TAUTIŠKUMO PROBLEMA TREMTYJE Spausdinti


1. Tautos kilmė ir esme.

Tautiškumas yra degančiai aktualus mūsų dienų klausimas, išaugęs į didelę istorinę jėgą ir sukrečiantis pasaulį iki pat pamatų. Tautiškumas ypač aktualus mūsų tautai, nes jos egzistenciją lemia didžiųjų grumtynės, todėl tik teisingas tautinių santykių išsprendimas gali užtikrinti mums laisvę ir nepriklausomybę ir nurodyti mūsų vietą pasaulio tautų tarpe. Aktualiausia gi ši problema tai tautos daliai, kuri yra išbarstyta tarp svetimų tautų tremtyje: jai tautiškumo išlaikymas tampa asmeninės egzistencijos ir asmeninio likimo klausimu. Todėl jis spręstinas su visa kritiška rimtimi, jaučiant šio sprendimo atsakomybę ir visą jo sunkumą.

Sunkumai kyla iš to, kad tautiškumas dar yra nauja gyvenimo apraiška, neturinti savo tradicinių, mokslinių formulavimų, bet iškylanti kaip dienos problema, politinis sąjūdis, bei emocijų apspręstas žmonių veikimas. Todėl čia sunku rasti tam tikrą distanciją ir objektyvumą. Klausimo sprendimą apsunkina dar ir toji aplinkybė, kad čia tenka susidurti su eile naujų mokslų — etnologija, sociologija, psichologija, kultūros filosofija, žodžiu, su dalimi sunkiai peržvelgiamų problemų ir nenusistojusių sąvokų. Atsižvelgiant į šias sunkenybes, sunku išvengti tam tikro subjektyvizmo, vieno kito mažiau tikro formulavimo, aštresnio tvirtinimo bei perdėjimo. Tačiau šie dalykai gali pažadinti gyvesnes diskusijas ir intensyvesnį galvojimą.

Tautiškumo pagrinde stovi tauta. Tautiškumas yra atremtas į tautą ir iš jos išauga. Todėl norint suvokti tautiškumą, pirmiausia reikia žvilgsnį kreipti į tautą, išaiškinti jos kilmę ir visas apraiškas, susietas su tautos gyvenimu.

Kalbant apie tautą, pirmiausia iškyla klausimas, kas verčia žmones bendrauti vienus su kitais, jungtis į grupes bei bendruomenes? Šiam klausimui išspręsti yra sukurta įvairių teorijų, atremtų į tam tikrus gyvenimo reiškinius bei patyrimą. Tačiau visos jos remiasi bendra prielaida, kad žmogaus prigimtyje yra įgimtas palinkimas bendrauti su kitais, kad žmogus pačia savo prigimtimi yra apspręstas būti ne vienas, bet drauge. Šį žmogaus prigimtyje glūdintį norą būti drauge su kitais yra jau labai seniai pastebėjęs Aristotelis ir žmogų pavadinęs draugingu gyviu. Žmonės tad, savo prigimties verčiami, nuo seniausių laikų bendrauja, draugauja ir yra sukūrę įvairias savo bendravimo formas.

Seniausia ir pirmutinė žmonių bendravimo forma yra religinis kultas. Religinis kultas stipriausiai riša žmones vienus su kitais: bendros dievybės akivaizdoje išnyksta individualiniai žmonių skirtumai, jie pasijunta vienas kitam artimi, sujungti tuo pačiu dievybės pergyvenimu, išreikštu bendru ritualu. Iš šio religinio pergyvenimo kyla pirmykštė žmonių bendruomenės užuomazga, iš kurios, prisidedant kitiems veiksmams, išsivysto tauta.

Daug yra veiksnių, formuluojančių tautą, ir sociologai iškelia vis naujų. Vieni jų — tai ūkiniai ir savisaugos reikalai. Žmones lengvai pastebi, kad laikymasis drauge yra jiems naudingas, didina jų gerovę, lengvina jų gyvenimą. Sukurtą, nors ir primityvią gerovę, reikia ginti nuo priešų, grasinančių turtui ir gyvybei. Susijungus keliems, lengviau apsiginti nuo priešų ir net kitus užpulti. Šie ūkiniai ir militariniai reikalai vertė žmones burtis kartu ir bendrai rūpintis savo gerove ir saugumu. Būdami ilgiau toje pačioje vietoje ir veikiami tų aplinkybių, žmones verčiami prie aplinkumos prisitaikyti ir kurti atitinkamą aplinkybėms gyvenimą. Taip iškyla geograįinė erdvė arba savo žemė, kaip svarbus žmones jungiantis veiksnys. Tautos yra išsikovojusios daug sunkių kovų dėl savo žemės, nes mato joje vieną iš savo buvimo pagrindų. Su geografine erdve glaudžiai rišosi žmonių biologinė vienybė. Nors paskutiniais metais jos reikšmė perdėta, tačiau žvelgiant giliau į tautų ypatybes, jų biologiniai skirtumai nepaneigiami: lengva skirti žydą nuo ruso, vokietį nuo mongolo, prancūzą nuo negro. Šie biologiniai ryšiai turi savo reikšmę tautų susidaryme ir nepaisyti jų negalima.

