ANTANĄ GUSTAITĮ ATKŪRUS Spausdinti
Vieną dieną Ignas Šeinius, Klaipėdos Krašto Gubernatūros spaudos patarėjas ir "Vakarų" dienraščio vyr. redaktorius, nei iš šio nei iš to paklausė:

—    Ar pažįsti tokį Antaną Gustaitį?
—    Ką gi veiksiu nepažinęs, pažįstu, — atsakiau savo šefui, didžiai besistebėdamas, kam gi jam prireikė to gaudento, humanitaro, važi-nėjusio iš Marijampolės (kur dėstė privatinėj atsilikusių gimnazistų "akademijoj") lankyti paskaitų Kauno universitete, išdaigavusio eksperimentinės psichologijos laboratorijoje, koridoriuose, teatro seminare ir studentiškose šuniavose.

—    Nesijuok, — tęsė I. Šeinius, matydamas mano nuotaiką, paminėjus šią pavardę, — va, mums reikalingas naujai įrengtame Klaipėdos radiofone direktorius, aną dieną skambinau Baliui Sruogai, jis ir nurodė šią pavardę.

Klaipėdos vokietininkai didlietuvius vadindavo gauruotais žemaičiais (langhaarige Szemaiten), tad naujasis direktorius, atrodė, jau iš pirmo žingsnio čionai bus pasmerktas nepasisekimui, nes jo galvą dengė juodas garbanuotas kūtkailis, patvirtindamas klaipėdiškių keiksmažodžio teisingumą. Jau laukėm, kad jis, apsigyvenęs Lietuvos lange į Vakarų Europą, patrumpins kudlas. Gal ir padarė kai kurių nuolaidų kirpėjui, tačiau visą laiką pajūrio sostinės gatvėse laikė aukštai iškėlęs savo gaurus, kol pagaliau visos tautybės su tuo apsiprato. Kaip iš fotografijų matau, jisai ir Misičiužyje vaikščioja neapsikirpęs. Manau, jis ir plikas būdamas galėtų rašyti eiles, bet deklamuoti jas iš scenos taip įspūdingai negalėtų. Taip pat nukentėtų ir amūrinis imperializmas. Biblinė legenda apie Saliamono plaukų galybę nėra tuščias prasimanymas.

Iš Aukštadvario lietuvių ir vokiečių kalbų mokytojo įšokęs stačiai direktoriaus kėdėn, gyvendamas tik dviese su žmona aktore A. Zdanavičiūte, kuri dirbo Klaipėdos teatre, rodės, abu galėjo važinėti paauksuotoj karietoj. Bet butelį pradžioj paskubom teko išsinuomoti nuošalioj gatvelėj pas amerikoną, kuris infliacijos laikais čia už niekus įsigijo keletą namų ir gerai vertėsi nieko nedirbdamas, laikė ant gembės pasikabinęs kavaleristo šoblę apsiginti nuo skriaudikų, ant visų durų džiržgėjo sunkūs užraktai, žvangėjo retežiai, čirškė skambalai, — mat, nepasitikėjo vietos policija, kuri nesuvaldanti piktadarių ir neapsauganti padorių žmonių turto taip, kaip Amerike. Būdamas pernelyg atsargus ir visur tematydamas tik gengsterius, besitaikančius prie jo dar neišmainytų dolerių kapšio, kartą net rež. R. Juknevičiui, besisvečiuojant ne į tas duris įspraudusiam galvą, šoble būtų nukirtęs ausį, jeigu ašmenys nebūtų įstrigę į durų staktą. Tokiame apsiausties stovyje A. Gustaitis išgyveno daugiau kaip pusę metų, sklandžiai sutardamas su karinguoju šeimininku, įsigijo jo visišką pasitikėjimą; nunešus mėnesinę nuomą, amerikonas net stikliuką duodavo išgerti, leisdavo pačiupinėti kardą, pasakodavo, kaip vieną kartą Amerike buvo nuėjęs į judamuosius paveikslus ir ką ten rodė, o išlydėdamas savo nuomininką į kitą butą, net apsiverkęs pabučiavo. Tur būt, nėra pasaulyje tokio žmogaus, su kuriuo A. Gustaitis negalėtų gyventi taikingame sambūvyje.
Jo santykiai su pesimistu šeimininku praskleidžia pašaliniams ir nežinomą būdo bruožą — A. Gustaitį kartais apkrisdavo siaubinga melancholija. Tai ir su amerikonu buvo iš dalies giminingos sielos.

