PORTRETAI (eil.) |
PULGIS ANDRIUŠIS Priekin stumia žmogų už pečių šešėlis, O žmogus šešėlį vėliak atgalios Ir susikvatoja, tartumei pašėlęs, Pro nurytą gėlą tremtinio dalios. O aide — nei gaidžio nuo gimtos pašiūrės, Nei griežlių skudučių deimantuos rasų. Ant akmens tik žiogas, lyg ežys pašiuręs, Ir skruzdė — ne sesė genčių Zarasų. Tai tenai už tolių — ežerėlių rūkas, Už anų — jaunystė, švilpus kažkada, Į anuos nuskrido ir ausy suūkus Uodo mašalėlio ilgesio gaida. Ten žiedam kalbėjus, žodžiais žodį kūrus — Čia plyna padangė dega mėlynai, Rankoje beliko uodega kengūros, Ligi horizonto — tyrų pelenai. Dykuma į šiaurę, vakarus ir rytus, Pragarą ir rojų prieangy dangaus, — Ir ... žvaigžde sužėri ašara įkritus Į akis šešėlio iš akių žmogaus. BERNARDAS BRAZDŽIONIS Tarytum atėjęs dabar iš Emauso, Ne Dievas, tik liesas Jehovos žmogus. Jis žvelgia. Dar tyli. O rabinas klauso. Gi Rainių komrieznikas kramto nagus. Ir staigiai jo žodis perkūnija trenkia — Į kairę, į priekį, kur Baalo kėdė, Kur vagys, eunuchai, tautiečiai sumenkę, Vadai, fariziejai ir NKVD; Kur juodos lelijos — varguolių paguoda, Ir laisvės statulos ant vergo pečių, Kur kelia tironai kaukolę lyg puodą ir geria mūs kraują sveikaton svečių; Kur minios lyg nendrės linguoja ir šnera, Į stabą pavėjui nukreipę maldas, O renka sau muitą panelė Venera, Ir juokias šėtonas, pasaulį valdąs. Dar žodis, dar trenksmas, dar žaibas kryžiavas, Dar vienas — ir vėliak grėsminga tyla. Tik jaučiam — lyg žemė sustojo važiavus, Ir bėga blakstienom berželio sula ... STASYS SANTVARAS Baltas popiežius fotelio rėmuos Priešais juodą menkystę minios. Rengias lūpos ištarti oremus — Sliuogia žvilgsniai kojytėm ponios. Ir užverda poezijoj drama, — Kyla klausimas: būti ar ne? Jambas dukteriai uždega mamą, Velnias kūnijas Dievo tarne. O amūrui į širdį įkirtus, Šoka liepsnos į drobę veidų, Liūdnas posmas, elegijai skirtas, Serenadoj suskyla į du. Ima vynas hiperbolėm lietis, Skęsta rankos į bangą kasų, Ir sušunka nustebęs pilietis: — Žodžiai Santvaro — veiksmas Rousseau! . . . |