ANTANO GUSTAIČIO POEZIJA Spausdinti
Seniai visų kartojama, kad lietuviai yra liūdnų lyrikų tauta. Tai tiesai įrodyti cituojamos mūsų liaudies dainos, poezijos posmai, prozaikų gamtinės įtarpos, aušrininkų mokslinės teorijos, mūsų politikų nerealūs aiškinimai ir krūva kitokios medžiagos, liudijančios lietuvio lyrišką, graudžią prigimtį.

Tačiau rečiau išgirstame, kad lietuvis juoktis nemoka. Pažvelgti į pasaulį, jo apraiškas ir pačius žmones ne iš graudžiosios, bet linksmosios pusės. Tiesa, pavartę mūsų tautosaką rastume vieną kitą gruboką, pasakytume kaimietišką, sąmojį, vieną kitą pašaipos žodį, vieną kitą nusikvatojimą iš visos širdies, bet jų reta. O jau individualiojoj kūryboj rasime tik vieną kitą bandžiusį šyptelėti, bandžiusį satyrinę plunksną, eiliavusį šposus bei aktualijas. Netgi gerus feljetonistus galėtume lengvai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Lietuviui humoras, atrodo, buvo ir tebėra antros eilės kūryba, neverta nei didesnio dėmesio, nei didesnių pastangų. Jeigu sutiksime, kad šiandien Lietuvoje humoristo amatas labai pavojingas, todėl jų nedaug tėra, tai visai nesuprantama kodėl čia, išeivijoje, kur žodžio laisvė pilna, to žanro rašytojų beveik nėra. Sakau, beveik nėra, nes vieną jų turime. Tai Antanas Gustaitis, ir jis važinėja po visą šiaurės Ameriką kaip tikras keliaujantis sakytojas, skaitydamas savo linksmą žodį. Visos auditorijos jį džiaugsmingai sutinka, juokiasi klausydamos jo eilių, visi tariasi jį puikiausiai suprantą. Net tokie, kurie niekad eilėraščių neskaito, Gustaičio klausosi su pamėgimu.

Antanas Gustaitis yra tapęs, ar nori jis to ar ne, mūsų išeiviškos buities trubadūru. Ir toji rolė, nors paviršutiniškai žvelgiant turėtų būti patraukli, yra sunkesnė už daugelio poetų lyrikų. Sunkesnė todėl, kad jo poezijos tiesa daugelio lieka nerasta, lengvapėdiškai juokiantis iš pačių žodžių, pamiršus, kad už jų yra gilesnė prasmė. Ją atradus ir pats juokas turėtų tapti kitokiu, nes dažnai pastebėtume, kad juokiamės ne iš ko kito, bet iš savęs ir savo kasdienybės. Juokiamės todėl, kad verkti nenorim. Juokiamės iš skausmo.

Kalbėdamas apie Antano Gustaičio knygą "Anapus teisybės", dr. Juozas Girnius išsitarė, kad Gustaitis esąs mūsų laikmečio Maironis. Suprantama, kad šiuo metu maironiškas žodis skambėtų keistu disonansu. Maironio skelbtąsias idėjas šiandien reikia perduoti kitu būdu, kad jos pasiektų klausytoją ir skaitytoją. Gustaitis, sielodamasis dėl tų pačių ar panašių dalykų, rado tą kitą žodį ir būdą mums pasiekti. Kiek giliai tasai žodis pasiekia, jau nebėra poeto kaltė ar nuopelnas, bet pačios auditorijos jautrumas ar atbukimas. Sakau — pačios auditorijos, nes Antano Gustaičio poetinis žodis literatūriškai yra toks brandus, kokio mes ne tiktai šiuo metu, bet apskritai lietuvių tos rūšies žanre niekad nesame turėję.