Užeikime į Klaipėdos radiofoną tokio sukrėtimo metu. J. Grybauskas, diktorius ir muzikinių plokštelių vedėjas, šiaip labai linksmas, dinamiškas vyrukas, kartais irgi grimzdavo tamsiausion neviltin. Jeigu jo ir jo direktoriaus A. Gustaičio dvasiniai nuosmukiai sutapdavo vienu ir tuo pačiu laiku, tai radiofono raštinėje pasilikdavo palyginant linksmiausiu tarnautoju H. Radauskas, vokiškasis diktorius ir redaktorius, nors pastarasis nepasižymi didelio optimizmo dorybėmis.

—    Turmelyje supūsim, kandalais apkals! — šūkauja direktorius, J. Grybauskas kraštutinėje apatijoje, H. Radauskas bamba panosėj, viskas atrodo, kaip tame rusiškame romanse:

Vežike, neragink arklių,
Man nėra kur beskubėti,
Man nėra kas bemylėti. . .

A. Gustaičio melancholinius antpuolius vaizdingai patvirtina ir jo parašytoji komedija "Slogučiai", kur provincijos burmistras iš valdinių statybų pavagia savo mūrelio naudai karutį cemento ir paskutinėje scenoje blaškos lovoj, sąžinės botagų kapojamas, svaido pagalvius į košmarinį juodą katiną su liepsningomis akimis. Būdingas yra ir A. Gustaičio paskutinės knygos pavadinimas (Ir atskrido juodas varnas). Vienas jo mėgiamiausių išsireiškimų — tamsus gaivalas. Klaipėdoj net jį patį rikošetiniu būdu bandyta tituluoti tamsiu gaivalu. Dar vėliau, Vokietijoj, prie jo prilipo taip pat būdingas peklininko titulas. Kaip jam giminingas A. Mickevičiaus "Vėlinių" refrenas:

Visur tamsu, visur tuščia,
Kas gi bus čia, kas gi bus čia . . .

Šauniame Ravensburgo mieste buvo apgyvendintas su šeima pas švabų kepėją virš duoninio pečiaus antrame aukšte. Šeimininkas buvo labai priekabingas senis, jam viskas turėjo blizgėti, nenumesi nė degtuko, kur nereikia. Girdi, nugraužę švabinės karvės kaulus, neturi kur jais atsikratyti, eidami komitetan susivynioja į laikraštį ir prisidengę nakties tamsa, žmonai budint sargyboj, jam pačiam lyg vagiui per petį besižvalgant į šalis, idant valdžia nesučiuptų už rankos nusikaltimo vietoje, pakiša įtartinąjį nešulį po miesto sodo krūmeliu. O kartą, kai vienas labai prakilnus visuomenės šulas, išeidamas po dvasinio susistiprinimo, viena koja pasviro į priešingos partijos pusę ir įsėdo į pilną švabo duonkubilį, tai visa šeima basa naktį gramdė tešlą nuo grindų ir veikėjo ir drėbė atgal į kubilą, kol dar švabo gaidys neužgiedojo, nes tai būtų ženklinę pasaulio galą. Kai kitam tai būtų dėmesio nevertas aktas, A. Gustaičio sutirštintuose nupasakojimuose visa virsta savikaltės, tamsiagaivalystės išpažintimi.

