DAUGIAU PAGARBOS ŽODŽIUI IR ŽMOGUI Spausdinti
Kada prieš tris metus šiame žurnale buvo paskelbtas straipsnis, perspėjęs prieš vienašališką politinio intereso įsiviešpatavimą visame mūsų gyvenime, buvo susilaukta įvairiopo nepasitenkinimo. Daug kieno murinėta privačiai, pasirodė ir vienas kitas viešos polemikos balsas. Kad tačiau buvo paliesta skaudi susų gyvenime žaizda, neteko abejoti. Ir vėliau vis iš naujo kilo rūpesčio balsai prieš partinių ginčų pragaištingą įsiviešpatavimą. Štai dabar pat "Santarvėje" (1955 metų 1 nr.) dr. J. Balys tiesiai pasako, jog "yra tautinė gėda, kad mes, lyg kokia laukinė tautelė, neturime nei vienos rimtai galinčios veikti mokslinės įstaigos, jokio nuolatinio lituanistinio žurnalo ar metraščio". Iš tiesų: nieko nebesigirdi apie kultūros fondą, niekuo nesireiškia ir lituanistinis institutas. Tik, lyg ironijai, kartas nuo karto pasirodo spaudoje žinutė, kad mūsų mokslo žmones turi parengę tokių ir tokių veikalų, nežinia kada išleisimu. Nėra, galbūt, be kaltės ir patys kultūros darbininkai. Bet didžiausia kaltė vistiek slypi visų mūsų abejingume kultūriniams reikalams. Yra laikraščių, kurie savo skaitytojus ir temaitina partiniais ginčais. Ir dėl pačios politikos karaliavimo mūsų gyvenime nebūtų tiek daug pagrindo sielotis, jei ši karalystė kitaip atrodytų. Deja, užuot telkusi draugėn tautiniams uždaviniams vykdyti, šiandieninė politika mus yra paskandinusi stačiai beviltiškame dumblyne, kur, lyg Dantės Pragare, vieni kitiems graužiame galvas. Ir juo toliau, juo giliau grimstame į savitarpio neapykantos dumblyną, juo pikčiau vieni antrus graužiame, juo beviltiškiau patys save naikiname.

Bet ir tai dar nevisa bėda. Politinių ginčų sūkuryje bujojančios negerovės, lyg iš kokio infekcinio židinio, jau veržiasi ir į kultūrinį mūsų gyvenimą. Kada augščiau minėtame straipsnyje buvo užsiminta apie politikoje parazituojančias negeroves, buvo replikuojama, kad tos pačios ydos nesančios svetimos ir kultūrininkams. Ar kultūrininkai nemoką neblogiau peštis ir už politikus? Nėra prasmės šį klausimą nuneigti. Kas gresia politikos veikėjui, gali grėsti ir kultūros darbininkui. Kaip žmonės, toms pačioms ydoms atviri abeji. Visų ta pati žmogiškoji prigimtis. Bet yra esminis skirtumas tarp politikos, ir, sakysime, mokslo. Politinė veikla savaime visada drauge yra kova tarp žmonių. O kovoje sąžinė greičiau nutilsta ir už mūzas. Todėl "švari politika" ir lieka paprastai tik platoninė uždanga, kuria dangstoma machiavelinė tikrovė. Tuo tarpu moksle galioja visiškai kitas tarpusavio santykis. Čia vieni kitus laiko ne varžovais dėl vietos, o bendrojo tiesos jieškojimo dalyviais — komilitonais. Užtat tarsi savaime čia galioja tasai elgsenos kodeksas, kuris vėliau anglų buvo pavadintas džentelmeniškumu. Bet juo liūdniau (ir būtent, nepalyginamai liūdniau!), jei ir čia pasirodo tokių dalykų, kuriuos sunku atleisti net politikams.