Tačiau šie išoriniai veiksniai nėra svarbiausieji tautos susiformavime. Tauta yra ne tiek biologinė, kiek dvasinė vienybė. Tautą, kaip dvasinę vienybę, plačiai yra nagrinėjęs ir pagrindęs dr. Pr. Gaidamavičius savo knygoje: "Išblokštasis žmogus". Ten, tarp kitko, jis sako: "Tautos kaip bendruomenės pagrinde glūdi ne biologinis, o dvasinis pradas". Remdamasis O. Spannu, jis tvirtina, kad tauta esanti dvasinė bendruomenė, kuri remiasi dalyvavimu toje pačioje kultūroje ir organinei kultūros bendruomenės vienybėj. Taigi, ne kraujas yra konstitucinis tautos pradas, o dvasinė-kultūrinė realybė, kuria remiasi "mes—aš" centras (79-80 psl.). Šie išvedžiojimai mus veda į visai kitą pasaulį, negu pirma suminėtieji. Iš jų matyti, kad tautą formuojančių veiksnių ir jos esmės reikia j ieškoti metafizikos ir socialinės psichologijos srityje, o ne empiriniuose, ūkiniuose, militariniuose bei rasiškai biologiniuose reikalavimuose.

Kadangi, kaip jau pradžioje iškėlėme, pagrindinis ryšys, jungiąs žmones, yra religinis, tautos kilmės reikia j ieškoti metafizinėje plotmėje — Absoliute. Dievas yra visokios vienybės pagrindas. Jis yra ir tautų pamatas ir Jo sprendimuose yra tautų buvimo prasmė. Čia mes visai galime pritarti O. Spengleriui, kad maginis (religinis) jausmas, toks vidujinis ir stiprus, sudaro pagrindinę tautinę jungtį.

Iš šio pagrindinio, metafizinio ryšio išplaukia kiti dvasiniai ryšiai, kuriuos galima pavadinti socialiniais-psichologiniais. Šioje socialinėje-psichologinėje srityje žymią vietą užima bendri išgyvenimai. Kiekviena tauta turi savo tradicijas, simbolius, savo prisiminimų įkūnijimus — paminklus, kurie tik šios tautos nariuose sukelia tam tikrus jausmus. Pvz., užtenka tik prisiminti Rūpintojėlį, lietuviško kryžiaus ar vyties motyvus poezijoje ar mene, kad jie sukeltų ištisų pergyvenimų kompleksą lietuvio sieloje. Tai pergyvenimai, galimi tik lietuvio sieloje. Svetimtautis juos gali pergyventi tik kaip meninius kūrinius. Jų ypatinga, lietuviška reikšmė jam neprieinama.

Šie tad bendrų pergyvenimų ryšiai jungia vienus tautos narius su kitais ir savo išraišką randa kalboje, tradicijoje, papročiuose, mene, moksle ir apskritai tautinėje kultūroje, kuri yra ne kas kita, kaip bendrų tautos pergyvenimų realus įsikūnijimas. Ne visi šie pergyvenimai yra sąmoningi, dalis jų glūdi tautos pasąmonėje. Šis iš pasąmonės kyląs ryšys su savo tauta yra pats giliausias ir galingiausias, jo dėka tauta išlieka pastovi. Pasąmonės ryšys apsireiškia gyvenime kaip bendro likimo pajautimas, tautinio genijaus išsiskleidimas, senolių dvasios ar tautinės sielos pergyvenimas.

Čia iškėlėme kai kuriuos reikšmingesnius veiksnius, apsprendžiančius tautos kilmę ir jos esmę. Ne visi jie vienodos vertės: šalia ekonominių, militarinių ir biologinių veiksnių, atremtų į gyvenimo ir istorinio vyksmo analizę, iškelti metafiziniai, dvasiniai bei religiniai, atremti į intuityvinius įžvelgimus, esančius už empirinės patirties ribų. Tačiau šie paskutinieji nėra mažiau svarbūs, nes empirinis patyrimas, atremtas į diskursinį galvojimą, nėra vienintelis pažinimo būdas: svarbesnis už jį yra intuityvinis Įžvelgimas ir jausminis pergyvenimas, nes tik jame tauta atsiskleidžia kaip dvasinė vienybė su savo esmę atitinkančiomis žymėmis bei savybėmis, kurių negalima išvesti iš atskirų empirinių momentų. Išeinant iš šių veiksnių, galima sakyti, kad tauta yra žmonių bendruomenė, pasiekusi tam tikrą dvasinio savarankumo laipsnį, turinti savo būdą bei charakterį ir jį apreiškianti savo darbais bei tautine kultūra.

2. Tautinė sąmonė ir tautiškumas.
Tauta tad yra tam tikra dvasinė visuma, dvasinė vienybė, kuri jaučiasi nepriklausoma nuo kitų, galinti pati egzistuoti ir kurti. Tautos pajautimas savęs, kaip tam tikros savarankios dvasinės visumos, sudaro tautos sąmonę. Tautos sąmonė yra vienos tautos žmonių pajutimas, kad juos visus tarp savęs riša tikri ir stiprūs ryšiai, kad jie gali būti laimingi, tik būdami kartu, kad šių ryšių nutraukimas daro juos nelaimingus ir jų gyvenimą negalimą.

