Balys Sruoga: KAZIMIERAS SAPIEGA Spausdinti
Parašė Aug. R.   
Balys Sruoga: KAZIMIERAS SAPIEGA. 4 veiksmų 9 paveikslų istoriška kronika. Išleido Terra. Chicago. 258 XII psl.
Balys Sruoga lietuvių literatūroje suvaidino dvejopą rolę. Vienu baru jis atžengė kaip lietuvių lyrikos novatorius, atnešęs naujus ir gaivius vėjus. Tarpukario pradžioje, pirmiau už kitus, jis buvo didysis pradininkas, griovęs senas formas ir visu savo nenumalšinamu gaivalingumu traukęs naują dainą, šis jo žygis buvo mums ir savas, nes buvo pagrįstas ne svetima, bet lietuviška medžiaga. Kai šiandien plačiai kalbama apie visokių modernistų reikšmę lietuvių literatūroje, nereikėtų pamiršti, kad patys tikriausieji buvo J. A. Herbačiauskas prieš pirmąjį karą ir Balys Sruoga tuoj pc anų vėtrų. Paskui jo daina nuskaidrėjo, įgavo kla-siškesnį pavidalą, bet tai nesusting-dė jo sielos: kaip buvo, taip ir pasiliko ji nerami, nuotaikinga ir iš pačių tikrųjų lyrinių versmių sau jėgą semianti.

Antras Balio Sruogos baras — jo išaugimas, kaip dramaturgo. Geriau pasakius, jam nereikėjo išaugti: jis išsyk čia atėjo didelis. "Milžino pa-unksmė", pirmagimis jo kūrinys scenai, stovi tarp pačių pagrindinių ne tik Balio Sruogos, bet ir visos lietuvių dramos kūrinių. Į scenos pasaulį jis irgi žengė su nauja misija: jis buvo pasikėlęs duoti mums naują dramą, atsiribojančią nuo ligtolinio realizmo lietuvių teatre. Tuos savo siekimus jis yra išdėstęs savo raštuose. Juos trumpai apibūdina pagi-nos žodyje ir šioje knygoje Jurgis Blekaitis, tardamas:
"Sruoga kovojo prieš natūralistinį, vergiškos kopijos meną. Jis norėjo teatro "bent per vieną metrą viršum žemės" — nebuitiško, atsisakiusio smulkmenos, užstojančius gyvenimo esmę, pakilaus, šventiško, poezijos ir sintetiško suvokimo keliu atkelto į aukštesnio prasmingumo plotmę" (VI p.).

Tai reiškia, kad Balys Sruoga laikėsi romantiškosios dramos, tą romantizmo žodį čia suprantant kuo plačiausiai ir jo nesiejant su kokia konkrečia praeities mokykla. Nors ir naujų kelių jieškodamas, Balys Sruoga savo dramose daugiau yra tradicinis ta prasme, kad jaunystės laisvūnai vėjai čia suimami į griežtas formas, kaip ir tinka dramos menui. Jis truputį gali priminti ir vieną kitą ankstesnių laikų dramaturgą, rašiusį istorines tragedijas ar kronikas, kaip kad pavadintas "Kazimieras Sapiega".

Balys Sruoga dramas svajojo kurti ne kaip literatūros, bet kaip teatro veikalus — kurie savo tikru gyvenimu alsuoja tik scenoje. Jo tikslas turėjo būti — dramą iš literatūros istorijos perkelti į teatro istoriją.
Manytume, kad šiuo atžvilgiu jisai pats nesilaikė savo teorijos: jisai žiūrėjo, kad jo dramos būtų stiprios ir kaip literatūros dalykai, kad jose plazdėtų kūrybinė dvasia ir poetinis grožis, ligi joms dar patenkant į sceną. Gali teoretikai galvoti kaip tinkami, vienok nepaneigsi fakto, kad teatras klesti ir iškyla tada, kada jis gaivinasi stiprių autorių kūriniais, sykiu priklausančiais ir literatūros istorijai ir scenai. Dideliam teatrui reikalingi ir dideli grožiniai veikalai.

