LITERATŪROS IR MENO KRITIKAS Spausdinti
Parašė JONAS GRINIUS   
JO   ASMENS   BRUOŽAI

Nuo tada, kai meno ir literatūros kritika išėjo iš asmeninių pomėgių rato į viešumą — į salionus, į spaudą, į paskaitų auditorijas — ji tapo didelių ir mažų nesusipratimų priežastimi tarp Įvairių meno kūrėjų ir jų veikalų vertintojų. Tie nesusipratimai ir ginčai buvo visada gyvi, jei tik buvo gyva meninė kūryba. Jie buvo gana ryškiai matyti tremties spaudoj. Jie neišnyks nė ateity, kur tik gyvai pulsuos kūrybinis dailiojo meno ir literatūros gyvenimas. Todėl ir šiandien gali būti visai vietoj klausimas: iš kur tie nesusipratimai ir ginčai tarp meno kūrėjų ir kritikų? Kokie veiksniai lemia, kad ir patys kritikai kartais nesutaria ir įvairiai tuos pačius literatūros ir meno kūrinius vertina?
Atsakyti į šiuos klausimus — reiškia išaiškinti ir suprasti, kas yra kritikas, kas yra kritika, kokie yra jos uždaviniai, priemonės ir metodai.

Pirmiausia, kas yra meno ir literatūros kritikas? Kuo jis panašus į meno kūrėją ir kuo jis skiriasi nuo jo? Ar jis yra rašytojo, poeto, dailininko ir kompozitoriaus priešas, ar draugas, ar dar kas kita?

Plačioje publikoje ir pačiuose kūrėjuose dažniausiai vyrauja nuomonė, kad kritikas yra rašytojų, dailininkų ir kompozitorių priešas. Tačiau iš tikrųjų šitokia nuomonė yra klaidinga arba gerokai iškreipta. Žiūrint esmės, kaip kritikas pirmiausia su kūriniais susiduria, jis greičiau yra kūrėjų draugas negu priešas. Juk jis pirmiausia yra literatūros veikalų skaitytojas, dailės ir teatro veikalų žiūrovas, parodų, spektaklių ir koncertų lankytojas. Jis nuo paprastosios publikos skiriasi tuo, kad jis savo nuomonę apie dailųjį kūrinį reiškia viešai, ją pagrįsdamas. O skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų apskritai joks meno kūrėjas nelaiko priešais, nes jiems iš dalies meno kūriniai ir kuriami. Ir jie domisi meno kūriniais ne vien grynai asmeniniais sumetimais, bet dėl grožio meilės, dėl prasmingų kūrinių meilės, kuri bent iš dalies gali tekti ir neretai tenka jų autoriams. O kritikas net labiau už paprastą skaitytoją, žiūrovą ar klausytoją domisi meno kūriniais, stengiasi suvokti jų originalumą ir susekti jo prasmę. Taigi pačiu pirmuoju psichiniu judesiu kritikas yra, nors ir netiesioginis, meno kūrėjų draugas, kaip daugumas skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų. Tai kartais paliudija ir patys meno kūrėjai, nusiskųs-dami, kad neatsiranda kritikų, kurie į jų kūrinius atkreiptų rimtą dėmesį, juos atskleistų visuomenei ir tinkamai įvertintų.

Tačiau kai kritikas apie rašytojų ir kitų menininkų kūrinius pasisako, dažnai iš autorių ir jų bičiulių susilaukia pabarimo, kuris kartais nueina ligi paniekos ir neapykantos. Nors kritiko raštai autoriams būna vienaip ar kitaip naudingi, tačiau jie į kritiką dažniau žiūri, kaip į žmogų, kurio reikia privengti, kaip nevisai ramios sąžinės pilietis kad žiūri į teisėją. Tiesa, tarp meno kritiko ir teisėjo yra tam tikro panašumo, nes ir vienas ir kitas nagrinėjamus kito darbus vertina viešai, tuos savo vertinimus grįsdamas atitinkamais objektyviniais daviniais. Ir vienas ir kitas vertina gerai arba blogai, vienas ir kitas spręsdamas ir vertindamas gali suklysti, arba vertinamajam gali atrodyti neteisingas. Dėl šito vertinamojo sprendimo dažniau negu dėl nesupratimo kritikas ir būna rašytojų ir kitų meno kūrėjų puolamas ir kartais net niekinamas.

Yra dar ir kita priežastis, dėl kurios meno kūrėjai nepalankiai žiūri į kritiką. Jiems kritikas atrodo, kaip varžovas, tik žemesnės, menkesnės rūšies varžovas, kuris negali to padaryti, ką padaro poetas, rašytojas ar kitas meno kūrėjas. Juk ne ką kita atskleidžia šitoks neretai girdimas posakis, nukreiptas prieš kritiką: girdi, lengva pasakyti, kad šis ar tas kūriny negerai; bet tegu jis padaro geriau arba bent taip, kaip mano padaryta, ir tai dar bus labai gerai. Kritikas meno kūrėjams atrodo nepajėgiu varžovu dar ir todėl, kad jis yra priklausomas nuo meno kūrinių. Jei šių nebūtų kuriama, kritikas būtų taip pat nevaisingas, nes neturėtų apie ką kalbėti ir rašyti. O kada kalba ir rašo, jis kartais menininkams atrodo, kaip darkytojas, nes visuomenei jų kūrinius parodo savaip — sutrauktus, suschematizuotus, kartais atskirais gabalais išanalizuotus. Šitai kūrėjas užmiršta, kai jo kūriniai, apskritai imant, vertinami teigiamai. Bet kai kritikas ima vertinti neigiamai, tada auto-rams dažniausiai atrodo, kad jis daug ko nesupranta ir visuomenei iškreiptai ir sudarkytai parodo. Be abejo, kritikas kartais ir šitaip suklysta ir nusikalsta prieš autorių ir visuomenę. Tačiau net geriausios valios kritikas gali būti autoriaus apkaltintas, kad jis jo kūrinių nesupranta ir sudarkytus pristato visuomenei, nes jis kitaip kuria negu rašytojas, dailininkas ar kompozitorius.

Kritikas kūrėjas. Būdamas meno kūrėjų draugu ir teisėju, kritikas drauge yra kūrėjas, panašus kai kuriais atžvilgiais į rašytoją, mokslininką ir filosofą.