RŪPINTOJĖLIS
V. Augustino nuotrauka

Tautinė sąmonė yra lemiantis veiksnys tautos gyvenime. Tauta gali egzistuoti tik tol, kol atskiri jos nariai jaučia ir tiki, kad jie gali prasmingai gyventi, tik likdami tautinėje bendruomenėje. Ši tautinė sąmone gyvenime apsireiškia savo tautos vertės pergyvenimu ir aktyviu įsijungimu į tautos vertybių saugojimą, jų gyvenimą bei kūrimą. Šis veiksmingas tautinės sąmonės pergyvenimas ir sudaro tautiškumą. Tautiškumas yra sąmoningas savo tautos vertės pergyvenimas ir šio pergyvenimo  išreiškimas darbais, atremtais į įsitikinimą, kad žmogus gali prasmingai gyventi, tik likdamas savo tautinėje bendruomenėje. Tautiškumas tad kyla iš tautinės sąmonės, yra ne kas kita, kaip šios sąmonės apsireiškimas kūrybingais žygiais, nukreiptais į savo tautinės gyvybės išlaikymą ir jos ugdymą.

Tautiškumo ar tautinės sąmonės vieta — šeima.   Ji tiek biologinių, tiek dvasinių tautos jėgų šaltinis. Iš jos tautinė gyvybe sklinda į visą tautos organizmą. Tautinė sąmonė yra esmiškai surišta su šeima: jei šeimoje užgęsta tautines sąmonės pajautimas, jei jis yra pažeidžiamas tautiškai mišriomis jungtuvėmis, svetimos kalbos ir papročių pasisavinimu bei kitomis svetimomis įtakomis, tai žlunga ir visa tauta. Šeimos didelę reikšmę gerai suprato komunizmo vadai. Jie, norėdami išauginti naujus, komunistiškai nusiteikusius žmones, sugriovė šeimą kaip senųjų ideologijų tvirtovę. Tačiau jie greit pastebėjo, kad be šeimos atramos negalima įskiepyti jokios ideologijos, išauginti jokio naujo žmogaus, jokio tikro komunisto, todėl jie skubiai grįžo prie griežtų šeimos principų. Šis komunistų eksperimentas mums rodo, kad šeima nėra tik biologinės gyvybės perteikėja, bet ir tautos sielos išskleidė j a ir palaikytoja; be jos tauta išnyktų, virsdama palaidų žmonių mase.

Šeimoje tad gema tautinė gyvybė, joje bręsta tautinė sąmonė ir įvairiais būdais sklinda visoje tautoje. Svarbiausieji šio sklidimo būdai yra tautos dvasios turtai, jos kultūra, o ypač kalba. Kalboje apsireiškia tautos siela, jos galvojimo, jutimo ir pasaulio suvokimo būdas. Kalba yra gyvas tautos ryšys su visais jos nariais, su buvusiomis ir būsimomis kartomis. Šis ryšys, susikristalizavęs tautinės kultūros pavidalu, yra vienas galingiausių tautinės sąmonės reiškėjų, tautinės gyvybės palaikytojų ir ugdytojų. Nors tauta yra atremta į biologines savybes ir geografinę erdvę, tačiau ji laikosi ne šiomis biologinėmis, bet dvasinėmis savo savybėmis. Jei, pvz., vienos kartos vokiečių kraują perpiltume prancūzams, o prancūzų kraują vokiečiams, tai vokiečiai netaptų prancūzais ir atvirkščiai. Nei vokiečiai nei prancūzai šiuo atveju nenustotų savo tautinių ypatybių, neprarastų savo tautinės sąmonės. Taip pat vokiečiai, perkelti į prancūzų žemę, dar nenustos savotiškos dvasios, netaps prancūzais. Tuo tarpu jei vokiečiai priimtų prancūzų kalbą ir kultūrą, o prancūzai vokiečių, tai jie virstų šių tautų nariais ir prarastų savo tautinę individualybę. Tačiau šioks svetimos kalbos, o ypač svetimos kultūros pasisavinimas vyksta lėtai. Tobulas svetimos kalbos ir kultūros pasisavinimas gali įvykti tik per kelias generacijas, jei yra ypatingai patogios sąlygos. Apskritai imant, sąmoninga tauta nutautėją labai pamažu: šimtais ir net tūkstančiais metų tautos yra išlaikiusios savo psichines ir fizines savybes, nors ir gyvendamos svetimų tautų tarpe.

