MOKYTOJŲ STUDIJŲ SAVAITĖ Spausdinti
Įvadinės pastabos
Pirmąją mokytojų studijų savaitę surengė JAV LB švietimo taryba 1967.VII.30 - VIII.6 Dainavos stovykloje. Tai padaryti įgalino finansinė parama, gauta iš Lietuvių fondo, vadovaujamo dr. A. Razmos, ir iš JAV LB Centro valdybos, vadovaujamos J. Jasaičio.

Studijų savaitės reikalas buvo judinamas jau nuo 1964 pavasario, iškėlus jį Čikagos lituanistinių mokyklų mokytojų susirinkime. Mat, mokytojams pasitobulinti vasariniai kursai buvo rengiami Lietuvoje, juos rengia po visą kraštą Amerikos universitetai, juo labiau reikia jų mums, nes išeivijoje ir mūsų darbo sąlygos sunkesnės, ir laiko mokymui turime daug mažiau. Jei negalime tokiems kursams skirti 6-10 savaičių, kaip amerikonai daro, tai bent savaitę, nes mūsų mokytojai išeivijos sąlygose ir vasaros metu įstaigose ar įmonėse dirba. Taigi, mūsų sąlygose ne tik mokymo, bet ir mokytojų pasitobulinimo darbas turi būti itin koncentruotas, kad ir trumpu laiku galėtume kiek galint daugiau padaryti.

Todėl nenuostabu, kad šiai pirmajai studijų savaitei buvo parinkta gana daug temų. Pirmiausia neatidėliotinai reikėjo aptarti vadovėlius ir pratimus, nes jiems rengti ir naujoms laidoms leisti autoriai laukė platesnio mokytojų pasisakymo bei sugestijų. Toliau metodika. Metodinių žinių reikalą jaučia ne tik mokytojai, ką tik pradėję dirbti, bet ir vyresnieji, mokę aukštesniojoj mokykloj, o dabar įsijungę į pradžios mokyklos darbą, arba atvirkščiai. Be to, ir to paties tipo mokyklos mokytojams gera pasikeisti mintimis, naujais bandymais senosioms problemoms spręsti. Pagaliau, verta susipažinti ir su naujais būdais ir priemonėmis kalbos mokyme ir pažiūrėti, ar ir kiek jie dabartinėse mūsų mokyklų sąlygose pritaikomi. Priešmokyklinis lietuviškasis auklėjimas irgi vertas daugiau dėmesio, negu jam ligšiol buvo skirta, jei norime, kad lituanistinių mokyklų klasės netuštėtų. Ogi kokį mokymo klausimą neimsi, vis at-siremsi į mokytoją, kurio parengimas išeivijos sąlygose irgi darosi problema, kurią reikia spręsti, ir juo greičiau, juo geriau.

Buvo paskaitų ir kitais aktualiais klausimais. Mat, kad ši studijų savaitė, kaip pirmas bandymas, iš viso įvyktų, reikėjo duoti daugiau temų, kad daugiau mokytojų rastų sau įdomių temų ir studijų savaitėje dalyvautų.

Dirbta intensyviai. Visų paskaitų tekstai ar jų santraukos buvo multiplikuojamos ir išdalijamos dalyviams prieš ar tuoj po paskaitų, kad ir diskusijos būtų dalykiškos ir kad dalyviai galėtų parsivežti originalią medžiagą ir sau, ir savo mokykloms.

Programą organizavo ir pravedė švietimo tarybos narys J. Kavaliūnas, ūkinius reikalus tvarkė kitas tos tarybos narys J. Tamulis. Vaikų darželio vedėja buvo J. Juknevičienė. Diskusijoms po dieną vadovavo moderatoriai: J. Tamulis (Čikaga), S. Sližys (Detroitas), L. Eimantas (Londonas, Kanada), sesuo M. Viktorija (Toronto), Br. Krokys (Rochesteris), O. Razutienė (Los Angeles). Stovyklos kapelionas — kun. A. Steigvila, MIC (iš Argentinos).

Dalyvavo 69 mokytojai, kurių 17, t. y. 25 proc, buvo jaunosios kartos. Su šeimomis susidarė apie 100 asmenų. Mokytojai atvyko: iš Argentinos — 1, Kanados — 10, Kalifornijos — 2, Connecticut (Putnamo) —    4, Illinois (Čikagos ir apylinkių) — 17, Indianos — 2, Maine — 1, Marylando — 1, Massachusetts — 1, Michigano (dauguma iš Detroito) — 20, New Jersey — 1, New Yorko — 4, Ohio (develando) — 4, Pensilvanijos —1. Vieni mokytojai tegalėjo atvažiuoti tik vienai kitai dienai, o 47 mokytojai pastoviai dalyvavo visos savaitės paskaitose ir diskusijose. Taigi, dalyvių skaičius buvo visai geras, toks pat, kaip ir Amerikos universitetų organizuojamuose panašiuose kursuose.

Studijų savaitė buvo pradėta liepos 30 vakare. Programos vedėjas J. Kavaliūnas pasveikino gausiai susirinkusius mokytojus nuo Pacifiko ligi Atlanto, nuo Kanados ligi Argentinos. Sudarius prezidiumą, oficialiai studijų savaitę atidarė JAV LB švietimo tarybos pirm. J. Ignatonis. Savo ilgesniame žodyje iškėlė Studijų savaitės reikalą ir prasmę. Nuo 1964 rudens ruošiamos rajoninės mokytojų konferencijos turėjo daug reikšmės, bet gyvenimo praktika parodė, kad jų per maža, reikia daugiau laiko. Studijų savaitė turi ir kitą prasmę. Mes, gyvendami dideliuose plotuose, neturėdami ryšio vieni su kitais, dustame. Reikia susitikti su kitais kolegomis, pasidalyti vargais ir laimėjimais, išsikalbėti. Tokie pokalbiai sukelia norą dirbti. Reikia metodus pasvarstyti. Apie juos daug kalbama ir rašoma, bet dažnai nedalykiškai.

Studijų savaitės programoje buvo a. priešmokyklinis auklėjimas su 2 paskaitom ir paroda, b. pradžios mokyklų vadovėlių ir pratimų aptarimas — 10 referatų, c. metodika (pradžios ir aukštesniųjų mokyklų) — 14 paskaitų ir d. bendriniai dalykai — 4 paskaitos. Taip pat buvo skirta laiko dalyvių iškeltiems įvairiems klausimams svarstyti. Vakarais buvo laisvesnio pobūdžio dalykai: vaizdinių priemonių parodos atidarymas, priešmokyklinio auklėjimo filmas, skaidrės, aktualijos, literatūros vakaras, laužas.

1. Priešmokyklinis auklėjimas
St. Vaišvilienė (Čikaga) skaitė paskaitą Mažo vaiko imlumas. Amerika į mažą vaiką dabar kreipia labai daug dėmesio, nes tuo laiku vaikas labai imlus. Tuo vaiko imlumu reikia pasinaudoti beskiepijant jam ir lietuviškuosius dalykus. Paskaitininke džiaugėsi, kad lietuvis mokytojas nėra praradęs noro karts nuo karto tapti mokiniu — iš naujo peržvelgti senas problemas gal kitoje šviesoje, gal iš kito taško. Vaiko mokyme bei auklėjime labai daug priklauso nuo to, kaip mes, mokytojai, žiūrime į vaiką, ką jame matome, kas jiems esame — seržantas, draugas ar vadovas.