Kritikas labiausiai panašus į rašytoją. Kaip šis su tikrove, taip kritikas su literatūros ir meno kūriniais pirmiausia santykiauja intuityviai, kaip su konkretybėmis. Žvelgdamas į meno ir literatūros kūrinius intuityviškai ir sintetiškai, t. y. visomis pažinimo galiomis, nuspalvintomis jausmų, kritikas juos savo dvasioj atgaivina, atkuria pagal autorių duotas užbraižas, pagal jų sąmoningas ir nesąmoningas sugestijas, įsispaudusias kūriniuose. Šita intuicijos dovana padeda kritikui įsijausti į įvairius garsų, spalvų ir formų derinius, į įvairius jausmus, personažus ir jų situacijas, nors jie kūriniuose būtų ir labai skirtingi nuo paties kritiko patyrimų ir jo psichinės struktūros. Bet kadangi kiekviena intuicija, taigi ir estetinė intuicija, yra arba jausmo nešama, arba jausmo lydima, todėl ji būna daugiau ar mažiau subjektyvi. Tai neišvengiama. Tačiau tikras kritikas turi dovaną į meno kūrinių sužadintus įspūdžius, jausmus ir vaizdus pažiūrėti nesuinteresuotai, objektyviai, užmiršdamas savo pomėgius ir simpatijas. Tai, ką jis jaučia žiūrėdamas į meno kūrinius, juos skaitydamas ar klausydamas, yra tartum ne jo pergyvenimai. Tiesa, jie yra jame, bet taip pat ir kūriny, nes jis yra tikroji tų pergyvenimų priežastis. Taigi šitaip kritikas darosi dvilypis, kaip dvilypis būna rašytojas, kurdamas įvairius bei skirtingus savo romanų ir dramų personažus. Šitas sugebėjimas dvilypuotis, pažvelgti į kito pasaulį ir jausmus nesuinteresuotai, daugiau ar mažiau objektyviai, meno ir literatūros kritiką pastato lygiomis su kitais kūrėjais. Vadinasi, tikras kritikas turi aukštesnio laipsnio objektyvuojančią intuiciją, negu eilinis dailiojo meno ar dailiosios literatūros mėgėjas. Tik šitos objektyvuojančios intuicijos dėka kritikas gali įsijausti į įvairius kūrinius ir juos suprasti. Jos stoka kritiką padaro siaurą ir vienašališką, arba tetinkamą tik tam tikros krypties ar pobūdžio kūriniams vertinti.
Su objektyvuojančią intuicija kritikas taip pat turi ir spontanišką išraišką, kurią sutinkame kiekviename kūrėjuje. Tai reiškia, kad patirtų intuityvių pergyvenimų jis nepasilieka sau pačiam, bet jaučia vidinį reikalą savo įspūdžiais, mintimis ir sprendimais pasidalyti su skaitytojais ir klausytojais. Tiesa, spontaniška išraiška kritikui neturi tiek reikšmės, kiek rašytojui ar kitam meno kūrėjui, tačiau ji vistiek yra aukštesnio laipsnio negu eilinio skaitytojo ar žiūrovo. Jeigu kritikas spontaniškai nejaustų reikalo pasidalyti savo įspūdžiais ir mintimis su kitais, jis savo straipsnio nerašytų. Jis to nedarytų, nes straipsniui parašyti reikalingos pastangos, už kurias jis gali susilaukti iš autoriaus ir jo gerbėjų nepalankumo ir priekaištų. Taigi, nors nuoširdus ir tiesus kritikas visada numano, kad jo straipsnis ar studija nevisus patenkins, tačiau jis vistiek imasi savo darbo, nes jaučia vidinį reikalą pasisakyti ir šitaip pasitarnauti tiesai, grožiui ir gėriui. Tas reikalas išsireikšti yra tiek stiprus, kad jis neboja pastangų ir galimų nemalonumų. Juos nusveria vidinis balsas ir moralinis pasitenkinimas, darbą atlikus. Todėl tikras kritikas negali nerašyti ir nekalbėti, kaip negali nekurti tikras poetas, rašytojas, ar kitas meno kūrėjas, nors kiekvienas jų žino, kad daugelio bus abejingai sutiktas, nesuprastas ar net puolamas.

Nors objektyvuojančią intuicija ir spontaniška išraiška kritikas panašus į rašytoją, tačiau jis kitaip rašo negu rašytojas. Kai šis kuria konkrečias formas — vaizdus, pavidalus, personažus, situacijas, kai šis konkretizuoja ir detalizuoja, tai kritikas eina priešinga kryptimi. Kritikas apibendrina, schematizuoja, formuluoja, kuria abstraktines formas samprotavimų ir sprendimų pavidale. Tiesa, kad ir rašytojas, ypač poetas gali nukrypti į abstraktines formas, sakysim Į samprotavimus ir loginius įrodymus, tačiau tuo jis nutolsta nuo meno kūrėjo kelio. Šiaipjau kiekvienas rašytojas, poetas ar kita meno kūrėjas skiriasi nuo kitų žmonių tuo, kad jis sugeba kurti individualias konkrečias (daiktines) formas, suteikdamas joms tiek emocinės sugestyvios jėgos, jog tos formos atrodo, kaip nauja prasminga tikrovė, verta skaitytojo ar žiūrovo susidomėjimo ir net pastangų jai pažinti. Tuo tarpu kritikas šito sugebėjimo sukurti individualią meninę tikrovę gali neturėti. Jam šis sugebėjimas nėra esminis ir būtinas, nes tada, kada jis atlieka savo funkciją, rašydamas straipsnį ar studiją, jis nuo konkrečių formų — nuo dailiųjų literatūros ir meno kūrinių — eina prie abstrakčių. Jis menininkų ar rašytojų sukurtas konkretybes suglaudžia į daugiau ar mažiau abstrakčias frazes, iš duotų apčiuopiamų premisų jis padaro logines išvadas, nurodo metafizinę perspektyvą. Taigi rašytojas tiek, kiek jis yra menininku, ir kritikas tiek, kiek jis yra kritiku, kuriamų formų atžvilgiu eina priešingomis kryptimis, — rašytojas į individualias konkretybes, o kritikas — į bendrybes, į atotraukas, į dėsnius, nors žodis vienam ir kitam pasilieka pagrindine išraiškos priemone.

Kritikas - mokslininkas ir filosofas. Siekdamas bendrybių ir versdamasis atitrauktinėmis formomis, kritikas nutolsta nuo rašytojo, bet priartėja prie mokslininko ir filosofo, kurie taip pat siekia bendrybių ir kuria abstrakčias formas formulių, sprendimų ir tezių pavidale. Kritikas panašus i mokslininką dar ir tuo, kad savo intui-tyvinius įspūdžius stengiasi pagrįsti duomenimis, kuriuos jis randa kūriniuose, kūrėjų gyvenime ir jų aplinkoj. Jis atsiremia ne tik į įspūdžius, bet ir į kūrinių faktus. Jis gretina juos vienus su kitais minties, emocijos, vaizdo, nuoseklumo ir kitais atžvilgiais. Meninių faktų prasmei geriau suprasti jis žvelgfa į paties kūrėjo gyvenimą, į vyraujančias laiko idėjas, į kitų to laiko autorių ir pirmtakų kūrinius. Žodžiu, kritikas nesitenkina vienu kūrinių ar keliais faktų konstatavimais, bet jieško psichologinių, socialinių, idėjinių priežasčių ir įtakų, kurios paskatino autorių ar autorius iškelti

V. VIZGIRDA  PEISAŽAS  (J. G. nuosavybe)
 
tam tikras idėjas ir kurti vaizdus, susidaryti nuotaikas, susiformuoti pasaulėjautą, stilių, ar pavartoti vienokią ar kitokią techniką. Kūrinius aprašydamas ir analizuodamas, meninius, psichologinius ir idėjinius faktus atrinkdamas ir rūšiuodamas, kritikas elgiasi lyg mokslininkas botanikas ar anatomas. Tačiau tuo kritiko darbas ir pareigos nesibaigia. Jei jis tenkintųsi tik kūrinių analize ir jų aprašymu, faktų sisteminimu ir jų priežasčių nurodymu, jis dar nebūtų kritikas, nors ir būtų panašus į mokslininką.