Poeto pasąmonės raugykloj burbsėjo gaivus savikaltės fermentas, grasinimas paimti vairą į savo rankas. O kaip žinoma, velnią varant, šisai pabėga labai nenorom, piktai riaumodamas. Psichoanalistui prisivarius prie paciento represuotos minties pasąmonėj, pastarasis skausmingai išgyvena krizę, kaip ir raguotasis. Geležinę uždangą tarp pasąmonės ir sąmonės pralaužti — sopulinga operacija.

Klaipėdoj A. Gustaitį ant kelių atsiklaupę prašydavom rašyti "Vakarams", matydami, kaip jis tuščiam eikvoja savo sąmojų kavinėse ir baliuose. Atsidauždavom tiktai į jo kietą užtvarą, ir, jeigu teisingai atsimenu, jis savo pajūrinės viešnagės metu teparašė vieną eiliuotą dainelę, pagal tuomet restoranuose skambėjusią romanso melodiją. Bet tas gramėzdiškai sulietuvintas rusiškas romansas, be melodijos, nieko bendra neturėjo su A. Gutsaičio gaivia, suaktualinta dainele, kur "o ant kopų užsikopus šilkų pižamoje jinai". Nažinau, koks to eilėraščio buvo pavadinimas '.'Vakaruose", rinkinyje "Anapus teisybės" jis tituluojamas Senovišku romansu. Pasirašė slapyvardžiu, paimtu iš "Dėdės Tomo lūšnelės", dramatizuoto veikalo, kur A. Gustaitienė - Zdanavičiūtė vaidino atmintiname Jaunųjų Teatro spektaklyje. I. Šeinius, išspausdinus romansą, atsinešęs ant rytojaus "Vakarus", sako:

— O, o, žiūrėkit tik, žiūrėkit tik. . . koks poetas!

Mat, ir jo sieloj erotinė styga buvo tampri.

Mokėdami melodiją, klaipėdiškiai mėgo dainuoti šį vasarotojišką šašiaposmį. Ir honoraras buvo nešykščiai sumokėtas. Bet nei garbė, nei pinigai, nei maldavimai jo nepalenkė tokių dalykų rašyti spaudai. Neįtarėm, kad eiliarašystė būtų pakenkus jo direktorystei, ir ilgainiui visi sužinojo, jog jis Palangos dainelės autorius. Hitleriui įšokus Klaipėdon, po to A. Gustaičiui direktoriaujant Vilniaus radiofone, po to vokietmečiu kampininkaujant Kauno radiofone, kepurę nusiėmęs maldavau ką nors paeiliuoti laikraščiams. Išsisukinėdavo, kaip vijūnas iš bučiaus, net pykdavo, girdi, ko čia ieškai pernykščio sniego, dabar ne laikas juokams.

Savo velnią jis teišvarė Vokietijoj, kai šlovingame universitetiniame Tūbingeno mieste prie Nekaro upės įsisteigė tremtinių rašytojų draugija. St. Santvarui jaukiai pirmininkaujant. Prancūzų okupacinės valdžios liberalizmo dėka (prancūzas + lageris — nesąmonė) gyvenome rekvizuotuose švabų butuose, atgavom galvas, ėmėm rengti literatūros vakarus amerikiečių ir prancūzų zonose. Kažkaip savaimingai susidarė keturių žmonių ansamblis, kuris išsilaikė nepakitęs iki emigracijos užjūriuosna: Bernardas Brazdžionis, Stasys Santvaras, Antanas Gustaitis ir šių eilučių rašytojas. Iš anksto pakviestas išvykon, A. Gustaitis norom nenorom turėjo parašyti mažiausiai keturius dalykus. Tokių kelionių per metus suorganizuodavom po tris keturias. Ir vis su nauja programa — Dievo Paukšteliai užmuštų pagaliais, jei pasirodytum su jau kartą skaityta kūryba. Be to, su humoristu A. Valentinu Nūrtingene leisdamu neperiodinį "Dievo Paukštelį", su kraujais iš A. Gustaičio išplėšdavom kiekvienam numeriui naują kūrinį. Ir jau nusiplukdęs Bostonan, tarp unrinių skudurų rado pakankamai eilėraščių atskiram leidiniui, kurį pakrikštijo "Anapus teisybės". Tai keliaujančių minezingerių laikotarpio derlius. Kad ne anie literatūros vakarai, A. Gustaitis, greičiausiai, būtų dingusi žvaigždė mūsų kultūriniame horizonte. Čia lazda abiem galais jį ėmė mušti: matė publikos įvertinimą (kaukdavo jam skaitant) ir jautė pareigą kurti.

