KNUT HAMSUNO MIRTIES PROGA Spausdinti
Parašė Juozas Lingas   

Gražiai atbaigtų asmenybių, pastovių paminklinių statulų, tautinių paminklų literatūros istorijoje jieškoto-jai šių metų vasario 19 d. giliai atsiduso ir apgailestavo, kad tos dienos liūdna žinia — Nobelio premijos laureato Knut Hamsuno mirtis — nepasiekė jų prieš 13-14 metų. O kaip tą dieną gailėjosi jo gimtoji Norvegija, kad 92 metų sulaukęs jos dainius senelis mire per vêlai. Ne, ilgo amžiaus Hamsunui niekas nepavydėjo, bet niekas negalėjo užmiršti 1940 m., kada jis, Hitleriui siautėjant jo gimtoje žemėje, ragino savo tautiečius nesipriešinti vokiečiams. Nuo to laiko jis pasidarė krašto išdavikas, o po karo apie didįjį dainių buvo taip tylu, kaip Anykščių šilelyje. O buvo laikas, kada norvegas žvejas savo laivus, ūkininkas savo galvijus jo didvyrių vardais vadino. Laikas yra kerštingas.

Margas buvo Knut Hamsuno gyvenimas. Gimė jis 1859 m. rugpjūčio 4 d. gražioje Gudbrandsdaleno provincijoje. Jo tėvas buvo ūkininkas ir siuvėjas. Tarp šiaurines Skandinavijos ūkininkų tai labai paprastas reiškinys — kalnų žemė viena neišmaitina, reikia turėti ir šalutinį amatą.

Pirmąją savarankišką duonos kąsnį Hamsunas užsidirba, stovėdamas porą metų pardavėju krautuvėje. Paskui jis pasidarė mokytojėliu, o po to sekė kiti amatai — važinėjo po kiemus ir kaimus, pardavinėdamas smulkias prekes, buvo batsiuvio gizeliu, policininko pavaduotoju, darbininku prie kelių. Iškeliavo j Ameriką. Bet po poros sunkių metų vėl grįžo 1884 m. atgal. Grįžęs rašė feljetonus, skaitė paskaitas. Po metų vėl grįžo į Ameriką, kur, tarp kitko, buvo ir arkliu traukiamo tramvajaus konduktorium lietuviams taip gerai pažįstamoje Halstead gatvėje. Min-neapolyje jį žmonės labai mėgo kaip žurnalistą. 1888 m. jis vėl grįžo namo ir apsigyveno Noerholme, netoli Grimstado, Soerlando provincijoje, ir pradėjo "gyventi" kaip rašytojas. 1920 m. jam buvo paskirta Nobelio premija, pirmoj eilėj už romaną "Pasėlis". Ir taip bėgo metai be didelio triukšmo . . . Bet atėjo 1940 m., kada jis be jokių kompromisų pagarbino diktatorių ir savo tautos naikintoją, užsitraukdamas visos tautos neapykantą. Karui pasibaigus, ir jį ištiko Petaino likimas — tik Norvegijos teismas buvo švelnesnis "Pasėlio" dainiui. Hamsuno nepasmerkė nei sušaudyti, nei ištremti ligi gyvos galvos: jis nubaudžiamas pinigine pabauda ir kurį laiką laikomas namų arešte vienoje senelių prieglaudoje. Bet paskui jam vėl leidžia sugrįžti po savo stogu, sugrįžti mirti savo aplinkoj. Akys ir ausys buvo jau anksčiau su juo sutartį pabaigę ir jau nebetarnavo, bet sąmcnė liko šviesi ligi paskutinės valandos, kada jis amžinai užsnūdo savo namuose Noerholme.