Yra pavojaus, kad tai, su kuo esame apsipratę politikoje, ima skverbte skverbtis ir į kultūrinio gyvenimo santykius. Noriu šį kartą paliesti tik vieną rūpesčio keliančią apraišką — santykį su žodžiu ir žmogumi. Logikų aptartimi žodis yra minties ženklas. Bet kadangi mintis savo prigimtimi nukreipta į tiesą, tai ir žodis visų pirma yra tiesos tarnas, žodis turi tiesą saugoti, o ne kitam kam parsiduoti. Nevalia žodžio piktnaudoti. Dvejopai jis gali būti pikt-naurtojamas. Pirmasis žodžio pikt-naudojimas — tai panegirka, iš tieses tarno paverčiant žodį priemone pagyrai, žmogus mėgsta būti giriamas. O kur yra paklausa, visada atsiranda ir pasiūla. Užtat, ką daro dešinė, ne tik kairei pašnibždama, bet ir visam svietui apskelbiama. Tuštybė nustelbia tą natūralų išdidumą, kuriuo žmogus purtosi būti kitų sveriamas, žinoma, tas pats, kuris susižavėjęs klausosi pagyrų, smarkiausiai pasipiktintų, jei kas imtųsi taip pat viešai atskleisti ir jo viešumai, nerodomuosius užkampius. Ir toks pasipiktinimas būtų teisingas: ne žmogui teisti žmogų. Bet užtat: jei paneigiu kitiems teisę būti teisiamas, tai neturiu teisės ir pagyrų reikalauti. O ar nėra toks pagyrų reikalavimas visas nepaliaujamas kas keli meteliai visokių jubiliejų šventimas? šis jubiliejinis ekshibicionizmas pasidaręs jau taip įprastas ir taip užslopinęs gėdos jausmą, kad regis "nieko čia nepaprasto — visi taip daro". Nors ir truputį juokinga, bet nėra perdaug žalinga, kol tokie visoki "jubiliejai" tarpusavio pagyromis pasidžiaugti ruošiami privačiai. Bet jau darosi koktu, kada, nebepasitenkinant prakalbomis prie stalo, imamasi pagyroms naudoti ir spaudas puslapius, kada, pagaliau, pagyrose paskandinami ir tokie straipsniai, kurie natūraliai turėtų savo uždaviniu laikyti tiesą, o ne pokylinius komplimentus. Nors mandagumas ir labai gerbtinas dalykas, vistiek jam negali būti tiesa aukojama. Pagaliau, ir pats mandagumas nereikalauja beatodairiškai pagyromis švaistytis.

Antrasis žodžio piktnaudojimas — tai jo nužeminimas į kolionės priemonę. Tiesa, visose tautose yra keiksmažodžių. Bet argi jie skiriami raštui? Nėra dorybė leisti save pykčiu užvaldyti. Jei momentiškai ir nesusivaldoma, tai privalu save suvaldyti bent tada, kada imamasi plunksnos. Net politikoje nelaikoma garbinga priemonė žmogaus dergimas. žodžio naudojimas žmogaus dergimui yra žodžio išniekinimas. Labai nejauku buvo skaityti radus vieną mūsų poetų išvadintą fizine ir moraline šlykštybe, literatūrine blake, prostitutine plunksna, paršyvu tipeliu... Nuo bolševikmečio jau buvo ausis atpratusi nuo šios rūšies "stilistinių puošmenų". Ta visa kolio-nė buvo skirta Liudui Girai, žinome šį mūsų poetą nebuvus tiesaus kelio vyrą, vingiavusį pagal "laiką". Žinome betgi taip pat, kad yra ir kitų, panašiai mokėjusių kiekvienu laiku išlikti "autoritetais", ano autoriaus žodžiais, "beprincipi-nių partijų ir srovių pereivių". Galimas dalykas, kad Liūdo Giros atveju klausimas eina ne apie krislus, bet apie akivaizdžiai regimą rąstą. Tačiau Giros nebėra tarp mūsų, jis jau mirusiųjų šalyje. O dar prieš krikščionybę natūralus žmoniškumo jausmas padiktavo; apie mirusius arba gerai, arba nieko. Mes gi, be to, dar esame krikščionys, žiną, kad žmogaus Teisėju yra pats žmogaus Kūrėjas. Žinoma, galime konstatuoti Giros vingius ir paskutinę tarnybą pas bolševikus. Bet kam koliotis? Tai pavojingas precedentas. Ir kitų, savo darbu nusipelnusių Lietuvai žmonių tarpe yra tokių, kurie taip pat yra giriškai per savo gyvenimėlį vingiavę vingeliais. Ar turėtume ir juos
panašiomis kelionėmis apiberti? Tokias koliones jpilietinus į mūsų kalbą, jos pačios gali atsigręžti ir ten, kur nelaukiama. Manau, kad visi anie augščiau cituotieji keiksmažodžiai prapliupo iš mūsų senosios kartos mokslininko tik nelemtą valandą, kurią jis pats apgaili. Bet verčia šiuo klausimu rašyti baimė, kad ir kiti imame tiek žodžiui atbukti, kad nebeskiriame, kas galima ir kas ne. Turiu mintyje savo mielą bičiulį, ano veikalo recenzentą, kuris, pacitavęs anas koliones ir, matyti, jas teisias radęs, pasigardžiavo, kad "autoritetingu ir savu žodžiu" buvo išdrįsta pasakyti, "ko jokis jaunesnis literatūros istorikas nebūtų mėginęs" (žr. šio žurnalo šių metų 1 nr., 31 psl.). Nėra ko apgailestauti, kad vargiai kas būtų išdrįsęs taip pasakyti. Greičiau reikia džiaugtis, kad nedaug kas "išdrįstų" sau leisti tokią laisvę. Niekaip neįsivaizduoju tokių žodžių ir, sakysime, daugelio mūsų mokytojo prof. Šalkauskio lūpose. Bet dėl to nesakyčiau jį stokojus drąsos. Palikus šį konkretų atvejį nuošaliai, drįsčiau paabejoti, ar iš viso tenka kolionę sieti su drąsa. Man regis, kad tam reikalui labiau reikia gėdos stokoti, negu drąsos turėti. Joks autoritetas nesuteikia teisės žmogų kolioti. Greičiau be moralinės savitvardos nėra nei autoriteto.