Tautos sąmonę stiprina ir ją apreiškia tautų vadai. Tačiau šie vadai nėra suprantami, kaip kokie juridiškai ar formaliai pagal balsų daugumą išrinkti asmenys, bet vadai, kurie yra išaugę iš pačios tautos sąmonės. Jais gali būti žymūs mąstytojai, rašytojai ir net šventieji. Jie, kilę iš pačios tautos, atspėja savo tautos ir laiko reikalavimus ir veda tautą prie šių reikalavimų realizavimo. Vadai yra vienas iš tautos sąmonės apsireiškimo būdų, tauta juose pamato pati save ir išgyvena savo vertybę. Jei Afrikoje yra milijonai žmonių, o nėra tautų, tai todėl, kad iš šių žmonių negema vadų, o svetimi tautų vadai — anglai, prancūzai, belgai negali ugdyti šių tautų tautinės sąmonės. Priešingai gi yra Indijoje, kur kilo vadas iš pačios tautos, Gandhi, ir privedė ją prie nepriklausomybės. Būtume neteisūs, jei paneigtume, kad tautinės sąmonės tikrieji reiškėjai nėra tautų vadai, didžios asmenybės, išaugusios iš pačios tautos.

Dar skaidriau tautinė sąmonė atsispindi tautos didvyriuose. Jie yra tikrieji tautinės sąmonės paveikslai, gyvas šios sąmonės apsireiškimas gyvenimo tikrovėje. Didvyris plačia prasme yra kiekvienas, kuris įvykdo ką nors nepaprasto, viršijančio žmogaus jėgas. Didvyriškumas gema ten, kur sąmoningai kovojama su kliūtimis, rizikuojant net savo gyvybe, siekiant kokio nors kilnaus tikslo. Šio tikslo įžvelgimas yra individualus, tačiau pats didvyriškumas gema iš tautinės sąmonės gelmių ir nesiekia toliau už tautos ribų. Didvyris gyvas, kol gyva tauta. Tauta yra toji dirva, kur gali apsireikšti didvyris, tas veidrodis, kuriame atsispindi ir laikosi jo darbai bei žygiai. Didvyris yra glaudžiai surištas su savo tauta. Jis jaučia atsakomybę už tautą, o tauta jo didvyriškumą pamato ir atskleidžia. Prancūzų svetimšalių legijonas turi žmonių su didvyrio ypatybėmis ir yra parodęs daug karžygiškumo, bet šis didvyriškumas yra nežinomas, užgesęs, nes jis neturi tautos, į kurią galėtų atsiremti. Nueitumėm per toli, kalbėdami apie didvyrio kultą. Čia galime tik pabrėžti, kad legendos ir mitai apie tautos didvyrius yra stiprinusios tautas sunkiausiais laikais. Didvyriškumas yra tas šaltinis, iš kurio teka tautos gyvybinės jėgos ir kuriame gražiausiai apsireiškia tautinė sąmone.

Grėsmė tautinei gyvybei yra vienas iš galingiausių tautinės gyvybės žadintojų. Ši grėsmė gali būti išorinė, kylanti iš kitų tautų, ir vidujinė, einanti iš pačios tautos. Nors keista, kad grėsmė gali stiprinti tautinę sąmonę, tačiau gyvenimas tai patvirtina. Tai matyti iš mūsų pačių istorijos ir mūsų tremties asmeniško patyrimo. Atsidūrus dideliame pavojuje, tauta tampa vieninga, pergyvena save kaip visumą ir parodo didelę jėgą bei drąsą sunkenybėms nugalėti.

Sociologai tvirtina, kad kiekviena tauta, turinti savo sąmonę, nori atsipalaiduoti nuo kitų tautų įtakos bei priklausomybės.  Tai atsitinka anksčiau ar vėliau, jei tauta kovose dėl savo laisvės nežūsta. Šis tautos noras savarankiai gyventi ir tvarkytis negal būti kitaip įvykdytas, kaip tik tautai susiorganizuojant į savo valstybę. Valstybė tad kyla iš pačios tautos esmės, iš jos sąmonės, yra ne kas kita, kaip galutinis jos sąmonės išsiskleidimas, natūralus jos organizavimas. Atsirėmę į šį natūralų tautinės sąmonės išsiskleidimą, teisininkai iš jo išvedė teisę kiekvienai tautai organizuotis į savo valstybę. Ši teisė yra išreikšta vadinamajame tautų apsisprendimo principe ir keturiolikoje Wilsono punktų, kuriais remiantis po antrojo karo susikūrė daug valstybių, jų tarpe ir mūsų. Valstybė yra tautos išsivystymo natūrali išdava, visų tautos troškimų įkūnijimas ir jų apvainikavimas.

3. Tautos sąmonę žlugdantieji veiksniai

Tautos gyvenimas kitaip neįmanomas, kaip tik tikėjimu savimi, savo vertės pajautimu. Ir savaime suprantama, kad ten, kur tauta yra gyva, gyvas yra ir jos tikėjimas savimi, gyva yra tautinė sąmonė. Juo tauta gyvybingesnė, juo jos sąmonė stipresnė. Todėl tauta yra sunaikinama, kai sugriaunamas jos tikėjimas savimi, kai užslopinama jos sąmonė. Čia tad iškyla mums pagrindinis ir svarbiausias klausimas: kokie veiksniai slopina tautos sąmonę, sunaikina tautos tikėjimą savimi, savo vertybe?