Tiesa, kad tokių kritikų, kurie turėjo pretenzijų būti mokslininkais, nuo XIX amž. vidurio yra buvę nemaža. Tai — pozityvizmo ir scientizmo pasekėjai, H. Taing idėjų epigonai. Jie rankioja faktus ir faktelius, kurie liečia kūrinio genezę, jie išnagrinėja kūrėjo gyvenimą, suregistruoja įvairias datas, sulygina įvairius tekstus ir motyvus, visą surinktą medžiagą sistemingai sugrupuoja ir išdėsto, tačiau, jei pasilieka tik faktų srity, jie galutinėj sąskaitoj tikros t. y. vertinamosios kritikos nesukuria. Taip atsitinka dėl to, kad kritika nėra nei estetinių įspūdžių atpasakojimas, nei faktų analizė ir sisteminimas, bet meninės visumos vertinimas, pasiremiant aukščiau minėtais duomenimis. O vertinimas nėra galimas be prasmingo visumos žvilgsnio, kurį duoda pasaulėžiūra, remiama vienokios ar kitokios filosofijos.

Ir iš tikro kritikas, kuris nori būti grynu mokslininku, besiremiančiu faktais ir jų sistema-tizacija, negali nieko pasakyti apie kūrinių estetinę, etinę ir idėjinę vertę, nes faktai, net suvesti į schemas ir sistemas, vistiek pasilieka tik faktais, jei į juos nežiūrime tam tikrų vertybių žvilgsniu. Juk mokslininkas (botanikas, chemikas, fizikas), išanalizavęs ir susistematizavęs faktus, kurie net atskleidžia gamtos dėsnius, negali nieko pasakyti apie jų gerumą arba blogumą ir apiejų galutinę tolimiausią priežastį tol, kol jis pasilieka grynų faktų srity, kaip mokslininkas. Taip pat nedaugiau apie meno ir literatūros kūrinių vertę tegali pasakyti ir tas kritikas, kuris dedasi esąs mokslininkas. Tik tada, kai jis atsistoja aukščiau faktų, kada į juos pažiūri filosofo žvilgsniu, išeidamas iš metafizinių, etinių ir estetinių principų, tada jis tampa vertintoju ir tikruoju kritiku.

Taigi tikras kritikas, kuris vertina meno ir literatūros kūrinius, yra taip pat iš dalies filosofas. Jis yra net daugiau filosofas negu mokslininkas. Tiesa, jis pirmiausia remiasi faktais — meno kūriniais, — juos analizuoja ir analizės išdavas sistemina, tačiau tie analizės faktai neturi jam savarankiškos reikšmės. Kūrinių analizės ir kitokia faktinė medžiaga dažniausiai iliustruoja ir koreguoja tai, ką diktuoja kritiko intuicija, kurią jis patiria, susidūręs su kūriniais, ir kurią jis vertina savo pasaulėžiūros principų šviesoje. Nesakome, kad kūrinių analizės faktai kritikui būtų nereikšmingi. Ne. Jie reikalingi kritiko intuicijos duomenims patikrinti, kad vertinamasis sprendimas neprieštarautų faktams. Tačiau pagal duotą pagrindinę kūrinio užbraižą faktai gali būti kritiko interpretuojami. Todėl analizės duomenimis kritikas dažniausiai įrodinėja tai, ką jis intuityviai jaučia. Jis tą intuityviai suvokiamą meninę visumą ir atskirus jos faktus vertina pagal filosofinius-pasaulėžiū-rinius principus, kurių faktai negali nei pagrįsti, nei sugriauti. Taip yra todėl, kad principai stovi aukščiau faktų, o intuicijos duomenys iš santykių su kūriniais yra pirmesni už tų kūrinių analizę. Tiesa, analizės faktai tarnauja medžiagos vertinimui, jie taip pat vienu atveju koreguoja intuiciją, o kitu ją sutvirtina, tačiau lemiamą vaidmenį vaidina kritiko intuicija ir jo principai bei vertybių skalė.

Šitokių išvadų priėjus, gali nevienam atrodyti, kad kritiko sprendimai ir vertinimai esą sauvališki. Tačiau iš tikro taip nėra, nes kritiko intuicija yra atremta į kūrinius ir yra koreguojama tų kūrinių analizės faktų. O antra, sprendžiamieji vertinimai taip pat neturi paneigti faktų, kuriuos duoda analizė. Todėl, tiksliau kalbant, būtų galima pasakyti, kad kritiko atliekami meno ir literatūros kūrinių vertinimai nėra iš esmės sauvališkesni už gyvenimo prasmės ir vertės sprendimus, kuriuos atlieka filosofas ar šiaip mąstąs žmogus. Juk negalima sakyti, kad mąstytojas, kuris vienaip ar kitaip vertina gyvenimą ir jo faktus, norėtų būti neteisingas ar juos sauvališkai kraipyti. Jis juos vertina taip, kaip juos jaučia ir mąsto, ypač kaip jam liepia sąžinė ir principai. Bet šitie principai dažniausiai nera tikrovės faktų tiesiogiškai įrodomi ar sugriaunami. Jie yra išvesti iš kokios nors vienos pagrindines prielaidos, kuri buvo intuityviai ^suvokta ir laikoma tikrų tikriausia, nes neprieštaraujanti protui ir patenkinanti sąžinę. Mąstytojui spiritualistui ir materialistui tokiu aksiominiu kertiniu pasaulėžiūros akmenimi yra būtis, nors kiekvieno priešingai suprantama. Filosofui spiritualistui tikrąją būtimi yra dvasinė Būtis, Absoliutas, Dievas, o materialistui tikrąja būtimi atrodo esanti materija. Iš šitos skirtingos būties sampratos jiedu išveda visus kitus princi-pus: Jiedu sukuria skirtingą etiką ir estetiką ir todėl skirtingai, tiesiog prieštaraujančiai, vertina gyvenimą, meninę kūrybą ir jų reiškinius. Ir del to jiems nedera prikaišioti sauvališkumo, jei tik jie vadovaujasi savo sąžinės nurodymais.

