SUSITIKIMAI SU JERONIMU KAČINSKU Spausdinti
Jeronimas Kačinskas — kompozitorius, dirigentas, mokytojas — mano mokytojas dirigavime, kompozicijoje.

Susitikome mudu pirmą kartą jo bute vos metams praėjus nuo naujųjų lietuvių išeivių antplūdžio Amerikon — jis didysis mūsų kompozitorius — maestro, aš tada labai tylus, nedrąsus jaunuolis, mokąs šiek tiek paskambinti pianinu. Ir koks buvo mano nustebimas, kai po trumpo įžanginio pokalbio jis mane paklausė, ar esu ką nors parašęs, sukomponavęs. Mat, buvau užėjęs tada pas jį pasiteirauti apie pianino pamokas. Pasijutau tada lyg gimnazistas, užtiktas berašant savo pirmąsias eiles, tačiau sukaupęs visas jėgas atsakiau taip, ir taip prasidėjo mano pamokos, studijos, diskusijos kompozicijoje bei dirigavimo mene su Jeronimu Kačinsku.

Kaip muzikas, kūrėjas ar išpildytojas, negali pabėgti nuo savęs kaip žmogaus, taip lygiai ir mokytojas negali išvengti neparodęs savo muzikinio aš. Ir taip aš metų eigoje išaugau — augau jo įtakoje, susipažinau su jo muzikine pasaulėžiūra, išmokau jį suprasti kaip žmogų ir kūrėją. Jeigu jis tada pamokose pabrėždavo stiliaus vientisumą, visų muzikos epochų sintezės ieškojimą bei išsikalbėjimą muzikos frazėse, sakiniuose ar motyvuose iki nepaprasto užbaigtumo, tai vėliau, susipažinęs su jo veikalais, atradau visas šias savybes jo kūryboje. Tik apie vieną savybę jis nediskutavo per daug su manim, kurią tačiau galima atrasti visuose jo veikaluose, — tai atematinė kompozicijos technika. Šią sąvoką galima būtų pastatyti šalia ato-nalinės, aritminės, asimetrinės ir kitų panašių šių laikų muzikinės kompozicijos sąvokų.

Kai atonalinėje muzikoje mes prarandame tonacijos jausmą, aritminėje muzikoje — pasikartojančių ar giminingų ritmų pulsą ir asimetrinėje muzikoje — struktūros reliatyvumo jausmą, tai atematinė j e kompozicijoje mes pasigendame temų ar motyvų pasikartojimo. Tada veikalas pasidaro lyg ilga pynė, susidedanti iš spalva bei forma skirtingų akmenų, kuriuos tik mūsų panašumų ar giminingumo ieškoti pripratusi akis ar muzikos atžvilgiu ausis bando supanašinti. Veikalas laimi fantazijos neapribotame lakume, spalvų ir nuotaikos įvairume, bet kartu ir pastato klausytoją prieš problemą, su kuria jis nebuvo susidūręs nuo klasikinių laikų: pagal kokį kelrodį orientuoti savo intelektą veikalo eigoje? Kaip priešybę paimkime Beethoveno penktąją simfoniją. Čia pradinis keturių gaidų motyvas yra kartojamas įvairiausiame kontekste, tačiau jis kaip toks yra visuomet labai lengvai atpažįstamas ir net menkiausiai išprususiam klausytojui suteikia progos ne vien tik širdimi, bet ir protu (banaliai išsireiškus) sekti veikalo vystymąsi. Atematinėje kompozicijoje klausytojui nėra viskas taip lengvai prieinamai pateikiama. Čia klausytojas, šalia emocinio veikalo pajutimo, turi gana atidžiai sekti temų, motyvų vystymąsi, ieškoti jų vienas į kitą panašumo ar nuotaikos giminingumo, kad išklausęs veikalą, galėtų savyje susidaryti jo struktūrinį vaizdą, be kurio bet kokia kompozicija būtų tik improvizacija. Tačiau atsiminus, kad muzika ilgus metus buvo tik karalių ir kunigaikščių menas ir kad visų laikų nauja, vertinga muzika niekuomet nebuvo taip greitai suprasta, tenka tik priminti, jog ne nauja muzika — atematinė ar atonalinė ar aritminė — turės taikytis prie publikos, bet publika turės pribręsti prie jos, kad tolimesnis jos vystymasis nebūtų sustabdytas ar pristabdytas.

