

Pacifiko pakraštyje Los Angeles lietuvių kolonija negali sulaukti svečių iš kitur ir turi pati kurti savo atskirą gyvenimą. D. Mackialienė ten surežisavo Alės Rūtos 3 veiksmų pjesę "Ant liūnų krašto" (iš rankraščio) ir A. Kairio "Viščiukų ūkį", o J. Kaributas (minėdamas savo režisierinio darbo 20 m. sukaktį) — P. Babicko "Gintaro žemės pasaką".

Tai maždaug, rodos, ir viskas, kas buvo suvaidinta, neminint mokyklinių ar kitų visiškai mėgėjinių bandymų. Pasirodant nuovargio ženklams senuosiuose teatro mėgėjuose, juo labiau kreiptinas dėmesys į priaugančiąja kartą. Dėl to vertintini ir Čikagoj puoselėjamas Alvudo vaikų teatras, ir lituanistinių mokyklų ar jaunimo organizacijų surengiami vaidinimėliai.

Viltinga naujiena, kad New Yorke J. Dau-bėnas imasi organizuoti teatro studiją. Numatoma sudaryti ir atskirą lietuvių grupę, su ja vėliau pastatyti ir lietuviškai dramos veikalų, o taip pat ir angliškiesiems spektakliams pasirūpinti ir mūsų autorių veikalų. Linkime sėkmės iniciatoriui.

R. Vaštoko ir kt. iniciatyva Toronte įsikūręs dramos ir filmo sambūris Alka pereitais metais vykdė ciklą paskaitų, svarsčiusių aktualias dabarties teatro problemas. Tačiau, atrodo, Toronto visuomenė nepakankamai domėjosi, ir 1966-67 sezone tos paskaitos nebetęsiamos.
Reikia tikėtis, kad kitais metais mūsų dramos sambūriai sugyvės. Turime eilę naujų dramos veikalų, kuriuos būtų įdomu išvysti scenoje.

Laukdami savo scenoje savo naujųjų dramos veikalų, džiaugiamės, kad jie randa kelią ir už mūsų. Toronto New American Theatre grupė pernai rudenį pastatė A. Landsbergio "Penkis stulpus". J. Zariniui išvertus A. Kairio "Diagnozę", ji vaidinama latvių scenoje.
 
Muzika
Muzikinis gyvenimas pereitais metais buvo pakankamai gyvas, bent nemažiau gyvas, kaip jis susiklostė mūsų išeivinėje buityje.

Didesni sutelktiniai žygiai buvo šie. Čikagos Lietuvių Opera pernai sėkmingai pastatė Verdi operą Traviatą, kurioj pagrindinius vaidmenis dainavo L. Šukytė ir viename spektaklyje D. Mongirdaitė, R. Mastienė, A. Brazis, A. Grigas, B. Prapuolenis, J. Savrimavičius (V. Jakubėnas šios operos atlikimą recenzavo mūsų žurnalo 1966 nr. 6).

Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese įvyko D. Lapinsko operos Lokio (pagal V. Bogutaitės libretą) premjera; dirigavo pats kompozitorius, joj pagrindinius vaidmenis turėjo A. Stempužienė, D. Mongirdaitė, St. Baras ir aktorius L. Barauskas.

Tuoj po jaunimo kongreso toje pačioje Čikagoje įvyko JAV ir Kanados lietuvių III dainų šventė, kurios dirigentai buvo P. Armo-nas, B. Budriūnas, J. Kačinskas, A. Mikulskis ir F. Strolia (pastarasis dirigavo itin gerai pasirodžiusį vaikų chorą). Šioj dainų šventėj pirmą kartą atlikta B. Budriūno kantata "Tėviškės namai", kurioj solistų partijas dainavo D. Stankaitytė ir R. Dabšys (plačiau žr. VI. Jakubėno str. mūsų žurnalo 1966 nr. 8). Dainų šventė žymiai sugyvino chorų veiklą, kurių daugelis suruošė koncertus, jai besirengdami.

Atskirai dar minėtina Dainavos ansamblio 20 metų sukakčiai paminėti atnaujinta G. Veličkos muzikinė pjesė, kuri su simfoniniu orkestru atlikta Čikagoj, New Yorke ir Clevelande.