Panašiai atsitinka ir su kritiku, nes jis taip pat yra mąstąs žmogus. Ir jis turi savo įvairius principus, kuriuos nekartą yra giliai apsvarstęs ir emocionališkai pergyvenęs. Jis turi su savo patyrimu ir pasaulėžiūriniais principais suderintą koncepciją apie kultūrinę ir meninę kūrybą. Todėl jis žino, kas yra gėris, grožis ir menas, kokia yra gėrybių skalė ir kokie yra jų kriterijai. Ir kada šitoks kritikas susitinka su literatūros ir meno kūriniais, jis apie juos sprendžia pagal savo intuiciją, kuri jam pirmiausia pasako, kas yra tas ar kitas kūrinys. Patikrinęs tai kūrinio analize, jis pagaliau visa tai vertina pagal savo principus ir susidarytą vertybių skalę. Todėl šiandien tik naivus žmogelis gali nesuprasti pasaulėžiūrinių principų reikšmės kūryboj ir kritikoj. Tik naivėlis ir užkietėjęs pozityvistas gali stebėtis, kad, apie tuos pačius kūrinius kalbėdami, kritikai nesutaria ir net vienas kitam prieštarauja. Taip atsitinka ne būtinai dėl to, kad kritikai sauvaliautų arba mokslinius metodus paneigtų, bet dėl to, kad tuos pačius kūrinius jie skirtingai suvokia, skirtingai pergyvena emocionaliai ir skirtingai supranta. Kaip psichiniai ir principiniai skirtumai turi nemažos reikšmės gyvenimo ir pasaulio vertinime, taip pat nemažiau jie turi reikšmės meninės ir apskritai kultūrinės kūrybos vertinime.

Tiesa, šitame darbe nėra bereikšmiai įvairūs aplinkiniai, tariamai moksliški, apčiuopiami faktai fakteliai. Vadinamieji moksliški keliai, kaip kūrėjų gyvenimo pažinimas, jų epochos kultūros ir artimosios aplinkos studijos gali kritikui padėti geriau suprasti kūrinius, tačiau jie neturi tokios reikšmės, kaip pačių kūrinių analizė, nors ir ji nėra lemianti. Ta analizė svarbi, nes ji apsaugo kritiką nuo atitrūkusių ir nepagrįstų išvadų, ji pakoreguoja, papildo ar sustiprina tiesioginės intuicijos duomenis, tačiau ji nepadaro kritiko mokslininku. Kūrinių analizė ir faktai, gauti pagelbiniais metodais (biografiniu, istoriniu, sociologiniu), tik sudaro įspūdį, kad kritika yra mokslas. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes kritiko svarbiausiais vadovais visada pasilieka jo tiesioginė sintetinė intuicija ir jo pasaulėžiūros principai, o kūrinių analizė ir pagelbiniai faktai yra daugiau ar mažiau svarbūs pagelbi-ninkai, kurie kritikui padeda apsisaugoti nuo galimų savo paties fantazijų.

Susitikus su kūriniais, tiesioginė intuicija pasako kritikui, kas yra kūrinys, kas jame tikra ir kas melaginga, kas pasakyta, kas persakyta ir perdėta, kas nutylėta ar praleista, kas yra esmingo, kas sugestionuojama. Kūrinio analizė tai patikslina, papildo ar sustiprina, kiti daviniai kai ką paaiškina, o principų šviesa tuos visus duomenis nušviečia tam tikra projekcija, kurioj išryškėja vienokia ar kitokia dalykų vertė. Remdamasis intuicija, kritikas gali pasakyti, kiek kūrinys yra autentiškas ir kiek ne, analizės duomenimis jis tai gali paremti ir pailiustruoti, o vadovaujamas principų protas nurodo jo idėjinę, estetinę ir visuomeninę vertę. Tiesioginė intuicija ir analizė neleidžia kritikui nutrūkti nuo kūrinių į pašalinius ir įsivaizduotus dalykus, o pasaulėžiūriniai principai meta šviesą, kad išryškėtų kūrinių esminės problemos, jų estetinė ir moralinė vertė bei reikšmė kultūrai. Kai kūriniai yra estetiškai, psichologiškai ir idėjiškai menki, kai nėra problemų, susietų su metafizika, tada ir kritikas neturi ko pasakyti, nes jis jaučia pareigą išryškinti, lyg atbaigti ir drauge įvertinti tai, kas meno ir literatūros kūriniuose yra svarbaus ir reikšmingo.

Taigi kritikas stovi greta rašytojo-meninin-ko ir arčiau filosofo negu mokslininko. Kritikas suvokia meninę tikrovę daugiau ar mažiau nesuinteresuotai, ją myli ir ja domisi dėl jos pačios, kaip rašytojas-menininkas; bet jis nagrinėja, interpretuoja ir vertina tą meninę tikrovę pagrindinių principų šviesoj, kaip filosofas, kuris visą tikrovę (gamtą, kultūrą, gyvenimą, antgamtę) interpretuoja ir vertina pagal savo pagrindinius principus. Kaip skirtingos pasaulėžiūros bei psichinės struktūros filosofai tą pačią visų suvokiamą tikrovę nevienodai supranta ir galutines jos priežastis mato skirtingas, taip skirtingos pasaulėžiūros bei psichinės struktūros kritikai gali nevienodai nušviesti ir nevienodai vertinti kūrinius.

Kritikų tipai. Vienas kritikas daugiau pasiduoda savo intuicijai ir mažiau dėmesio kreipia į kūrinių analizę bei vertimus, antras mažiau pasitiki intuicijos duomenimis ir labiau leidžiasi į įvairių faktų rankiojimą ir analitinį kūrinių aiškinimą, o visą vertina gana neaiškiai. Tuo tarpu trečias kritikas savo dėmesį daugiausia gali sutelkti į vertinamuosius sprendimus, pasikliaudamas tik intuicijos duomenimis ir palikdamas nuošaly analizes ir pagelbinius faktus. O šitie skirtingumai priklauso ne tik nuo kritikų principinių pažiūrų, bet ir nuo psichinės struktūros, nes juk žmonės yra individai. Juo labiau yra individualūs kūrėjai, į kurių tarpą reikia įskaityti ir kritikus. Kiekvieno jų sielos stygos kitaip suderintos, todėl vieno kritiko intuicija tame pat kūriny ryškiau įžvelgia vieną aspektą, kito — kitą, trečio — vėl kitą.

Sakysim, juslinio tipo kritikui bus artimesni impresionistinio pobūdžio autorių kūriniai, kaip Ign. Šeiniaus, Jurgio Savickio, V. Ramono. Susitikęs su šitokiais arba kitokiais kūriniais, juslinis kritikas pirmiausia pastebės, kas prieinama akiai ir ausiai — garsus, spalvas, veikėjų išvaizdą, jų gestus ir veiksmus, pro juos prasiveržiantį gyvybės srovenimą, gaivalingus elementarius jausmus su instinktais. Jis labiau domėsis atskirais epizodais, tam tikrais momentais, charakteringomis smulkmenomis ir mažiau sielosis idėjomis ir problemomis, sudėtingais ir subtiliais veikėjų sąžinės konfliktais, paties kūrinio visuma ir jos prasme. Jis bus linkęs pasikliauti savo intuicijos duomenimis ir juos papasakoti, negu leistis į analizes ir principines diskusijas.