Diskusijose iškelta, kad, jei kur pastebimas mokinių lituanistinėse mokyklose mažėjimas, tai ypač svarbu pradėti lietuviškąjį mokymą nuo pat mažens, kada vaikai viską noriai priima, gi vėliau jie praranda interesą ir būna jau per vėlu. Reikia skatinti tėvus leisti vaikus į lietuviškus vaikų darželius dar prieš pradedant lankyti angliškąsias mokyklas. Priešmokykliniame amžiuje galima išmokyti daug lengviau, negu daugelis mano. Jau 3-4 metų vaikus galima mokyti lietuviškai skaityti. Patirtis parodė, kad vaikai, kurie priešmokykliniame amžiuje išmoko skaityti ir rašyti, buvo geresni mokiniai ir amerikietiškoj mokykloj. Taip pat pastebėtina, kad reikia motinoms priešmokyklinio auklėjimo literatūros, reikia ir mažiems vaikams knygų. Leidžiam romanus, premijuojam, bet nebebus kam skaityti, jei neišsiugdysi-me jaunųjų skaitytojų.

Priešmokykliniam auklėjimui ypatingai svarbu turėti vaizdinių priemonių. Todėl studijų savaitei buvo suorganizuota turtinga vaizdinių priemonių paroda, tinkanti ne tik priešmokykliniam auklėjimui, bet ir pradžios mokyklai. Parodą surengė J. Juknevičienė, atgabenusi Montessori Vaikų namelio priemones iš Čikagos, ir A. Abromaitienė, atvežusi savo turtingą rinkinį iš Toronto. Abi supažindino dalyvius su vaizdinėmis priemonėmis, kaip jas naudoti ir pačiam pasigaminti. Be to, J. Juknevičienė vieną vakarą parodė ir savo gamybos filmą, gyvai supažindindama, kaip konkrečiai mažieji dirba ir mokosi Montessori lietuviškame vaikų darželyje Čikagoje. A. Abromaitienė gi savo paskaitoj plačiau nušvietė vaizdinių priemonių naudojimą ir gaminimąsi. Jos paskaita čia neatpasakojama, nes vėliau bus duodama atskirai.

2. Pradžios mokyklų vadovėliai ir pratimai
E. Ruzgienė (New Yorkas) savo referate Elementorius davė dabar vartojamų lietuviškųjų elementorių kritišką apžvalgą ir supažindino su savo paruoštu elementoriumi. Dalyviai parodė daug dėmesio pirmajam vaiko vadovėliui — elementoriui ir, susipažinę su E. Ruzgienės rankraščiu, išsamiai pasisakė dėl jos paruošto elementoriaus detalių. Diskutuotas ir metodo klausimas. Vieni pasisakė už garsinį metodą, vartojamą, pvz., A. Rinkūno "Kregždutėj", kiti už skie-meninį, vartojamą Ig. Malėno "Elementoriuj Ė". Garsiniu metodu lengviau išmokoma rašyti, o skiemeniniu — skaityti. Lingvistiniu požiūriu pirma skaitymas, o paskui rašymas to, kas išmokta skaityti. Pakartotinai siūlyta daugiau susidomėti Ig. Malėno elementoriaus skiemenų metodu, kuris sėkmingai išsprendžia garsų liejimosi, jų jungimosi į skiemenis klausimą ir taip labai palengvina mokymąsi skaityti (plg. Ig. Malėno str. šių metų "Aidų" 2 nr., o taip pat ir šiame numery).

Ant stalo buvo padėta daugybė A. Abromaitienės surinktų elementorių ne tik lietuvių, bet ir latvių, lenkų, rusų, vokiečių, anglų, olandų, prancūzų, italų ir kt. kalbomis. Iš jų sudarymo mums reikėtų ištraukti pačius geriausius dalykus.

E. Ruzgienės I sk. ir G. Česienės II sk. pratimus, aptarė S. Daulienė (Čikaga). Kadangi ji pati dalyvauti, jos recenzijas perskaitė J. Kavaliūnas.

E. Ruzgienė parengė I sk. pratimus rašytinėmis raidėmis. Jos nuo I sk. įvedamos Lietuvoje ir kitai Europoje. Jas savo dešimties metų praktikoje įvesdavo I sk. ir autorė, pasiekdama gerų rezultatų. Amerikos gi mokyklose ligi II sk. antrojo pusmečio ar net Ugi metų galo vaikai mokomi spausdintomis raidėmis, lr tik po to įvedamos ir rašytinės. Recenzente S. Daulienė, mokytojaujanti ir amerikietinėje, ir lituanistinėje mokykloje Čikagoje, pasisakė prieš rašytinių raidžių įvedimą I sk., nes, užuot apsunkinus mokinį ir gaišus laiką rašytinių raidžių mokymu, ko jis savaime išmoks amerikietiško j mokykloj antrame skyriuje, geriau trumpą lituanistinių pamokų laiką sunaudoti pačiai lituanistikai: skaitymui, pasikalbėjimams, dainoms bei žaidimams. Todėl šiuos pratimus, parengtus rašytinėmis raidėmis, ji laikė tinkamus antrajam skyriui arba tiems I sk. mokiniams, kurie amerikictiškoj mokykloj yra antrame ar trečiame skyriuje.

Diskusijose buvo pareikšta, kad lituanistinės mokyklos, nenorėdamos eiti į konfliktą su amerikietiškomis mokyklomis, kurias vaikai kasdien lanko, paprastai ir vartoja I sk. spausdintas raides. Autorė pažadėjo parengti pratimus ir spausdintomis raidėmis.

Iškilo ir aplamai lietuviškųjų rašmenų mokymo klausimas. Ankstyvesnėje lietuvių mokytojų konferencijoje Čikagoje šiuo reikalu nusistatyta, kad lietuviškieji rašmenys savo laiku išmokomi ir skatinami vartoti, bet neišreikalaujami.

G. Česienės II sk. pratimus recenzente laikė didele pagalba mokytojui ir mokiniui ir kartu davė nemaža pozityvių sugestijų. Kai kur recenzente patarė pagal tradicinį metodą pirma duoti taisyklę ir tada pritaikyti ją pavyzdžiuose. Dabarties lingvistinis požiūris moko kitaip: išvesti taisyklę iš pavyzdžių, darant paprastą apibendrinimą.

J. Plačo "Tėviškės sodybos", III sk. vadovėlio, ir J. Juozevičiūtės ir E. Narutienės III sk. pratimus aptarė E. Radvilienė (Cicero). Vertindama III sk. pratimus, recenzente konstatavo, kad atliktas geras darbas, palengvintos III sk. pamokos ir mokiniams, ir mokytojams, kad dėstoma nuosekliai ir vaikams suprantamai, kad labai gerai prieinama prie rašinėlių rašymo. III sk. vadovėlyje gausiai ir gerai parinkti eilėraščiai, dainos, liaudies kūryba, pasakos, patarlės bei priežodžiai.

Recenzente davė nemaža ir pastabų bei sugestijų, rengiant naujas III sk. vadovėlio ir pratimų laidas. Viena tokių pastabų tai persmulkus "Tėviškės sodybos" šriftas. Autorius čia paaiškino, kad buvo numatęs stambesnį, 12 punktų šriftą, bet buvo išleista smulkesniu, 10 punktų šriftu.