Pereinant į atskirus dainininkus, pasidžiaug-tina L. Šukytės patekimu į New Yorko Metropolitan operą. Ji koncertavo ir eilėj lietuvių kolonijų. Ir kiti dainininkai solistai plačiai koncertavo. Daugumos jų vardus jau anksčiau suminėjome. Iš kitų ypač nuo seno buvo "gaudomi" koncertinėms programoms P. Bičkienė ir J. Vaznelis. Pasirodė ir naujų vardų, kaip A. Vedeckaitė (jaunimo kongrese ir kt.). Bostono pabaltiečių koncertų serijoj rečitalį turėjo A. Stempužienė.

Instrumentalistų "pareikalavimas" lietuviuose buvo mažesnis, kaip ir anksčiau. Bet užtat jie daugiau rodėsi bendrose koncertinėse salėse. Pvz. New Yorko Town Hall iš pianistų koncertavo A. Kepalaitė, A. Kuprevičius ir J. Rajauskaitė - Šušienė. Eilėj Vokietijos miestų rečitalius davė pianistas A. Smetona. Los Angeles fortepijono rečitalį surengė R. Apeikytė. Ypač didelio judrumo parodė smuikininkas I. Vasyliūnas, kuris vien amerikiečiuose surengė net keturius viešus koncertus (3 Bostone ir 1 New Yorke). Taip pat reiškėsi smuikininkė E. Kuprevičiūtė.

Bendrose koncertinėse salėse rengiami koncertai patarnauja ir lietuvių muzikinės kūrybos populiarinimui, nes paprastai į programą įtraukiami ir mūsų kompozitoriai.

Pereitais metais mūsų muzikinė kūryba praturtėjo eile naujų kūrinių. J. Kačinsko sukurtos Šv. Mikalojaus mišios buvo atliktos Providence episkopalų bažnyčioje, be to, jis sukūrė saksofonų kvartetą. I. Vasyliūnas pernai išleido jo Keturias miniatiūras. D. Lapinskas, be jau minėtos "Lokio" operos, sukūrė Cantata declamata, atliktą A. Mackaus minėjime Čikagoj. Jau minėjome B. Budriūno dainų šventei sukurtą kantatą "Tėviškės namai". VI. Jakubėnas sukūrė kantatą "De profundis" (užsakė ir išleido Čikagos ateitininkai sendraugiai paminėti St. Šalkauskio 25 m. mirties sukakčiai). B. Markaičio, S J, sukurtą Koncertą fortepijonui ir pučiamiesiems pirmą kartą atliko Tampos simfoninis orkestras. J. Gaidelis religiniam kongresui sukūrė Tikinčiųjų maldą. Aušros Vartų Marijos lietuviškas mišias sukūrė Pr. Ambrazas. Savo kūrinių leido J. Bertulis.

Po New Yorko ir Čikagos pernai D. Lapinsko kūrinių koncertas, simfoninį orkestrą diriguojant autoriui, buvo surengtas ir Bostone (A. Gustaičio rūpesčiu). Pagrįstai tokio pat dėmesio savo kūrybai laukia ir vyresnieji mūsų kompozitoriai.

Baigiame pasidžiaugdami solisto St. Baro įdainuotų arijų plokštele. Taip pat išleistos A. Dambrauskaitės ir B. Valterienės plokštelės. Turėdami A. Stempužienės, J. Vaznelio ir St. Baro dainos meno palikimą plokštelėse, laukiame išleidžiant savo įdainuotą plokštelę ir P. Bičkienę, D. Stankaitytę.

Dailė
Dailės gyvenimas pereitais metais buvo pakankamai gyvas iš paviršiaus, tačiau drauge jis buvo gana sumišęs. Tai dėl to, jog nemaža dalimi šis gyvumas rėmėsi ne gyvu meniniu domesiu, o labiau tuo, kad paveikslas įsigyvena tarp "padoriam salonui" privalomų baldų.