Savo debiutiniame romane "Bade" Hamsunas pasakoja apie savo jaunystės sunkius metus. Bet pasauliui jis nepateikė čia nei neturtingo darbininko berniuko iš Ncrdlando, nei nepavykusio emigranto Amerikoje, nei be šaknų ir išalkusio bohemos Kristianijos (tada Oslo taip vadinosi) saulės kepinamose, akmenimis grįstose gatvėse. Ne — arenon išeina vienišas, pašaipus keleivis. Vaizduodamas badą, jis visai nenorėjo kokio nors socialinio pasipiktinimo sukelti. Badą jis, kaip kokį smuiką, padėjo sau po smakru ir, juo grodamas, norėjo pats save nuvyti nuo tos brutalios tikrovės. Jis buvo persirengęs kunigaikštis, kurs badą kentė tik dėl malonumo, jis buvo vienas iš tų "bajoriškų" charakterių su antžmogio manieromis, įtemptais nervais ir žvilgsnyje tykojančia isteriką. Tai vis labiau ir labiau darėsi kasdienybe Europos literatūroje, 19 š. prie galo artėjant.

Ir visoje eilėje kitų knygų, kaip "Panas", "Viktorija", "Misterijos", "Vienuolis Wendtas" ir kitose, sutinkamas tas pats keleievis, tik vis kitaip persirengęs. Jis bėga nuo žmonių, svajoja apie kilmingas, egoistes moteris, jis yra romantinis meilužis, neslepiąs ir sadistinių bruožų, kurie jo bendralaikiams net plaukus šiaušdavo. Tik bado smuiką jis dabar pakeitė Pano fleita, gilesnį kontaktą jis dabar pajuto tik su savo šunimi ir gamta.

Knut Hamsunas jau ir anksčiau nelabai su kuo skaitydavosi. Jo satyros kaip subrinkusiais viržiais per-droždavo miesto "civilizaciją", valdininkijos imperiją, amerikcnizaeiją, turistinį apkvaišimą. Per pirmąjį pasaulinį karą jis parašė "Pasėlį", kur jau kaip reikiant pasirodė visuomeniniu mąstytoju. Selma Lagerloef, ta proga jį sveikindama, jam rašė: "Kai kunigaikščiai ir tautos mirtimi ir gaisrais norėjo laimėti sau kraštų ir didžių turtų, tu leidai paprastam darbo žmogui su kirviu ir žagre pasiekti garbingiausių rezultatų, kokius tik plunksna ligi šiol pajėgė pavaizduoti." Gamta buvo toji motina, pas kurią pakvaišę žmonės bėgo, ir tik prie jos krūtinės jie galėjo vėl sau sveikatą sugrąžinti. Tas ankstyvesnysis asocialus vagabundas buvo suliedy-tas ir perlietas į Izaoką, naujakurį žmogų tyrlaukiuose, visai be mokslo, bet giliai giliai į žemę įsiraususiomis šaknimis. Eidamas savo stipriu žingsniu ir palinkęs, Izaokas nugalėjo visą literatūrinį pasaulį, iškovojo savo kūrėjui Nobelio premiją ir dar labiau sustiprino tą neišpasakytą Vokietijos prisirišimą prie jo, o tatai — 0 kas galėjo tikėti! — kaip tik ir buvo meisterio didžiosios tragedijos prologas.

Bet Hamsunui greit nusibodo Izaokas. Jo naujų knygų herojus buvo Augustas pasaulio apiplaukė jas.
Savo jaunystėje Hamsunas skaitė Nietzsche, kurio antžmogis ėjo šalia jo ilguose pasivaikščiojimuose. Jis ėjo ir jo kūryboje, jis žavėjosi juo. Jo didžiausias nusivylimas gyvenime buvo tai, kad tas antžmogis kūno pavidale pasirodė per vėlai. Tokį jis vaizdavosi jį, tokiu jo akyse buvo Hitleris. Vargšas senelis Hamsunas, geriau būtų buvę, kad jis tą savo nusivylimą būtų į grabą nusinešęs! Sakyti galima, ką nori, bet oportu-nistinių tikslų Hamsunas neturėjo, pagaliau, jis nieko nenusimanė ir apie politiką, nieko ir apie visuomeninį gyvenimą. Politiniame gyvenime jis buvo mažas vaikas, bet užsispyręs

