ŽEMES UŽTEKĖJIMO POEZIJA Spausdinti


". .. dainų nerūpestingų nedainavo ir nerašė poemų saule žydinčių".
Užrašas

1953 metais išėjusi Juozo Kėkšto poezijos knyga "Etapai" (Juozas Kėkštas, Etapai. Poezija 1933/1953. Išleido Venta. Noerdlinge, 1953), apimanti dvidešimties metų laikotarpį, kurioje šalia jau atskiruose rinkiniuose paskelbtos poezijos randame ir visiškai naujų dalykų, duoda pilną šio poeto ir žmogaus vaizdą. Poeto ir žmogaus, nes Juozo Kėkšto poezijoje, nežiūrint vėlesniuosiuose eilėraščiuose pastebimo linkimo į abstrakciją ir nesuinteresuotumą, poetas ir žmogus, giesmė ir kova, ėjo ir šiandien tebeina toje pačioje gretoje.

Kaip poetas ir kaip žmogus, Juozas Kėkštas už viską mokėjo grynu pinigu, t. y. pačiu savim. Jo kova nėra tik akinanti metafora, skirta kitiems uždegti: jis kovojo realiai. Kalėjimas ir laisvės ilgesys buvo jo realybe. Jis ir plaukė tikrais, ne poetinės butaforijos laivais, išgyveno realų jų sudužimą ir naujos žemės užtekėjimo viziją, paties poeto žodžius parafrazuojant. Tad jo liudijimai yra autentiški, išgyventi žmogiškai ir poetiškai, dideli savo pilkumu — kaip kraujo dėmės, kurios kalba tiems, kurie jas paliko.

Kaip poetas, Juozas Kėkštas išaugo naujausios poezijos poveikyje. Pormališkai jo beveik niekas neriša su tradicine poezija. Atsistojimas šalia tradiciios Juozo Kėkšto poezijoje tačiau reiškiasi ne jos griovimu (jis norėjc griauti tik skurdo ir kalėjimų sistemos tradiciją), bet visišku jos pripažinimu ir pakartojimo bei atnaujinimo neįmanomybe. Tiesa, būtų galima bandyti surasti šiokių tokių saitų su ugninga J.  Slowack:.o poezija, bet ir tai tik ideologinėje plotmėje. Juozas Kėkštas formališkai brendo kovojančios poezijos įtakoje, kurios žodis norėjo tapti ginklu, kurios adeptai žengė milžiniškose laimes žiburio jieškotojų miniose. Pirmajame savo rinkinyje ("Toks gyvenimas" 1938) Juozas Kėkštas stovi idėjiškai angažuotos, kovojančios poezijos ir revoliucines kultūros tradicijoje. Vėliau jis pasuka daugiau estetiškai angažuotos poezijos kryptimi. "Rudens dugnu" rinkinys (1946) šia prasme yra pereinamojo laikotarpio gairė. "Staigiame horizonte (1946) J. Kėkštas žengia visiškai nauju keliu, šis rinkinys žymi jo artėjimą prie klasiškos Vakarų kultūros tradicijos formų ir nusisukimą nuo vadinamosios proletariato kultūros, nuo miniai suprantamo žodžio prie individualistines ir estetiniais motyvais pagrįstos formos.

Juozo Kėkšto poezija yra veiksmažodžio, ne būdvardžio poezija. Idėjos ir kalbinių elementų dinamika, ne vaizdas, yra jos centras. Ji yra nuoga, be papuošalų, nuoga kaip ugniakalnio žemė, Henri Michaux žodžiais išsireiškiant — kovos kietumo ir ne-permaldaujamumo liudininkas. Tai — juoda ir balta poezija, Frans Ma-zerel literatūroje. Ji dažnai yra kaip nuogas ir rūstus kalnynas, matomas čia pat, bet nepasiekiamas ir tolimas. Augščiausios jos viršūnes (Anapus upės, Maioli žydi aguonom, Diena naktin. Tolimosios skundas, Jeigu ateitų pas tave, Negyvo angelo daina etc) imponuoja savo šalta ir išdidžia jėga;

Štai stoviu prieš jus nuogas,
mano kaulai balti ir plėšrūs,
akiu duobes juodos,
kaukole suledėjus braška, dantys
tano kieti ir žodžiams gimti
išplėšė teisę.

Štai stoviu prieš jus
sutrupėjusiais sparnais
angelas negyvas,
kurs buvo maitinamas visais
pažinimo medžio vaisiais
šioj gėrio ir blogio karalystėj.

Negyvo angelo daina

Tik labai retais atvejais poetas susigundo spalvai ir tikrovės formai, duodamas tokių stiprių ir atbaigtų posmų, kaip:

Pakvipo saulė išilgai alėjų
Glicinijos kasų šaltuoju violetu,
Kad šalčio to liepsnoj vidudienį žydėtų
ir žmonės, ir vardai suakmenėję.

Campo Verano daina

Savo žmogiška ir poetine laikysena (aišku, ne asmeniniame gyvenime, bet poezijoje) Juozas Kėkštas yra esmingai romantikas. Romantikas savo idealizmu, kovojančio žmogaus absoliutinimu. Pradėjęs revoliucinio romantizmo dvasioje, išgyvenęs daugelį lūžių, vėliau J. Kėkštas savo poezijoje nuėjo intelektuališkai apspręstos kovos keliu, žmogiškoje plotmėje užimdamas humanistinio romantiko poeziją.

Čia dar norėtųsi paliesti vieną opų klausimą — Juozo Kėkšto ryšio su nepriklausomos Lietuvos poezija problemą, šį klausimą laikome opiu dėl to, kad ir pats poetas yra pasisakęs šiuo klausimu savo atvirame laiške lietuvių rašytojams. Vis dėlto mes čia norėtume akcentuoti jo vienišumą ir specifinę poeziją nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusių ir pasireiškusiu poetų tarpe.

Nepamirština, kad Juozas Kėkštas (rinkiniu debiutavęs 1938) brendo visiškai kitoje tautinėje politinėje, kultūrinėje ir net ekonominėje at-mosferoie. Jo komunikacija su Vakaru kultūra ėjo visiškai kitais keliais ir tureio kitokią prasmę. Ir kelias į Vakarus jam buvo nepalyginamai trumpesnis, nes Vilnius ir Varšuva stovėjo visomis prasmėmis arčiau Vakaru kultūros židinių, negu Kaunas. Sunku jį būtų įrikiuoti (su pirmojo periodo eilėraščiais) net ir j mūsų revoliucinių romantikų gretas, nes ir šiuo atveju susidarytų milžiniški perspektyviniai skirtumai. Nebuvimas beveik jokio ryšio su liaudies elementais ir gimtojo krašto gamtovaizdžiu, taip būdingo nepriklausomybės periodo poetams, taip pat būtų vienas iš argumentų šiai tezei pagrįsti. Ta pačia proga galima pažymėti, kad Juozo Kėkšto poezijas gamtovaizdis yra internacionalinis: nomadiškas Argentinos peisažas, Italija etc.

Faktiškas Juozo Kėkštos įsiliejimas į bendrą lietuviškos poezijos upę įvyko jau emigracijoje. Jis įsiliejo į ją kaip platus intakas, atnešdamas naujų verpetų ir naujos jėgos.