Eilėraščiai |
Parašė Kazys Bradūnas |
RYTAS Sidabro paukščiai suplasnojo, Sučiulbo aukso inkilai, Ir ąžuoliniame altoriuj Pragydo medžio angelai. Išsprogo sienoje sienojai Ūgiu pavasario žaliu. Medines bažnytėlės rojuj Širdis pavirto varpeliu. VASARA Guli kalvos tvankiam tingume, Dega naktys be lašo rasos. Aš meldžiuosi mėnulio tarme, Aš grimstu į bedugnę šviesos Nesutemstančio vasaros laiko, Kur nėra valandų, Kur įkaitę stiebai neišlaiko Brandumo grūdų. GENTIS Mano gentį grūdina smūgiai — Skamba skydas, apkaltas variu. Aš jos buitį, kaip upę, geriu. Po milžinkapių augančiais kūgiais Gula kartos, Kad vaikų vaikai Gimtiį. grūdo gajumo. RELIKVIJA Užkeiktųjų lobių liūdnos dvasios Pūdymų liepsnelėm lydi mus. Ir mes randame, kur buvome užkasę, Virstančius dirvožemiu stabus. Kai-p relikviją ten paimam jų palaikus, Vėl džiaugsmu ir išgąsčiu drebą . . . Viešpatie, juos užmirštus ir paliktus Kantriai saugojai, ligi riba Tarp gyvybės ir mirties išbluko. PJŪVIS Čia velėna perkošta sūrumo. Ji negenda — Spindi kaip kristalas. Čia renkasi vėlės prie stalo Į pokylį šventą — Tai prakaitas tėvų. Šitie akmens persunkti spalvų — Jos neblunka, Jos ryškėja, dega Vėliavom likiminių kovų — Tai brolių kraujas. Šitie klodai plaujami šaltinių — Jie nedžiūsta, Niekad neužšąla. Jų vandeniu vėlės prie stalo Šlakstosi, baigdamos apeigas — Tai motinų ašaros. VAKARAS Gruzda krosny kvepianti pluta. Aš remiuos į skobnį vakarienės. Aš tikiu, jog žemė nekalta, Kad taip visos mūsų darbo dienos Baigiasi be galo paprastai, Kad liepsnos ir juodalksnio misterija, Kerčią raudonai nušviesdama, Ir mane, kaip duonos raugą, perėjo Vėstančia prieš naktį šiluma ... Viskas baigėsi be galo paprastai . . . |