EILĖRAŠČIAI |
Aušra šešėlius išsklaidė. Saulės spinduliai įsitempė. Dienai sunki našta. Susiliejo prakaitas su medžio šaknim. Išrėžtas kalnas žiūrėjo į miestą. Miegas nuvarvėjo. Pieno vežėjas (nuorūką įsikandęs) aklam arkliui šnabždėjo. Tuščias stovi tiltas. Putotas vanduo nusileido į jūrą. Turtuolių namai įsitempė. Spindulius gaudo. Bunda miestas. Bunda garsai. Ruduo praslinko mano namą, palikdamas medžius tuščius. Ir vėl žiema. Bet žiema pasiliks. Aš esu žiema. Rudenį maniau, kad šiltos spalvos. Bet nepasiliko. Ir nėra pavasario — siela pakiltų — rastų džiaugsmą. Tik tylus snūdulys, ant kurio šaltas sniegas krenta. Juodoj tamsoj lempos šešėlis krito ant jos ištiestos rankos. Jos kūnas nupurtė mane šiurpuliais. Kur nors toli mano tėvas kalė karštą plieną. Jos šilkiniai plaukai draskė veidą. Kur nors toli jisai paguldė rankas ant raukšlėto veido ir sapnavo. Rūdija dangus. Tarp kietos geležies pakabinti debesys varva. Ant raudonos, saulės nulietos žemės, ištemptai kreivas šešėlis alsuoja. Taip aštriai kalvių plaktukai gaudo pilkas kibirkštis ir džiūsta. Džiūsta saulė. Džiūsta kalviai. Džiūsta šešėlis. Tik jo alsavimas girdėti. |