"GRAŽINA" (opera) Spausdinti
Pirmoji originali lietuvių opera Čikagos scenoje

"Gražinos" pastatymas, sutapęs su Čikagos Lietuvių Operos dešimtmečiu, praėjo lyg tikra tautinė šventė. Iškilminga nuotaika viešpatavo tiek per premjerą, šeštadienį, gegužės 19, tiek ir per antrąjį sekmadienio spektaklį. Iš Čikagos bei kitų JAV ir Kanados kolonijų suvažiavę lietuviai pripildė didžiulius Čikagos Civic Opera rūmus.

Visų pirma — pats kūrinys. Jurgio Karnavičiaus "Gražinos" premjera Kauno teatre įvyko 1933 vasario 16. Buvo tai pirmoji lietuviškos kūrybos opera, parašyta nepriklausomybę atgavus. Po daugiau kaip 30 metų tiems patiems asmenims tą patį kūrinį beklausant, susidaro naujas įspūdis, nauja istorinė perspektyva; laikui bėgant, daug kas pasikeitė; pasikeitėme ir mes.
Savo laiku "Gražinos" pasirodymas Lietuvoje buvo susietas su tam tikromis kontraveršinėmis nuotaikomis. Prisiminkime ano laikotarpio atmosferą.

Valstybės teatras, o ypač opera užėmė dominuojančią vietą tuolaikinės Lietuvos muzikos gyvenime. Operos lygis buvo aukštas. Statant pasaulinius operinius šedevrus, vis buvo laukiama savosios operos. Pastangų ir paramos iš valdžios sferų netrūko. Pirmasis operos dirigentas, gabiai savo jaunystėje pasireiškęs kompozitorius J. Tallat-Kelpša buvo gavęs metams apmokamų atostogų operai parašyti; pagyvenęs daugiausia Italijoje, grįžo į savo pareigas Valstybės teatre, operos neparašęs. Panašiam tikslui vėliau gavo stipendiją Stasys Šimkus; ir jis praleido žymią laiko dalį Vakarų Europoje, besitobulindamas pas žymius muzikus; jis pristatė simfoninę poemą "Nemunas" — vertingą kūrinį, bet ne operą. Juozas Gruodis, talentingas naujesnės krypties kompozitorius, neseniai paskirtas Kauno konservatorijos direktoriumi, pasikalbėjime spaudai pareiškė, kad apkrovimas pamokomis bei administracijos pareigomis neduoda galimumo parašyti tokio didelio veikalo, kaip opera.

Jurgis Karnavičius buvo sulenkėjusios Babtų apylinkės (netoli Kauno) smulkus dvarininkas. Jo šeima, anksčiau sulenkėjusi, vėliau rusų caro tarnyboje priėmė stačiatikių tikybą ir įsijungė rusų kultūron. Jis pats mokslus ėjo Kaune, Vilniuje ir Petrapilyje. Namų kalba buvo rusų, gimtinės dvarelio apylinkėje — lenkų. Iš mažens mokėjo laisvai kalbėti angliškai, prancūziškai ir kiek blogiau vokiškai. Baigęs su pasižymėjimu Petrapilio konservatorijos kompozicijos skyrių, jis dar įsigijo diplomą iš dainavimo (balsą turėjo labai menką) ir pasimokė smuiko; be to, baigė ir Petrapilio universiteto teisių fakultetą. Paliktas Petrapilio konservatorijoj dėstytoju, jis įsigijo Petrapilyje tam tikrą vardą kaip gan naujoviškas kompozitorius, daugiausia kamerinės ir orkestro muzikos srityje; jo kūriniai buvo leidžiami rusų leidyklų; jų tarpe buvo keletas lietuviškomis temomis. Po revoliucijos, prieš grįždamas į Lietuvą, J. Karnavičius Petrapilyje buvo pasiekęs profesoriaus laipsnio. Lietuvoje, trūkstant kvalifikuotų mokytojų, jam buvo laikinai leista dėstyti teoretinius dalykus Kauno konservatorijoje rusų kalba. Nustatytu laiku lietuviškai neišmokus, naujas direktorius J. Gruodis jam paliko tik 6 pamokų minimumą, likusias atidavęs iš Leipcigo studijų grįžusiam kompozitoriui K. V. Banaičiui. J. Karnavičius tada įsijungė į Kauno operos orkestrą violistu. Jis greitu laiku išmoko laisvai ir taisyklingai, nors su akcentu kalbėti lietuviškai; su lietuviais, užkalbintas rusiškai, pereidavo į lietuvių kalbą. Išauklėtas, malonaus būdo, gerų, kiek rezervuotų manierų, J. Karnavičius įsigijo daug draugų Valstybės teatre; taip pat jis buvo dažnas svečias anglų ir prancūzų pasiuntinybėse ir Valstybės Prezidentūroje. Sumanęs rašyti operą, jis rado didelio pritarimo ir pagalbos teatralų sferose. K. Inčiūrai paruošus libretą, "Gražina" greitu tempu buvo pradėta kurti, artimame kontakte su žymiais teatro asmenimis, ypač K. Petrausku ir su pradėjusiu kilti jaunu dirigentu V. Marijošiumi.