Antanas Gustaitis
Nuotr. K. Daugėlos

Tamsus gaivalas riaumodamas pabėgo iš jo psichinės peklidės.

Bet mes dar gyvename Klaipėdoj, oro bangas valdant A. Gustaičiui. Jo įstaigoje dvasiniai nuosmukiai nevisuomet pasitaikydavo, dažniausiai vyraudavo kavinės nuotaika, renkasi lyg turgavietėj margių margiausią publika. Dievo žodžio sakytojai, surinkimininkai, vietos veikėjai, prolietuviški vokiečiai, žydai, laukininkai, kopininkai, užsuka iš Bitėnų apsilankęs Martynas Jankus paplepėti, šventų giesmių eiliuotojas Kristupas Lekšas, kritikuoja programą, siūlo sumanymus, politikuoja, skundžiasi dėl valdžios skriaudų. Šimtai skirtingiausių interesų, pasaulėžiūrų, nuomonių. Viena tik gerai, kad čia nebuvo partinio kirvapentiškumo, viešpatavo dvi stovyklos: prolietuviai ir pro vokiečiai. Net ir tautininkai, pravažiavę traukiniu Kretingą, su-liberalėdavo. Tokioj atmosferoj užkietėjęs liberalas A. Gustaitis jautėsi kaip namie, puikiausiai sugyvendavo su žodžio sakytojais, kurie "nulaikydavo" žodį kasdien prieš pradedant programą, giedodavo iš savo "mišknygių" nepakenčiamai sudarkyta lietuvių kalba, bet čia nė žodžio negalima pakeisti, nes tuoj pasipils protestų didžbangė. Svarbias asmenybes reikėjo užiminėti, nors ir valandas išsėdėdavo radiofone. Visokiausi titulai reikėjo išlaikyti pilnumoje: ponas rentės gavėjas, ponas karo paiškadytasis, ponas landrotas, ponas namų turėtojas. Iš šių laikų A. Gustaitis mėgsta sau pasiglemžti žodžio sakytojo titulą, nenorėdamas vadintis poetu.

Klaipėdos radijas tarnavo ir lietuviškiems Rytprūsių pakraščiams. Karklų (Karkeln) kaime Hitlerjugend kuopa, nusiklausius Klaipėdos siųstuvo, savo susirinkimuose giedojo Lietuvos himną, ir jų leiteris kurį laiką to nedraudė jiems daryti, tik apskundus nutildė savo auklėtinius. Kai vieną kartą nuvažiavau į hitlerinę Tilžę ir Jagomastai nuvedė į žvejininkų laivus, atplukdžiusius žuvį turgun iš Nemunyno (Niemunien), viena juodai apsirengusi senutė, išgirdusi mane besišnekant lietuviškai su kitais turgininkais, tarė:

—    Tu gi kalbi per radiją!

