ROŽIŲ VAINIKAS Spausdinti
Skiriu Jubiliatui kun. J. Vaitekūnui
 
APREIŠKIMAS
Lyg stebuklo žaibas, mirksniu erdvę skelia
angelas Gabrielius, siųstas pas Mergelę,
ir, lyg kvapnią svają, žinią jai palieja,
jog pradės ji įsčioj Dievą Atpirkėją.

Kaip baltsniegė rožė, siela jai pravyra —
ir kažkas jon skęsta stebuklingai tyra,
kai jinai, ištarus "Kaip sakai, tebūna",
pradeda kaip aušrą įsčioj Dievo Sūnų.

O manoji siela, tuščiaširdė sraigė,
Žinią tą priėmus, tą Augštybių Snaigę,
Dievo aušrą švintant ar savy pajunta —
ir perlu Jam virsti noras ar sukrunta?

APLANKYMAS
Su žinia kaip saule skubinies, Marija,
pas kilmingą savo giminę Elzbietą,
kad štai žemei dangūs Gyvą Manną lyja —
siunčia Atpirkėją, sentėviams žadėtą.

Dvi didingos dvasios, kaip kalnai į rytą,
kyla į Augščiausią, džiaugsmo giesme virtę;
dvi krikštolo širdys lyg aušrom sušvito,
ir praviro lūpos Dievą himnu girti.

O manoji siela tingiai žemėj glūdi
ir aušrų stebuklais nesidžiaugia šviesiai,
ir jausmai netirpsta, leduose apsnūdę,
ir dėkingai rankų ji dangun netiesia . . .

GIMIMAS
Visata prigludo, stebesy nutirpus:
guli prakartėlėj dyvinas Stebuklas —
Pirmapradis Viešpats-Kūdikėlis virpąs;
gėris Juo Motulė, stebis piemens kuklūs . . .

Angelai žaibuoją garbę Dievui gieda;
džiaugdamasi Žemė, ryto perlais verkia;
pagieža Šėtoną sopulingai ėda:
štai bus atstatyta, ką jisai sudarkė!

Atsibuskim, žmonės! bėkim į Betliejų,
žvelkim prakartėlėn — regim ten Mesiją!
te nudžiugę širdys meilės himną lieja,
Glorija tegieda, Dievuje atgiję!

AUKOJIMAS
Džiaukis, Sion! tavo nuostabioj šventovėj
Marija su Jėzum prie altoriaus stovi.
Senas Simeonas Kūdikėlį ima
ir nušvitęs skelbia tos Aukos likimą.

O dangaus augštybėj didis džiaugsmas tvįstą
nes štai tekant regi Amžių Saulę Kristų,
į kurį Praamžius tėvo ranką tiesia ir,
priėmęs Auką, šypso šviesiai, šviesiai.

Ach, ir aš, Marija, ton palaimon jungiuos,
ir jausmai krūtinėj man kaip audros rungias:
gėda, kad nevertas, griežto teismo baimė
su viltim dėkinga ir su meilės laime.

BARIMAS BAŽNYČIOJE
Su tėvais atvykęs sostinėn Velykų,
dvylikmetis Jėzus vykdo Tėvo valią:
nors kur dingt neturi, nors širdelę gelia, —
štai slapta brangiuosius sielvarte paliko.

Jie skausmingai jieško Kūdikio mieliausio;
rūpestis ir baimė sieloj vagą rausia .. .
Paaaliau (o, džiaugsmas!) randa Jį netyčia
su žilais mokovais kalbantį bažnyčioj.

Juozapai, Marija, tojo džiaugsmo dėlei,
Jūs mane uždekit šaltą ir nerangų,
kad ilgėčiaus žemėj Jėzaus Kūdikėlio
ir pas Jus surasčiau, kai pasieksiu dangų.