Žinios apie ruošiamą operą lietuvių muzikų sferose buvo sutiktos su suprantamu nepasitenkinimu. J. Karnavičius nebuvo tada prigijęs prie lietuvių muzikų, tebebuvo laikomas kažkuo svetimu. Kad kaip tik iš jo buvo lemta susilaukti pirmosios lietuviškos operos, buvo prestižo smūgis kitiems mūsų pasižymėjusiems muzikams. "Gražina" tapo įvykusiu faktu. Įspūdis buvo didelis, bet nevieningas. Visuomenė džiaugėsi dėl paties fakto, gėrėjosi operoj gausiai įterptomis lietuviškomis melodijomis. Muzikai ieškojo ir rado kiek sunkoką, akademišką Petrapilio mokyklos naujovišką stilių; taip pat noriai jie ieškojo ir pabrėžė vieningumo stoką tarp liaudiškų elementų ir "tikrojo Karnavičiaus" stiliaus. Operos visumai buvo prikišamas ilgumas ir nuobodumas. Tose kritikose buvo tiesos, bet buvo ir suprantamo šališkumo. Taikydami tokį pat griežtą matą, galėtume rasti svetimos aplinkos įtakų pas Nauja-lį, Sasnauską, Kačanauską, net kai kur pas ankstyvąjį St. Šimkų . . .

Tolimesnis J. Karnavičiaus gyvenimo kelias pasibaigė pilnu laimėjimu. Po "Gražinos" pastatymo, Prezidentūros įsakymu jam buvo suteikta pilna pamokų norma konservatorijoje drauge su profesoriaus titulu. Jis išstojo iš operos orkestro ir pasiliko vien pedagogu; dėstė, suprantama, jau lietuviškai; buvo studentų mėgiamas, nes jo pamokos buvo įdomios ir turiningos. J. Karnavičiaus ryšiai su Valstybės teatru nenutrūko: 1937 buvo pastatyta jo antroji opera "Radvila Perkūnas". J. Karnavičius įėjo į lietuvių muzikų tarpą kaip žymi asmenybė; jo lojalumas Lietuvai ypač išryškėjo per pirmąją bolševikų okupaciją, kai jis neparodė nė mažiausio pataikavimo atėjūnams, pasilikęs su lietuvių visuomene. J. Karnavičius staigiai mirė 1941 Kalėdoms. Jo mirtis buvo pergyventa kaip tikras smūgis lietuvių tautai; jis buvo pasidaręs plačiai žinoma ir gerbiama asmenybė.

Kaip gi dabar, daugiau kaip po 30 metų, praskambėjo mūsų ausims J. Karnavičiaus muzika? Trumpai tariant — žymiai geriau, negu tada. Atrodo, kad savo laiku, Petrapilio aplinkoje "Jurij Karnovič" turėjo būti ypač vakarietiškai orientuotas kompozitorius. Įtampa tarp "vakariečių" ir "nacionalistų" ėjo per visą XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios rusų muzikos istoriją. "Vakariečių" tarpe žinomiausi vardai yra P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas, A. Skriabinas; "nacionalistų" tarpe — Musorgskis, A. Borodinas, N. Rimskis-Korsakovas. J. Karnavičiaus muzikoje, jei kur ir pasijaučia Musorgskio ar Rimskio-Korsakovo atgarsiai, tai tikrai nuostabiai mažai; šalia to, pasitaiko ir visai vakarietiški R. Wagnerio ar C. Francko atgarsiai. Apsčiai pavartotos lietuvių liaudies dainų melodijos, jų tarpe labai populiarios, kaip "Siuntė mane motinėlė" operos uvertiūroje, arba "Močiutė mane barė". Ši savo stiliumi pirmo veiksmo chore išsiskiria iš likusios muzikos, bet mūsų dabartinėms ausims šis stilistinis margumas kažkaip mažiau tejaučiamas. Justi tvirta kompozicinė technika, formos pajautimas ir tam tikras individualus stilius, ypač harmonijoje, kurios naujoviškumas atitinka maždaug vėlyvąjį Wagnerį (išlaikant gerokai skirtingą harmoniškų spalvų charakterį). Melodijos dovana nėra per didelė; chorinės dalys stipresnės už solistines. Nors justi sugebėjimo rašyti operas, bet J. Karnavičiaus kūrybinė asmenybė, atrodo, labiau linkusi prie absoliutinės ir instrumentinės, negu sceniškos muzikos.

Pirmutinė "Gražinos" versija buvo penkių veiksmų, su keturiomis pertraukomis. Įdomiausias buvo pirmas ir paskutinis veiksmas; viduryje buvo viena dalis užpildyta vien Wagnerį primenančia muzikine deklamacija, kuri buvo silpniausia ir nuobodžiausia. Gražiausias yra paskutinis, daugiausia chorinis paveikslas — laidotuvių scena, kur gausiai panaudoti raudų motyvai sutapo su minoriškai kietoku J. Karnavičiaus stiliumi. Po poros metų, "Gražiną" išėmus iš Kauno teatro repertuaro, jos autorius, drauge su jau iškilusiu dirigentu V. Marijošiumi, šią operą perdirbo. Buvo išmestas jau minėtas rečitatyvinis paveikslas, jo esmingiausias dalis įterpiant kitur; buvo padaryta ir daugiau smulkių sutrumpinimų. Naujoji "Gražinos" versija, pastatyta 1939, nustebino savo pakilusiu manišku lygiu ir užbaigtesne visuma: pašalinus blankesnių epizodų balastą, skaidriau iškilo operos vertingesni momentai. Deja, nauju pavidalu opera praėjo vos keletą kartų: jos neleido statyti nei rusai, nei vokiečiai; ji buvo leista, rusams sugrįžus.