Rytprūsių lietuviams Klaipėdos radiofonas buvo tikra paguoda: girdi, kas rytą išklausom Dievo žodį savo kalboj, o vakare užsisukam gražias dainas. Šiai svarbiai įstaigai vadovaudamas, direktorius per kelerius metus į "turmelį" nepateko, nors ir buvo išskirtino tipo viršininku.
Ignas Šeinius, tarnaudamas Klaipėdoje, savo šeimą laikydavo švedų žemėj, nemėgo klubinio ir kavininio gyvenimo, nors ir diplomatas, bet praktikavo beveik sausą blaivybę, laisvalaikius praleisdavo pajūrio gamtoje ir į ilgas išvykas dažnai imdavos A. Gustaitį. Pavasario šventadieniais, žiūrėk, juodu jau kur užvirtę užu kopų mezga dialogą, kapojasi švediško ir suvalkietiško humoro kardais. I. Šeinius savo lazdos rankena jau ir kabina savo palydovui už kojos ar sprando. Tatai reiškia, jog pastarasis jau bus bepasakojąs kokį romantinį nuotykį, atseit, užsitarnavo pabaudą.

Anglosaksinės visuomenės sąrangoje A. Gustaitis galėtų valgyti duoną, nusisamdęs "džentelmeno džentelmenu", lygiateisiu pono kompanijonu. I. Šeiniaus pasakojimai daugiausia liesdavo vabalus, retas žuvis, žoleles ar diplomatų rautus pasiuntinybėse, buvo labai ištęsti, reikalavo iš klausytojo daug kantrybės, kurios A. Gustaitis neturi, dažnai savo šefą vis pertraukia.

—    Pala, pala, tu gi vėl mane sujaukei! — griebia vėl lazda savo neramiam klausytojui už
kojos.

Jeigu tai būtų įprastinio tipo viršininkas ir jo pavaldinys, tai pastarasis neleistų sau tokių iššokių. Šiedu abudu tebuvo menininkai.

Net naciams įdardėjus, vokietininkams taip neapkenčiamo radiofono direktorius skaudžiai nenukentėjo: kiek patardė ir liepė susikrausčius lagaminėlį važiuot Kaunan. Taip pat vokiečių okupacijos metais jam netrukdė redaktoriauti Kauno radiofone. O gi prieš paskutinius rinkimus į Klaipėdos Seimelį jo radijas taip buvo įsisiūbavęs prieš vokiečius, kad net linko prie žemės stoties stulpai Jakų dvare!

Nuo Klaipėdos laikų A. Gustaičiui kaktoj pasiliko išdegintas direktoriaus ženklas. Perėmus "ant lėkštės" iš sovietų sostinę, jisai skiriamas Vilniaus radiofono direktorium, pirmosios bolševikų okupacijos metu direktoriavo kurį laiką Vilniaus teatre, tik vokiečių okupacijos laikais keliom pakopom smuktelėjo žemyn. Gal amžinai praradęs direktorystę, pabėgėlio buityje atkasė savo kūrybinę versmę, nes valdinės pareigos, kurias, nepaisant humoristinės priedangos, ėjo tragiškai skrupulingai, tepalikdavo laiko kavinei ir kartais stipresniems padraugavimams. Apgyvendintas pas Ravensburgo kepėją, šiltai leisdamas dienas, pamatė, kad visas laikas priklauso jam. Iš ryto per miesto sodą nukulniuot į lietuvių komitetą (pakeliui nepamirštant pakišt po krūmu nugraužtų kaulų) pasidalinti naujienom, vakare pasivaišint pas kurį vaizbūną, kartkartėmis su žmona paorgani-zuoti meninį parengimą, suglaust barzdas su dail. Adomu Varnu (jis, kaip geras prancūzų kalbos mokovas, ilgą laiką pirmininkavo tautiniam komitetui), — tai viskas. Neturėdamas gabumų spekuliacijos menuose, stebėdavos atsikėlęs, ką čia dar galima būtų padaryti šiandien.

