EILĖRAŠČIAI |
IŠTIKIMYBĖS ELEGIJA "Niekados Tavęs aš nepaliksiu" Yra žmogaus puolimo ir nemirtingumo liudininkas. Aš palikau Tave. Aš niekad nebuvau Tavęs dar nepalikęs. Ištikimybė yra maistas angelams, kurie kasdieną miršta Alkani ir guli iškankinti sausų kamienų miškuose. Tavo kūnas miega tolimoje šiaurės jūros saloje, Didžiulio ledo kalno rūsčioje papėdėj, Prie milžiniško karštojo vandens šaltinio. Nėra ten medžių pavasario paukščiams (Tai aš turėjau būti Tavo medis); Raudonas saulės diskas užima didžiulį horizontą; Ant jo kraštų sutūpę paukščiai, tylūs kaip dievai, Žiūri į Tavo guolį geizerio papėdėj; Sausa, išdžiūvusiu gomuriu žolė Tau pasakoja vasaros vidudienį ir vėją. Saulėleidis atplaukia iš gigantiškų ledynų Tylos; mažytė ūdros koja Mindžioja spalvingus kiaukutus; Staiga sustoja ir, karpydama ausimis, klausosi: Tūkstančiai pingvinų klega gretimose salose — Baltais arnotais, iškrypusiomis kojomis Ir vaikiškomis akimis. Ir aš esu tartum pingvinas, Suspaudęs letenomis savo menką pratęsimo lobį, Išnykęs begalinėse jų miniose, Kad tiktai Tu manęs nerastum, Kad nepaliestų mano dvasios tyras Tavo sapnas. Ištikimybė yra maistas angelams, kurie kasdieną miršta Pingvinų salose. Ir nejieškok tenai manęs: Aš Tavo įormą seniai ištryniau nuo savo pasaulio sienos Ir nupiešiau savos silpnybės ženklą, Nes aš esu pingvinas, pasislėpęs miniose, Kuris, sapnuodamas ir budėdamas, Stato nepereinamą sieną, Kurios Tu negalėtum peržengti. 1954 HIMNAS MISTIŠKAJAI ROŽEI Mistiškoji Rožė auga ir žaliuoja žemėj. Jos kūnas kyla iš bizantiškos nakties. Dulkėtais Veidais ir rankomis vaikai negali Tavo spindulių sutepti. Rasotais kūnais moterys sapnuoja sutuoktuvių guoly, Žinodamos, kad jos dabar taip tyros, Kaip išsipildymo diena. Venera, Nuskendus Adrijos gelmėj, Su kriauklėmis ausyse ir su maurais plaukuose, Nubunda Tavo rytmetį. O kaltas nekaltume! O nekaltas ir nesuteptas kaltume! Viduramžis, paslėpęs Tavo mistiškąjį kūną, Dar tebešaukia Laiko ir Visatos gelmėse. Tavo liemenį apsikabinęs Veronese Ateina ligi mano bundančios dienos ribos Ir tyli. Mano diena: aštrus alyvų kvapas Žalioje vazoje. Aušra ir vakaras. Keliai. Mano motina tebeguli lopšy. Aš sėdžiu ant grindų, Ją supdamas, o tėvas, kurs tave dažnai palikdavo, Pakrantėm bėga, alksnio luobu išsitepęs. Aš jį šaukiu, bet jis nenori grįžti — Kaip ir aš šiandien. Ir Tu tenai, Bet Tu dar kūdikis — ir bėgi nuo manęs tolyn. Kodėl Tu bėgai? Šiandien mes gulim lovoje. Tamsoje sulaikai rankas (Tu visuomet manęs bijojai), O Tavo lūpos skamba kaip raudonos karklų šakos. Bet aš, Tave palikęs vieną, tyliai pereinu per šešėliuotą lieptą Ir, atsisėdęs ant padovanoto Tau akmens, įsiklausau: Jos balsas, augštas ir skaidrus, Pavasario dienos galerijose šaukia: Veronese! Ir Tavo lūpos skamba kaip raudonos karklų šakos: Karaliene vėjų, Karaliene peisažų, Karaliene niekados nemirštančiųjų kūno formų, Karaliene upių ir vandens ūžimo, Karaliene gluosnių ir žalsvų skenduolių kūnų, Karaliene mėnesių ir metų, Karaliene tylinčio vaikystės draugo Veronese, Išsaugok mus tyrus, išsaugok mus nesuteptus, Kad mūsų kūnai vėl pažintų išsipildymo kartumą Ir negalėtų niekuomet Tavęs sutepti. 1954 MEDIS IŠ GREEN POINT Ribos ir praradimo valandą Išvargę Dievo rankos vėl palies Tave — Ir man Tu būsi medis iš Green Point, Juodžemio nakties gelmėse pasodintas. Mano akmenys, beformiai kaip vaikai, Mano rankų žymės alksnio žievėje, Mano akys, kurios staiga susidrumstė prieš naktį, Mano lūpos, pasilikę nesulaukto kūno odoje, Mano pėdos, neužgijusios gimtoje žemėj, Ateis paliesti Tavo kūno: Ir Tu žydėsi. Aš būsiu upė — Akla ir dumblina, Besirausianti Tavo nesuskaitomose šaknyse; Tyra ir permatoma kaip šešėlis, Kuris dainuoja vienišas nematomas dainas. Aš būsiu pirmas po saulėgrąžos lietus, Neišsipildymas, pavirtęs lietumi; Lietus — tirštas, limpantis ir pilnas sraigių: Tekantis Tavo liemeniu (Ir Tu man nebebūsi vien tik medis iš Green Point), Nuplaująs svetimų man rankų dulkes; Plaukais ir ausų kriauklėmis, Nuplaująs svetimų man lūpų dulkes; Šiaurietiškomis krūtimis ir pilvo linijomis, Nuplaująs nepalaidotąjį džiaugsmą, Kurio aš taip ilgai ir taip bijojau. 1954. RUGSĖJO VYNAS Rugsėjo mėnesyje iš akių Tau pradeda tekėti šiltas vynas — Ir margas vasaros dienų laivynas Išsiveža Tave. Ir aš šaukiu, Kaiv paukštis soduos, kad nebėr Tavęs. Kad aš — kaip Robinzonas Saloj, kaip vystantis vazonas Lange, kaip sienoje Hubert Robert; Kaip pilnas liūdesio šviesaus, Šešėliu virtęs Tavo balso tonas Ir vaiko rankoj rausvas lampijonas, Rugsėjo soduos virpantis tik sau. 1954 |