Dabar, iš istorinės perspektyvos žvelgiant, "Gražina" atrodė visai gera opera, maždaug prilygstanti daugeliui antraeilių, į pasaulinių repertuarų įėjusių šios rūšies kūrinių. Joje nėra didelių progų pasireikšti solistams, bet kartu ji yra pakankamai vokališka; ji nėra perdaug sceniška, bet nėra ir pernelyg statiška. K. Inčiūros libreto fabula per paprasta, charakterių parodymas bei dramatiški sugretinimai galėtų būti ryškesni. Pačios Gražinos vaidmuo nepakankamai iškeltas, lyg epizodinis. Įtikinamas "Gražinos" sceniškas apipavidalinimas nėra lengvas, ypač režisūros žvilgiu.

"Gražiną" bestatant, Čikagos Lietuvių Operos vadovybė atsidūrė prieš žymiai didesnį uždavinį, negu iki šiolei, statant pasaulinio repertuaro žymiąsias operas. Reikėjo išspręsti visą eilę problemų. Visų pirma: iš Lietuvos buvo gauta originali, vad. trigubo sąstato (po tris medinius pučiamuosius) partitūra, reikalaujanti bent 60 orkestrantų minimumo. Būtų reikėję ją visą perorkestruoti mažesniam sąstatui, norint operą statyti įprastoje Marijos aukštesniosios mokyklos salėje; arba — pasisamdyti Civic Opera rūmus su pilnu orkestru, pasitenkinant vienu ar dviem spektakliais. Buvo apsispręsta už didžiąją salų ir už du spektaklius. Tai buvo tam tikra rizika vien dėl salės didumo: pernykštė "Traviata" per 5 vaidinimus surinko 6000 žiūrovų; du Civic Opera salės spektakliai išpardavus pareikalautų 7000 lankytojų.

Orkestro balsus reikėjo iš naujo parašyti. Bijant klaidų naujai pagamintuose balsuose, buvo apsispręsta net už keturias orkestrines repeticijas. Tai, atrodo, buvo kiek perdėta: balsuose klaidų beveik nebuvo: K. Skaisgirio, komp. D. Lapinsko, K. Gutausko ir J. Kreivėno atliktas darbas buvo tikslus; greičiausia būtų užtekę ir trijų repeticijų.

Kostiumai buvo iš dalies išnuomuoti, iš dalies dailininkės B. Jameikienės suprojektuoti; jie buvo kiek margoki, bet aplamai patenkinami. Dailininko V. O. Virkau dekoracijos buvo kiek naujoviškai simbolinės: jos netrukdė bendro vaizdo, tačiau netrūko nuomonių, kad su ne blogesniais rezultatais galima būtų buvę išsinuomoti įvairių viduramžio laikotarpio scenovaizdžių, kurie neprieštarautų mums tiksliai nežinomai XIV a. Lietuvos aplinkai.

Režisūroj susidurta su didesniais uždaviniais, negu iki šiol. Praeituose pastatymuose buvo veikiama mažesnėse scenose su mažesniu skaičium žmonių ir, kas svarbiausia, buvo statomos operos, kurių scenovaizdžio trafaretas jau buvo žinomas. Režisūra nebūdavo stipri mūsų operos sambūryje. K. Oželis atlikdavo paruošiamąjį darbą, jo pradmenys vėliau gan žymiai būdavo keičiami dirigento A. Kučiūno, kuriam buvo žinomi Kauno, Dresdeno ir Čikagos Lyric Opera teatruose matytų ir padėtų ruošti operų scenovaizdžiai. Šį kartą Kaune statytoji "Gražina" buvo užmiršta; reikėjo kurti iš naujo. Sceninių repeticijų aplamai nebuvo daug; dirigentas A. Kučiūnas, išsikėlęs į Seattle, Wash., universitetą, tik paskutiniąsias keletą savaičių buvo atvykęs Čikagon galutiniam paruošimui.