Balys Sruoga davė tekių reikšmingų dramų lietuvių literatūrai. Gražus ir stiprus kūrinys yra ir "Kazimieras Sapiega", kurio čia turime antrą leidimą, ši kronika mus perkelia į septyniolikto amžiaus galą ir pačią aštuonioliktojo pradžią. Balio Sruogos nuopelnas, kad mūsų istorijoje jisai rade naują lapą, kurio dar buvo nedainavę nei poetai, nelietė nei mūsų dramaturgai. Tad iškeldamas mūsų didikų luomą savo veikaluose, autorius šiuo atžvilgiu irgi yra pradininkas.

Vaizduodamas anuos neramius ir gan liūdnus laikus, Balys Sruoga mums duoda įvairų ir margą praeities paveikslą. Scenos keičiasi — nuo karaliaus rūmų ligi Lietuvos pilių, nuc šventorių ligi mūsų tėviškių laukų. Prabėga spalvinga minia — bajorai, didikai, kunigai, vienuoliai, raštininkai, pasiuntiniai, damos ir kiti. Čia sukasi intrygos. vaidai, giesmės, šokiai, meilės atodūsiai, ginklų žvangėjimas, mirtis, papirkimai, plūdimai-si, kerštas, laukinis šėlsmas, graudi dejonė ir susimąstymas. Tarpais veiksmas darosi vien tik išviršinis, tarpais lyg ir epiškas, be to, jisai nėra ištisinis: jį jungia ne tiek vienas kuris nuotykis ar intryga, bet viena idėja. Autorius yra meistras masinėse scenose, kur dalyvauja minia ir išauga galingi kontrastai, čia jisai pasiekia didingo įspūdžio, nors kartais įterptieji juokingi momentai pasilieka plokštūs ir be aidesio. Iš visų personažų savo gelme prasimuša patsai Kazimieras Sapiega. Paskutiniame veiksme jo siela prasiveržia ta ypatinga sruogiško lyrizmo gaida. Norėtum tarti, kad savo dramose autorius kaip tik stipriausias, kur jis paliečia šią lyrinę stygą. Toks buvo Jogaila, toks dabar yra ir Kazimieras Sapiega, šio lyrinio vėjo palytėti, jo personažai įgauna naujos gelmės, jų siela atsiveria su visu savo žmogiškuoju rūpestėliu bei mūsų gyvenimo prasmės klausinėjimu.

štai žavūs Kazimiero Sapiegos žodžiai :

Kaip debesis, gyvenimas nuščiuvo. . .
Senatvėj praskleidžiau tuščias putas.
O, Viešpatie, atleisk žlibumą mano,
O, nukankintoji tauta manoji,
šventų smūtkelių raudanti giria,
Priimk paklydusį nevertą sūnų,
Leisk ašarom išverkti kruvinom
Prie tavo kojų visą žemės skausmą...
(251 p.)

Į Lietuvą žiemojančią einu.
Prie kryžkelių stovėsiu smūtkelių,
Milžinkapiuos varpais nakčia
[skambėsiu. Kad speiguose pc stora miline Neliautų plakus Lietuvos širdis.
(256 p.)

Šie posmai išreiškia ir dramos idėją. Visą gyvenimą ėjęs su bajorais, Kazimieras Sapiega dabar, palaužtas ir nelaimingas, praregi, kad tikroji Lietuva yra tenai, kur "šventų smūtkelių raudanti giria", kur mūsų tautos liaudis. Ten "po stora miline" plaka Lietuvos širdis, ir jis, žymus karo vadas, didikas ir valdytojas, nusilenkia prieš gyvąją lietuvių tautą.

Knygos gale yra įdėtas Balio Sruogos veikalų sąrašas. Ten klaidingai pažymėta, kad "Apyaušrio Dalia" tebėra rankrašty. Tas veikalas jau yra išspausdintas Lietuvoje prieš keletą metų.

Baigiant kyla mintis, kad Balio Sruogos kūrybai reikėtų pasitarnauti dar vienu atveju: dalis jo lyrikos dar vis tebėra nespausdinta knygoj — jo Alpių eilėraščiai, "Miestas" ir dar kiti. Jų tarpe esama pačių gražiausių poeto kūrinių — ir jie dabar beveik neprieinami. Be tc, tektų pridėti jo vertimus iš kitų tautų poetų — No-valio "Himnus nakčiai", Heinės "Šiaurės jūrą", Otokaro Bžezinos ir dar kitus dalykus. O tai geri vertimai — juose trykšta poezijos dvasia. Arba būtų metas sudaryti jo rinktinę, jau sudedant ir knygose dar nebuvusius jo eilėraščius.
Aug. R.