Toliau V. Milavickienė (Čikaga) tęsė pratimų aptarimą, recenzuodama S. Jonynienės paruoštus IV sk. pratimus, o S. Jonynienė (Čikaga) referavo apie savo paruoštą IV sk. vadovėlį. V. Milavickienė, pati va r tojusi IV sk. pratimus, konstatavo, kad pratimų pagalba daug daugiau atsiekė. Veiksmažodis vaizdingai pateiktas, įsidėmėtini pavyzdžiai, pateikti rašytiniu šriftu, labiau atkreipia mokinių dėmesį. Medžiaga nesugrūsta, gerai sutvarkyta. Iliustracijos geros, aiškios, nereikia spėlioti. Yra ir humoro. Tai vaikams patinka. Paruošta pratimų pirmoji dalis, ligi 15 pamokos. Lauktina antroji dalis.

Mokytojai, vartoję IV sk. pratimus, vertino lengvą pamokų pristatymą. Autorė rūpinosi, kad mokiniai ne tiek linksnius ir kitus gramatinius terminus žinotų, o mokėtų juos pavartoti. Dėl gramatikos pasisakyta, kad ji dėtina į vadovėlį, o pratimuos tik trumpai pakartotina, visur aprėžiant taisykles, kad mestųsi į akis ir neatrodytų, kad reikia daug skaityti. Pageidauta ir diktantų pratimuose.

Parenkant vadovėliui medžiagą, nevieno pasisakyta imti mažiau apie kaimą, o naudoti tokią, kuri artima šio krašto vaiko dvasios pasauliui, jo interesams. Be to, pasisakyta, kad kur tik galima, mokytojai specializuotųsi dirbti tik su tam tikrais skyriais ir taip galėtų geriau pasiruošti ir pasirinkti daugiau pagalbinių vaizdinių priemonių.

I. Bublienė (Clevelandas) recenzavo S. Jonynienės V sk. vadovėlį "Lietuvos laukus" ir Z. Grybino pratimus V sk.

Vadovėlis geras. Pasakėčios ir mįslės gerai parinktos, vaikams įdomios. Iliustracijos geros. Patogu, kad vadovėlyje yra ir gramatika.

Diskusijose pageidauta, kad mokytojai papildytų bet kurio vadovėlio skaitinius pačių mokinių rašinėliais apie vasaros stovyklą, atostogas, kitokius įspūdžius, juos klasėj nagrinėtų. Galima taip pat naudotis savo ar kitų mokyklų mokinių laikraštėlių rašinėliais, "Eglutės", "Tėvynės žvaigždutės" straipsneliais. Tai duotų įvairumo ir paskatintų mokinius skaityti spaudą ir patiems rašyti. Mokiniai taip pat domisi, kas parašė vadovėlį, norėtų biografinių žinių apie autorių, jo fotografijos.

Iškeltas klausimas, ar vadovėlio autorius gali keisti kito autoriaus apsakymėlio ar novelės kalbą, dėdamas tai savo vadovėlyje. Išsiaiškinta, kad keičiama, atsiklausus, jei galima, autoriaus ar leidėjo, nes reikia derinti skaitinių žodyną, gramatines formas, sakinių struktūrą su mokinių lygiu ir einamu kursu. Čia autorė pasiskundė, kad išeivijos sąlygose yra problema pritaikyti vadovėlio žodyną prie mokinių lygio, nes mokinių lietuviškasis žodynas eina kasmet žemyn.

Aptardama Z. Grybino V sk. pratimus, recenzente vertino įdėtą darbą, pagalbą kalbos mokyme, pratimų siejimą su to paties skyriaus vadovėliu ir pateikė sugestijų jiems tobulinti. Diskusijose pageidauta iliustracijų, trumpesnių, bet įvairesnių pratimų, daugiau medžiagos iš mokinių aplinkos.

Dr. J. Mikulionis (Detroitas) recenzavo A. Tyruolio VI sk. vadovėlį "Ten, kur Nemunas banguoja" ir J. Plačo pratimus VI sk.

Tyruolio VI sk. vadovėlyje mokinių labiausiai mėgstami veiksmingi, įdomaus dialogo straipsneliai, pvz., Vaižganto "Motina ir sūnus", V. Tamulaičio "Teismas po obelim", P. Jurkaus "Atskleistos durys". Eilėraštis turi būti mokiniams suprantamas, atitinkąs jo išsilavinimą, ekspresyvus. Vienas iš tokių yra L. Žitkevičiaus "Valio pavasaris". Recenzentas gerai vertina vadovėlį, o rengiant naują laidą siūlė kreipti turinį daugiau į dabartį ir šiandieninio žmogaus gyvenimą.

J. Plačo VI sk. pratimuose recenzentas rado daug vertingos pagalbos mokytojui. Ypačiai recenzentui patiko tendencija mažiau reikalauti sauso gramatikos taisyklių kalimo, o labiau įsodinti gramatines formas praktiniu vartojimu. Pratimų parengta pirmoji dalis, 17 pamokų. Reikia laukti antrosios dalies.

Iškilus diskusijose klausimui dėl lituanistinio švietimo apimties ir lygio, pasisakyta, kad nereikia nei apimties keisti, nei mokslo lygio žeminti.

O. Razutienė (Los Angeles), aptardama S. Jonynienės VII sk. vadovėlį "Tėvu šalis", pastebėjo, kad tai geriausia VII-tam skyriui knyga iš iki šiol turėtų. Gražūs eilėraščiai, skaitiniai, paimti iš įvairių rašytojų, paliečia daugybę temų. Literatūrinė dalis plati, rašytojų biografijos neištęstos. Tautosakos skyriuje gausu pasakų, padavimų, legendų, patarlių, mįslių, priežodžių, dainų. Daug iliustracijų. Istorija galėtų būti kiek praplėsta. Gale knygos reikėtų Lietuvos žemėlapio.

S. Jonynienė, aptardama J. Kreivėno VII sk. pratimus, pastebėjo, kad teorijos aiškinimas geras, vaikams suprantamas, ir drauge davė visą pluoštą pozityvių sugestijų naujai laidai tobulinti.

Pr. Joga (Akron, Ohio) recenzavo J. Plačo VIII sk. vadovėlį "Gintarą" ir St. Sližio pratimus VIII sk.

Kadangi daugelyje vietų nėra aukštesniųjų lituanistinių mokyklų, tai su VIII sk. turėtų būti tam tikras užbaigimas. Turime išmokyti pamilti lietuvišką knygą, laikraštį. Ateityje VIII sk. skaitomoji medžiaga turėtų bazuotis ant gyvųjų rašytojų, kurių knygas galima gauti. Reikėtų reikalauti, kad mokinys skaitytų bent vieną lietuvišką laikraštį, apie jį referuotų. Geografija paduotina plačiau, su klausimais, bet vengti daug skaičių, statistikų. Lyginti su gyvenama valstija. Pridėtinas žemėlapis. Ir prie istorinės dalies reikėtų klausimų, į kuriuos atsakymai randami vadovėlyje.

St. Sližio VIII sk. pratimus recenzentas laikė gera priemone lietuvių k. gramatikos kursui pakartoti, tik siūlė išplėsti dalis apie sakinį ir vientisinio sakinio dalis.

Baigiantis diskusijoms dėl pradžios mokyklų vadovėlių ir pratimų, pageidauta pratimuose uždavinius aiškiai formuluoti, kiekvieną pratimą pradėti pavyzdžiu, kad mokiniui būtų aišku, kaip pratimą daryti; palikti pakankamai vietos mokiniams rašyti; aiškinant reikale pasinaudoti ir mokiniams žinomu anglišku terminu, einant ir čia nuo žinomo prie nežinomo.