Dėl šio pastarojo fakto pakanka trumpai pastebėti: ir paveikslais galime liudyti ne tik savo šviesumą, bet ir savo primityvumą, nes ne kiekvienas nuteptas paveikslas jau yra meno kūrinys. Be to, kas į paveikslus žiūri baldiniu žvilgiu, tas turi atsiminti, kad nieko nereiškia salono papuošimas ir paveikslais, kol bute nėra dar vieno baldo - knygų lentynos. Brangus tai baldas, nes reikia jį vis iš naujo papildyti, svarbiausia, reikia jam skirti ir brangaus laiko. Deja, kur šio "baldo" nėra, ten dvasinio primityvumo nepaslėps nė paveikslai, nes ir jie bus įsigyjami (nors ir brangiai) pagal "savo skonį". Žinoma, kiekvienas įsigyja, kas jam patinka. Tačiau taip pat aišku, kad turimasis skonis ir liudija žmogaus dvasinį lygį. Skonis nėra veltui dovanojamas. Jis išsiugdomas, ir ne kitaip, kaip paties žmogaus šviesėjimu.

V. Krištolaitytė
Aerial Aquatic (aliejus)

Gaila, kad šioj vietoj nebuvo galima išsiversti be "moralo". Bet šis "moralas" yra raktas į dabartinę mūsų dailės gyvenimo situaciją. Iš vienos pusės, esant paveikslų paklausai, visose kolonijose gausiai rengiama parodų (nuo savaitiniu iki popietinių) ir gausiai perkama paveikslų. Tačiau, antra vertus, viskas maišosi lygiomis —ir grūdai, ir pelai už tą pačią kainą. Ir nenuostabu, nes kaip "kultūrinės veiklos" parodų rengimo imasi visi: ir LB apylinkės, ir tautininkų skyriai, ir šaulių kuopos, ir skautai, ir moterys etc. — kur tik kas susiranda pažįstamų, sutinkančių patarpininkauti. O bendros reprezentacinės parodos, kurioj atskiri dailininkai "pasilygintų" ir tuo būdu duotų mūsų dailės vaizdą, nebeturėjome jau keli metai.

Tektų tik sveikinti visuomenės didesnį susidomėjimą daile, jei tai netaptų tos pačios visuomenės išnaudojimu ir piktnaudojimu. Tokia padėtis turi savo pagrindą visų pirma toje nelemtyje, kad daug uoliau savo paveikslų rodyti-parduoti veržiasi ne rimtieji kūrybingieji dailininkai, o tie, kuriems svarbiau ne menas, o rinka. Kitur dailininkai išsiskiria pagal sroves, savo meninius kelius. O pas mus vis dar lieka uždaviniu išskirti dailininkus nuo pretenduotojų į juos, nuo paprastų mėgėjų, diletantų ir kt.

Savo tiesiu žodžiu dail. V. Vizgirda yra taip apibūdinęs dabartinę padėtį: "Lietuvių išeivinė-je dailėje pastaruoju metu labiausiai reiškiasi tik pačios kraštutiniausios dailės srovės nuo abstraktinio ekspresionizmo ligi visiško abstraktizmo (bedaiktiškumo). Tų srovių mene ypač daug gaivališkumo ir taip pat apsčiai gabumų rodo pati jauniausioji dailininkų karta, profesinius pagrindus jau įgijusi Amerikos meno mokyklose, Paryžiuje, Londone ar Australijos meno centruose. Visi jų bandymai, ieškojimai ir pasiekimai rikiuojasi į dabartinio amžiaus mene vyraujantį estetinį toną. O kitos rūšies menas, įžūliai bandąs įsipilietinti išeivių visuomenėje, tai patriotinio meno etikete prisidengęs diletantizmas. Jo šalininkai išnaudoja savo tautiečių meilę gimtajam kraštui, tėvynės ilgesį ir kitus patriotinius jausmus, bando pasipinigauti ir kartu brautis į jiems svetimą dailės pasaulį. Nesugebėdami padoriai nupiešti nė krūmelio, jie fabrikuoja ištisus tariamai lietuviškus gamtovaizdžius su trobelėm, mergelėm, pakelių kryžiais, gubomis, ežerėliais, Palangos paplūdimiais ir panašiais motyvais".

