Eilėraščiai Spausdinti
Parašė HENRIKAS NAGYS   
EPITAFIJA   ANT POETO   KAPO
Vytautui   Mačerniui

Nepasiėmei nieko kartu: tavo rankose miega
paskutiniojo vasaros vakaro kvapas ir vėsuma.
Tavo galvą padėjo ant kieto drožlinio priegalvio,
ir giliai akyse tebegyvą dangų užžėrė žeme.

Tavo mėlynos upės sustingusios tyso smėlynuose —
kaip ilgi kalavijai rūdija ant žemės širdies;
į apakusius ežerus krenta pajuodę žvaigždynai,
ir į tavo miškus numylėtus šaltos nebūties

tuštuma. Tavo knygose pasakų saulė užgeso,
ir už atdaro lango sudužo ant kelio akmens
nebaigta svajoti svajone. Tiktai vystančios vasaros
vakaro vėju kvepėjo tavo rankų atšalę delnai.
- - - - - - - - - - - - - -
Tavo antkapio raidėmis teka pavasario vandenys.
Vaiko akys mato, pro tirpstančias ledo gėles, už stiklų:-
Tavo upės pabunda, atmerkia akis ežerai, ir į dangų
kelias debesys paukščių iš klegančių tavo miškų...


MAŽO   UOSTO   ŠVYTURYS

Į atvertas tavo šviečiančias akis
mirguliuodamas iš lėto puola sniegas.
Nuo žiūrėjimo į šniokščiančias naktis
pavargai. Norėtumei užmerkt akis bejėges.

Nusibodo tau vienodas ūkavimas garlaivių.
Jų smaluotas prakaitas ir aitrūs dūmai.
Ir aukštai stiebuos, tarp svyrančių virvių,
girto jūrininko rėkiamų dainų graudumas...

žlegančiom grandinėm kojos prirakintos tau
prie dumbluotų akmenų, susmigusių į jūrų dugną.
Ir tiktai viena svajone tavo veidą liūdną
nušviečia kasnakt: Tu taip norėtumei išplaukt,

džiūgaujančią vėliavą ugnies iškėlęs vėjam,
nusigėrusiem putojančia, bekrašte platuma, —
tu norėtumei išplaukt, palikęs persunktą aliejum
uosto vandenį, laivus ir sniegą, kvepiantį žeme.


PAVASARIS    IR   VAIKAI

Pavasaris, ant lygumų patiesęs,
lininę juostą — vieškelį —
džiovina saulėje. O šviesūs
plaukai raudono riešuto
eglyne spindi.
    Laimingi
išdykusių klumpaičių žingsniai
sumaišo vieškelio geltoną smėlį.
Pavasaris, praskleidęs plaukus jauno riešuto,
vaikams rieškučią peteliškių
beria į akis.


KRŪMAI GEGUŽIO LIETUJ

Vilgomos šilto šiušenimo
šakos šnabždėdamos šneka:
teka ir teka ir teka
žalsvais drabužėliais į žemę
karštas medus.

Kažinkas surinka džiaugsmingai —
Paukštis raudonas ir linksmas.

Ir vėl šakos šnara ir linkčioja,
kai kiekvieną lankstų ir liekną
liemenį paliečia
limpančiom lūpom
lietus.