Šia proga peršasi man mintis, kuria neišsikalbėjęs negaliu toliau rašyti. Šio šimtmečio pirmoje pusėje atėjo kompozitoriai - revoliucionieriai ir sugriovė viską, kas buvo per ilgus metus pastatyta. Tačiau vėl juos sekė klausytojai-kontrarevoliucionieriai ir pastatė naują kompozitorių kartą prieš klausimą: kas toliau? Atonalinė muzika sugriovė tonacijos jausmą, tačiau klausytojas atrado joje tonalinius centrus. Modernus kompozitorius bandė nustebinti savo klausytoją laisvu disonansų (nedarnių sąskambių) naudojimu, tačiau klausytojas greitai priprato prie jų, ir disonansas bei konsonansas (darnus sąskambis) nustojo jam egzistavę pradine tų žodžių prasme. Na, ir atematinė muzika bandė išblaškyti, suklaidinti klausytoją savo fantazijos lakumu, savo atsipalaidavimu nuo vergiško temų bei motyvų pakartojimo. Tačiau klausytojas susirankiojo šiuos įvairiaspalvius, įvairiaformius motyvus, temas ir, savo reliatyvumo jausmo vedamas, lyg akmenis sudėjo juos į struktūriškai užbaigtai atrodančią mozaiką.

Kita Kačinsko į mūsų muziką atnešta naujenybė — tai jo kompozicija ketvirtatonių sistemoje. Gaila, kad jis dabartinių gyvenimo sąlygų diktuojamas negali tęsti savo kūrybą šioje srityje toliau. Problema šiuo momentu yra ta, kad Amerikoje susidomėjimas šia sistema yra labai mažas, ir dėl to yra beveik neįmanoma galvoti, kad kas nors imtųsi gaminti ketvirtatonių sistemos instrumentus. Gi be instrumentų ir geriausia muzika neprabils niekam, gi tai ir yra vienintelis jos egzistavimo tikslas. O, be to, didelį pradinį šia sistema susidomėjimą nustelbė elektroninės muzikos atsiradimas, kuris įgalino ne tik toną suskaldyti į kiek nori dalių, bet ir suteikė galimybę sukurti net naują anttonių (overtone) seriją.

Žiūrint šių laikų avangardo akimis, Kačinsko muzika skamba nuosaikiai moderniai. Kai dauguma šių dienų jaunųjų kompozitorių rašo dvylikos tonų sistemoje ar jos įtakoje, tai Kačinsko melodinėje ar harmoninėje struktūroje galima atrasti protarpiais devynių ar dešimts nesikartoj ančių tonų eilę, kuri tačiau atsiranda daugiau iš chromatinio balsų vedimo, negu iš prieš pradedant komponuoti nustatytos tonų eilės. Jis net protarpiais nevengia panaudoti savo melodinėje ar harmoninėje raidoje labai švelniai tonacija ar modalinėmis dermėmis dvelkiančių pasažų. Kačinsko ritmas labai įvairus, bet kartu įrėmintas į tvirtus lygiaverčio metrinio pulso rėmus. Kai, sakysime, viename partitūros puslapyje atrasime dažną ritmo kaitaliojimas! tarpe duolių, triolių, sekstolių ar septolių, tai mažesnis įvairumas yra metrinėje struktūroje, kur metras progresuoja to paties ilgumo vienetu, kaip 2/4, 3/4 ar 4/4 taktais, retai kada nuklysdamas į 5/8 ir 7/8 taktus, dar rečiau, sakykime, į 3/16 taktą. Kačinsko orkestracija yra sintezė tarpe modernios ir romantinės orkestracijos. Ji skamba sodriai, tačiau instrumentų dubliavimai nepasiekia tokių ekstremų, kaip romantinėje epochoje, kada negalima buvo atpažinti individualių instrumentų spalvų. Jis gerbia kiekvieno instrumento spalvą, gerai žino instrumento galimybes bei jo paskirtį orkestre, ir todėl jo instrumentacija skamba labai natūraliai. Gal truputį nuosaikesnis Kačinskas mušamųjų instrumentų pasirinkime bei jų naudojime, — būtų galima pasakyti, turint galvoje triukšmingus mūsų laikus. Tačiau argi kiekvienam turi patikti šių laikų triukšmingumas ir ar kiekvienas turi bei gali jį pamilti?