Gautas scenovaizdis buvo įspūdingas plačia scena, didele žmonių minia, tačiau choro veiksmuose buvo mažiau koordinuotumo, negu praeituose pastatymuose. Čia galime paminėti kai kuriuos ryškesnius pavyzdžius. Pirmame veiksme, pokylio metu, choras rodė per mažai gyvumo; pati Gražina buvo pasodinta taip, kad jos reikėjo ilgokai ieškoti scenoje, nors jai reikėjo būti iškilmių centru. Kai kurių priekaištų iš publikos buvo dėl choristų "nekariško" žygiavimo į mūšį. Tiesa, J. Karnavičiaus čia pavartota lyriška liaudies melodija ir Kaune savo laiku buvo nepalankiai komentuojama dėl jos "nekaringumo". Melodijos pobūdis netiko ritminiam žygiavimui, be to, žygiavimas "į koją" vargu ar buvo žinomas XIV a. lietuvių kareiviams. Tačiau vis dėlto būtų buvę galima atkreipti dėmesį į atskirų kareivių tiesesnę laikyseną ir energingesnį žingsnį. Baigiamajame paveiksle choras patenkinamai reagavo į netikėtą gyvo Liutauro atsiradimą, bet operos gale, kai Liutauras šoka į laužą savo išdavimui išpirkti, žmonių masė scenoje žiūrėjo vien į dirigentą, lyg nesidomėdama tuo įvykiu. Paveikslas, kai Gražina, persirengusi Liutauru, išveda kareivius į mūšį prieš kryžiuočius, yra ypač sunkus natūraliai surežisuoti; nepaisant įspūdingų chorinių momentų, čia abiejuose spektakliuose jautėsi improvizuotumo. Baletas, iš dalies lietuvių jėgų, iš dalies samdytas (choreografas — Simas Valbasis), kai kur įnešė įdomaus paįvairinimo, ypač charakteringų šokių srityje; klasikinio stiliaus baleto solo (V. Karosaitė), nors ir gerai atliktas, netiko laikotarpio dvasiai.

Choristų spektaklio programoje buvo pažymėta per 90; juos sudarė reguliarūs Čikagos Lietuvių Operos choro dalyviai, papildyti dar Alice Stephens moterų ansamblio, "Aidutės" ir "Tėviškės" evangelikų liut. parapijos choro narėmis. Chorai, aplamai paėmus, buvo įspūdingi, gerai išmokyti, tačiau bendras skambesys nebuvo to lygio, kurį buvo tekę girdėti per Verdi "Requiem" pastatymą McCormick salėje. Didelė Civic Operos patalpa bus paskatinusi choristus kai kur forsuoti, tai vietomis atsiliepė į intonacijos grynumą; šiaip intonacija nebuvo bloga. Pirmame spektaklyje antrojo veiksmo vyrų choro scenoje buvo ritminių netikslumų; tai sumažėjo antrame vaidinime.

Čikagos operos orkestras nesudaro pastovaus, pagal metinį kontraktą dirbančio vieneto: jis yra samdomas atskirais atvejais, ir jo sąstatas nėra visuomet tas pats. Šį kartą sudarytas per 70 asmenų sambūris buvo geras, net geresnis, negu tas, kuris paprastai dalyvauja Lyric Opera sezonuose. Orkestrai grojo sklandžiai, rūpestingai, bet. . . kiek per garsiai. Civic Opera rūmai turi tam tikrą akustikos defektą, kad orkestras nėra pakankamai paslėptas "duobėje" ir kiek per daug rezonuoja į salę. Lyric Opera sezono metu pasitaikė spektaklių, kuriuos diriguoja tik paskutiniuoju momentu atvykęs dirigentas iš Europos, jo asistentams viską paruošus. Tuo atveju dažnokai orkestras dengdavo dainininkus tirščiau orkestruotose operose. Antra vertus, girdėjome spektaklių ir   su   puikiai   išbalansuota   dinamika.   "Gražiną" ruošiant, buvo keturios orkestrinės repeticijos. Tokiu atveju galėjome laukti didesnio dinaminio išlyginimo, ypač solistinėse vietose; kai kur orkestras slopindavo net ir stipresnių balsų dainininkus. Atrodo, kad į šią problemą nebuvo atkreipta dėmesio iš dirigento pusės. Šiaip dirigentas A. Kučiūnas buvo operą tvirtai išmokęs, vedė ją tiksliai, profesinio dirigento sklandumu ir visumoj gan greitais tempais. Gal būt, čia turėjo reikšmės noras veikalą baigti muzikų unijos nustatytu trijų valandų terminu, išvengiant antvalandžių (operos abu spektakliai truko 3 vai. be kelių minučių). Gal čia buvo atsitiktinumo: turint tokių didelių išlaidų, kaip šiame pastatyme, nebūtų reikalo dirigentui savo tempuose atsižvelgti į "unijos laiką". Vis dėlto buvo įspūdžio, kad J. Karnavičiaus muzika būtų laimėjusi, jei būtų daugiau įsigilinimo į detales, ieškant ir iškeliant spalvingus momentus, kurių netrūksta puikiai orkestruotoje partitūroje. Nepaneigdami A. Kučiūno profesinio lygio, kaip operos dirigento ir šiame pastatyme, konstatuokime, kad jo paliktas įspūdis buvusiuose pastatymuose, ypač "Aidoje", "Trubadūre" ar Verdi "Requiem" buvo stipresnis.

Pagaliau prieikime prie to, nuo ko paprastai pradedamas operos pastatymų įvertinimas — prie solistų. Šį kartą yra priežasčių, dėl ko solistai atsidūrė ne pirmoje vietoje. Rūpėjo pats kūrinys: neoficialiais keliais iš Lietuvos pašto siuntiniais atkeliavusi, lietuviškos kūrybos opera, pirmą kart girdima Amerikoje; įdomu buvo, kaip ji mums praskambės po taip ilgos pertraukos. Įdomu buvo, kad Čikagos Lietuvių Opera atsidūrė prieš neįprasto dydžio uždavinį: koks buvo jo sprendimas? Pagaliau, suprantama, taip pat svarbu ir įdomu yra solistai, svarbiųjų operos vaidmenų atlikėjai.