"Ir atskrido juodas varnas" (Santaros - šviesos  leidinys   Čikagoj 1966) yra dar subtilesnė, grakštesnė  ir labiau išbaigta  knyga  už "Anapus teisybės". Gustaičio humoras čia dar poetiškesnis, išvengęs kaip ir anksčiau grubaus tiesioginio   pamokslavimo,    proginio vienkartiškumo, bereikšmių kalambūrų. Tiesa, kad poetas čia kalba apie mūsų bendruomenės sulėkštėjimą, apie idealų išpardavinėjimą, apie amžiną žmogaus godumą ir gobšumą, apie šlyjančią moralę ir pamirštą tėvynę, apie žodžių ir darbų nesandarmę,  apie  visas žmogiškas silpnybes bei ydas. Tačiau Gustaitis visam tam randa lengvą, lankstų ir šmaikštų žodį, visada išliekantį literatūrinėj plotmėj, niekad nepralaužiantį tos trapios ribos, kuri skiria literatūrinį kūrinį  nuo paprastos  dainuškos, paprasto, kad ir gerai sueiliuoto, dzinguliuko. Kaip tiktai   tai   yra Antano Gustaičio humoristinės poezijos stiprybė — visom priemonėm išvengti paprasto plokštumo ar sueiliuotos aktualijos. Tiedu pavojai yra parklupdę daugelį mūsiškių humoristinės poezijos rašytojų, jie tačiau neparklupdė Gustaičio. Įrodymui, ką čia tvirtinu, galėčiau cituoti posmų posmus iš naujosios knygos, kartu pagyventi ta vienkartine nuotaika ir dvasia, kuri  taip  spontaniškai  mus  užlieja, skaitant jo eiles. Skaitydami pastebėsim, kad Antanas Gustaitis dažniausiai naudoja visiems geriems humoristams būdingą nustebinimo momentą. Paprastai tas momentas  mus  ištinka,  skaitant paskutinę  posmo eilutę,  kuri po trijų, tarsi paruošimo eilučių, netiktai staiga ir nelauktai pakeičia tematiką, bet ir visą iki tol sakomą dalyką arba apverčia aukštyn kojom, arba  sutirština iki humorištinio intensyvumo. Pavyzdžiui: Ir atskrido juodas varnas (7-8 p.), Už rojaus vartų (16-17 p.), Nature morte (19 p.), Užrašas ant žinomojo lietuvio kapo (18 p.).

Pažymėtina ir Gustaičio eilėraščių ritminė konstrukcija. Nepasitenkina poetas monotoniškais ir į-prastiniais ritmais, bet sumaniai panaudoja visas eilėdaros pėdas. Pritaikydamas turiniui, jis virtuoziškai parenka jambus ir chore jus, daktilius ir anapestus, leidžia eilutėms arba staigiais trumpais šuoliais arba ilgais tekėjimais perteikti mums poetinį įvaizdį.

Net labai griežti rimų gerbėjai vargiai ar atras Gustaičio eilėse medinių arba banalių rimų. Juos poetas panaudoja gabiai iškeldamas savo eilių muzikalumą ir grakštumą.

Skaitydami "Ir atskrido juodas varnas", mes užtiksime netikėtų ir labai išradingai sukurtų keistų naujadarų, kurie netiktai praturtina poetinę kalbą, bet suteikia eilėms papildomo humoro.

Be abejo, Gustaičio eilėraščiuose nėra vien tiktai beveik iki tobulumo i: baigta humoristinio eilėraščio technika, yra juose taip pat gili literatūrinė ir gyvenimiškoji tiesa, kurios, viena kitą papildydamos ir išryškindamos, suteikia jiems tokį vienkartiškumą. Už tai visi tie, kurie Antano Gustaičio eilėse mato tik labai talentin gai ir šmaikščiai sueiliuotą humorą, dar nemato visos tos poezijos apimties. Gustaičio eilėraščiai, plakdami mūsų kasdienybę, atveria ją prieš mūsų akis visoj nemeluotoj nuogybėj. Skaitydami juos, skaitome savo likimo istoriją, tokią skaudžią ir tragišką, bet ir grimstančią kasdienybės dulkėse bei užmiršimo ir pertekliaus miglose, todėl ne tiktai vertą, bet ir būtiną atlaidaus, liūdno šypsnio (plg. eilėraštį Veiksniadienio ramybė, 47 p.). Tokiu liūdnu ir atlaidžiu Antano Gustaičio šypsniu ir baigsiu šias savo kelias pastabas apie vieną retų knygų mūsų rašto istorijoje.