Užsimintasai atvejys yra išskirtinis, nes jau itin akį badąs. Bet stovi prieš akis daug kitų atveju, kur skirtingos mokslinės ar kitokios nuomonės buvo irgi reiškiamos be pagarbos oponento asmeniui, stačiokiškai svaidantis visokiomis grubmenomis. Nieko dar baisaus, kol tokią stačiokiško grubumo privilegiją savinasi tik vienas kitas asmuo. Bet įsivaizduokime, kas būtų, jei ta pačia "privilegija" imtume visi vadovautis: jei vienam leistas stačiokiškumas, kodėl jis neleistinas kitam? Ir dabar jau teko liūdnai stebėti, kaip nevienos mokslinės diskusijos baigėsi asmenine nesantaika. Pats nuomonių skirtingumas nekildo žmonių nesantaikos, bet tikrai ją kildo neatodairinis grubus žodis.

Tame pat sąryšyje keltinas ir kitas reikalas. Esame apsipratę, kad politikai, besivaikydami savinaudinių ar savitarpinių tikslų, dažnai verčiasi "priešo" pasakyto žodžio iškreipimu, insinuavimu to, kas nebuvo sakyta. Tai demagogija, bet tam tikra prasme čia ji bent "apsimoka". Kokia betgi prasmė panašiai elg+is ir ten, kur nei tokio "apsimokėjimo" negali būti Vistiek tačiau tokio nesąžiningo elgesio sutinkame ir ten, kur šio nesąžiningumo negalima aiškinti partiniais motyvais. Gal būt yra žmonių, kurie be blogos valios nepajėgia objektyviai kitų suprasti, nes visa ką, skaito, savotiškai su-subjektyvina. Bet jų pareiga būti atsargesniems.

Apgailiu negalįs šioje vietoje pasitenkinti tik principiniu konstatavimu. Dr. A. Baltinis jau atsakė dr. A. Lingailai, neteisingai perdavusiam jo pažiūras savo sociologiniame straipsnyje apie bendruomenės negeroves. Bet dar nesąžiningiau dr. A. Lingaila klaidino šio žurnalo skaitytojus savo informacija apie "Literatūros Lankus". Būtent, nepajėgęs skirtingos minties suprasti ar tik nepasistengęs sąžiningiau įsiskaityti, jis tame savo straipsnyje visiškai iškreipė lankininkų poziciją dėl patriotizmo ir absurdiškai lankininkus padarė kažkokiais A. Guzevičiaus piršėjais. Kaip "Literatūros Lankų" ir šio žurnalo redakcijos narys, turiu pasakyti, kad dr. A. Lingailos straipsnio vieta, lietusi lankininkus, yra prasižengusi su tiesa, nes neteisingai perdavusi jų pažiūrą ir po to, žinoma, beprasmiškai kovojusi su savo paties užsuktu vėjo malūnu. Dėl to nematau reikalo nei plačiau atsakyti. Kas iš žurnalo skaitytojų šiuo klausimu domėsis, galės patys pasiskaityti atitinkamą "Literatūros Lankų" numerį.

Privalu jausti atsakomybę už žodį, nes to lygiai reikalauja ir tiekai, ir žmogui pagarba. Dažnai neatsakingas žodžio vartojimas susijęs ir su slapyvardžiais naudojimusi. Nežinau, ar reiktų principiškai, t. y. visais atvejais, smerkti slapyvardžių vartojimą. Pats savaime slapyvardžių vartojimas dar nėra joks nusižengimas. Antra gi vertus, yra tokių, kurie nesigėdi būti grubūs ar stačiai neteisūs, ir atvirai savo pavarde pasirašydami. Vis dėlto turbūt daug kas negeistino iš mūsų spaudos dingtų, jei kiek galint būtų atsisakoma slapyvardžių. Nėra gausu surambėjėlių, kurie nebėra jautrūs savo pavardei. Daug gausiau tokių, kurie drąsūs iš po krūmų, iš po slapyvardžio "dūminės uždangos". Bet kaip bebūtų su slapyvardžiais, jokiu atveju nėra leistina slapyvardžius naudoti sąmoningam klaidinimui. Įsakmiai pabrėžiant, nėra leistina savo slapyvardžiui dar giliau užslėpti griebtis kokio nors melo, kuris neleistų autorių nė spėjimai nujausti. Jck3 slapyvardis nepateisina jokios netiesos. Pavyzdžiui, kas nėra rašytojų draugijos narys, tas neturi teisės juo skelbtis nė slapy-vardiniame straipsnyje. Slapyvardis nesuteikia teisės tokiam "pėdų mėtymui". Tai yra paprastas melas, ir jam nėra jokio pateisinimo. Gal sociologas ir rastu tautelių, aprobuojančių ir melą. Bet mūsų civilizacijoje sąmoningas melo ėmimasis yra laikomas nusikaltimu, o besiveržiančiam i mckslo darbą — stačiai neatleidžiamu nusikaltimu, nes nusikaltimu prieš pačią mokslo dvasią — tiesą.