Pažvelkime dabar į Kačinską — dirigentą. Gaila, kad aš per jaunas Lietuvoje buvau ir neturėjau progos jį išgirsti Vilniaus operos ar filharmonijos koncertuose, kur jis buvo muzikinis direktorius ir turėjo geriausias sąlygas pasireikšti savo didybėje. Čia, Amerikoje, jį teko išgirsti prieš per dešimtį metų pabaltiečių simfoninės muzikos koncerte Carnegie Hall, diriguojant lietuvių kompozitorių kūrinius, ir maždaug prieš pusę metų, diriguojant Melrose Symphony Orkestrą, su kuriuo jis jau visa eilė metų dirba kaip pastovus dirigentas. Kadangi šis pastarasis koncertas yra daug geriau užsilikęs mano atmintyje, tad jo rėmuose ir noriu pasidalyti savo įspūdžiais apie Kačinską kaip dirigentą.

Vakaro programa susidėjo iš Haydno simfonijos Nr. 2 (Londono), Wagnerio "Meistersinger" uvertiūros ir inscenizuotų ištraukų iš Verdi operos "La Traviata". Man geriausiai tą vakarą patiko Haydnas. Čia Kačinskas save tiesiog identifikavo su Haydnu ar gal, tiksliau pasakius, suteikė pilnos identifikacijos iliuziją. Jo tempai buvo tokie natūralūs, jog gavosi įspūdis, kad visi prieš tai girdėti šio kūrinio tempai yra buvę klaidingi ar bent neatitinką kompozitoriaus dvasios. Orkestras grojo klasiškai santūriai, niekur nesistengdamas užgesinti kandelabrų, tačiau visur pilnas jausmo, nuotaikos. Frazės buvo išbaigtos, išieškotos iki smulkiausios detalės; veikale, ypač trečioje dalyje (menuete) buvo labai gerai suprastas ir išryškintas Haydnui taip savas ir labai žmogiškas humoras. Veikalas Kačinsko rankose įgavo beveik Beethoveno formatą ar bent labai aiškiai parodė šių dviejų didžiųjų kompozitorių giminingumą.

Toliau Meistersingerių uvertiūroje Kačinskas parodė, kad YVagneris nebūtinai turi būti išpildomas dirigentui nepajėgiant sutalpinti e-mocijų savuose rūbuose. Jis vedė orkestrą tvirtu, plačiai išdiriguotu mostu nuo vieno kulminacijos taško prie kito, išlaikydamas didžiąją romantinės muzikos liniją, tačiau niekur neleisdamas vienam ar kitam instrumentui užrikti ar perrėkti vienas kitą. Jis leido variniams pučiamiesiems sodriai išdainuoti savo pasažus, medinius pučiamuosius vedė labai preciziškai per gana sunkią scherzando dalį ir, gerai supratęs styginių instrumentų rolę Wagnerio muzikoje — duoti jungiamąją galią vertikaliai (harmonijoje, orkestracijoje) bei horizontaliai (melodijoje, struktūroje), pateikė labai gerai išbalansuoto orkestrinio sąskambio ir užbaigtos formos interpretaciją.

Apie Traviatos paskiras scenas sunkiau kalbėti, kadangi tai buvo tik ištraukos iš didelio savyje muzikaliai ir dramatiškai užbaigto veikalo. Kačinsko tempai čia buvo įtikinantys, kontaktas tarp scenos ir orkestro geras, nepaisant kai kurių netikslumų orkestre, kurių priežastis glūdėjo menkoje orkestro patirtyje operinėje muzikoje. Tik gal vieną menką pastabą galima būtų padaryti dėl dainininkų traktavimo, kas gali būti ir komplimentas, ir kritika, pagal tai, kokių pažiūrų yra menininkas šiuo klausimu. Mano nuomone, trūko tam tikro itališko lengvapėdiškumo, noro perdėti viską. Atsiminus, kad opera Italijoje, populiariai kalbant, yra vadinama tautiniu sportu, viena kita fermata bei užtęsta gaidelė parodymui balso grožio būtų buvusi visai ne pro šalį. Juk ir pats Verdi turėjo apsiprasti su kai kuriais dainininkų pageidavimais, nors tai nebuvo įrašęs savo partitūron.