Čikagos Lietuvių Operos valdyba, solistai ir kt. bendradarbiai, nutarę statyti J. Karnavičiaus operą "Gražiną". Sėdi iš kairės V. Radžius (nuo jsisteigimo dešimtį metų pirmininkavęs operos valdybai ligi šių metų vasaros), St. Baras, M. Monkienė, A. Kučiūnas, A. Stephens ir Alf. Gečas; stovi — V. Juška (dabartinis pirm.), A. Brazis, R. Smolinskienė, J. Vaznelis, D. Stankaitytė, Alb. Smolinskas, Br. Mačiukevičius ir Al. Rukuiža.

Kaip minėjome, "Gražina" nėra pirmiausia "solistinė" opera. Tiek kompozitoriaus individualybė, tiek ir libreto ypatybės padarė, kad chorinė ir grynai muzikinė pusė "Gražinoje" yra stipresnė, negu dainininkų partijos. Ir titulinės rolės — pačios Gražinos vaidmuo nėra tiek ryškus, viską apie save centralizuojanjantis, kaip tai turėtų būti pagal operos pavadinimą. Stipriausias vaidmuo, su įspūdingiausia vokaline dalimi ir aiškiau apibrėžtu scenišku charakteriu yra Liutauras, kurį Kaune dainavo Kipras Petrauskas. Mūsų pastatyme ši rolė atiteko Stasiui Barui. Jis davė įtikinantį scenišką vaidmenį, ir jo balsas visur prasiveržė pro orkestrą. Premjeroje St. Baro vokalas nebuvo pilnoje formoje (jis kiek negalavęs); antrame vaidinime jis buvo žymiai stipresnis; kai kur gal buvo forsavimo, davusio vieną kitą neintonuotą gaidą, bet visumos įspūdis buvo stiprus.

Gražinu turėjome dvi, kurių gal nė viena nebuvo pilnai tinkama šiai savotiškai rolei: ji buvo rašyta ir puikiai tiko VI. Grigaitienei (stipriam dramatiniam sopranui), kuri, be to, buvo lygaus ūgio ir panašios figūros su Kipru Petrausku. Gražinos nebylis vaidmuo antrame veiksme, kai ji apsirengusi Liutauro šarvais, neatpažinta, veda lietuvių karius prieš kryžiuočius, būdavo dėl to įtikinamai pravestas Kauno operos scenoje; šiaip šis momentas turi savyje grynai sceniškų pavojų. Gražinos rolė turi gražių vokalinių pastraipų, tačiau jos charakteris libretisto sukurtas kiek epizodiškai ir nėra lengvas įtikinamai iškelti.

Premjerai buvo angažuota Gražinos rolei Lilija Šukytė, New Yorko Metropolitan operos teatro narė. Jos pernykštis pasirodymas Čikagos Lietuvių Operos scenoje (Violeta "Traviatoje") padarė nepaprasto įspūdžio; ji įstengė aplink save sutelkti visos operos veiksmo dėmesį. "Gražinos" rolė reikalauja diametrališkai priešingų ypatybių, negu "Traviatos" Violeta, tačiau pernykštis pasisekimas ir noras pritraukti daugiau publikos brangiai kainuojančiam pastatymui, atrodo, bus nulėmęs L. Šukytės pakvietimą.

Šių metų spektaklio scenos tikrovė parodė, kad jos nereikėjo kviesti, o jai nereikėjo priimti pakvietimo. Pamatėme pavyzdį, kad ryškus talentas, tiek vaidybinis, tiek muzikinis, kartais negali nugalėti organiško netinkamumo tam tikrai rolei. L. Šukytės atvaizduotoje Gražinoje buvo tikrai gražių vokalinių momentų, lyrinėse vietose ji kai kur įtikino ir vaidybiškai, tačiau jos švelnus lyrinis sopranas, jos kiek trapi, rafinuota, kartais melancholiška, kartais žaisminga asmenybė kažkaip nerado sąlyčio su "geležinio pasiryžimo" moters tipu, kuri karžygio šarvais apsirengusi veda karius į mirtingą mūšį. Kartais, trūkstant išorinių duomenų, atsiranda pas aktorių kažkoks išorinis įsigyvenimas, įvyksta lyg transformacija, pagimdanti naują asmenybę. Gaila pripažinti, kad ir to nebuvo: pirmame veiksme L. Šukytė atrodė dramatiškose vietose ne tiek pasiryžusi, kiek užsigavusi, antrame — šarvuose — kiek pasimetusi jauna mergaitė.

Danutė Stankaitytė gal irgi nebuvo ideali Gražina (ypač prisimenant VI. Grigaitienę), tačiau jos duotas vaidmuo bent neprieštaravo rolės uždaviniui, o kai kur net įtikino savo gyvenimiškumu ir paprastumu. Buvo tai energinga lietuvė moteris, pasiryžusi tam tikram uždaviniui. Jos balso duomenys šiai rolei iš esmės tiko; viduriniam registre kai kur orkestras ją dengė, bet "arioso" vietose buvo gražaus dainavimo. Persirengimo scenoje D. Stankaitytė neatrodė "trapi", bet vis dėlto gana moteriška. Abiem Gražinom pakenkė šioje scenoje viena sceniškai negailestinga smulkmena — šarvas atdaru smakru; tuo tarpu Liutauras buvo nugrimuotas su ilgoka barzda. Šį, berods, nereikšmingą faktą gan plačiai pastebėjo publika.

