NELĖS MAZALAITĖS MIESTELIS Spausdinti
Kas bent kiek domisi lietuvių literatūra, tas lengvai prisimena, kad Nelė Mazalaitė yra išleidusi keletą romanų ir išspausdinusi daug novelių bei legendų. Nors ji rašyti yra pradėjusi nuo 1929, tačiau jos vaisingiausias laikotarpis buvo 1948 - 1956, kada išleido septynias knygas ir laimėjo Lietuvių Rašytojų Draugijos metinę premiją už "Gintarinius vartus" (1952). Taigi, "Miestelis, kuris buvo mano" (išleido "Darbininkas" Brooklyne 1966, 184 psl.), apdovanotas 1965 "Aidų" žurnalo premija, pasirodė devyneriems metams praslinkus po "Piūties meto" romano, išspausdinto 1956. Todėl įdomu, kuo naujoji N. Mazalaitės knyga skiriasi nuo ankstyvesniųjų jos kūrinių?

Nors trumpai atsakyti į tai nėra lengva, tačiau viena aišku, kad "Miestelis, kuris buvo mano", nėra romanas. Tai greičiau atsiminimų kūrinys apie gimtąjį miestelį, bet taip papasakotų atsiminimų, kad juose kasdieninės tikrovės keli faktai atrodo paskendę tarp tokių spalvingų drabužių, jog tie epizodai dažnai sudaro pavienius legendinius pasakojimus. Kad jie neatrodytų palaidi, N. Mazalaitė juos pasakoja, pabrėždama savo pačios ir savo klausovo - palydovo asmenis. Ji mums vaizduoja su juo (sužadėtiniu ar jaunikiu) grįžtanti į savo gimtąjį miestelį, kuris yra prie geležinkelio stoties, netoli Kretingos ir Palangos. Išlipus iš traukinio (kuris gali būti ir laiko tėkmės simboliu), rašytoja pradeda savo palydovą informuoti apie gimines ir tėviškę, iš kurios į netolimą geležinkelio stotį turėjo atvažiuoti vežimas parsivežti svečių. Bet dėl nežinomų priežasčių jis laiku neatvyko. Todėl, šiek tiek palaukusi, rašytoja savo palydovui pasiūlo pamažu eiti pėstiems, tikintis, kad iš tėviškės siunčiami arkliai juodu sutiks kely. Per šitą kelionę N. Mazalaitė ir papasakoja devynius epizodus, susietus su jos gimtojo miestelio arba jo apylinkių gyventojais, kurie savo ruožtu pasakotojos atminty yra susiję su kokiu nors trobesiu, paminklu ar daiktu.
Antai, einant per Sertupio tiltą, rašytoja parodo savo palydovui akmeninį kryžių, vadinama krikšte-liu. Tai duoda progos pavaizduoti vienos moteriškės šiurpią tragediją, glaudžiai susietą su pavainikio kūdikio nužudymu. Toliau, nesutikdama laukiamo vežimo, rašytoja pamano, kad pasivėlinimo priežastis yra gal pačiame miestely dėl Joskaudų Pasogos. Tai vėl žadina klausimą, kas tas Joskauda ir kas ta jo pasoga. Atsakydama į tai, rašytoja papasakoja apie išlepusį ir dykaduoniaujantį viengungį ūkininką Joskaudą, kuris buvo įsimylėjęs jauną laumę, ją apgaudinėjo, turejO ryšių su senomis jos tetomis, nors norėjo vesti jauną ūkininkaitę Elenutę. Bet, patyrusios klas , laumės atkeršijo J6-skaudai, kuris iš gėdos turėjo bėgti į Ameriką. Arba vėl: miestelio pakrašty matomi vieno namo beveik griuvėsiai duoda progos rašytojai papasakoti apie baisų šykštuolį, dailidę Vaivorą, kurį pagaliau nuspiria į kaktą velnio arklys dėl žmogaus šykštumo.