Tuo tarpu visai kitaip elgsis intelektualinio tipo kritikai. Kadangi protas visada siekia aiškumo ir jį randa tvarkoj, todėl vienas intelektualinis kritikas, toks, kaip A. Jakštas, labiau vertins darnios logiškos kompozicijos romaną ar dramą su nesudėtinga intryga, su ryškiai užbaigtais personažais (daugiau tipais), gyvenančiais ne miglotais instinktais ir nuotaikomis, bet paprastais giliais jausmais ir aiškiais siekimais. Kitaip sakant, tokio intelektualinio tipo kritikui bus labiau prie širdies klasikų ir kitokia kūryba,
 
J. PAUTIENIUS    PILKA   DIENA   DZŪKŲ   KRAŠTE   (špachtelis)

kur daugiau aiškumo, paprastumo, harmonijos, ryškios kompozicinės vienybės, taisyklingumo.
Tačiau kitas intelektualinis kritikas, kuris yra labiau linkęs į esmę negu į tvarką, iš intuicijos pateiktų duomenų stengsis išlukštenti idėjas, atskleisti problemas, parodyti jų gilumą ir sudėtingumą. Jis mažai tesidomi kūrinio formaline puse ir kūrinio atskleidžiamo gyvenimo įvairumu, nepastebės arba autoriui atleis, jeigu jo kūrinys būtų be didelės sugestyvinės jėgos, t. y. daugiau proto negu emocinės intuicijos vaisius, kad tik jame būtų idėjų ir problemų, kurias kritikas galėtų nagrinėti, vienas idėjas sukritikuodamas ir atmesdamas, antroms pritardamas, trečias ypatingai išryškindamas ir pabrėždamas, kad tik šitaip būtų atskleistas kūrinių proble-matinis turtingumas ir prasmė. Intelektualio tipo kritikai, visumos vertintojai arba analizuotojai, labiau pasitiki iš eilės faktų besiperšančioms išvadoms negu tiesioginės intuicijos duomenimis. Jie gali būti ir dažnai būna nepalankūs impresionistinio meno kūrėjams, tokiems, kaip K. Hamsun ar P. Loti, tokiems gležniems svajotojams, kaip P. Verlaine, J. Aistis, bet už tai jie žavisi Calderono, Schillerio, J. Baltrušaičio ar B. Brazdžionio kūryba.

Tuo tarpu svajotojo prigimties kritikas nelabai vertins pastaruosius, bet žavėsis P. Verlai-ne'u, J. Aisčiu, M. Pečkauskaite, S. Lagerloef, Rembrandtu, Boecklinu, visais miglotais simbolistais ir svajingaisiais romantikais, nes tokio kritiko intuicijoj intelektas neiškyla tiek, kad dominuotų kitas psichines galias. Tokio kritiko intuicijoj toną duoda aiškiai neapibrėžti jausmai, miglotos nuotaikos, judrūs vaizdai, susipynę su asociacijomis iš jo paties asmeninio gyvenimo, iš lektūrų ir kitų meno kūrinių kontempliacijų. Jei intelektualinis tipas, sakysim, tokio M. K. Čiurlionio tapyboj pirmiausia jieškos prasmės, tai svajotojas tuoj susidomės jo nuotaika, ta savotiška mistika, nes jam literatūros ar kito meno kūrinys yra pirmiausia proga plaukti savo atsiminimų, jausmų ir fantazijos srovėj be apibrėžtų kontūrų ir ribų. Jam kritika pirmoj eilėj yra svajojimas balsu arba tų svajonių išliejimas popiery, kad kiti, kurie to kūrinio neskaitė ar nematė, iš tolo gautų pajusti apie jo svajingą žavesį arba bent įgautų noro su tuo kūriniu susipažinti veidas į veidą. Toks svajotojo tipo kritikas nelinkęs į griežtas išvadas ir sprendimus. Jis gali pasirodyti ir nenuoseklus. Tai, ką vieną kartą vertino daugiau neigiamai, po kurio laiko, naujų gyvenimo įspūdžių paveiktas, jis gali vertinti jau teigiamai, arba atvirkščiai. Tuo sprendimų negriežtumu ir nepastovumu kritikas svajotojas panašus į juslinį-impresionistinį. Skiriasi jie svarbiausia tuo, kad juslinio tipo kritikas pasiduoda kūrinių sužadintiems įspūdžiams, o kritikui svajotojui didesnės reikšmės turi jo paties jausmai ir prisiminimai, gi kūrinys ar kūriniai tetarnauja savotiška proga atskleisti savo vidaus pasaulį. Šito tipo kritikas yra subjektyvesnis už kitus.

Nėra nuoseklus ir demoniškasis kritiko tipas, kurio prigimty beveik nuolat grumiasi aistros su valia. Jo intuicija, stebint meno kūrinius, retai kada tebūna rami, giedri, kupina pusiausvyros kontempliacija. Jo intuicijai nuolat gresia pavojus pereiti į veiksmą ir kovą, supainioti estetinį džiaugsmą su praktikiniu veikimu. Todėl demoniškasis kritikas mažai kreipia dėmesio į formalines kūrinio ypatybes ir į kompoziciją. Jis pirmoj eilėj jieško ir pastebi judesį ir aistrų prasiveržimus. Užtai jį žavi kontrastai, neramus koloritas, audringi akordai ir disonansai, personažų aistros, jų konfliktai ir energingi veiksmai. Jis gilinasi ir savo kritikose iškelia ne tiek filosofines problemas, kiek veikėjų ir kūrėjų komplikuotą sielos gyvenimą ir iš to kylančias dramatines situacijas. Užtai demoniškojo kritiko sielai ir jo protiniams svarstymams jokių kitų genijų kūryba nebus tokia artima, kaip Mykolo Angelo, Beethoveno, R. Wagnerio, Sha-kespeare'o, Balzaco, T. Dostojevskio. Tokio aistringojo kritiko sprendimai bus griežti, kartais net perdėtai griežti. Jis barsis, pyks, žavėsis, egzaltuosis, bet užtai nebus toks nuoseklus, kaip intelektualinis kritikas. Todėl jo argumentacijoj ir išvadpse bus galima kartais rasti net prieštaravimų.