Abstraktizmas daug kam yra svetimas. Ne vienu atveju iš tikro greičiau turime reikalo ne su naujų kelių, o su cirkiškų keistenybių ieškojimu. Bet pas mus daugeliui tebėra "modernistai" ir tokie vidurio dailininkai, kaip pats Vizgirda, Ignas, Jonynas, Kasiulis, Paukštienė, Petravičius, Šapkus. Gi iš realistų (ir tai negriežta prasme) teturime dailės veteraną Varn$. O realizmo (jei ir ne istorine, tai bent aiškaus paprastumo prasme) ilgesys yra plačiai išsišakojęs. Tai ir sudarė sąlygas Vizgirdos nupieštai situacijai —"realizmo" vardan vesti kova nrieš "modernizmą".

Čia ir keroja mūsų visuomenėje dailės atžvilgiu naivus nesusipratimas laikyti tik skirtinga kryptimi, kas iš tikro tėra kūrybinis nepajėgumas. Niekam neateina mintin Aistį ar Ny-ką-Niliūną lygiomis statyti su ant grafomanijos ribos stovinčiaisiais ar tiesiog grafomanais. O dailininkų atžvilgiu tai laikoma objektyviu nusistatymu, lygiai traktuojančiu abi šalis. Greičiau, objektyviai žiūrint, reikėtų stebėtis mūsuose realizmo gynimu bei skelbimu, kai iš tiesų jo neturime. Kadangi realistinis menas daugeliui būtų artimas,  galima būtų tiesiog pageidauti realistų dailininkų. Gal jų ir iškils iš jaunesniosios kartos, kai prasidės reakcija prieš kraštutinį abstraktizmą. Šiaip ar taip, nėra ko kalbėti apie "realizmo" grūmimąsi su "modernizmu", kol neturime pačių realistų. Realizmas buvo rimta meno srovė ir visiškai nereiškė nekūrybiškumo. Todėl nėra ko realizmu dangstyti savo nekūrybiškumą ir tiems visiems, kurie geriausiu atveju tėra džindžerelinio sentimentalizmo atstovai (deja, tarp realizmo ir sentimentalizmo lieka nemažesnis skirtumas, kaip tarp šampano ir džindžerelio). Ir dar nesąžiningiau rinkinį sentimentalizmą dengti patriotizmu: tikras realistas, nors ir koks nuoširdus patriotas, nesiims piešti Lietuvos vaizdų, nebematęs jų per 20 metų!

Rodos, tai aišku. Normaliai tai ir būtų aišku, jei turėtume dailės kritiką, padedančią visuomenei orientuotis parodų gausoje. Deja, mūsų dailininkus visuomenei spaudoje paprastai pristato ne dailės žinovai, o įvairūs "geraširdžiai". Ir juo kieno "geresnė širdis", juo jautriau prišneka niekų, begarbindami kūrybinį genijų tų, kurie didesni biznio negu meno "genijai". O kai tuose pačiuose "geraširdiškuose" straipsniuose dar randi ir graudenimų apie visuomenės klaidinimą, tai mažiau gerai širdžiai darosi bloga . . .

Ne be kaltės dėl to viso yra ir patys dailininkai — užimti kūrybiniu, užsakymų ar tarnybiniu darbu, bet taip pat ir kiekvienas paskendęs tik savo rūpesčiuose. Pajėgiuosius dailininkus sutelkęs Lietuvių Dailės Institutas jau keli metai savo gyvybę rodo tik mirties užuojautomis. Čiurlionio galerija taip pat pergyveno krizę, kuri, kaip spauda skelbė, išsisprendė. Bet užsitęsusi kova daugiau lietė tampymąsi dėl valdžios negu esminius galerijos reikalus. Iš tikrųjų ne taip jau svarbu, kas ją administruoja. Svarbiau galerijos vedama linija, kuri ligi šiolei liko neaiški. Nepakanka tik rengti eilines parodas, kuriose bet kas gali savo darbus be atrankos išstatyti. Tikros meno galerijos autoritetui įgyti būtina paisyti ir rengiamų parodų lygio (kad toj galerijoj parodos surengimas jau savaime reikštų pripažinimą). Čiurlionio galerijai taip pat tiktų imtis iniciatyvos kasmet suorganizuoti kolektyvinę parodą, kuri atspindėtų mūsų dailės pasiekimus ir savaime telktų draugėn mūsų dailininkus. Tokia kasmetinė kolektyvinė paroda savaime išrikiuotų mūsų dailininkus pagal meninį pajėgumą, o ne paprastą veržlumą ar apsukrumą.