Algirdui Braziui teko reikšmingesnė karo vado Rimvydo rolė; ji nebuvo jam perdaug dėkinga — atrodė kiek per žema jo balsui. Rimvydas ir pagal libretą ir pagal rolės atlikimą išėjo daugiau geraširdis, taurus, negu karingas. A. Brazis buvo gerai pasiruošęs ir pasiimtą vaidmenį atliko gerai, vis dėlto nepasiekdamas ryškumo.

Vokališku atžvilgiu abiejuose spektakliuose išėjo laimėtoja prieš stiproką orkestrą Daiva Mongirdaitė, nedidelėje bajoraitės Ramunės rolėje. Jos nedidelio masto lyrinė koloratūra, girdėta pernai "Traviatoje" Violetos vaidmenyje, gerai "nešė" didžiulėje salėje ir padarė šią epizodinę rolę reikšmingesne, negu ji turėtų būti pagal operos eigą. Simpatingą partnerį D. Mongirdaitei sudarė lenkų tenoras S. Wicik, Naugarduko pasiuntinio Jaunučio rolėje; mūsų publika jį pažįsta iš pernykščio pasirodymo (Alfredas "Traviatoje"). St. Wiciko lietuvių kalba (kurios jis šiaip nemoka) šįmet skambėjo taisyklingesne tarsena, kaip pernai.

Jonui Vazneliui teko jo balsui ypač tinkama vyriausio Krivio rolė. Jis ją atliko nuotaikingai, gražiu bei canto. Pirmame spektaklyje jo paliktas įspūdis kiek nukentėjo dėl per tolimo atsistojimo (čia irgi režisūros atsakomybė); antrame vaidinime išėjęs arčiau avanscenos, jis buvo geriau girdimas.

Pirmo veiksmo epizodinei juokdario rolei buvo pakviestas pasižymėjęs New Yorko City Opera ir koncertų solistas, Amerikoje gimęs lietuvis Arnoldas Voketaitis. Turėdamas ryškų vaidybinį gabumą charakteringoms rolėms, jis šį nedidelį vaidmenį padarė žymiai reikšmingesniu, dažnai kreipdamas į save dėmesį baleto sąskaiton, kuris šoko tuo pačiu metu. A. Voketaičiui galima būtų prikišti tam tikrą pervaidinimą ir kiek perdėtai aptemptą kostiumą, vargu ar tikusį "Gražinoje" vaizduojamam laikotarpiui.

Trijų vaidilų rolėse pasirodė Julius Savrimavičius, Vaclovas Momkus ir Bronius Mačiukevičius; savo kuklesnių vokalinių galimumų ribose jie buvo rūpestingai pasiruošę ir paskirtą uždavinį atliko patenkinamai. Didelėje choristų minioje jie kažkaip nebuvo režisūros pakankamai iškelti kaip žymūs, senovės lietuvių gerbiami asmenys. Nedidelėje raudotojos rolėje išgirdome Genovaitę Mažeikienę.

Praėjus abiems "Gražinos" spektakliams iškilmingo tautinio įvykio nuotaika, prasidėjo blaivesnis ir kritiškesnis naujo pastatymo vertinimas. Daug buvo entuziastingai patenkintų, bet atsirado ir kritiškų bei nusivylusių balsų, tiek pačia opera, tiek jos pastatymu. Nusiminimo ir kritikos sukėlė žinia, kad "Gražina" davė keliolika tūkstančių deficito. Iš visuomenės pasigirdo balsų: ar ne per daug plačiai užsimota? Ar reikėjo eiti į Civic Opera rūmus? Ar reikėjo kviesti tiek daug solistų, kurių tarpe profesinės jėgos privalėjo būti atitinkamai apmokamos? Priekaištų susilaukė ir režisūra.

Atskirai paėmus, dauguma šių priekaištų yra suprantami ir teisingi. Gal būt, tikrai per plačiai buvo užsimota. Vargu ar buvo reikalinga tiek daug stygininkų orkestre: pirmųjų smuikų buvo 12, violončelių — 6. Operai palydėti gal užtektų pirmųjų — maksimum dešimt, čello — keturių. Ta proga reikia vis dėlto priminti, kad gausesni stygininkai neminkština, o kietina bendrą orkestro skambesį; pasamdžius mažiau stygininkų, juo labiau iškiltų pučiamųjų persvaros nuslopinimo problema. Gal kiek per daug buvo prikviesta solistų, gal kiek per plati buvo reklama. Tačiau, šio krašto sąlygomis vykdant platų uždavinį ir norint susilaukti pasisekimo, kartais reikalingas platus užsimojimas; sunku tiksliai numatyti to užsimojimo palankiausią mastą. Vargu ar galima duoti tikrą atsakymą, kas būtų buvę geriau: ar atsisakyti nuo puikiai orkestruoto J. Karnavičiaus pilno orkestro, visą didžiulę partitūrą perorkestruoti sumažintam sąstatui ir operą suvaidinti daugiau kartų lietuviškos apylinkės kuklesnėje salėje, ar pasirinkti Civic Opera rūmus su dviem spektakliais, kaip buvo apsispręsta.