ALYVŲ DARŽE
Nustebę akys regi kažką šiurpulingai nauja:
krauju už mūsų kaltę štai Viešpats prakaitauja
iš liūdesio ir gėdos, skausmingai prisiminęs,
kaip niekšiškai įžeidžia Jo Tėvą žemės minios.

Po slegiančia sunkybe Jo kūno jėgos mąžta —
ir meldžia Jis Praamžių nuimt tą baisią naštą;
bet, jei to Tėvas nori, Jis kančiai pasiduoda —
ir štai Jam Tėvas siunčia per angelą paguodą.

O, Jėzau, mano Jėzau, kaip skaudžiai aš gailiuosi,
kad už mane nedorą gyvybę paaukosi,
kai aš vien trokštu tienkint niekingą savo valią
ir vien įžeidinėju Tave, Širdies Karaliau!

PLAKIMAS
Prie stulpo, kaip nedoras, už rankų prikabintas
Žmogaus Sūnus ir Dievas ir čyžiamas botagais.
Jį svilina, kaip liepsnos, po kūną skausmas plintąs
ir teka raudonuoją brangiausio kraujo vagos.

Bet tyliai kenčia Jėzus, nors virpąs kūnas raitos,
ir vien už mus į Tėvą gailingai atsidūsta,
kai, rods, užmušt norėtų Jį budelis įkaitęs
ir dantimis vien griežia iš šiurpulingo siusto ...

O aš, mieliausias Jėzau, štai žiūrau kietas, šaltas,
kai už mane degi Tu nuožmių kanči'ų verpetuos,
pasigailėjęs vargšo, nors ašen baisiai kaltas,
ir man nrie stulpo kęsti, žinausi, būtų metas!

ERŠKĖČIAIS KARŪNAVIMAS
Rusva skraiste apsiautę, įbrukę rankon nendrę,
erškėčiais vainikuoja kareiviai Visagalį
ir pasodinę lenkias: "Garbė, šlovė Karaliui!"
ir juokias, muša, spjaudo Jį nedorybės bendrai.

Uždengę rankom veidus iš gėdos ir iš skausmo,
danguj siaube prigludę Jo angelai skaistieji,
savy nustebę kužda: "O Jis juos taip mylėjo!"—
ir laukia šiurpulingai sutvyskant keršto griausmą.

O, Jėzau, Tavo valią aš tiek trypiu po kojų,
kad savo žemo geismo bei gėresio nedrumsčiau,
kai, žengdamas į bloga, keliu prieš dangų kumščią
ir paniekos erškėčiais Tau galvą karūnuoju!..

KRYŽIAUS NEŠIMAS
Piktų botago kirčių sučaižytas, bejėgis,
krauju pasruvęs visas ir sopuliuos paskendęs,
Mesijas neša kryžių, kur gniuždo Jį prislėgęs,
kai Jam judėti trukdo geležinės sunkios grandys...

Kareiviai varo, muša. Žiūrovai šaipos žiauriai.
Deja, nestinga nieko tulžies bedugnei taurei ..,
Ir Motina tegali žiūrėti vien iš tolo,
kaip jos Sūnus brangiausias po kryžium skaudžiai puola...

O, Jėzaus, kaip norėčiau Tave garbiai pakelti
ir meiliai Tavo skausmą sušvelninti bekraštį,
ir, ėmęs Tavo kryžių, kaip brangų turtą nešti
už savo didžią kaltę, už savo baisią kaltę!...
 
NUKRYŽIAVIMAS
Nustebkit, amžių amžiai, visa drebėk, visata!
Ant baisiojo to kalno ką jūsų akys mato!
Štai Kristus, jūsų Viešpats, kankinasi ant kryžiaus,
už žmogų nuodėmingą numirti pasiryžęs...

Liepsnų skraiste apsupus, didi kančia bevardė
palengva Jį naikina... Jis alpesingai merdi ...
Pravirkę temsta dangūs; iš skausmo skyla uolos;
nepaiso savo teismo vien žmonija nupuolus.

