GRASS LIETUVIŠKŲ MOTYVŲ ŠEŠĖLYJE Spausdinti
Iš Gūnter Grasso romanų Die Blechtrommel (1959), Hundejahre (1963) ir iš noveletės Katz und Maus (1961) galima pakankamai gerai sudėti jo gyvenimo mozaiką, kurios pažinimas padeda ir jo kūrinius suprasti. Gūnter Grass yra gimęs 1927.X.16 Dancige. Sulaukęs septyniolikos metų, jis buvo paimtas į vokiečių kariuomenę, kur buvo sužeistas ir pagaliau pateko į amerikiečių nelaisvę. Po karo (1946) grįžo į fiziškai ir dvasiškai sugriautą Vokietiją. Jo paties tėviškė, Dancigas, atiteko lenkų valdžiai. Su palaužta dvasia jis pradžioje dirbo potašo kasykloje, džiazo klube (O Susanna, 1960) ir akmenų skaldykloje. 1949 Düsseldorfo meno akademijoj pradėjo skulptūros ir grafikos studija.s (Greisdreieck, 1960). Günther Grass dar domisi baletu (Stoffreste, 1958) ir dramaturgija (Onkel, Onkel, 1957; Noch zehn Minuten bis Buffalo, 1957; Hochwasser, 1957. 1963; Goldmäulchen, 1964).

1956 išleidęs lyrikos rinkinį Die Vorzüge der Windhühner, Grass su šeima buvo išvažiavęs į Paryžių, šiame europinės kultūros metropolyje jis baigė ir savo romaną Die Blechtrommel, susilaukusį pasaulinio atgarsio. Grįžęs iš Prancūzijos, apsigyveno Vakarų Berlyne, iš kur ir šiomis dienomis išgirstame jo ne tik literatūrinių, bet ir politinių idėjų proklamacijas. (Politiškai jis yra socialdemokratų veikėjas ir kalbėtojas. Buvo spaudoj, kad jis rašąs kalbas ir W. Brandtui).

Mums įdomu, kad Gūnter Grasso prozoj ir ypač jo romane Hundejahre sutinkame lietuviškų motyvų, kurie atsispindi mūsų mitologijos, istorijos, lietuviškų vardų pavidalu. Pirmoje Hundejahre dalyje, pavadintoj "Rytinės pamainos", prisimenama ta lietuvių istorinė era, kurioje Kęstutis (Kynstute) ir Vytautas (Witold) drebino kryžiuočių rankas. Gūnter Grass pasirenka tą Rytprūsiams svarbų periodą išryškinti pirmą ir tragišką vokiečių bandymą veržtis į Rytus. Fantazijos rūke įpintame pasakojime, liečiančiame dvylika begalvių vienuolių ir kryžiuočių riterių, ryškiai iškyla tas vokiečių "grotesque - national" protavimas su jo pavojais žmonijos istorijai. Čia randame ir įdomių paralelių antram pasauliniam karui, jo kaltininkams ir jo ugnies pripildytai pabaigai.

Įtraukdamas mūsų mitologiją, rašytojas remiasi daugiau senųjų prūsų negu lietuvių mitologiniais įvaizdžiais. Perkūno (Perkunos), Pikulo (Pikollos) ir Patrimpo (Potrimpos) alegoriniai paveikslai terpiasi J romano krikščionišką aplinką ir primena, kad baltų pagoniška mitologija lieka gyva Rytprūsių dvasinio charakterio dalis. Tuo būdu Grass atvirai jungiasi prie daugumos Rytprūsių rašytojų, kaip Ernst Wiecherta ar Agnes Miegel, kurių kūryboj taip pat iškyla senoji baltų mitologija. Taip pat įdomu pastebėti, kad autorius, ištikimas Rytprūsių sūnus, baltų mitologijos figūras lygiomis stato toje pačioje aukštumoje, kaip germanų Wotana ar graikų Zeusą.