Šie ir kiti legendiniai epizodai yra giliai dramatiški, prasmingi, o kai kurie net atskleidžia neeilinę krikščionišką mintį (legendos apie Budrylos varpą ir apie varpelio sielą). Sunku pasakyti, ar tie legendiniai epizodai yra pačios N. Mazalaitės sugalvoti, ar jie turi kokį nors trupinį autorės miestelio praeity. Tačiau vienaip ar kitaip tos legendos taip spalvingai išpuošia tą miestelį, kaip kadaise visą Dzūkiją buvo išgarsinęs Vincas Krėvė su savo Dainavos padavimais. Nors rašytojos atvaizduotuose įvykiuose parodyti žmonės nėra jokie karžygiai, tačiau jų dvasiniai siekimai ir jų aistros yra reti, intensyvūs, ryškūs, nupiešti vaizdingai. Jie atskleidžia rašytojos didelę dramatinę vaizduotę, kuri šioj knygoj dar kartą paliudija jos talentą kurti legendoms. Atrodo, kad šitame lyg atsiminimų rinkiny jas maloniau skaityti negu ankstesnes, nes čia pasakojimo kalba tvarkinga ir sklandi, atsikračiusi to kalbinio palaidumo, kuris jau kliudė gėrėtis "Negesties" romane ir buvo nebepakenčiamas "Piūties mete".

Nelė Mazalaitė
Nuotr. V. Maželio

Sustojus ties "Miestelio" legendiniais epizodais vis dėlto reikia pasakyti, kad ne jie knygai suteikia naujumo prieskonį, nes N. Mazalaitė ir anksčiau yra sukūrusi įspūdingų legendų, kurios ilgainiui taps mūsų literatūros klasikiniais pavyzdžiais. Dėl jų gal nebūtų reikėję nė visą knygą rašyti kaip atsiminimų pasakojimą, nes jie turi pakankamai substancijos "egzistuoti" pavieniui. Tačiau pastaruoju atveju nebebūtų buvę kur dėti dviejų epizodų — "Brangenybių" ir "Duonos", kurie neturi nieko legen-diško ir tėra suaugusios moters atsiminimai apie jaunos mergaitės dienas. Tie du gabaliukai priskirtini prie smulkiųjų epizodų, bet jie, mano nuomone, gražiausi ir grakščiausi. Jie vaizduoja jaunos mergaitės gyvenimo nuotykėlius, papasakotus kaip krištolinio skaidrumo noveliukes. Perskaitęs visą knygą, jas vaizdžiai prisimeni ir net gailies, kad šitokių grakščių gabaliukų, kupinų meilės vaikystei, nėra knygoj daugiau. Viena, jie savo šviesiomis spalvomis kontrastiškai labiau iškeltų dramatiškąsias legendas; antra, jie malonūs patys savy dėl kažkokio grakštaus kūdikiško skaistumo. Tąi vėl kontras-1 tas mūsų dienų gausiai juodajai literatūrai, vaizduojančiai beveik visą pasaulį kriminalu ir absurdu.

Turint prieš akis "Miestelio" brangenybių ir duonos epizodus, norisi pasiūlyti N, Mazalaitei, kad ji savo pasakotojos ir vaizduotojos talentą ri'akreiptų į vaikystę ir iš jos dienų bei nuotykių nuaustų apysaką, artimą jauniesiems ir mielą seniesiems. Šitokio juk kūrinio lietuvių literatūroj dar neturime, kai tuo tarpu legendų pati N. Mazalaitė jau yra sukūrusi nemažai. Atrodo taip pat, kad "Miestelio" autorės talentas galėtų tikti jaunystės problemoms su gražia skaisčia meilės drama centre. Nors šis mano siūlymas ir papiktintų mūsų kai kuriuos "avangardistus", jį vis tiek palaikyčiau, remdamasis nekartą girdėtais lietuvių moksleivių skundais, kuriais jie šiandien priekaištauja mūsų rašytojams, kad šie esą perdaug rimti, susirūpinę tik senųjų universaliniais sielvartais, bet užmiršta jaunimą su jo problemomis. Mazalaitės "Miestelis" liudija, kad mūsų rašytoja jaunimo nėra užmiršusi, nors jos dėmesio svoris tebėra vadinamosiose rimtose problemose.

Diskretiškai jai talkininkauja P. Jurkus, kuris savo škiciniais piešiniais yra papuošęs "Miestelio" skyrius.