Ach, bėgt tenai, prie kryžiaus ir verkt, ir verkt priklupus,
Jo apkabinus kojas. Tetyli kurčiai lūpos,
nes argi gali siela suliet į žodžio lytį,
ką, Jėzui mirštant, geistum žmogus Jam pasakyti? ..

ATSIKĖLIMAS
Angelas kaip sapnas atplieskė ant žemės,
kur aušros lyg aukso iš padangių semias,
ir atrito sunkų akmenį nuo kapo,
kaip audros galybė plėšia silpną lapą,—
 
ir lyg saulė Viešpats patekėjęs kyla,
lyg svajų stebuklas, iš kvapsningo grabo
į augštybių mėlio spindulėtą tylą,
kai dangus ir žemė džiaugsmo himnu dreba.

O, didus Galiūne, kaip ašai džiaugiuosi,
kad, iškentęs mirtį, jos palaužei galią
ir kad mums laimingai, nemirties Karaliau,
į begalę laimę atsikelti duosi.

DANGUN ŽENGIMAS
Ant Alyvų kalno stebuklingas vaizdas:
tartum saulė Kristus sklenda į augštybes;
lyg rubinų žvaigždės, tvaska penkios žaizdos;
veidas Dievo grožio šypsena sužibęs.

Mokiniai Jį lydi ilgesingais žvilgiais,
kai Jis nyksta augšty, dyvinai sužvilgęs,
jiems palikęs sieloj skaistų atminimą —
ir širdis per amžių jiems nebenurimo.

Ach, mielasis Jėzau, savo augščio laimėj
atsigręžk manęspi ir ištiesk man ranką!
aš žūnu pavojuos, aš nerimstu baimėj —
imk ir vesk į dangų savo vaiką menką!...

ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS
Viešpaties Motulė ir Jo išrinktiniai
nuošaly tyliajam susikaupę meldžias,
ir jų mintys taurios, ir jų mąstos saldžios,
abejingos žemei ir Sekminių miniai. . .

Štai kažkas iš augšto, lyg užminga vėtra...
Virš galvų sutvisko lyg ugnies liepsnelės.
Ir kuklieji vyrai tartum liūtai kelias,
eis ir keis galingai žemės dvasios plėtrą.

Amžių Dvasia Dieve! reik man Tavo dvasios,
kad ir mano mintys būtų taurios, drąsios.
Menkas aš ir silpnas: Tavo galios trokštu,
kad dvasia Žemoji pražūtin neblokštų...

MARIJOS DANGUN ĖMIMAS
. . . Ir Jinai užmigo mirtimi kvapsninga,
kaip gėlelė tyliai rudenį užminga,
ir vėl siela šviesiai jungiasi su kūnu,
kad danguj priimtų dievišką karūną.

Ją į dangų lydi angelai švytruoją...
Kaip sapnai sklendena saldūs himnai rojuj...
Ir Sūnus pas Tėvą išsiilgęs laukia
ir rankas Jon tiesia žavesingai jaukiai...

Vai, brangioji Motin! palieki mane Tu
žemėje ilgėtis tiek daug vargo metų!...
Bet tikiuos, Motule, po jam lemto laiko
pas save paimsi vargšą žemės vaiką...

MARIJOS KARŪNAVIMAS
Iškilmė kaip saulė džiaugsmo žiedu žydi,
skaistūs rojaus chorai dyvinai pragydę —
nes danaui šiandiena. Motina kilnioji,
Tavo mielą galvą Viešpats karūnuoja:

Mėnuo Tau papėdė, saulė Tau apsiaustas,
ir žaibais betvyskąs, ir aušrom beraustąs;
tyros ryto žvaipždės Tau vainikan pinas —
ir švytruoja žvilga nuostabus sietynas.

O, didžioji Motin, Motin mylimoji!
Aš, menkutis vargšas, ilgesy svajoju:
nors garbės nevertas, trokščiau būti rojuj ir,
nors be vainiko, glaustis Tau prie kojų...