Svarbiausias veiksnys, žlugdąs tautinę sąmonę, sunaikinąs tautos tikėjimą savimi, yra susižavėjimas svetima kultūra. Jei kokia nors tauta pradeda žavėtis kokios nors svetimos tautos laimėjimais, jos kultūra, jausdamosi prieš ją menka ir silpna, tai tokia tauta jau yra save pasmerkusi išnykti iš kitų tautų šeimos. Galingosios Romos imperijos sugriuvimo priežasčių reikia j ieškoti svetimų kultūrų pasisavinime. Graikų filosofija, persodinta į romėnų žemę, davė tik menką eklekticizmą ir bereikšmius sekimus, o rytų religijos — tik apgailėtiną sinkretizmą. Be abejo, čia buvo ir kitų politinių ir ūkinių priežasčų, tačiau jos buvo antraeilės, svarbiausioji buvo — tautinės sąmonės pažeidimas svetimų kultūrų ir religijų įtakomis. Mūsų tauta per ilgus šimtmečius galėjo išlikti tik todėl, kad sugebėjo apsisaugoti nuo svetimų kultūrų įtakos: Kražių skerdynės, didvyriška kova prieš rusiškąją graždanką, savųjų mokyklų steigimas, vargo mokykla, knygnešiai, — tai vis šviesūs epizodai mūsų tautos istorijoje, liudiją jos tikėjimą savimi ir matymą tų pavojų, kurie grėsė iš svetimų.

Kad susižavėjimas svetima kultūra yra mirtinas smūgis tautinei gyvybei, tai gerai žino mūsų priešai. Ir vieni ir kiti nuolatos stengėsi mus įtikinti, kad mes esame skaičiumi maža tauta, kad mes neturime savo kultūros, kad mes iš viso nieko negalime, kad jei ką turime, tai tas tik lenkų ar rusų nuopelnas. Kodėl šie neteisingi tvirtinimai? Jų tikslas tik vienas — sugriauti mūsų tautos tikėjimą savimi, sunaikinti mūsų tautinę sąmonę, nes tai būtina sąlyga mūsų asimiliacijai.

Susižavėti svetima kultūra ir išnykti yra didelis pavojus visoms mažoms tautoms, o ypač tautos daliai, esančiai tremtyje. Šį pavojų pirmasis giliai yra įžvelgęs dr. J. Girnius savo straipsnyje: "Beieškant kelio mūsų tautinei kultūrai į pasaulį" (Aidai, 1953 m. 4 nr.). Jis visai teisingai mūsų nore išeiti į pasaulį įžiūri tam tikrą menkavertiškumo kompleksą, būdingą visoms mažoms tautoms. Juk visas tas "su pasididžiavimu skelbimas kiekvieno straipsnio, pasirodžiusio svetimoje spaudoje, kiekvienos knygos, išverstos į anglų ar vokiečių kalbas, kiekvieno mūsų mokslininko, patekusio į svetimą mokyklą", iš tikro, kaip sako dr. J. Girnius, yra ne kas kita, kaip giliai mūsų pasąmonėse glūdįs slaptas savimi nepasitikėjimas, savosios kultūros laikymas menkesne už svetimąją. Visas tas noras "išeiti j pasaulį", išplaukti į "tarptautinius vandenis", išsikelti iš "kaimo į vienkiemius", visas tas mūsų literatūros apsisukimas "pakeliui į Vakarus" ir visos mūsų visuomenės simpatijos, kuriomis palydimi šie troškimai, yra ne kas kita, kaip žavėjimasis svetima kultūra ir jautimasis menkaverčiais jos akivaizdoje. Visi šie ir panašūs reiškiniai yra mūsų tautinės sąmonės ryškūs silpnėjimo ženklai, nors ir kažin kaip kilniais tikslais jie būtų pridengiami.

Nors lieka galiojanti mūsų pagrindinė tezė, kad žavėjimasis svetima kultūra silpnina tautinę sąmonę ir žlugdo tautinę gyvybę, tačiau visiškai tokio žavėjimosi negalima išvengti, negalima visiškai užsisklęsti nuo svetimų kultūrų. Kultūrinėmis vertybėmis keitimasis yra europinės kultūros būtina sąlyga, nes ši kultūra yra visų tautų bendros kūrybos vaisius. Aklas užsisklendimas nuo svetimų kultūrų būtų apgailėtinas etnocentrizmas, kenksmingas tiek kultūrai, tiek pačiai užsisklendžiančiai tautai. Savo laiku apsitverusi "kinų siena" kiniškoji kultūra sustingo ir išsigimė, tuo tarpu japonai, priimdami Europos kultūros laimėjimus, žymiai sustiprėjo kaip tauta. Ir sovietiškoji kultūra, užsisklendusi "geležine uždanga" nuo likusiojo pasaulio, eina išsigimimo ir žlugimo keliu. Tai pripažįsta ir dr. J. Girnius, teigdamas: "Turime kiek galima plačiau atsiskleisti visiems didiesiems kultūros laimėjimams, kad jie sparčiai padėtų išsiskleisti ir mūsų kūrybinio genijaus galimybėms". Tai, be abejo, labai teisingas įžvelgimas. Mums būtinai reikia rasti kelią į pasaulio kultūrą. Tą kelią nurodo dr. J. Girnius jau mūsų cituotame straipsnyje: "Du yra keliai mažai tautai į pasaulį. Pirmasis kelias yra netiesioginis ta prasme, kad kuriama betarpiškai savo tautai, pasitikint, jog tai, kas bus sukurta savo tautai, visada bus galima ir kitiems pasinaudoti. Antrasis kelias yra tiesioginis ta prasme, kad mažos tautos kūrėjas iš karto imasi kurti ne savo tautai, o vienai kuriai didžiųjų tautų".