Galima būtų ir daugiau kritikų tipų nurodyti ir charakterizuoti. Jų galima būtų priskaičiuoti tiek, kiek yra žmogiškųjų tipų apskritai. Tačiau tai nieko daugiau neatskleistų, kaip tik tai, kad kritikai savo psichine struktūra nėra vienodi. Kaip kiekvienas skaitytojas ar žiūrovas ir juo labiau meno kūrėjas savaip reaguoja į pasaulį, taip kiekvienas kritikas tą patį meno kūrinį skirtingai pergyvena. O kadangi meno ir literatūros kūrinys yra individuali konkretybė, į kurią galima pažvelgti iš įvairių aspektų, tai kritikas nejučiomis pasirenka tokį, kuris jo sielai artimesnis. Ir juo kritiko individualybė yra ryškesnė ir intuicija jautresnė, juo labiau daugėji isansai, kad jis savo kritikose iškels tokių dalykų kurie nustebins vidutinę publiką. Juo kritiko as menybė bus turtingesnė, juo apie nagrinėjamus kūrinius jis turės daugiau ko pasakyti, kai tuo tarpu eilinis skaitytojas ar žiūrovas tepasakys bendrybes arba net pasitenkins tokiais posakiais, kaip patinka, nepatinka. Taigi tik ryškios asmenybės tegali originaliai nušviesti žymius meno kūrinius ir juose glūdinčias problemas. Tačiau menki kūriniai neįkvėps nė didžiausių kritikų.

Kūrėjai kaip kritikai. Tačiau jei kritiko asmenybė turi didelės reikšmės kritikos kūrybai, savaime peršasi klausimas, ar kritiku negali būti rašytojas ir kitoks meno kūrėjas, nes jie visada yra ryškios individualybės. Apskritai atsakant, reikia pasakyti — taip, gali. Kiekvienas kūrėjas principe gali būti kritiku, ypač toj meno srity, kuri jam yra artimiausia, kurioj jis pats kuria. Filosofas ir pedagogas St. Šalkauskis, kuris gerai nusimanė meno klausimuose, buvo įsitikinęs, kad kritikas turi praktikuoti bent vieną meną, nors ir neaukštame laipsny. St. Šalkauskis manė, kad kritikas savo teorines žinias apie meno esmę, apie kūrybos procesą ir apie meno techniką turi pagilinti praktiškai, menine kūryba, kad tinkamai atjaustų ir suprastų svetimų kūrybą.

Ir kritikos istorija šitai St. Šalkauskio teorijai gali pritarti, nes iš tikro yra poetų ir rašytojų, kurie buvo ir yra kritikai. Nejieškant pavyzdžių svetur, galima nurodyti mūsiškius A. Jakštą, L. Girą, B. Sruogą, Putiną, B. Brazdžio-nį, A. Vaičiulaitį, A. Nyką-Niliūną. Jie yra ir žodžio menininkai ir drauge daugiau ar mažiau ryškūs literatūros kritikai. Tačiau greta šių galima būtų nurodyti ir kitų pavyzdžių, kai poetai ir kritikai net nemėgina kritikos žanre reikštis. O kitų kritikos raštai išeina silpni. Pavyzdžiui gali tarnauti J. Aistis. Tai žymus mūsų poetas, kuris iš savo kritinių straipsnių yra sudaręs net visą knygą. Tačiau apie mūsų rašytojus ir jų kūrybą iš ten nedaug ką sužinome, nes jo kritikos straipsniai atrodo, kaip prisiminimai, įspūdžiai ir subjektyvinės refleksijos. Kadangi daugelis rašytojų menkai tepasireiškia arba visai nepasireiškia kaip kritikai, kyla klausimas, kodėl taip yra. Kodėl ypač mažai meno kritikų tebūna iš dailininkų ir kompozitorių eilių?

To priežasčių yra kelios. Jų paviršutiniškiausią, bet dažniausiai minima — meno žmonių profesinis solidarumas. Esą, rašytojas ar dailininkas neturi rašyti apie savo kolegą ar kolegas, nes publika ir paliestieji autoriai manysią, kad rašantysis menininkas norįs suniekinti savo konkurento darbus, kad jo paties kūriniai atrodytų vertesni. Iš tikrųjų šitas argumentas būtų svarus, jei kritika tebūtų tik peikimas, kaip plačioji publika dažniausiai mano. Tačiau kiekvienas rašytojas ir dailininkas žino, kad kiekvienos rimtos kritikos uždavinys — paaiškinti, kas yra aptariamas kūrinys, iškelti kūriny glūdinčias problemas, parodyti kūrinio grožį ir originalumą ir tik paskui nurodyti trūkumus ir ydas, kurios kenkia kūrinių tobulumui vienu ar kitu atžvilgiu. Taigi profesinio kolegiškumo motyvas pasilieka daugiau išviršinis ir suprantamas, tik turint galvoj prietaringą plačios publikos pažiūrą, kad kritika reiškianti peikimą.

V. Kašuba      Vakaras     D. Šulaičio nuotrauka

Tačiau, jei rašytojai, dailininkai ir kompozitoriai retokai terašo kritinių straipsnių ir studijų, yra gilesnių išvidinių priežasčių. Viena tokių yra meno kūrinių ir kritikos formų priešingumas. Nors rašytojas ir kritikas yra panašūs tuo, kad vienas ir kitas turi objektyvuojančią intuiciją ir spontanišką išraišką, aukštesnio laipsnio negu paprastas skaitytojas, tačiau juodu skiriasi formos sugebėjimais. Kaip matėme aukščiau, rašytojo kuriamos formos yra konkrečios, o kritiko — apibendrinti samprotavimai ir atitrauktos mintys, sprendimai, schemos. Kadangi rašytojas ar kitoks meno kūrėjas įpranta gyventi intuityviais jausmais ir vaizdais bei kurti konkrečias individualias formas, jam gali būti sunku verstis sąvokomis ir samprotavimais, t. y. atitraukti nėmis formomis taip, kad jo mintys būtų tikslios, kad jomis galėtų pasakyti visa, ką nori. Abstraktinė kritikos forma nevienam rašytojui ir kitos rūšies meno kūrėjui gali būti pagrindinė kliūtis pasireikšti kritikoj. Panašią, tik atvirkščią, sunkenybę sutinka kritikas, kuris nori tapti rašytoju. Taigi ne kiekvienas kritikas gali būti poetu arba rašytoju ir ne kiekvienas rašytojas ir kitoks meno kūrėjas pajėgia būti kritiku, net savo paties kūrybos kritiku.

Sugebėti kurti prieštaraujančias formas (konkrečias ir abstrakčias), būti rašytoju ir drauge kritiku tegali tik plačios psichinės struktūros ir aukštos intelektualinės kultūros žmonės. Todėl nesistebėkime, kad S. Bačinskaitė tegalėjo būti tik gryna lyrikė, neparašiusi, rodos, nė vieno kritikos straipsnelio. O taip pat rašytojai, kurie parašo neblogų kritinių sraipsnių, yra labiau žinomi kaip rašytojai negu kaip kritikai.