Be visuomeninės Čiurlionio meno galerijos, būtų svarbu turėti ir privačių meno galerijų. Tai 1. įgalintų mažiau užsidaryti tik savo tarpe ir 2. laiduotų pačių parodų mažiau "bazarinį" pobūdį. Jau turime Clevelande V. Gedgaudo Gallery International, kuri jau užėmė poziciją develando meno gyvenime ir savo parodoms sulaukia amerikiečių spaudos recenzijų. Iš lietuvių joj pernai savo kūrinius rodė V. Petravičius ir V. Ratas su V. Raulu. Čikagoj Orentų "69" galerija pernai surengė V. Petravičiaus ir kazimierietės sesers Mercedos parodas. Prie šios galerijos pereitų metų pradžioje susiorganizavo ir dailės studija; antras semestras pradėtas jau su 46 lankytojais. Studijai vadovauja P. Kaupas, dėsto sesuo Merceda, A. Marčiulionienė, V. Petravičius, J. Mieliulis, M. Šileikis. Teigiamai pasireiškė Čikagos jaunųjų dailininkų klubas: surengė savo IV parodą (joje I premiją laimėjusios V. Krištolaitytės darbų nuotraukomis iliustruojamas šis numeris) ir suorganizavo jaunimo kongreso dailės parodą (38 dalyviai). Tai akivaizdžiai rodo, kaip naudinga dailininkams susiorganizuoti.

Atskiri dailininkai reiškėsi ne tik lietuvių tarpe, bet ir gyvenamuose kraštuose. Jaunas skulptorius Ant. Brazdys (jo darbų nuotraukomis iliustravome pernai metų 10 nr.) sulaukė didelio atgarsio Anglijoj. R. Viesulas surengė eilę individualinių parodų JAV meno centruose ir dalyvavo I tarptautiniame grafikos bienalyje Krokuvoj. Kanadiečiuose surengė savo parodų A. ir A. Tamošaičiai, V. Pazukaitė, J. Račkus, amerikiečiuose — A. Kašubienė, V. Krištolaitytė, A. Dargis. Daugelis su savo darbais dalyvavo kolektyvinėse amerikiečių ir kt. parodose. Lankydamiesi JAV, surengė savo parodų J. Rimša (iš P. Amerikos)' ir L. Urbonas (iš Australijos). Savo pirmąsias individualines parodas surengė A. Nakas, sesuo Merceda, V. Pazukaitė (neseniai atvykusi Kanadon iš Lietuvos). Šiluvos koplyčią išpuošė V. Jonynas, A. Elskus ir V. Kašubą. Ad. Valeška už vitražo darbus gavo Amerikos architektų instituto 1966 m. aukščiau - a įvertinimą. Skulptorė E. Kepalaitė savo parodos katalogui įvadinį žodį gavo iš Jacques Lipchitz.

V. Vizgirdos paroda buvo surengta Vilniuj iš darbų, esančių Lietuvoj. Parodos pabaigoj V. Vizgirda buvo nuvykęs pamatyti šios parodos. Vilniuj ir Kaune jis turėjo progos skaidrėmis supažindinti Lietuvos dailininkus su laisvojo patullo lietuvių dailininkų kūryba.

Prof. dr. M. Gimbutienės rūpesčiu Kalifornijos universitete Los Angeles (UCLA) surengta lietuvių liaudies meno paroda ir išleistas didilis parodos katalogas, kuriame eksponatus aprašė V. Feldon.

Foto mene didelio veiklumo rodė Alg. Kezys SJ, surengęs eilę parodų JAV ir Kanadoj. Jis išleido savo nuotraukų du aplankus ir vieną knygą.