KAPINIŲ   KOPLYTĖLE      Augustino   nuotrauka

Mes kartu su dr. J. Girnium pasisakome tremties sąlygose tik už pirmąjį kelią — eiti į pasaulio kultūrą per savo tautą. Antrą kelią atmetame, nes jis žalingas tiek kultūrai, tiek mūsų tautai. Ne daug tokių kūrėjų, kurie yra sukūrę pasaulinės vertės kūrinių. O visi tokie veikalai yra sukurti tik kokios nors tautos viduje, o tik vėliau įgiję kitų tautų pripažinimą. Sunku prileisti, kad dabartinės mūsų kartos kūrėjai galėtų ką nors sukurti, kam būtų paliekama vertė kokiai nors svetimai tautai, kurios dvasia ir galvosena jiems svetima ir mažai pažįstama. Todėl visi tie, kurie mėgins kurti ką nors tiesiogiai svetimai tautai, dalį savo kūrybinės vertės praras. Kiekvienas, ar tai menininkas, ar mokslininkas, ar filosofas, didžiausią savo kūrybinių jėgų išsiskleidimą gali pasiekti tik savo tautoje. Todėl kurdamas tiesiog kokiai svetimai tautai, jis nukentės kaip kūrėjas ir nukentės jo tauta, nes neduos tai, ką galėtų duoti. O gal ir iš viso jis nieko nesukurs, nes, kaip sako dr. J. Girnius, iš savo tautos jis išeis, o į svetimą neįeis. Dėl šios priežasties baigiame šį skyrelį teisinga dr. J. Girniaus išvada: "Savo versmių vanduo gaivesnis už svetimų šalių vyną, savsjai tautai laimėtoji šviesa brangesnė už pasaulio vardo garsą. Tebūnie pirmuoju rūpesčiu, kad kūrybinė šviesa neišblėstų mumyse, besistengiant ja svetimuosius nušviesti".

Tautai, esančiai savo žemėje, susižavėti svetima kultūra ir susilpninti savo tautinę sąmonę nėra didelio pavojaus, tačiau netekus savo žemės, šis pavojus iškyla visu savo grėsmingumu. Todėl žydų tauta, būdama Egipto vergijoje, neįsijungė į egiptiečių kultūrą, bet liko nuošel:ai, palaikydama savo getą. Reikšminga, kad paskutiniais laikais, nykstant jų getui, žydai pradėjo jieškoti savo tautai atramos savo žemėje ir valstybėje.

Pavojus tautinei sąmonei ir tuo pačiu tautinei gyvybei gali kilti ir iš vidaus, iš tautos susiskaldymo į įvairias grupes ir iš to kylančios įtampos. Šio susiskaldymo ir įtampos šaknų reikia jieškoti iš tų laikų, kada giminės jungėsi į gentis, o šios į tautą. Iš šių tautos formavimosi laikų yra pasilikęs kažkoks vidujinis priešingumas, kažkokia lenktyniavimo dvasia iki pat mūsų dienų ir reiškiasi tarp įvairių tautos sluogsnių. Prie pirmykščių priešingumų, kylančių iš pačios žmogaus individualybės, amžių bėgy jungėsi religiniai, kultūriniai, socialiniai bei kitoki skirtumai ir savo išraišką rado įvairiuose tautos narių susigrupavimuose. Ryškiausias iš šių susigrupavimų mūsų dienomis yra polit;n;s rrba politinės partijos.

Politines partijas reikia griežtai skirti nuo įvairių profesinių susigrupavimų: gydytojų, agronomų, inžinierių, mokytojų bei kitų. Nors jų interesai skirtingi, tačiau jie lengvai gali susitarti kokioje nors bendroje plotmėje, esančioje augščiau jų grupinių interesų, reikšmingoje jiems visiems. Tuo tarpu partijų priešingumai sunkiai suderinami, nes jie nekyla iš kokių nors profesinių reikalavimų, kurie žmogaus gyvenime yra antraeiliai, bet turi žymiai platesnį ir gilesnį pagrindą. Partinių susigrupavimų pagrindas yra skirtingos žmonių individualybės, atremtos į religinius, kultūrinius, visuomeninius bei kitus skirtumus, žodžiu, į skirtingas pasaulėžvalgos ar pasaulėžiūros, besiremiančias logiškai analizei nepasiduodančiomis, bet intuityviai įžvelgtomis vertybėmis bei tiesomis, kylančiomis iš pačių žmogaus prigimties gelmių. Viršum šių augščiausių vertybių negalima iškelti kokių nors antraeilių, kurioms pirmosios būtų palenkiamos.