Ištisos pradžios mokyklų vadovėlių ir pratimų recenzijos su detaliu aptarimu, nurodant tekstų pavadinimus ir puslapius, buvo multiplikuotos ir išdalytos dalyviams, kad diskusijos būtų našesnės, ir pasiųstos autoriams, kad jomis pasinaudotų, rengdami naują laidą. Jei mokytojai turėtų daugiau pastabų dėl vadovėlių ir pratimų, prašyta siųsti autoriams ar švietimo tarybai.


Mokytojų studijų savaitėj diskusijos  Nuotrauka K. Sragausko

3. Metodika (pradžios ir aukštesniųjų mokyklų)
A. Rinkūnas (Toronto) skaitė paskaitą Naujos pažiūros į kalbos mokymą. Kalbos mokymas visuomet turėjo kokį nors tikslą: romėnams — iškalba, viduramžiais — įpratinti žmogų logiškai galvoti. Vėliau lotynų kalbos mokymas liko tikslu pats sau. šitokio kalbos mokymo tikslo dalis pateko ir į nepriklausomos Lietuvos mokyklas. Dabar kalbos mokoma ne teoretiniam reikalui, bet siekiant vispusiškai išugdyti žmogaus dvasines galias. Kalbos ugdymo procesu ugdome sugebėjimą klausyti, naują medžiagą sisteminti bei įvertinti ir pasisavintą panaudoti. Pradžioje būtinai reikalinga mokytojo pagalba, kad mokinys galėtų pasisavinti (input). Sekanti dalis yra vaiko kaip kūrėjo darbas (output). Bet ir čia reikalingas mokytojas patarti, kad vaikas gautų įgudimą kalbėti, skaityti, rašyti. Vienas svarbiausių dalykų besimokant kalbą — klausyti. Kas to nesugeba, tam sunku ir skaityti, ir rašyti. O kad klausytų, reikia įtraukti į diskusijas. Reikia specialiai paruoštų vadovėlių ir kitų priemonių. Bet ir turint vadovėlius bei priemones, mokiniai grupuojami pagal jų kalbinius sugebėjimus.

Diskusijose pasisakoma, kad lietuvių k. mokytojams reikia remtis ir savo patirtimi, gauta Lietuvoje, ir žinoti, kas naujo dabar Amerikoje ir Europoj. Jungti sena ir nauja, — remtis praeitimi, žiūrėti į ateitį.

Toliau E. Ruzgienė skaitė paskaitą Lietuvių kalbos rašymo — gramatikos pamoka I sk. Paskaitoje ji sėkmingai nurodė, kaip vaikai supažindinami su raidėmis ir skirtumu tarp rašytinių ir spausdintų raidžių.

Sesuo M. Jurgita (Putnamas) skaitė paskaitą Skaitymo mokymas. Seniau skaitymas buvo vienintelė priemonė žinioms įsigyti, o dabar yra filmų, radijas, televizija. Net ir amerikoniukui kyla klausimas, kam skaityti, tuo labiau lietuviukui. Užtat svarbu nurodyti skaitymo tikslą: kad jaunuoliui būtų prieinamas tautos lobynas tiek praeities, tiek dabarties. Perskaitytina bent viena knyga per metus. Geriau mokančius raginti daugiau perskaityti. Reikia pasirūpinti, kad skaitymas būtų įvairus. Todėl skaitytinos ne tik knygos, bet ir jaunimo žurnalai, laikraščiai. Mokiniui gera žinoti, kaip kiti jaunuoliai galvoja ir kartu savo nuomonę pareikšti. Skatinti rašyti į spaudą. Spaudoj tilpusius mokinių dalykus klasėj skaityti, aptarti. Rengtinos skaitymo varžybos klasėje, kur patys mokiniai vertina, kas geriausiai tarė, geriausiai išreiškė skaitomo dalyko nuotaiką. Surengtinas ir mokyklos dailiojo skaitymo vakarėlis, kur ir patys vaikai skaito savo ir kitų kūrybą, ir suaugusieji įsijungia, kada vaikai išgirstų tikrai gražią kalbą. Rengti ir literatūros vakarus, kuriuose reikia skaitymo. Tai gali būti surengta ir pamokų metu: laikas nuo laiko viena pamoka gali būti pakeista visos mokyklos arba vyresniųjų klasių literatūros programa. Skaitymas nėra tik pamokos reikalas, o nukreiptinas į platesnius horizontus. Ką išmokstam, tą vartojam gyvenime. Pamokoj vyrauja ne despotiška drausmė, o dalijimasis, veikimas, pajutimas.

Standartinis vadovėlis turėtų būti galimai panašesnis į amerikietiškuosius: žodžiai išaiškinami tame pačiame puslapy arba knygos gale, gramatikos taisyklės, naudotos tekste, čia pat tvarkingai išskiriamos, priduriami klausimai ir temos diskusijoms. Medžiagos sunkumas laipsniškai kyla, kol prieinama prie nepakeistų klasikų.

Diskusijose buvo pasisakyta, kad reikia ieškoti naujų kelių prieiti prie vaikų, augančių visai kitose sąlygose, negu anuomet Lietuvoje. Norint, kad vaikas mūsų idėjas priimtų, reikia jį pažinti, suprasti, mokėti prie jo prieiti. Neturint kontakto, galima kalbėti pro šalį, ir taip atsitinka, kad, mokytojui kalbant iki ašarų susijaudinus, mokinius juokas ima. Vaikui nesvarbu, ar į jį kalbą senas ar jaunas mokytojas, svarbu tik, kad jis vertybes perduotų šio meto vaikui suprantama kalba. Vaikai mėgsta veikti. Iš trumpo, 5 min. vaidinimuko jie daugiau išmoks, negu iš ilgesnio dėstymo. Skaitiniai turi atitikti vaikų interesų pasaulį. Reikia jo amžiui atitinkamų pasiskaitymui knygų. Sudaryti esamų knygų sąrašą, leisti naujų. Taip pat labai svarbu, kad mokytojai vieningu, suderintu būdu stengtųsi prie mokinių prieiti. Jei tarp mokytojų trūksta bendradarbiavimo, o jei dar pradeda vieni kitus peikti, sunku laukti gerų rezultatų.

Iškilus reikalui pratinti mokinius jau nuo mažens skaityti lietuviškąją periodinę spaudą, buvo konstatuota, kad turime vaikams gerą laikraštėlį Eglutę. Bet redaktorė sesuo M. Eucharista nusiskundė, kad labai nedaug tegauna pagalbos iš tėvų ir mokyklų. O reikia įvairios medžiagos: pasakų, pasakojimų, galvosūkių, tautinio auklėjimo medžiagos ir viso kito, kas tinka 4-10 metų lietuviukams. Turint daugiau medžiagos, laikraštėlis būtų įvairesnis ir turiningesnis. Reikia supažindinti vaikus su "Eglute". Mokytojų skatinami, jie pradės domėtis ir skaityti. Dabar gi labai mažas mokytojų ir tėvų skaičius tesidomi "Eglute", ir jos tiražas mažėja, čia buvo dalyvių pastebėta, kad amerikietiškos mokyklos sėkmingai naudoja laikraštėlius, kaip pagalbinę priemonę kalbai mokyti. Naudotina ir "Eglutė" lietuviškose mokyklose. Reikia, kad tėvai prenumeruotų. Tėvai negaili vaikams dovanų, bet žaisliukai greit sulūžta, o "Eglutė" lankys visus metus. Mokytojai, įvertindami "Eglutę", sudėjo jai apie 60 dol.