Tad šokte šoko į literatūros vakarų organizavimą. Tiesą sakant, tereikėjo pasiimti lyras ir trubadūrais leistis kelionėn, nes tautiečiai, išskyrus prancūzų zoną, gyveno susimetę didžiulėse stovyklose, vadinasi, atvažiuok iš ryto, ir jau per porą valandų visi sužinos, kas vakare rengiama. St. Santvaras, kaip diplomatas, tik ką atvykus naujon vieton, aplankydavo stovyklos žymūnus, išklodavo jiems mūsų kėslus. Man tekdavo piešti ir ant sienų lipinti plakatus; Hanau superlageryje net turėjome pasamdyti vaikus, kurie po kiemą nešiotų ant ilgų karčių iškeltus skelbimus. B. Brazdžionis teturėdavo aplankyti savo draugus bei pažįstamus. O visas vykdomasis darbas krisdavo ant A. Gustaičio pečių. Tose pareigose klestėte klestėjo, jame atgimdavo direktorius. Jis organiškai neapkentė "nenumatytų kliūčių", įvarydavo siaubą rengėjams, sveikintojams, kasininkams, pranešėjams. Prancūzų zonoje reikėjo viską organizuoti iš anksto korespondenciniu būdu ir atvykti vieton prieš dieną ar dvi; čia A. Gustaičiui tekdavo vijurku suktis, nes laiškais nesutvarkysi "techniškų kliūčių". 1946-48 laikotarpy pakartotinai aplankėm 40 su geru viršum stovyklų, vidutiniškai tris sykius kiekvieną, vadinasi, turėjom šimtą keliasdešimt spektaklių. A. Gustaičio direktorystės dėka tie pasirodymai virto profesiniais arba netoli to. Kai nepriklausomoj Lietuvoj literatūros vakarai buvo atsitiktinai rengiami tik provincijos inteligentams, daugiausia moksleiviams, tai Vokietijoj jų pasiklausyti rinkdavosi visokiausio išsilavinimo tautiečiai, daugis jų net anksčiau nežinojo, su kuo toki dalykai valgomi. Aišku, čia reikia priminti, kad stovyklų įnamiai buvo išalkę pramogų, kokios jos bebūtų.

Atvažiavus į naują stovyklą, A. Gustaitis tuoj užmaišydavo raganų viralą, nepasitikėdamas vietos komiteto paslaugomis, asmeniškai landžiodavo kareivinėse, pilyse, vienuolyno rūmuose, ieškodamas sau tinkamo pranešėjo, scenos techniko, kasininko, apžiūrėdamas salę, patikrindamas apšvietimą, uždangą, užkulisius, visus įėjimus, kad kur per slaptas dureles neįsi-veržtų zuikiai. Publikai besirenkant, visiems programos dalyviams griežčiausiai įsakydavo budėti anapus draperijų; jei kurio trūkdavo, pats išėjęs jį iškasdavo iš žemės ir už pakarpos atitempdavo paskirtan postan. Smulkiausiai įdokt-rinuodavo pranešėją, dažniausiai gražią balsingą mergaitę tautiniuose drabužiuose, aiškiai surašydamas, ką ji turi skaityti išėjus, gink, Dieve, nieko nepridedama nuo savęs, užburdamas ją gausingais komplimentais prieš pasirodymą, padrąsindamas, paskui maloniai pagraudendamas arba pagirdamas. Kol programa vyksta, neleisdavo savo kolegoms niekur pasišalinti iš užu marškų, nors ir jau būtų tas atskaitęs savo duoklę. Tiktai per didžiąją pertrauką galėdavom pasimaišyti salėje, pasirūkyti su pažįstamais, bet ir čia turėjom uždavinį — patikrinti publikos reakcijas dėl kiekvieno skaitytojo. Po pirmo skambučio vėl visi vietoje. Jis, surinkęs auditorijos nuomones, atskaito kiekvienam notacijas, kas kur buvo negerai, kad antroj programos daly išsilygintų "piepučiai". Pats, būdamas deklamacijos tobulybininku, reikalavo tam tikro lygio ir iš kitų. Jam prilygo ir St. Santvaras, buv. Lietuvos operos solistas ir tarties mokytojas. B. Brazdžionis išveždavo savo galingu balsu, o aš — tiktai Ponui Dievui padedant ir po didelės mankštos.