Hundejahre romanas, kaip jau antraštė rodo, simboliškai vaizduoja šunų šeimyną. Jos kilmės istorija savyje slepia vieną iš pagrindinių romano idėjinių branduolių. Walter Matern žodžiai romane sutraukia mums lyg amžiną šių šunų genealoginį procesą: "O šuniški metai, kandą viens kitam į uodegas! Pradžioje buvo lietuvių vilkė. Ji buvo suartinta su vilkiniu šuniu. šio nenatūralaus akto produktas buvo šuo, kurio vardo nėra jokiame kilmės dokumente. Ir jis, tas bevardis, buvo Perkūno tėvas. Ir Perkūnas buvo Sentos tėvas"... Toliau pats autorius tęsia šią keistą šunų šeimos liniją: iš Sentos ir Pluto gimė Harras, iš Harro ir Theklos gimė Princas. Paskutinysis šuo palieka gilų pėdsaką ne tik vokiečių, bet ir pasaulinės istorijos lapuose. Dar jauną Princą Dancigo miestas padovanoja vokiečių tautos "Fūhreriui ir Kancleriui" jo keturiasdešimt šešių metų sukaktuvių proga. Princas lieka ištikimas savo globėjui tik ligi kritiškos valandos, kuri yra pažymėta galutiniu karo pralaimėjimu. Tą patį momentą jis pabėga nuo savo "Fūhrerio" į vakarus ir belaisvių stovykloje susiranda naują globėją Walter Matern. Bet dabar jau užsitarnauja naują simbolišką vardą — Pluto. Kerštu ir fiziniu meilės revanšu maitinasi iš karo grįžęs Walter Matern, o šuo Pluto paklusniai seka savo naujo šeimininko judesius. Po katastrofinių likimo posūkių Matern politinė nekaltybė dingsta. Pametęs savo šunį, jis bando bėgti į Rytų Vokietiją, bet jo jaunystės draugas su vėl atsiradusiu Pluto Berlyne jį sulaiko. Nuo šio įvykio Pluto vėl pakeičia savo valdytoją. Pagaliau naujasis savininkas, Amsel-Brauxel, palieka šitą metamorfozinį šunį saugoti požeminę kasyklą, kurioje gimsta žmonijos baidyklės, ir "... jis (Pluto) nebus vadinamas Cerberiu. Orkus juk yra viršuje". Tokia mintimi ir pasibaigia Gūnter Grasso romanas, perpildytas filosofiniais fragmentais, politinėmis idėjomis, socialiniais ir religiniais klausimais.

Gūnter Grasso "šunies" motyvo analizė nėra šio straipsnio tikslas. Mus domina klausimas: kodėl rašytojas pasirinko lietuvių vilkę būti Princo-Pluto, vokiečių simboliško šunies, motina. Jeigu sutiksime, kad Princas yra keturkojis vokiečių ultranacionalizmo ar nacizmo simbolis, tai pasidaro aišku, kad Gūnter Grass šunyje surealintomis idėjomis aštriai nagrinėja buvusią vokiečių - nacių ideologiją. Princas, vokiečių šunų idealas, paties "Fūhrerio ir Kanclerio" pamiltas, ironiškai savo kilmės pradžią randa ne Vokietijoje, bet lietuvių vilkės įsčiose. Lietuvių vilkės abstraktas yra artimai susietas su Žalgirio istoriniu momentu, kur vokiečių agresyvus nacionalizmas sulaukė pirmo skaudaus įspėjimo, atėjusio iš lietuvių ir lenkų rankos. Gūnter Grass persvarsto tą tamsią vokiečių valandą ir be pasiteisinimų pripažįsta jos istorines klaidas. Pabaigoje, kaip matome, Princas lieka pririštas požemyje saugoti žmonijos sukurtoms baidyklėms, o Gūnter Grasso naujoji Vokietija žengia per modernaus laiko slenkstį į šviesią ir demokratišką ateitį.