Toliau Br. Krokys (Rochesteris) skaitė paskaitą Skaitymo mokymas lituanistinės mokyklos aukštesnėse klasėse (faktiškai — 7-8 skyriuje). Mokiniui reikia priminti, kad jis skaitytų garsiai, aiškiai, nenukąsdamas galūnių, teisingai ištardamas. Aukštesniuose skyriuose mokymas skaityti yra ne kas kita, kaip įvadas į lietuvių literatūrą. Prieš pradedant skaityti pilną kūrinį ar ištrauką, mokiniai supažindinami su autorium, o skaitant kreipiamas dėmesys, kur veiksmas vyksta, kada, kas yra pagrindinis veikėjas, kokie antriniai, trumpos jų charakteristikos. Ką tu darytum būdamas kurio nors veikėjo vietoje, gerai ar blogai padarė kuris veikėjas ir t.t.

Diskusijose šiltai atsilipta apie prelegento literatūros interpretavimo būdą, kur matyti ir mokytojo individualybė, ir pasiruošimas, ir nuolatinis gyvas kontaktas su mokiniais, visiems drauge aiškinantis kūrinį. Perskaityti literatūrinį dalyką ir palikti — maža naudos. Kas kita skaityti ir interpretuoti, įtraukiant mokinius. Tam reikia pasiruošimo, bet pasiruošime ir glūdi mokymo pasisekimo paslaptis.

Toliau pasisakyta, kad geram tarimui mokyti labai naudinga naudoti grupinį, choru skaitymą (visa klasė kartu, pusė klasės, viena suolų eilė, tada paskiri mokiniai), o turiniui suvokti — tylųjį skaitymą.

Po to J. Masilionis (Čikaga) skaitė paskaitą Literatūros dėstymo problemos. Tarp daugelio literatūros dėstymo tikslų žymesni du — išmokyti mokinius literatūros istorijos ir išlavinti jų literatūrinį skonį. Dabartiniai mokiniai nagrinėtinų veikalų nėra skaitę, todėl ir iškyla daug sunkumų literatūrai dėstyti. Betgi istorinę dalį galima praeiti be vargo, o estetinei pusei pažinti tenka tenkintis būdingesnių ištraukų skaitymu ir nagrinėjimu. Apskritai, prelegento nuomone, "dėstytina, bet pirmų pirmiausia nebe tiek, kiek kadaise Lietuvoje ir nebe taip. Reikalautina nebe tiek, kiek kadaise Lietuvoje ir nebe taip smulkmeniškai. Tas tinka ne tik literatūros mokytojams, bet ir visiems".

Diskusijose pastebėta, kad pravartu nagrinėti literatūrą keturiais klausimais kas?, kur?, kada?, kaip?, vyresniuose skyriuose pridedant dar kodėl? Atrenkant literatūrinę medžiagą, neįtrauktina perdaug liūdnų dalykų.

Tada vėl pasirodė seselė M. Jurgita su kita paskaita — Gramatikos mokymas aukštesnėse klasėse.

Gramatika turi būti mokoma ne dėl jos pačios, o gyvajai kalbai. Pratimuose turi būti imami žodžiai iš mokinių aplinkos, o ne iš kaimo ar įrankių, kurių jie nepažįsta. Reikia gramatikoje ar pratime užpildyti žodžio galūnę, o vaikas nežino viso žodžio. Reikia vaikus išmokyti praktiškų dalykų: rašyti laiškus, protokolus, korespondencijas. Labai svarbu leisti laikraštėlį, kalbą reikia pataisyti, bet ne tiek, kad jau nieko paties mokinio nebelieka. Reikia sudaryti progas pasiklausyti geros lietuvių kalbos.

Jei anksčiau buvo daugiausia naudojamasi deduktyviniu metodu kalbos dėsniams — gramatikai mokyti, paduodant iš pradžių taisyklę, o vėliau pateikiant eilę pavyzdžių taisyklei pailiustruoti, tai dabar tiek seselės M. Jurgitos paskaitoje, tiek diskusijose ryškėjo kita pažiūra, kad kalbos dėsniai — taisyklės turi išplaukti iš kalbos, jos vartojimo, kaip apibendrinimas iš pateiktų pavyzdžių (induktyvinis metodas), nors nei vienas, nei kitas terminas nebuvo nei paskaitoje, nei diskusijose minimas. "Vaikas turi girdėti ir vartoti žodžius kontekste — girdėti dažnai ir dažnai vartoti. Jis turi skaityti ir... pajusti galūnių ir struktūros keitimąsi. Jam pastebint tas formas, reikia jas išaiškinti", kalbėjo seselė M. Jurgita. Diskusijose buvo dar pridėta, kad reikia gramatikos mokytis iš kalbos (kalbėjimo), linksniavimo iš sakinių, o ne iš paties linksniavimo, kalbos dėsnius įsodinti vartojimu, sistemingais pratimais žodžiu, iš kurių seka apibendrinimas — taisyklė, čia jaunimas nemoka lietuvių k., kaip Lietuvoj. Jis galvoja angliškai, o mes siekiame išmokyti jį lietuvių kalbos. Todėl, juo mokinių lietuvių k. mokėjimas menkesnis, juo aktualesnis ir sistemingų pratimų žodžiu reikalas. Tačiau ir skaitiniai, ir rašiniai, ir pratimai turėtų būti vaikų interesų ribose.

Kitą panašią paskaitą, Gramatikos mokymas žemesnėse klasėse, skaitė Br. Krokys. Jis pasisakė už ryškesnį gramatikos terminų pabrėžimą, nes yra gramatinių dalykų, kuriuos reikia žinoti. Ištaisydami klaidas, mokiniai perrašo visą sakinį. Sakiniai su sąmoningai įrašytomis klaidomis nenaudotini nei klasėje aiškinimui, nei pratimuose.

Teoretinių paskaitų grandinėje meninės atgaivos davė Z. Visockienės (Čikaga) paskaita Dailusis skaitymas. Dailiajam skaitymui svarbu graži, teisinga lietuvių k., dikcija ir balsas bei kvėpavimas. Dailiajame skaityme skaitau ne sau, o kitam. Praktiškai parodė, kaip skirtingai tas pats dalykas interpretuojamas. Per diskusijas vienas dalyvių pareiškė, kad jau vien dėl šios vienos paskaitos vertėjo čia atvažiuoti.

Po šios paskaitos, įvykusios vakare, sekė literatūros vakaras, paruoštas seselės M. Eucharistos. I. Bublienė, Br. Krokys, R. Penkiūnienė, T. Gečienė, J. Gerdvilienė, A. Miškinienė ir Mikulionytė paskaitė Mačernio poezijos. J. Gerdvilienė paskaitė savo poezijos, A. Milmantienė padeklamavo ištrauką iš "Konrado Valenrodo", o visą vakarą vainikavo Z. Visockienė, padeklamuodama dvi "Eglės, žalčių karalienės" ištraukas.


Mokytojų studijų savaitėj (iš kairės) J. Tamulis (ūkinių reikalų vedėjas), J. Jasaitis (JAV LB centro pirm.), J. Ignatonis (JAV LB švietimo tarybos pirm.), J. Kavaliūnas (programos vadovas)

Istorijos pamokos pagrindus sistemingai pateikė istorikas V. Liulevičius (Čikaga). Istorijos pamoka turi susidėti iš šešių metodinių dalių: išeito kurso priminimo, naujo kurso pateikimo, sudarymo ryšių su išeitu kursu, pritaikymo gyvenimui, pateikto kurso santraukos ir išmokymo. Mokytojo uždavinys iš neįdomaus dalyko padaryti įdomų, iš sunkaus — lengvą; duoti žinių, auklėti patriotu. Reikia geros ir naujai peržiūrėtos istorijos programos, gerų vadovėlių, pritaikytų programai, neapkrautų pašaline medžiaga, be klaidingų faktų ir tendencingos interpretacijos.