A. Gustaičio ir St. Santvaro ryškaus skaitymo dėsniai buvo tokie: 1. skiriamieji ženklai, 2. prasmingiausio sakinyje žodžio pabrėžimas, 3. atmintinis žinojimas, kokiame sakinyje ar pastraipoje keičiama nuotaika. Jei tai bus išlaikyta, atkris pastangos "vaidinti". Sveikai gramatiškai skaitant, vaidyba savaime atsiranda, o ne atvirkščiai. Jeigu klausytojas negirdi, kur kablelis, taškas, geriau nelipk į sceną. Tai tinka ir poezijai, ir prozai.

Kartą girdėjau vieną rašytoją viešai skaitant apysakaitę, kuri prasidėjo žodžiais: "Šį Kūčių vakarą . . ." Jam kažkaip pirmieji du žodžiai susiliejo į vieną, ilgoji ū nusitrynė, ir iš scenos pasigirdo nešvankybė, autoriui visai to nejaučiant. Viešam skaitymui skirti dalykai turi būti kruopščiai patikrinti sąskambio atžvilgiu, gal būt, net tam specialiai parašyti. A. Gustaitis čia žino paslaptį, nes jo eilės daugumoj sukurtos estradiniam skaitymui.

Po taip įtempto spektaklio stovyklos komitetas rengdavo vakarienę su vietos žymūnais, kultūrininkais bei jų žmonomis, prasidėdavo antroji programa, kurioj A. Gustaitis nepamainomas, ypač donžuaninėj srity. Jam visos ponios "pupos, pupytės, širdies džiaugsmai, sielvartai". Nepaliaujamais komplimentų srautais suminkštinęs adresatės širdį, stiklelio paveiktas, krisdavo prie damos kojų, kaip viduramžių riteris, išvykdamas į kryžiaus karą turkų žemėn. Net rūstusis B. Brazdžionis už skobnių išsėdėdavo iki pirmųjų gaidžių, paskaitydamas iš slaptų kišenėlių išsitraukęs šmaikščių epigramų, kalambūrų. St. Santvaras padainuodavo lyriškų itališkų dainelių.

A. Gustaitis bičiuliškas sankeleivis sėkmėse ir nesėkmėse. Po triukšmingo baliaus anksti rytą vėl baladonės geležinkelių stotyse, perkimš-tuose traukiniuose, šimtai kilometrų kelio prieky, o galvoje Pelenų diena, bet jo nepaliaujamo šnekalavimo dėka ir pagirios nesunkios. Tokiomis progomis jis griebiasi mediciniškų vaizdų, aiškindamas, kaip mums dabar kilojasi maumuonėlio dugnelis, šnypščia inkstų akmenys, kaista blužnis, auga trigubas gurgulas, ėda riemuo, ima pieputis . . . Tokioj nuotaikoj prasivėdina vakarykštės nuosėdos, pasidaro geriau gyventi. Vienas po kito susnūstam, bet jis, žiūrėk, tuo tarpu jau prisipratinęs kokią vokietaitę besukąs jai galvą.

Mūsų ketveriukėje uždariausias B. Brazdžionis, introvertinio žmogaus tipas, bet ir jis A. Gustaičiui davė leidimą (kaip Don Kichotas Sančo Pansai) šnekėti, ką tik nori, jo akivaizdoje su galutiniu patikinimu, jog neužsigaus. Ir bendrai pravažinėjus gal 10,000 kilometrų, jų santykiai nebuvo niekuomet įskilę.

Pavadinkime A. Gustaitį beethoveniniu žmogum. Kaip Beethovenas, tamsiems gaivalams beldžiantis, juos nugali juoku, taip ir mūsų poetas kūryba savo peklidę padaro nepavojingą.