Yra žmonių, kurie mano, kad žymus kūrėjas negali būti geras kritikas dėl to, kad didelis talentas ar genijus yra ekskliuzyvus. Dėl vienašališkai nukreiptos psichikos jis negalįs pakankamai objektyviai suvokti ir pergyventi kitų kūrybos, ištryškusios iš skirtingos sielos, ir todėl jis jos nekenčiąs. Kad šitokie atskiri atvejai gali pasitaikyti, dėl to ginčytis netenka; tačiau manyti, kad genialus ar didelio talento rašytojas negalėtų apskritai kito žmogaus (skirtingos nuotaikos ir stiliaus) kūrinių atjausti ir suprasti, būtų klaidinga. Juk jeigu kurdamas jis gali įsigyventi į įvairių ir skirtingų žmonių sielas, tai jam nėra negalima intuityviai suvokti ir suprasti kūrinių, kilusių iš kitokios sielos negu jo paties. Tiesa, toks didelio talento rašytojas savo kritikos straipsny gali ypatingiau iškelti kokį vieną svetimos kūrybos aspektą, tačiau jis kaip tik gali būti toks, kokio vidutinis kritikas nepastebėtų. Kita vertus, negalima laikyti nusikaltimu autoriui, jei kritikas į jo kūrinį pažvelgia tik vienu ar dviem atžvilgiais. Visapusiškai įvertinti žymų literatūros ar kitokio meno šedevrą kartais tėra galima, tik kelių kritikų nuomones sugretinus. Juk atsitinka net taip, kad šedevro prasmė ir vertė paaiškėja tik vėlesniems kritikams, kai autorius jau seniai yra miręs.

Sakysim, žinomas prancūzų romanistas Stendhalis manė, kad jo kūryba tebus suprasta tik po aštuoniasdešimt ar šimto metų po jo mirties. Iš tikro taip maždaug ir atsitiko — tik XX amž. pradžioj, išgyvenus realizmą ir natūralizmą, kritikai ir publika pradėjo teigiamai vertinti Stendhalio romanus ir apysakas. Juk ir genialusis Dostojevskis amžininkų nebuvo suprastas, nes to laiko silpnų asmenybių kritikai nepajėgė suvokti jo romanų giliųjų aspektų. Šie tik ilgainiui pradėjo aiškėti, nors ir šiandien įvairūs kritikai dar nesijaučia Dostojevskio kūrybą vispusiškai supratę. Taigi, jeigu reikia daug laiko, reikia karų ir revoliucijų išgyventi, kad kritikai pajėgtų atskleisti didžiųjų šedevrų prasmę, nėra ko norėti, kad juos iš karto vispusiškai nušviestų ir įvertintų žymaus rašytojo kritinis straipsnis. Bet čia pat reikia pastebėti, kad didelis rašytojas retai teturi progos sutikti savo amžininkų žymius kūrinius, kurie būtų verti jo talento interpretacijos.

Kai kalbame apie rašytojų ir kitų menininkų tinkamumą kritikai, reikia prisiminti dar vieną priekaištą, kurį yra iškėlęs vokietis Neu-mannas. Jis yra suskirstęs kritikus į penkis laipsnius. Prie ketvirto, bet ne paties aukščiausio laipsnio, jis yra priskyręs įvairių rūšių menininkus. Šiems jis prikiša siaurumą, nes jie dažniausiai neima kūrinio visumos, o dėmesį daugiausia nukreipia į techniką, į meistrišką ar ne-meistrišką priemonių pavartojimą. Šis priekaištas yra rimtas. Ypač jis atrodo pagrįstas, kai prisimename mūsų dailininkų kritikos straipsnius apie savo kolegas. Ligšiol tai būdavo arba plačios ekskursijos į meno istoriją, arba pastabos apie recenzuojamų autorių techniką — apie piešinį, kolorito pobūdį, kompoziciją — lyg dailės kūrinys tik tiek ir tereikštų. Tuo tarpu net tobuliausias technikos pavartojimas dar neduoda kūrinio, kuris prabiltų į žiūrovą, lyg paslaptis. Net tobuliausios technikos darbas gali būti sausas, šaltas, besielis, nes technika mene tėra tik tarnaitė; daugumas mėgėjų, kontempliuodami gerą meno kūrinį, jos nė nepastebi. Tačiau ją pirmiausia pamato rašytojai, dailininkai, muzikai, susidūrę su savo srities svetimų autorių kūriniais. Geriausia mokėdami ir suprasdami savo meno techniką, kitaip sakant, matydami visą nuogumą "virtuvės", kurioj vyksta kūryba, jie pirmiausia ir imasi analizuoti ir vertinti tas technikines priemones, kurias pavartojo jo profesijos kolega. Bet jų išaiškinimas toli gražu nepakankamas visam kūriniui atjausti, suprasti ir įvertinti, nes ir su vidutine technika galima kartais sukurti gerą kūrinį. Todėl reikia sutikti su Neumannu, kad kritika menininkų, kuriuos galime laikyti savo srities specialistais, neretai būna siaura ir negili.

Taigi, nors principe negalima paneigti meno kūrėjams sugebėjimo būti kritikais, tačiau konkrečiai susidaro eilė kliūčių, kurios nevienam menininkui, ypač dailininkui ir muzikui, kliudo kritikoj pasiekti aukštą laipsnį. Tačiau suminėtos kliūtys (formos priešingumas, talento vienašališkumas, siaurumas dėl įpratimo vertinti techniką), atrodo, mažiau turi reikšmės rašytojams. Ir patys dailininkai ir muzikai neretai pripažįsta, kad jų kūrinius geriau supranta ir geriau kritiškai įvertina rašytojai negu atitinkamos meno šakos kolegos. Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių. Viena, rašytojai lengviau už kitus valdo žodį ir mintį, kuriais naudojasi kritikas, o antra, — ir tai svarbiausia — pats rašytojo pašaukimas reikalauja plataus žvilgsnio ir gilios intelektualinės kultūros.

Tai sakydami, iš dalies jau sutinkame su Neumanno nuomone, kad geriausias kritikas yra meno mėgėjas, turįs plačią estetinę ir gilią intelektualinę kultūrą. Bet iš tikrųjų būtų tiksliau, pasakius, kad geru kritiku gali būti ir meno kūrėjas ir meno mėgėjas, jei tik jie tokią plačią ir gilią kultūrą turi.
Kritiko kultūra. Kritikui reikia plačios estetinės kultūros, nes ji tobulina jo skonį, kitaip sakant, jautrina, gilina jo objektyvuojančią intuiciją. Tik su ja tegalima suvokti kūrinius, kurie būna įvairiausių nuotaikų, idėjinių krypčių ir stilių. Todėl žmogus, kuris jaučiasi turįs kritiko pašaukimą, turi daug įvairių dailiosios literatūros kūrinių perskaityti, daug muziejų, meno parodų, daug koncertų ir spektaklių aplankyti. Tai reikalinga ne tam, kad jis taptų visų meno rūšių žinovų, bet kad viena meno rūšis papildo kitą, kad vienas menas atsiremia į vieną psichinę galią, o kitas — į kitą, kad visų menų įvairių kūrinių pažinimas plečia akiratį, suteikia naujų Įspūdžių ir minčių, ypač ugdo jautry n ir gilyn intuiciją. O jautri ir giliai įžvelgianti intuicija kritikui nemažiau reikalinga kaip meno kūrėjui, jei savo kritikose jis nori rečiau klysti ir mažiau savo skaitytojų suklaidinti. Pavyzdžiai juk rodo, kad kritikai dažniausiai klysdavo ir klysta ne dėl metodų ar žinių stokos, bet dėl nejautrios ir negilios intuicijos, kurią paprastoj kalboj vadiname prastu arba blogu skoniu. Nuo šito kritiką saugo, jo intuiciją jautrina ir gilina dažnas santykiavimas su įvairiais žymiais kūriniais ilsu gamta. Iš tikrųjų nereikia užmiršti gamtos, nes joj galima patirti tokių estetinių emocijų, kokių joks menas negali duoti.