Diskusijose buvo pageidauta išleisti parengtas istorijos pamokas. Dėstant istoriją, supažindinti mokinius su dabartine Lietuvos padėtimi, komunizmu, lietuvių veikla, institucijomis laisvajame pasaulyje, lyginti Lietuvos, Europos ir Amerikos istorijos įvykius, pabrėžti, kad mes ir toliau vykdome Lietuvos istoriją; raginti mokinius skaityti laikraščius, domėtis dabartiniu lietuvių gyvenimu; duoti daugiau paveikslų istoriniams įvykiamt nušviesti, vartoti skaidres.

Vėliau buvo A. Baukienės (Cicero) paskaita Geografijos pamoka. Ji papasakojo, kaip praveda geografijos pamoką 5 klasėje. Labiausiai naudoja Lietuvos žemėlapio piešimo būdą. Pirmą pamoką išveda dienovidines ir lygiagretes linijas, paskui sienas, pažymi kaimynus, apskričių sienas, upes, ežerus, miestus. Tai tik rėmai, į juos įdedamas turinys, pasakojant apie atžymėtas upes, miestus, minint padavimus, legendas, cituojant eilėraščius, rodant paveikslus. Vengia bereikalingų smulkmenų, lygina Ameriką ir Lietuvą, įpareigoja sekti liet. laikraščius, kirpti ir klijuoti į albumus Lietuvos vaizdus. Pavasarį surengiama mokinių darbų paroda. Diskusijose paaiškėjo, kad visos mokyklos jaučia geografijos vadovėlio, pratimų ir Lietuvos žemėlapio trūkumą.

Norint atkreipti daugiau dėmesio į tautinio sąmoningumo ugdymą, į Studijų savaitę buvo pakviesti du prelegentai: Br. Krokys, Rochesterio lituanistinės mokyklos vedėjas, ir V. Tamulaitytė, išeivijoje augusi ir mokslus ėjusi, Toronto lituanistinės Maironio v. mokyklos mokytoja. Ji kalbėjo apie Sunkiai sprendžiamus tautinio auklėjimo uždavinius. Jaunimą labiausiai vargina klausimas, kas yra tauta, kas ją sudaro: kalba, teritorija, kraujas, kultūra ir p. Lengviausia sąmoninti giminystės ryšiu: brolis liks broliu, nors ir toliausiai gyventų. Eidama gi prie problemos, kaip ugdyti tautinę sąmonę mūsų jaunime, ji ir iškelia šeimos, bažnyčios ir organizacijos, mokyklos, kaip tautinio sąmoninimo veiksnio, didelį vaidmenĮ. Tačiau, pati lankiusi lituanistines mokyklas išeivijoje, ji siūlo kantriai ieškoti būdų, kad vaikas lietuvišką mokyklą pamiltų. "Reikia gilesnio psichologinio įžvelgimo į laiko ir vietos dvasią, jautresnio pergyvenimo jauno žmogaus, išaugusio kitokiose sąlygose, ir glaudesnio ryšio tarp mokinio ir mokytojo". Todėl "mūsų mokyklose turėtų būti įgyvendinta nauja dvasia, nauja programa, naujas metodas. Ji turėtų skirtis nuo nepriklausomos Lietuvos mokyklų ir nuo mokyklų gyvenamame krašte". Manydama, kad ne smulkmeniškas žinojimas vietovių, datų ir taisyklių padaro mokinį sąmoningu lietuviu, o bendravimas lietuviškoj aplinkoj ir jos pergyvenimas, ji vietoj griežtai formalinio žinių perteikimo siūlo daugiau pokalbių formą, skaitymą įdomios lektūros, rašinėlius mo kiniams artimomis temomis, gramatinėms taisyklėm., natūraliai išplaukiant iš paties kalbos vartojimo.

Diskusijose pasisakyta, kad mokinius reikia įtraukti į aktyvią veiklą renkant aukas Baltui, Altui ir pan. Bedirbdami konkretų darbą, sąmonėtų ir tautiškai.

Br. Krokys savo paskaitoj Tautinio sąmonini:u mo auklėjimo reikalas lituanistinėse mokyklose iškėlė ir pagrindė reikalą įtraukti tautinio sąmoningumo auklėjimą į vyresnių klasių programą ir nurodė, kokie klausimai turėtų būti nagrinėjami ir aiškinami. Ugdydami tautinį sąmoningumą, turime ne vien sentimentais remtis, o ir protu. Iš mišrios šeimos sunku ko gero betikėti.

Diskusijos. Gal ne tiek svarbu, kiek lietuvių k. kirčiuočių ir p., o įsisąmoninti, kas yra Vlikas, Bendruomenė, Altas, Lietuvių fondas, Balfas, kitos mūsų institucijos. Reikia išryškinti tautybės ir pilietybės skirtumą. Iš kitos pusės, tautinio sąmoningumo ugdymas turi eiti kaip raudonas siūlas per visus dėstomuosius dalykus. Be to, reikia ieškoti būdų padaryti lituanistinį mokymą mokiniams patrauklesnį. CleveJando lituanistinė mokykla jau parengė programą tautiniam sąmoningumui ugdyti.

Vieną vakarą V. Matulaitis skaitė paskaitą apie skaidres, jų gaminimą ir naudojimą. Jis pademonstravau savo pagamintas skaidres: Ropė, Voveraitės vaišės, Sniego senis, Lietuvos pajūris, Nemunas, Vilnius, Kaunas. Tai gera vaizdinė priemonė geografijai ir kitiems dalykams. V. Matulaitis yra Kanados LB švietimo skyriaus įgaliotinis vaizdinių priemonių reikalams ir iš jo galima užsakyti skaidres šiuo adresu: Mr. V. Matulaitis, 29 Raymond Ave., Toronto 9, Ont., Canada.

Toliau kitokio pobūdžio paskaita — tai Pr. Turūtos (Grand Rapids, Mich.) Dainų mokymas. Daina — viena iš geresnių priemonių lituanistiniam mokymui. Mokytojas, pradėdamas mokyti dainų, turėtų išsiaiškinti, kokią turi balsinę medžiagą. Mokinio balsinei skalei turi atitikti ir dainos žodžiai bei melodija. Nuo ilgo dainavimo mokinių balso stygos pavargsta, reikia pertraukėlių poilsiui. Mokyti glaudžiau susėdusius, nepasirėmusius. Antroji pozicija — stovinčio dainavimas. Tik iš stovinčių dainininkų galima reikalauti geresnės interpretacijos. Mokytojas turi susidaryti visiems metams repertuarą. Vaikai mėgsta dinamiško pobūdžio dainas. Diskusijose aiškintasi, kaip pažinti, ar sava lietuviška melodija, ar svetima, kokių dainų rinkinėlius turime, kokių reikėtų.

4. Bendriniai dalykai
J. Masilionis skaitė savo antrą įdomiai parengtą paskaitą Rašybos klausimas. Jis nurodė, kokie sunkumai susidaro iš to, kad mūsų rašyba ne tik garsinė, bet ir kilminė. Prie paskaitos buvo pridėta dvylika lentelių. Jis siūlė tokių lentelių sudaryti visai gramatikai. Diskusijose buvo aiškinamasi įvairūs rašybos klausimai.

