EILĖRAŠČIAI Spausdinti
IŠTIKIMYBĖS   ELEGIJA

"Niekados Tavęs aš nepaliksiu"
Yra žmogaus puolimo ir nemirtingumo liudininkas.
Aš palikau Tave. Aš niekad nebuvau Tavęs dar nepalikęs.
Ištikimybė yra maistas angelams, kurie kasdieną miršta
Alkani ir guli iškankinti sausų kamienų miškuose.

Tavo kūnas miega tolimoje šiaurės jūros saloje,
Didžiulio ledo kalno rūsčioje papėdėj,
Prie milžiniško karštojo vandens šaltinio.
Nėra ten medžių pavasario paukščiams
(Tai aš turėjau būti Tavo medis);
Raudonas saulės diskas užima didžiulį horizontą;
Ant jo kraštų sutūpę paukščiai, tylūs kaip dievai,
Žiūri į Tavo guolį geizerio papėdėj;
Sausa, išdžiūvusiu gomuriu žolė
Tau pasakoja vasaros vidudienį ir vėją.

Saulėleidis atplaukia iš gigantiškų ledynų
Tylos; mažytė ūdros koja
Mindžioja spalvingus kiaukutus;
Staiga sustoja ir, karpydama ausimis, klausosi:
Tūkstančiai pingvinų klega gretimose salose —
Baltais arnotais, iškrypusiomis kojomis
Ir vaikiškomis akimis.

Ir aš esu tartum pingvinas,
Suspaudęs letenomis savo menką pratęsimo lobį,
Išnykęs begalinėse jų miniose,
Kad tiktai Tu manęs nerastum,
Kad nepaliestų mano dvasios tyras Tavo sapnas.

Ištikimybė yra maistas angelams, kurie kasdieną miršta
Pingvinų salose. Ir nejieškok tenai manęs:
Aš Tavo įormą seniai ištryniau nuo savo pasaulio sienos
Ir nupiešiau savos silpnybės ženklą,
Nes aš esu pingvinas, pasislėpęs miniose,
Kuris, sapnuodamas ir budėdamas,
Stato nepereinamą sieną,
Kurios Tu negalėtum peržengti.

1954

HIMNAS MISTIŠKAJAI ROŽEI

Mistiškoji Rožė auga ir žaliuoja žemėj.
Jos kūnas kyla iš bizantiškos nakties. Dulkėtais
Veidais ir rankomis vaikai negali Tavo spindulių sutepti.
Rasotais kūnais moterys sapnuoja sutuoktuvių guoly,
Žinodamos, kad jos dabar taip tyros,
Kaip išsipildymo diena.  Venera,
Nuskendus Adrijos gelmėj,
Su kriauklėmis ausyse ir su maurais plaukuose,
Nubunda Tavo rytmetį. O kaltas nekaltume!
O nekaltas ir nesuteptas kaltume!
Viduramžis, paslėpęs Tavo mistiškąjį kūną,
Dar tebešaukia Laiko ir Visatos gelmėse.
Tavo liemenį apsikabinęs Veronese
Ateina ligi mano bundančios dienos ribos
Ir tyli. Mano diena: aštrus alyvų kvapas
Žalioje vazoje. Aušra ir vakaras. Keliai.
Mano motina tebeguli lopšy. Aš sėdžiu ant grindų,
Ją supdamas, o tėvas, kurs tave dažnai palikdavo,
Pakrantėm bėga, alksnio luobu išsitepęs.
Aš jį šaukiu, bet jis nenori grįžti —
Kaip ir aš šiandien.

Ir Tu tenai,
Bet Tu dar kūdikis — ir bėgi nuo manęs tolyn.
Kodėl Tu bėgai?

Šiandien mes gulim lovoje.
Tamsoje sulaikai rankas (Tu visuomet manęs bijojai),
O Tavo lūpos skamba kaip raudonos karklų šakos.

Bet aš, Tave palikęs vieną, tyliai pereinu per šešėliuotą lieptą
Ir, atsisėdęs ant padovanoto Tau akmens, įsiklausau:
Jos balsas, augštas ir skaidrus,
Pavasario dienos galerijose šaukia: Veronese!
Ir Tavo lūpos skamba kaip raudonos karklų šakos:
Karaliene vėjų,
Karaliene peisažų,
Karaliene niekados nemirštančiųjų kūno formų,
Karaliene upių ir vandens ūžimo,
Karaliene gluosnių ir žalsvų skenduolių kūnų,
Karaliene mėnesių ir metų,
Karaliene tylinčio vaikystės draugo Veronese,
Išsaugok mus tyrus, išsaugok mus nesuteptus,
Kad mūsų kūnai vėl pažintų išsipildymo kartumą
Ir negalėtų niekuomet Tavęs sutepti.

1954

MEDIS IŠ GREEN POINT

Ribos ir praradimo valandą
Išvargę Dievo rankos vėl palies Tave —
Ir man Tu būsi medis iš Green Point,
Juodžemio nakties gelmėse pasodintas.

Mano akmenys, beformiai kaip vaikai,
Mano rankų žymės alksnio žievėje,
Mano akys, kurios staiga susidrumstė prieš naktį,
Mano lūpos, pasilikę nesulaukto kūno odoje,
Mano pėdos, neužgijusios gimtoje žemėj,
Ateis paliesti Tavo kūno:
Ir Tu žydėsi.

Aš būsiu upė — Akla ir dumblina,
Besirausianti Tavo nesuskaitomose šaknyse;
Tyra ir permatoma kaip šešėlis,
Kuris dainuoja vienišas nematomas dainas.

Aš būsiu pirmas po saulėgrąžos lietus,
Neišsipildymas, pavirtęs lietumi;
Lietus — tirštas, limpantis ir pilnas sraigių:
Tekantis Tavo liemeniu
(Ir Tu man nebebūsi vien tik medis iš Green Point),
Nuplaująs svetimų man rankų dulkes;
Plaukais ir ausų kriauklėmis,
Nuplaująs svetimų man lūpų dulkes;
Šiaurietiškomis krūtimis ir pilvo linijomis,
Nuplaująs nepalaidotąjį džiaugsmą,
Kurio aš taip ilgai ir taip bijojau.

1954.

RUGSĖJO   VYNAS

Rugsėjo mėnesyje iš akių
Tau pradeda tekėti šiltas vynas —
Ir margas vasaros dienų laivynas
Išsiveža Tave. Ir aš šaukiu,

Kaiv paukštis soduos, kad nebėr
Tavęs.  Kad aš — kaip Robinzonas
Saloj, kaip vystantis vazonas
Lange, kaip sienoje Hubert Robert;

Kaip pilnas liūdesio šviesaus,
Šešėliu virtęs Tavo balso tonas
Ir vaiko rankoj rausvas lampijonas,
Rugsėjo soduos virpantis tik sau.

1954