Dėl paties veikalo. Mūsų publika buvo ištroškusi savosios operos. Girdėjus pasaulinius operų šedevrus mūsų scenoje, išbandytus viso pasaulio teatruose, kurie ir menkiau pastatyti duoda garantuotą pasisekimą, iš lietuviškos operos buvo laukiama kažko dar įspūdingesnio.

Toks nusiteikimas buvo psichologiškai suprantamas, tačiau pagal faktinę padėtį nepateisinamas. "Gražina" visomis savo anksčiau išdėstytomis savybėmis nepriklauso prie pasaulinių, viską nugalinčių šedevrų. Prie tokių šedevrų nepriklauso ir daugelis tautinio pobūdžio latvių, suomių, jugoslavų, rumunų ar kitų mažesnių tautų operų, kurios vis dėlto yra noriai, kartais net entuziastingai priimamos savo kraštuose, o kartais ribotu mastu pasiekia ir kaimyninių kraštų operos teatrus. Viso pasaulio mastu prasiveržė keletas rusų tautinių operų, iš mažesnių tautų čekų B. Smetanos "Parduotoji nuotaka" yra pasaulinė repertuarinė opera, dvi kitos, naujoviškesnės I. Janačeko "Jenufa" ir J. Weinbergerio "Janko Dudak" taip pat gan plačiai praėjo. Lenkų S. Moniuszkos "Halka" labai ribotu mastu pasirodė už savo tėvynės ribų.

"Gražina", jos libretą kiek pagyvinus ir išryškinus, galėtų neblogai konkuruoti su daugeliu tautinių operų. Tai tikrai nėra bloga opera. Tačiau tam tikra mūsų publikos dalis, mėgstanti aiškių melodiškų kontūrų operas, kaip pvz. pernykštė "Traviata", vargu ar būtų patenkinta "Gražina", nors ir be priekaištų pastatyta ir surežisuota. "Gražina" vis dėlto yra paveikta VVagnerio "muzikinės dramos" principo, joje gausu muzikinės deklamacijos ir, palyginamai, ne daug aiškių arijų ar duetų. Nusivylimo kėlė ir pačios Gražinos rolė; čia, kaip minėta, yra tikrai šios operos libreto silpnoji pusė — nepakankamas titulinio vaidmens iškėlimas.

Dėl "Gražinos" pasirinkimo: esamomis sąlygomis jis gal buvo tikslingiausias. A. Račiūno "Trys talismanai" po karo dingo, o tos pačios muzikos dideli gabalai kažkokiu būdu atsidūrė naujoje operoj "Marytė", kurioje vaizduojama komunistinė, vokiečių sušaudyta partizanė ... St. Šimkaus "Pagirėnų" klavyras yra Čikagoje pas jo sūnų Algį Šimkų; partitūra greičiausia panašiais keliais, kaip ""Gražina", galėtų būti gauta iš Lietuvos. Bet "Pagirėnai" yra gan sunki opera, su vėlyvajai St. Šimkaus kūrybai tipinga gan rafinuota ir komplikuota muzikine struktūra. Ši opera, šalia puikių chorų, solistų partijose irgi žymia dalimi paremta muzikine deklamacija. "Pagirėnų" pastatymas būtų žymiai sunkesnis, negu "Gražinos". Sovietinėj okupacijoj parašytų operų pastatymas sukeltų esminių politinių kontraversijų. Pagal savo siužetą, tik V. Klovos" "Pilėnai", kiek pataisius, būtų mums priimtini; tačiau, tarkime atvirai, nepaisant gražių lietuviškų chorų ir bendro nuoširdaus melodingumo, V. Klovos muzika yra nepalyginamai rusiškesnė už J. Karnavičiaus.

Įdomu, kad nusivylimą "Gražina" daugiau reiškė eiliniai klausytojai, negu muzikai; šie paskutinieji išsinešė nelauktai gero įspūdžio iš J. Karnavičiaus muzikos rimto lygio ir kartu įvertino milžinišką Čikagos Lietuvių Operos užsimojimą. Nepaisant visų aukščiau išdėstytų priekaištų, buvo įvykdyta kažkas imponuojančio. Amerikiečių didžioji spauda, kaip paprastai, neatkreipė dėmesio į nacionalinio pobūdžio spektaklį, bet Čikagos muzikų tarpe sklinda žinios apie "great Lithuanian opera performance" Civic Opera rūmuose. Labai šiltai apie "Gražiną" atsiliepė Čikagos lenkų dienraštis. Įdomi buvo nuomonė vienos viešnios iš Lietuvos, mačiusios "Gražiną" po karo Vilniaus teatre: "Argi mes galime mūsų kukliomis jėgomis konkuruoti su Čikaga? Ten buvo kuklu ir nuobodu, o čia buvo didinga" . . . Kitas laiškas iš Vilniaus (rašo muzikas): "Jūs dabar statote "Gražiną"; pas mus ėjo — buvo nuobodu; dabar, matyt Jūsų pavyzdžiu, stato Kaunas". Komentarai būtų tokie: Vilniaus nedidelis operos teatras pasižymi labai maža scena; operos choro esą tik 16 žmonių; masinių scenų operos ten vargu ar gali būti efektingai pastatytos; "Gražina", po karo atnaujinta, ėjo kurį laiką ir, matyt, tikrai nebuvo gerai pastatyta. Kauno pastatymas nepriklausomoje Lietuvoje, mažame teatre, su gan didele sukama scena (ko nėra Čikagoje) su horizontu ir kitais gerais mechaniniais įrengimais, buvo, kiek prisimename, įspūdingas, su gražiomis dekoracijomis ir rūpestinga režisūra.

