Eilėraščiai |
Parašė VINCAS KAZOKAS |
SUSIKAUPIMO VALANDA šią valandą į mano sielą ima belstis Keisti ir nuostabūs garsai, šią valandą aš noriu tiktai melstis Ir šauktis į Tave karštai, Kaip šaukiasi Tavęsp kasdien bažnyčių bokštuos Įnirtusių varpų giesmS skardi, — Už juos garsiau čia blaškosi ir trokšta šią valandą mana širdis. KŪDIKIS Kai pirmą kartą atveria jisai akis Ir bailiai dairosi, ir neramiai suklinka — Išgąsdinti šešėliai sudreba aplinkui, Ir traukias atbula gūdi naktis Ir svaigsta, lyg staiga apakus Vien šito žvilgsnio kerinčia liepsna — O tamsoje sužibę spindi plačios akys, Ir jų gelmėj sušvinta rytdiena. AKMENS SVAJONĖ šiandien esu tiktai akmuo, sunkus ir kietas, Nežinomos man rankos pastūmėtas užmarštin, Kur mane plauna vasarų aistringi lietūs, Ir skaudžiai žeidžia saules spinduliai karšti, Kuriais lyg plienu laikas manyje išrašo Sunkaus laukimo ir karčios tylos metus, Ir kaip visus jis ir mane i naują būtį neša, žadėdamas atverti rojaus prarasto vartus. Todėl dabar bežadis vienas pats svajoju Ir kantriai laukiu tos didžiosios valandos, Kada žmogus, ilgai pasaulyje klajojęs, Staiga prie šalto mano guolio apsistos Ir tars pats sau ir man: "štai šitas! Jo būčiai duosiu naują formą ir kelius. Jame gyvens manasis sapnas ištašytas, Ir gyvastim nauja spindės jo veidas nebylus!" O, kaip tada suvirps džiaugsmu sustingęs mano kūnas! Ir sudrebės iš laimes niekada neplakusi širdis! Aš išgyvensiu antrąkart tą didįjį "Tebūnie!" Ir būsiu jau nebe akmuo, bet jo nedūžtanti mintis. Ir taip svajodamas vis laukiu. Ir nerimstu. Praslinks gal amžiai dar. Bet aš esu kantrus. Gal daug dar kartų teks į tamsumas nugrimsti Ir vėl iškilt švieson, kol pagaliau antru Gyvenimu sušvis sunki būtis manoji, Vos palytėta rankom kuriančio žmogaus. Apie kurį be paliovos su nerimu sapnuoja Visi daiktai tarp žemes ir dangaus. |