A. Masionis (Paterson), dirbąs amerikiečių mokykloje, skaitė aktualią paskaitą Mokymo problemos. Jis nurodė įvairias kliūtis tiek iš tėvų, tiek iš mokinių pusės, šeštadieninės mokyklos pasisekimas priklauso daugiausia nuo trijų dalykų: tėvų, mokinių ir mokytojų. Amerikietiškoje šeimoje dažnai nebėra tėvo autoriteto: dažnai ne vaikai paklusnūs tėvams, o tėvai vaikams. Yra ir lietuvių šeimų, kur tėvai ir vaikai nebesusikalba. Aišku, ir šeštadieninės mokyklos mokytojas su tokiu vaiku, kuriam nieko nebegali pasakyti ar padaryti įtakos jo paties tėvai, turės daug sunkumų. Yra šeimų, kuriose nebėra lietuviškos nuotaikos, lietuviškos knygos, laikraščio. Tokie tėvai, siųsdami savo vaikus į lituanistines mokyklas, mano, kad kiti pasirūpins lietuviškuoju jų vaikų švietimu. Mokytojas šeštadienį per kelias valandas negali atstatyti to, kas per visą savaitę apleidžiama. Tėvų ir mokyklos bendradarbiavimas yra būtinas. Pasikeitė ir mokiniai. Jie Lietuvą tepažįsta iš tėvų pasakojimų. Daug kur pasikeitė ir mokytojai. Senieji geriau pasiruošę profesiniu atžvilgiu, bet mažai tepažįsta amerikietišką mokyklą ir jos mokinį, jaunieji nėra taip gerai pasiruošę mokytojo darbui, bet gerai pažįsta mokinį ir jo aplinką. Ir vieni, ir kiti turi pliusų ir minusų. Bendraudami ir bendradarbiaudami jie kur kas geriau galės prieiti prie pačios didžiausios problemos — šių dienų vaiko ir jaunuolio.

Diskusijose aiškintasi dėl kai kurių tėvų nuomonės, kad, mokantis vaikams lietuvių k., nukenčiąs anglų k. mokėjimas, tarimas. Kai kurie tėvai su vaikais net angliškai kalba namuose, kad tik jų vaikai lengviau išmoktų anglų k. Tačiau čia klystama: lietuviai tėvai, patys gerai nemokėdami anglų k., gadina vaikų anglų k. tarimą, kalbėdami su jais angliškai. Lingvistiniu požiūriu tai visai aiškus dalykas, ir todėl suprantama, kad anglų k. mokytojai kartais yra prašę lietuvius tėvus nekalbėti su vaikais angliškai. Iš kitos pusės yra aiškus lingvistinis faktas, kad mokėjimas lietuvių ar kurios kitos europinės kalbos žymiai palengvina ir anglų k. dėsnių pasisavinimą. Padeda ir anglų k. skaitymui, ir rašymui, vad. "spellinimui". Amerikiečiai skaito žodžio vaizdą, o lietuviai ištaria kiekvieną raidę. Tat nenuostabu, kad daug kur lietuvių ir kitų užsieniečių vaikai geriausi "spellintojai". Diskusijose buvo minimi atvejai, kur lietuviai ne tik savo apygardose laimėdavo, bet buvo pasiųsti net į Vašingtoną atstovauti "spellinime" amerikiečių mokyklų. Ir lietuviškų vaikų darželių patirtis rodo, kad lietuvių k. nekenkia anglų kalbai. Vaikai, išmokę pirma lietuviškai skaityti, paskui lengvai skaito ir angliškai. Yra daug geriau, kai vaikai pradeda eiti lietuviškon mokyklon ar darželin vienerius metus anksčiau, negu į angliškąją. Kad patys vaikai noriau mokytųsi lietuviškai, reikia išaiškinti jiems lietuvių k. mokymosi tikslą, jo vertę. Amerikiečiai, ypačiai švietimo įstaigos, vertina dvikalbiškumą, svetimas kalbas, ir jų mokymui išleidžia kasmet milžiniškas sumas. Universitetai mėgsta lietuviškas temas net magistro laipsniui. Ir Amerikos kariuomenė turi lietuvių k. vertėjų. Baigiant diskusijas pastebėta, kad reikia žiūrėti drausmės, bet, iš kitos pusės, neesminiuose dalykuose galima taikytis ir prie amerikiečių mokyklų, nebereikalaujant, pvz. mokinių kaskart atsistoti suole, kai atsakinėjama į klausimus, nes čia tik paprastos tvarkos ar patogumo, o ne lietuvybės reikalas.

Jonas Kavaliūnas, Mokytojų studijų savaitės programos vadovas, JAV LB centro valdybos narys švietimo reikalams ir švietimo Tarybos pirmininkas.

Išklausius ir apsvarsčius visą grandinę paskaitų apie auklėjimą ir mokymą vaikų daržely, pradžios ir aukštesniojoj mokykloj, prieita prie paties mokytojo, jo parengimo klausimo, kuris yra vienas iš pagrindinių bet kurioj švietimo sistemoj. D. Velička, Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje direktorius, parengė Studijų savaitei paskaitą Mokytojų prieauglio problemos. Negalėjus jam atvykti, ją perskaitė J. Kavaliūnas. Lietuvoje paruoštų mokytojų eilės retėja. Daug kur jau dirba ne šiam darbui pasiruošę geros valios žmonės. Tačiau mokytojas, be gero dalykinio mokėjimo, reikalingas ir specialaus metodinio ir didaktinio pasiruošimo. Prieš 9 metus Čikagoje pradėjo veikti Pedagoginis lituanistikos institutas, kurio vienas tikslų yra ruošti naujus mokytojus. Tačiau tiek akivaizdiniame, tiek neakivaizdiniame kursuose studentų mažoka. Prelegentas pateikė ir statistinių duomenų. Nuo 1958 ligi 1967 mokslo metų pabaigos į Institutą buvo įstoję 117 klausytojų. Ligi šių mokslo metų pabaigos liko 34. Iš jų visą trejų metų kursą (nors kai kurie su spragomis) yra išklausę 24. Tačiau formaliam Instituto baigimui iš tų 24 rimčiau ruošiasi tik 10, o kiti išklausiusieji tuo baigimu beveik nebesidomi. Nutrupėjo 83 klausytojai, 70,9 proc. Kaip iš turimų duomenų patirta, nutrupėjimo priežastys yra tokios: 1. Dėl uždarbiavimo savaitgaliais mokslą nutraukė 40 klausytojų, 2. dėl aktyvios veiklos organizacijose — 21, 3. dėl negalėjimo eiti dviejų mokyklų (amerikinės ir lietuviškosios) programų — 13, 4. dėl kitokių aplinkybių — 9. Institutas turi nuo 1962 ir neakivaizdinį skyrių, į kurį ligi šiol yra įstoję ir pradėję darbą 61 studentas iš JAV, Anglijos, Australijos, Kanados, Pietų Amerikos, Vokietijos. Jie yra įvairaus amžiaus ir išsilavinimo. Iš jų 29 yra vidurinės mokyklos išsilavinimo ir priimti specialiai programai eiti, o 32 — bendrinei, arba vidurinės mokyklos programai eiti. Iš 29 specialinės programos studentų, kurie nors ir lėtai, bet tęsia darbą toliau, šiuo metu yra 15. Iš 32 bendrinės programos studentų, kurie eina aukštesniosios lituanistinės mokyklos kursą, ligi šiol studentais dar laikoma 12.