Literatūrinis genijus įklimpo į politinę makalynę, apie kurią jis nė žuliausio supratimo neturėjo. Teismas ... Senelių prieglauda... Iš prieglaudos, jau devintajam kryželiui besibaigiant, jis į pasaulį paleido paskutinį savo veikalą "Užžėlusiuos takuos", kur jis pasakoja savo gyvenimą po 1945 m. taikos. Ir čia jis toks pat, kaip ir "Bade". Neturtingas ir upskaras sėdi jis čia, kaip ir prieš Šešiasdešimt metų. Į kambarį įeina gailestingumo pagauta slauge ir pa-duoda jam truputį vilnonių siūlų. Mat, ji pastebėjo, kad senelis ado navo kojines siuvamosios adatos siūlais. Senasis kavalierius atsako: "Ką gi, pasirodo, kad aš vis dar neišmokau kaip reikiant". Jis užtikrina, kad l'ikankamai turįs vilnonių siūlų, jis tik nežinojęs, kad kojinėms adyti jie vartojami. Tikra hamsuniško išdidumo scena. Ką senelis Hamsunas manė sakydamas "... aš vis dar neišmokau kaip reikiant", niekas nežino. Bet jis ligi paskutiniųjų išlaikė savo kaukę, tas meno triumfatorius, Ir savo senyvame amžiuje sugebėdamas kaip reikiant suvaldyti stygas, sujaudinti, net truputį šiurpus savo nepasikeitime. Antžmogio sultys dar nobuvo išlašėjusios. Ligi pat galo jis Išliko vagabundas, jūrininkų ir miško kirtikų draugas.

Nors Knutą Hamsuną palaidojo visai tyliai, nežymiai, be pompos ir ''miško blizgesio, kaip kad paprastai nebūna didelius žmones laidojant, bet toje numylėtoje tėvų žemėje jis bus didelis ir nemirštamas — ir kaip dainius ir kaip norvegas... Kas, ar ne Hamsunas davė norvegų literatūrai naują kalbą, naujas spalvas, ar ne jis atnaujino norvegų jausmus, ar ne jis įkūnijo šiaurietiškąjį genijų, pavasario ir vasaros genijų, rečiau rudens ar žiemos. Jo užburiančioj! jėga nemirė su juo, ji kada nors vėl sugrįš. Hamsunas padarė Norvegiją sava provincija poezijos karalystėje, kurioje ilgėjosi žmonės iš visų pasaulio kampų kampelių. Kur rasi kitur tokią mielą, malonią, tokią laisvą, tokią savarankišką vienumą, kaip Hamsuno personažuose, nežiūrint, ar jis buvo keleivis po žvaigždėtu rudens dangum, ar naujakuris miške, ar senelis prieglaudoje ... Kur kitur rasi tokį vyrišką būdą, jei ne jo herojuose. O kas gali taip jautriai, bet kartu taip išdidžiai mylėti, kaip "Pano" ir "Viktorijos" didvyriai. O toji graži, didinga, nesužalota gamta, baltais kalnynais apvedžiota, kuri nekartą kalbėjo apie žemiškosios laimės pamatus: "Prasideda ruduo, miške visai nutyla, šį vakarą užtekės mėnuo ir žvaigždės, viskas tvirta, nepajudinama, pilna draugiškumo, tikras glėbis. čia žmonės turi laiko pailsėti viržynuose, pasidėję ranką po galva".

Hamsunas vaizdavo geriausius norvegų būdo bruožus. Niekas taip gražiai nenutapė Nordlando provincijos, kaip jis, iš kur jis buvo kilęs. Jis buvo vienas iš didžiųjų Norvegijos patriotų. O tas tragiškas nesusipratimas pačioje senatvėje neprivalo užtemdyti jo didingos kūrybos — ji pasiliks šiaurės kultūroje, kaip kad pasilieka tie kalnynai, apie kuriuos jis tiek daug kalbėjo.
Juozas Lingas