V. Krištolaitytė
Bioptic (aliejus)

Dar trumpai

Plačiai (pagal realias sąlygas — net per plačiai) išsiskleidusi lietuviškoji spauda pereitus metus laimingai pergyveno. Poilsiavo tik "Į Laisvę", nuo šių metų vėl atgyjanti. Po ilgesnio poilsio pasirodė "Sportas" (1 nr.). Taip pat atgaivintos "Studentų Gairės". Lietuvių studentų sąjunga išleido savo pirmą metraštį. "Lituanus" ištesi, bet vis vėluoja: ir pereitų metų du numeriai palikti jau šiems metams. Kadangi šis žurnalas skiriamas svetimtaučiams, negalintiems įsivaizduoti mūsų sunkumų, būtų svarbu jį laiku išleisti. Iš "Darbininko" vyr. redaktoriaus pareigų dėl nesveikatos pasitraukė S. Sužiedėlis, per 16 metų kultūringai vairavęs šį laikraštį. "Draugas" ir "Dirva" pernai sulaukė 50 metų. "Vienybė" paminėjo 80 metų sukaktį. Ligi kelių pastarųjų metų buvusi tautinin-kiška, dabar ji Lietuvos laisvės kovai vadovaujančiuosius pašiepinėja "laisvintojais", imdama šį žodį į kabutes, kaip ir sovietinių okupantų spauda, ir išdavinėja antisovietinių leidinių autorius, imdamasi (teisingai ar neteisingai) iššifruoti šių autorių slapyvardžius.
 
Deja ir kitoje spaudoje (tegu jau skirtingais atžvilgiais) pernai teko konstatuoti tokių "rekordų", kurie verčia šioje vietoje skaudžiai kelti spaudos etikos klausimą.

Žmogaus asmeniui chamiškos nepagarbos rekordą pasiekė "Naujienos", leisdamos savo korespondentams išsityčioti iš žmonių net tokia proga, kaip vedybos ar amžiaus sukaktis (abu atvejai iš Los Angeles). Tos korespondencijos faktiškai įžeidė ne tik išdergtuosius asmenis, bet ir garbingąjį dr. P. Grigaitį, kuris yra atsakingas už tą dienraštį kaip jo vyr. redaktorius.

Nelemtai tos pačios "Naujienos" pasiekė ir kitą rekordą — idėjinėj kovoj netiesumo ir nesąžiningumo rekordą. Turiu galvoj tą atvejį, kai to dienraščio kultūriniame priede įtikinamiau nužeminti nesavų pažiūrų autoriui buvo kaip jo nuomonė perteikiama ir tai, ką jis pats aiškiai smerkė.

Ypač brutaliu žmonių niekinimu ir histe-rišku lietuvių savo tarpe kiršinimu pasižymėjo nacionalistinė "Laisvoji Lietuva", paskutinį pusmetį redaguota J. Vaičiūno. Net pats laikraščio vardas skamba ironiškai, kai, pav., spausdinamas pageidavimas įdėti nepatikusių pažiūrų asmens atvaizdą, kad "tas įgalintų įvairiuose parengimuose ar suėjimuose jį pažinti ir nusisukti į šoną, nepaduodant tautos fariziejui rankos" (1966.X.6, nr. 20). Buvo piktinamasi to asmens "Ateityje" pareikštu kritišku žvilgiu į lietuvius. Deja, tokia polemika ne apgina lietuvius, o daro gėdą. Tokiu fanatišku nacionalizmu lietuviškoji bendruomenė ne kuriama, o griaunama.

Suminėti keli pavyzdžiai. Bet panašių atvejų vien pereitais metais galima kelis kartus daugiau priskaičiuoti. Nejauku tai konstatuoti. Didelis uždavinys tenka mūsų spaudai, bet užtat ir nereikia jos piktnaudoti. Sunkios mūsų spaudos sąlygos, bet vis tiek nereikia jos paversti įrankiu reikštis, gal būt, nebe tik piktuoliams, bet ir psichiškai liguistiems žmonėms. Jei nebeturima kuo užpildyti puslapius, verčiau palikti juos tuščius negu skirti storžieviškam žmonių dergimui ar histeriškoms polemikoms.