Dalyviai ilgai ir su dideliu dėmesiu svarstė mokytojų parengimo problemą. Manyta, kad reikia paveikti mūsų visuomenę ir institucijas skirti mokytojų parengimui daugiau dėmesio ir paramos; kad UI titutui reikia artimesnio ryšio su mokyklomis: informuoti per vedėjus mokinius ir rinkti iš vedėjų adresus mokinių, galinčių stoti į institutą; kad n paieškoti ir gyvesnio kontakto su klausytojais, gal lr programą peržiūrėti. Buvusi neakivaizdinio skyriaus klausytoja papasakojo apie studijų sunkumus, dirbant be paskaitų konspektų ir negalint gauti nurodytos literatūros.

Buvo taip pat keliama mintis rengti 2-3 savaičių vasarinius kursus mokytojams paruošti, praplėsti Fordhamo universiteto vasarinius lituanistikos kursus. Bet tai visa susiję su lėšomis. Kun. A. Steigvilos, atvykusio iš Argentinos, pranešimu, Pietų Amerikoje yra šimtai lietuvių jaunuolių, kurie norėtų mokytis, bet nėra mokytojų. Jei būtų sudaromos stipendijos, apie 20 jaunuolių atvyktų iš Pietų Amerikos į mokytojams rengti kursus ar į Fordhamo universitetą. Grįžę jie jau mokytojautų lituanistinėse mokyklose. Čia pasigesta pas mus darbo planingumo. Pvz. PLB sąmatoj yra $200.000 dol. Lietuvos nepriklausomybės 50 metų sukakčiai pravesti, bet nieko švietimo reikalams.

Paskutinę šios Studijų savaitės paskaitą Aiškinamasis lietuvių kalbos žodynas skaitė J. Ignatonis. Vyr. šio žodyno red. sutiko būti dr. A. Klimas, o jam talkininkaus beveik visos mokyklos, paruošdamos medžiagą vienai ar daugiau raidžių. Po paskaitos gyvai diskutuota, ar reikalingas toks aiškinamasis žodynas, ar, aiškinant žodį, naudotina ir anglų k., ar ruošti rašybos žodyną.

Vienas vakaras buvo skirtas apsvarstyti dalyvių iškeltiems įvairiems klausimams. Paaiškėjus, kad kai kur mokyklos turi nesusipratimų su vietiniais LB organais ir tėvų komitetais, nusistatyta išryškinti darbo sritis (žr. 7-tą rezoliuciją). Taip pat pabrėžta, kad LB organai turi tarpusavy bendradarbiauti. Būtų sau pačiam prieštaraujama, jei būtų trukdoma LB organui švietimo tarybai lituanistinio švietimo darbą tvarkyti. Todėl pasisakyta už švietimo tarybos autoriteto stiprinimą, lituanistinio švietimo centralizavimą, kad žinios apie mokyklas eitų per švietimo tarybą. Taip pat buvo išreikštas pageidavimas išleisti vaikams gražių apsakymėlių ir pasakų, meniškai į-kalbėtų į plokšteles ar juosteles.

Pačioje pabaigoje buvo išdiskutuotos ir priimtos šios rezoliucijos:

1.    Vadovėliai ir pratimai yra tinkami mokytis; išleidžiant naujas laidas, autoriai prašomi atsižvelgti į studijų savaitėje išreikštus mokytojų pageidavimus;

2.    panašios studijų savaitės yra būtinos mokytojų lituanistiniam pažangumui kelti ir tarpusaviam solidarumui ugdyti;

3.    metodikoje ir toliau reikia prisilaikyti pedagoginių principų, suderinant juos su naujais medžiagos perteikino būdais;

4.    mokytojai pasisako už svaresnį švietimo Tarybos autoritetą pedagoginiais ir mokyklų administravimo klausimais;

5.    žinodami didelę šeimos, arba namų reikšmę, prašo tėvų: a. kalbėti su vaikais tik gryna lietuvių kalba, b. pratinti ir skatinti, kad vaikai nuo pat mažens skaitytų atitinkamas lietuviškas knygas ir laikraščius;
 
6.    konstatuoja faktą, kad lietuvių kalbos mokėjimas ne tik kad nekenkia besimokančiam kitos kalbos vaikui ar jaunuoliui, nesugadindamas akcento, bet dar ir palengvina;

7.    mokyklos tęstinumui yra būtinas darnus ir nuoširdus mokyklos, tėvų ir LB bendradarbiavimas; įvertindami šį bendradarbiavimą, pareiškia, kad mokytojų tarybos turi rūpintis mokyklos pedagoginiais reikalais, o tėvų komitetai ir LB apygardos ir apylinkės — ūkiniais ir finansiniais; mokykla, tėvai ir LB apylinkės organai laikosi švietimo tarybos nuostatų ir potvarkių;

8.    LB prašoma ir toliau remti savas lietuviškas mokyklas, nes mokyklos auklėja sąmoningus LB narius;

9.    mokytojai randa, kad lietuviškos jaunimo organizacijos talkininkauja lietuviškam auklėjimui, todėl ragina mokinius dalyvauti jų veikloje; organizacijų vadovus prašo savo veiklos nesukryžiuoti su mokyklos laiku;

10.    prašyti tėvus ir LB skirti lietuviškajam švietimui per mokslo metus bent 32 šeštadienius po 4 vai. kas šeštadienį;

11.    mokytojai įsipareigoja ir toliau vesti jaunimą lietuviškuoju keliu ir paruošti jį gyvenimui bei vadovavimui jų gyvenamuose kraštuose;

12.    atkreipti dėmesį į naujų mokytojų ruošimo reikalą ir jį visokiais būdais skatinti bei remti;

13.    ruošti mokytojų vasaros kursus naujiems mokytojams paruošti;

14.    duoti daugiau reikšmės priešmokykliniam auklėjimui namuose ir mokykloje;

15.    pradinės lituanistinės laikosi 8 metų sistemos, o aukštesniosios — 4 metų;

16.    renkant naują švietimo Tarybos pirmininką, JAV LB Taryba prašoma parinkti pedagogą ir atsižvelgti į JAV lituanistinėse mokyklose dirbančiųjų mokytojų pageidavimus.

Šeštadienio vakare buvo laužas, kurį pravedė Pr. Turūta. Dainas akordeonu palydėjo St. Sližys. Nuotaikingų dalykėlių paskaitė L. Eimantas, A. Vaičiūnas, J. Gerdvilienė, padeklamavo Z. Visockienė.

Sekmadienį, rugpiūčio 6, po pamaldų Studijų savaitė baigta iškilmingu posėdžiu, per kurį ryžtingus žodžius tarp kitų pasakė JAV LB švietimo tarybos pirm. J. Ignatonis ir JAV LB centro valdybos pirm. J. Jasaitis.

Po intensyvaus visos savaitės darbo dalyviai buvo anketos būdu paprašyti savaitės įvertinimo, sugestijų ir pasisakyti, ar tokia studijų savaitė toliau rengtina. Visi pasisakė, kad rengtina ir kad mielai vėl dalyvaus, jei tik aplinkybės nesutrukdys, nes kiekvienas jautėsi grįžtąs namo ir su naujomis žiniomis, ir su nauja darbo nuotaika.


Mokytojų studijų savaitės dalyviai vėliavos pakėlime  Nuotrauka T. J. Bacevičiaus, O.F.M.