Nors partijos kyla iš skirtingų pasaulėžiūrų, tačiau jų tarpusavio kova kyla ne tiek iš skirtingų pasaulėžiūrų, kiek iš partijų praktinių siekimų: kiekviena partija nori kalbėti ne tik visos tautos vardu, bet nori visą tautą, o ne tik kokią nors jos grupę, padaryti savo nariais. Kiekviena partija nori tvarkyti ne tik kokią nors valstybinio gyvenimo sritį, bet visą valstybinį gyvenimą. Dėl šių priežasčių, einančių iš pačių partijų esmės, o ne iš skirtingų pasaulėžiūrų, į kurias yra atremtos šios partijos, jų tarpusavio kova yra neišvengiama. Todėl partijos, atremtos į tą pačią pasaulėžiūrą, gali griežtai viena prieš kitą kovoti, jei jaučiasi užtenkamai galingos laimėti Įtaką valstybėje, o partijos, atremtos į skirtingas pasaulėžiūras, gali tarp savęs sugyventi, jei viena jų jaučiasi silpnesnė ir tikisi išeiti į viešumą, prisijungdama prie kitos stipresnės partijos. Yra tad galimi skirtingų pasaulėžiūrinių partijų blokai, jei tik jie gali laimėti įtakos valstybės tvarkyme.

Kad partijos galėtų tarp savęs sugyventi, jos turi išsižadėti šių "visumos" pretenzijų, turi įsisąmoninti, kad jos yra ne visuma, bet tik dalys visumoje — tautoje. Nei viena partija, paimta skyrium, neatstovauja ir negali atstovauti visos tautos. Visą tautą gali atstovauti tik visų joje esančių partijų tarpusavis bendradarbiavimas ir kiekvienos jų teisių respektavimas. Tauta, kuri viršum partinių ir kitokių priešingumų bei įvairumų nejaučia savo organiškos visumos, jau yra pradėjusi išsigimti ir suirti. Joje jau yra prasidėjęs vyksmas, vedąs prie tautos žlugimo.

Partijos prasmingos, kol jos lieka tautos visumoje, vykdo tautos uždavinius, organizuojant tautą į valstybę. Jei jos nuo šių uždavinių vykdymo atitrūksta, lieka "nudžiūvusiomis šakomis" tautos kamiene. Jei tokių "šakų" daug, jos silpnina tautinę sąmonę ir rimtai grasina tautinei gyvybei.

Juo kuri tauta yra gyvybingesnė, juo jos tikėjimas savimi yra stipresnis, juo jos sąmonė aiškesnė. Iš tautines sąmonės išauga tautos pašaukimas. Visos tautos turi savo pašaukimą, nors ne visos sąmoningai jį pergyveną, o juo labiau moksliškai formuluoja. Senovės graikai ir romėnai nekalbėjo apie tautinį pašaukimą, tačiau jį vykdė visu savo gyvenimu. Aleksandro Didžiojo karo žygiai į Rytus buvo įkvėpti graikų tautos pašaukimo, o Cezario kovos su galais ir kitomis šiaurės tautomis yra romėnų tautos pašaukimo išraiška. Napoleonas, garsėdamas karo žygiais, vykdė ne savo, bet prancūzų pašaukimą. Anglų kolonijų kariautojai taip pat vykdė anglų tautos misiją. Rusų tauta, Dostojevskio liudijimu, turi nešti išganymą kitoms tautoms.

Ir mes galime pagrįstai kalbėti apie savo tautos pašaukimą, nes mūsų tautinė sąmonė yra privedusi tautą prie nepriklausomybės. Mūsų tautos pašaukimo nušvietimas dabartinėse sąlygose turėtų didelę praktišką reikšmę. Savo tautos pašaukimo įsisąmoninimas stiprintų mus dabartinėje sunkioje kovoje už tautinės gyvybės išlaikymą, jungtų po visą pasaulį išblaškytos tautos narius, neleisdamas jiems sutirpti kitų tautų jūroje. Savo pašaukimo įsisąmoninimas duotų mums naujų jėgų pakelti tam sunkiam mėginimui, kurį Apvaizda yra mums šiandien skyrusi.

Pagal mūsų filosofą St. Šalkauskį, lietuvių tautos pašaukimas — jungti Rytų ir Vakarų kultūrą. Šią pažiūrą rimtai kritikavo prof. A. Maceina. Nesigilindami į šią kritiką, galime tik pabrėžti, kad pašaukimas turi kilti iš pačios tautos, iš jos sąmonės, o ne būti primestas iš šalies.

4. Tautinis ethos ir visutinės etikos principai.

Stipri tautinė sąmonė apsireiškia tautiniu pašaukimu. Tauta savo pašaukimą dažnai vykdo politinėmis priemonėmis, kurių svarbiausios yra militarinės. Taip iš tautos pašaukimo išauga imperializmas. Tautinis pašaukimas ir imperializmas kyla iš tos pačios šaknies, tautinės sąmonės, tautos tikėjimo savimi. Tačiau tautinė sąmonė gali suklestėti iki kitoms tautoms gresiančio imperializmo tik didžiosiose tautose. Mažosios tautos niekada nėra kitų tautų nukariautojos, pavergėjos bei prispaudėjos. Jų tautinis "imperializmas" apsireiškia tik reikalavimu gyventi savo žemėje, kalbėti savo kalba, ugdyti savo kultūrą. Didžiosioms tautoms šie dalykai yra savaime suprantami, ši teisė joms niekad neneigiama, tuo tarpu mažosioms tautoms dėl teisių gyventi savitą gyvenimą tenka nuolatos sunkiai kovoti.