Susilaukus pirmosios originalios lietuvių operos Čikagoje ir kartu paminėjus Čikagos Lietuvių Operos dešimtmetį, galime visu rimtumu paklausti, kas gi toliau? Šiuo metu Čikagos Lietuvių Opera pergyvena rimtą meniškos vadovybės krizę. A. Kučiūnas, per dešimtį metų geležine ranka vedęs šį sambūrį akademiško profesionalizmo keliu, išsikėlė iš Čikagos — trims metams pasirašė sutartį su Seattle, Wash., universiteto muzikos departamentu, kaip operos ir orkestro klasės vadovas. Šiais metais jam buvo suteikta papildomų atostogų "ankstyvesniems įsipareigojimams atlikti"; dėl to jis galėjo du kartus po mėnesį išbūti Čikagoje, ruošdamas ir galop pradiriguodamas "Gražiną". Tų sąlygų nebebus kitais metais: jis tegalėtų atvykti savaitgaliais ar trumpam laikui prieš spektaklį. Visas paruošimo darbas turėtų būti atliktas vietinėmis jėgomis. Šiame sezone tokio viską paruošiančio "dirigento - asistento" pareigas atliko kompozitorius D. Lapinskas, dirbęs panašiose pareigose 8 metus Stuttgarto miesto operoje. Ar jam bus įdomu pasilikti toliau šiose "dirigento - asistento" pareigose, ar jis pretenduotų į ligšiolinę A. Kučiūno poziciją su įsipareigojimu paruošti ir statyti pasaulines ar eventualiai lietuviškos kūrybos operas. D. Lapinskas yra gan radikaliai naujoviškas kompozitorius, per Jaunimo kongresą sukūręs ir pastatęs savo vieno veiksmo operą "Lokys". Ar jam bus įdomu savo energiją skirti ne savo kūrybos operoms ir ar jis sugebėtų įnešti į tą darbą tą dogmatišką griežtumą ir tikslumą, kuriuo pasižymėjo A. Kučiūnas? Antra vertus, Čikagoje atlikus naujos operos pastatymo paruošimą (su D. Lapinsku ar be jo), galutinam apipavidalinimui ir pravedimui gali atsirasti, šalia A. Kučiūno, ir kitų kandidatų: gali būti kreiptasi į mūrų iš Lietuvos žinomus profesinius dirigentus — V. Marijošių, profesoriaujantį Hartfordo konservatorijoje, ar J. Kačinską, dirbantį irgi savo srityje Bostone.

Šalia vadovybės krizės, yra ir repertuarinių problemų. Nors ir daug vargo buvo su "Gražinos" pastatymu, vis dėlto lietuviškas sambūris negali išvengti pareigos ir toliau pastatyti vieną kitą lietuviškos kūrybos veikalą. Vieną tokį turime: tai vienintelė Amerikoje parašyta ir tikrai užbaigta ir net orkestruota opera — J. Gaidelio "Dana" (pagal St. Santvaro libretą). Su šiuo kūriniu straipsnio autoriui yra tekę susipažinti. Tai muzikiniu atžvilgiu vertingas kūrinys, dalinai naujoviško, dalinai voka-liškai melodingo, dalinai jaukiai folklorinio stiliaus. Veiksmas vyksta tremtinių stovykloje; tai kai kam nepatinka, bet tai nėra vertės sprendimas. J. Gaidelio "Dana" yra konkretus faktas, stovįs prieš Čikagos Lietuvių Operos valdybą. Vargu ar būtų galimumo šią operą pastatyti tuojau kitame sezone. Bet "Dana" turės išeiti į viešumą artimoje ateityje. To reikalauja lietuviška pareiga, kuri, kaip gavome patirti, nėra svetima Čikagos Lietuvių Operos vadovams.

Šių metų šio sambūrio valdybos sąstatas, vykdęs "Gražinos" pastatymo žygdarbį, buvo: Vytautas Radžius — pirmininkas; M. Momkie-nė, K. Skaisgirys, G. Kazėnas ir Br. Mačiukevičius — vicepirmininkai; R. Smolinskienė — sekretorė, Ant. Grina — iždininkas. Nuoširdus lietuviškas ačiū valdybai, darbštiems ir pasišventusiems choristams, kitiems talkininkams, o taip pat ir tautiečiams Lietuvoje, kurie parūpino "Gražinos" partitūros ir klavyro fotokopijas.

Kai įsikūrė Čikagos Lietuvių Opera, neatrodė, kad ji išsilaikys dešimtį metų. Šis sambūris, nuostabiai gajus, tikslus ir pareigingas, drąsiai įkėlė koją į antrąjį dešimtmetį. Kaip atrodo, jis sėkmingai žygiuos ir toliau. Dešimtmetį minint, į sceną išėjo pirmoji lietuviška opera. Linkėkime ir šioje srityje sėkmingų naujų laimėjimų.