Tačiau kritiko kultūra nesibaigia menu ir gamta. Jis turi pažinti istoriją, ypač savo meno šakos istoriją, meno ir kultūros filosofiją, ir apskritai filosofiją. Jam reikia pažinti psichologiją, etiką, sociologiją ir kitus mokslus. Jis ,turi būti atviras krikščionių religijai, religijų istorijai ir pačiam įvairiam gyvenimui. Tik šitaip kritikas gali pagilinti ir praturtinti savo intelektualinę kultūrą, susipažinti su įvairiomis teorijomis ir problemomis, kurias jam tenka aiškinti ir vertinti, susidūrus su žymiais meno, ypač dailiosios literatūros kūriniais. Neturėdamas plačios ir gilios intelektualinės kultūros, kritikas rizikuoja prašliaužti didžiųjų kūrinių paviršium, nepastebėti juose glūdinčių problemų ir tokiu būdu nesuprasti pačių kūrinių, arba suprasti paviršutinius ir neįvertinti giliaprasmių. O tai jau būtų nusižengimas ir autoriams ir visuomenei. Nuo šito apsisaugoti jam kaip tik padeda intelektualinė ir estetinė kultūra, kurią jis turi savy palaikyti, plėsti ir gilinti.

Tiesa, kritikas gali (taip atrodo teoretiškai) savo kultūrą išlaikyti, atlikdamas savo pareigas, nes jis dažniau ar rečiau susiduria su naujais ir senais kūriniais. Tačiau šitame santykiavime glūdi taip pat pavojus atbukti ir susmulkėti. To neatsitiktų, jei visi arba bent žymioji dalis kūrinių, su kuriais kritikas susiduria, būtų estetiškai ir idėjiškai vertingi. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes nevertingų ir vidutinių kūrinių visada būna daugiau negu žymių ir genialių. Ir jeigu dar kritikas iš pareigos ar dėl kitų aplinkybių tampa nuolatiniu laikraščių ir žurnalų recenzentu, jis savaime yra priverstas susidurti su visu literatūros ir kitokio meno šlamštu. O tai ne tik kritiko kultūros neugdo, bet ją žlugdo. Dažnai susidurdamas su menkaverčiais ir vidutiniais darbais, kritikas ilgainiui pradeda atbukti, smul-kėti, tapti abejingu, mažai bereikalaujančių arba per griežtu. Kadangi jam yra nemalonu viešai kelti kitų, ypač gyvųjų autorių, silpnybes ir ydas, su menkaverčiais kūriniais dažnai susidurdamas, bet norėdamas juose rasti ką nors gero ir gražaus, kritikas darosi atlaidesnis, ima kabintis už smulkių talento blykčiojimų ir grožio krislelių. Tada jis nejučiomis pasako daugiau gero negu tie krislai verti. O tai neprisideda nei prie paties kritiko tiesumo, nei nepatarnauja estetiniam visuomenės kėlimui. Kitas kritikas, užuot daręsis abejingas, tampa vis nervingesnis ir griežtesnis. Instinktyviai jausdamas, kad menki ir falšyvi literatūros ir meno darbai ir gadina ne tik visuomenės, bet ir paties kritiko skonį, jis vis dažniau ima erzintis ir pykti. Tada jis pradeda mažiau gilintis į recenzuojamą ir kritikuojamą dalyką, pasako griežčiau negu reikėtų, užmiršdamas, kad jo atbukinta intuicija galėjo kaikurių teigiamybių nebesuvokti. O tai vėl veda į nusižengimus tiesai. Kad šito neatsitiktų, kritikui tada nieko nebelieka, kaip mesti domėjusis pseudo literatūros ar pseudo meno darbais ir grįžti atsigaivinti prie didžiųjų šedevrų, nors jie nekartą jau būtų buvę skaityti ar matyti.

Betgi kalbant apie kritiko kultūrą, reikia neužmiršti ir etinės kultūros, dorovinio jautrumo ir taurumo. Moralinis tobulumas ir meilė žmogui ypač reikalinga tada, kai kritikas kalba ir rašo apie gyvų autorių kūrinius. Juos nagrinėdamas ir vertindamas, ypač nepalankiai atsiliepdamas, kritikas turi atsiminti, kad per kūrinį jis norom nenorom paliečia ir autorių, nes kūrinys yra jo mylimas vaikas. Tiesa, kad šito vaiko atžvilgiu jis teturi būti teisingas — negirti kas menka ir nepeikti kas gera. Tačiau už kūrinio stovi autorius-žmogus, kuris reikalingas ne tik teisingumo, bet ir meilės net tada, kada autorius yra nusižengęs morališkai ir estetiškai, sukurdamas ydingą kūrinį, per jį siekdamas reklamos, tuščios garbės patenkinimo ar pelno. Tačiau vertindamas gyvųjų kūrinius, kritikas turi reikalo ne tik su autoriais, bet ir su publika, su skaitytojais. Kad jų nesuklaidintų, jis vėl turi būti teisingas, skelbti tik tai, ką jo sąžinė laiko tiesa. Taigi, vertindamas gyvų autorių kūrinius, kritikas stovi gana jautrioj situacijoj. Iš vienos pusės jo pareiga kovoti už tiesą, nurodant ydas ir klaidas, tačiau iš kitos pusės jis turi būti tiek atsargus ir taktiškas, kad nenusižengtų artimo meilei. Šitokioj padėty retas kritikas ne-paslysta, ypač kai jis susiduria su estetiškai ir morališkai ydingais gyvųjų autorių kūriniais. Tam išvengti kritikui ir reikia moralino jautrumo, širdies taurumo ir takto.

Galų gale matyti, kad kritikas yra daugiau kūrėjas negu mokslininkas. Jis stovi arčiau rašytojo ir filosofo negu grynųjų mokslų atstovų. Taip pat buvo matyti, kad kritiku gali būti ryškios individualybės asmuo, turtingas estetine, intelektualine ir moraline kultūra. Kritiku gali būti ir rašytojas, nes juo visada yra ryški asmenybė, kuri iš pašaukimo turi ne tik gilią estetinę, bet ir plačią intelektualinę kultūrą. Sunkiau gerais kritikais būti kitų meno šakų kūrėjams, nes jie sutinka daugiau kliūčių už rašytojus.