Tautos, vykdydamos savo pašaukimą, siekdamos savo tikslų, nuolatos sueina į konfliktą su krikščioniškosios etikos principais. Etika savo esme yra visuotinė, privaloma visoms tautoms, visiems laikams. Nuo etikos reikia skirti ethosą. Ethosas yra bendras noras įvykdyti gėrį. Jis nėra atskirų individų dorinių nusistatymų suma, bet kažkas viršum jų. Šia prasme kiekviena tauta turi savo ethos, savo vertybių skalę, kuri nesiderina su universalios etikos principais. Tautos ethosas išplaukia iš tautinės sąmonės, iš tautos noro egzistuoti. Dėl šios priežasties tauta visados pateisina savo elgesį, nors jis būtų aiškiai priešingas visuotinėms doros normoms. Gyva ir sąmoninga tauta visada apsispręs už savo gėrį, už savo ethosą, nes jis plaukia iš jos gelmių. Istorijoje nematome atsitikimo, kai kokia tauta dėl krikščioniškosios etikos principų būtų atsisakiusi savo gyvybinių interesų dėl kitos tautos labo . . . Niekad nėra jokia tauta dėl kryžiaus atsižadėjusi kardo. Priešingai, šalia kardo ji yra turėjusi kryžių. Taip vyksta visose tautose, taip vyksta ir mūsų tautoje. Jei mozūrų kunigaikštis nuterioja kryžiuočius, mes jį vadiname didvyriu, jei kryžiuočiai mus, tai jie plėšikai.

Tautų santykiuose dar viešpatauja primityvi gamtinė moralė, kur egoizmas, stipresniojo teisė, emocijos ir aistros apsprendžia jų elgesį. Dėl stiprių nacionalinių aistrų visos pastangos apjungti tautas ir išspręsti jų tarpusavio sugyvenimo klausimą yra likusios nesėkmingos: sugriuvo Tautų Sąjunga, griūva Jungtinių Tautų organizacija. Net didžiausios grėsmės akivaizdoje Europos tautos nepajėgia susijungti į vieną, visas apimantį vienetą. Norint pergalėti tai, kas tautiškume yra nesveika ir kenksminga, reikia tautas įjungti į tą visumą, kuriai jos priklauso kaip dalys. O tokia visuma yra žmonija.

PUNDZIUS — VANDENTEKIO FASADAS   
V. Augustino nuotrauka

Nors dažnai tvirtinama, kad egzistuoja tik tautos, kad žmonija yra proto padaras, gryna abstrakcija, tačiau tokie tvirtinimai sunkiai pateisinami esančių faktų akivaizdoje. Tautos gyvena viena šalia kitos, ir iš šio viena kitos šalia buvimo, iš jų santykiavimo, kyla nauja realybė — žmonija. Šį teoretinį protavimą paremia pats gyvenimas. Didelių epidemijų, gamtos katastrofų ir kitų nelaimių atvejais žmonėse savaime kyla noras padėti nelaimėn patekusiems žmonėms, nežiūrint kokios tautos jie būtų, nes grasinama yra pačiai žmonių giminei. Yra visumos, kurios peržengia tautos ribas, bent jau toji visuma, kuri pasireiškia bendra kultūra. Niekas Europos taip nevienija, kaip pajutimas, kad jos kultūrai graso Rytų barbarija. Dar daugiau tautų ribas peržengia religija, ypač krikščionybė: Kristus skelbia savo mokslą visoms tautoms, miršta už visą žmoniją.
Taigi, žmonija nėra fikcija, minties padaras ar abstrakcija, bet reali gyvenimo jėga, apsireiškianti istorijoje. Todėl tautos turi rasti kelią iš savo siauro nacionalizmo į žmonijos visumą. Ypač šio kelio radimas svarbus mažosioms tautoms, nes joms labiausiai gresia nacionalinių aistrų siautėjimas ir jų egzistencija priklauso nuo teisingo tarptautinių santykių sutvarkymo. Jei politikai, ekonomistai ir militaristai j ieško praktiško kelio į tautų apjungimą, tai mąstytojai, rašytojai ir kultūrininkai turi eiti pirma jų ir rodyti teoretinį kelią į tokią tautų visumą, kur atskiros tautos paaukotų dalį savo egoizmo visumos labui, kaip kad atskiri individai išsižada savo interesų, įsijungdami į tautą. Tautinės kultūros turi rasti kelią į visuotinę kultūrą, tautos — į žmoniją ir tautinės moralės į visuotinąją krikščioniškąją etiką. Kaip tautines kultūras įjungti į visuotinąją kultūrą, tautas į žmoniją, tautinius ethosus į visuotinąją moralę, yra pati didžioji problema, kurią turi išspręsti mūsų amžius.