Norime tikėti, kad kitais metais nebeteks taip apgailestauti, kaip tenka šį kartą. Be spaudos, išeivinei bendruomenei spiesti daug patarnauja ir radijo pusvalandžiai bei valandos. Pereitais metais New Yorke pradėta nauja radijo valanda "Laisvės Žiburys" (vadovai R. Kezys ir angliškajai daliai A. Mažeika).

Pagaliau pernai Čikagos lietuviai susilaukė ir pirmo televizijos savaitinio pusvalandžio (pradėto kovo 25), kurį suorganizavo A. Siutas.

Iš naujų institucijų Čikagoj St. Balzekas suorganizavo Lietuvių kultūros muziejų. Minėjo savo dvidešimtmetį Šv. Kazimiero kolegija Romoje ir Pasaulio lietuvių archyvas Čikagoje. Vasario 16 gimnazija sulaukė 15 m., pranciškonų Šv. Antano gimnazija Kennebunkporte — 10 m. Iš muzikinių ansamblių Rūta atšventė 25 m., Dainava — 20 m. Savišalpiniai susivienijimai — SLA ir LRKSA — atšventė 80 m. sukaktį.

PLB vykdomąjį vicepirmininką St. Barzduką Ohio lietuvių gydytojų draugija apdovanojo savo dešimtąja kultūrine premija.

Kasmet tenka apgailestauti daugelio brangių žmonių netekimą. Lietuvoj mirė Telšių vyskupas P. Maželis, dail. A. Žmuidzinavičius, ekonomistas prof. VI. Jurgutis, medikai profesoriai VI. Lašas ir P. Mažylis, kunigai V. Vizgirda, V. Dvaranauskas (marijonas), J. Reitelaitis, J. Asminavičius, Br. Paukštys (salezietis) ir kt., vaikų spaudos redaktorius mokytojas St. Tijūnaitis, muzikas A. Budriūnas, literatūros kritikas P. Gerulis (Kragas), ekonomistas V, Statkus, skulptorius Pr. Steponavičius. Daug brangių savo žmonių netekome ir laisvajame pasaulyje: diplomatas ir katalikų veikėjas Ed. Turauskas, į mūsų tarpą įaugęs gudas bibliografas A. Ružancovas, prof. A. Jurskis, dr. A. Gylys, pik. J. M. Laurinaitis, rašytojas kun. St. Būdavas, dailininkas V. Vilimas, jaunimo autorius kun. A. Sušinskas, Steigiamojo Seimo nariai J. Valaitis, V. Vaidotas ir J. Bildušas, kunigai dr. A. Rakauskas, A. Micas, St. Aleksiejus, J. Čepukaitis ir kt., pedagogas dr. A. Šerkšnas, vadovėlių autorius K. Kepalas, vaikų rašytoja I. Giedraitienė, žurnalistas K. Obolėnas, teisininkai J. Bražinskas, VI. Bukaveckas, Br. Bušackis, V. Galdikas, J. Meškauskas, dr. D. Monstavičius ir kt., konsulas A. Polišaitis, rašytojo V. Krėvės našlė O. M. Krėvienė, reformatų generalinis superintendentas kun. prof. K. Kurnatauskas, dr. J. Mikelėnas, moterų veikėja L. Bieliukienė, inžinieriai Br. Budginas, Pr. Čeponis, A. Senienas ir kt., mokytojai J. Ąžuolaitis, M. Rauchas, Stp. Lavickas, I. Rimkevičienė ir kt., P. Raulinaitienė (dr. V. P. Raulinaičio žmona), E. Karnėnas, Pr. Gudas ir daug kitų, mažiau viešumon iškilusių, bet savo aplinkoj pozityvių žmonių.

Šis ilgas, nors nepilnas, sąrašas drauge yra klausimas, kiek bus kam juos pakeisti. Degamai stovime prieš rūpestį sulaukti jaunų pajėgų. Jaunimo metai šį rūpestį išryškino. Tikimės, kad šie metai nebus pradingę, kaip dieniniai įvykiai pradingsta, o bus pažadinę viltingą vyksmą — jaunosios kartos jungimąsi į lietuviškąją bendruomenę, o ne iš jos skyrimąsi.