Šiuos trumpus žodžius apie savo mokytoją palydžiu biografinėmis žiniomis. Jeronimas Kačinskas gimė 1907 balandžio 17 Viduklėje (Raseinių aps.) vargonininko šeimoje. Klaipėdos muzikos mokyklą baigęs 1929, studijas gilino Čekoslovakijoj Prahos konservatorijoj, specializuodamasis kompozicijos ir dirigavimo srityse. Ketvirtatonės muzikos sistemą ir atematinę kompoziciją studijavo pas žymų čekų moderniosios muzikos kūrėją A. Habą. Baigęs studijas, po poros metų grįžo Lietuvon. 1932-38 dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje, kur suorganizavo ketvirtatonės muzikos teorijos klasę ir simfoninį orkestrą. Drauge 1934-36 dirigavo savo suorganizuotoj Klaipėdos operoj. 1938 persikėlė į Kauną vadovauti radiofono orkestrui. Atgavus Vilnių, ten išvyko. 1940-41 dirigavo Vilniaus radiofono simfoniniam orkestrui ir 1942-44 buvo Vilniaus operos dirigentu, be to, Vilniaus muzikos mokykloje vadovavo simfoninio orkestro, kamerinės muzikos ir dirigavimo klasėms. Vokietijoje suorganizavo Augsburgo stovykloj chorą ir dirigavo dviem simfoniniams koncertams. Atvykęs į JAV, vargoninkauja Bostono lietuvių Šv. Petro parapijoj ir aktyviai reiškiasi amerikiečiuose: nuo 1960 diriguoja Melrosės simfoniniam orkestrui ir nuo 1964 amerikiečių Polym-nia chorui.

J. Kačinsko simfoninių, kamerinių ir kt. kūrinių sąrašas yra toks ilgas, kad neįmanoma čia visų išvardinti. Suminime tik pačius stambiausius jo muzikinius kūrinius: Koncertas triūbai su simfoniniu orkestru, Stygų kvartetas nr. 2, Nonetas (plačiai jį grojo Pabaltijo kraštuose ir V. Europoj Čekų nonetas; 1938 jį buvo priėmusi Tarptautinio festivalio komisija), 2 Simfoninės fantazijos, Atpirkimo Misterija (simfoniniam orkestrui), Nekaltos Švč. Marijos Širdies mišios solistams, chorui, vargonams ir 7 variniams instrumentams, Septetas, Vilniaus siuita (simfoniniam orkestrui), Koncertas fleitai su stygų orkestru, Saksofonų kvartetas, Transcendentinės išraiškos (simfoniniam orkestrui ir vargonams), Atspindžiai (fortepijonui) ir kt. Ištisa eilė J. Kačinsko kūrinių pakartotinai buvo išpildomi amerikiečių koncertuose.

Baigdamas turiu dar kartą apgailestauti, kad, rašydamas tokio svarbaus mūsų muzikos istorijoje asmens kaip Kačinsko sukakties proga, turiu pasitenkinti pastabomis apie jį kaip dirigentą vieno koncerto ribose, gi apie kompozitorių — peržiūrėjęs labai menką jo partitūrų dalį ir dar menkesnę dalį jo kūrinių išgirdęs koncerte. Gal atsiras kitas žmogus, kuris išsamiau pajėgs parašyti. Todėl tebūnie šis mano straipsnis tik tuo, kuo jis antrašte prasidėjo — susitikimai su Jeronimu Kačinsku.

Maestro, mielas kolega, mano mokytojau, daug dar sėkmingų, kūrybingų, kūrybingai sėkmingų metų!