Faustas Kirša: ŠVENTIEJI AKMENYS Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   

Faustas Kirša: ŠVENTIEJI AKMENYS. Didaktiniai eilėraščiai. Išleista prel. Pr. M. Juro lėšomis. Viršelis dail. T. Valiaus. Brooklyn, 1951. 112 p.
Kai pažvelgi atgal, ilgas kelias veda į tas dienas, kada Faustas Kirša įžengė į lietuvių poeziją. Per visą tą laiką jis pasiliko ištikimas poezijos balsui. Ne jį vieną prieš ketu-riadešimt metų nešė gaivūs kūrybos ir jaunystės vėjai. Tik jis vienas iš tos kartos stambiųjų nenuklydo nuo eilėraščių meno. Putinas reiškęs visur — ir dramoj, ir romane, vis grįždamas prie lyrinių versmių. Balys Sruoga išaugo į dramaturgus. Tokia pat dalia nutiko ir Kazį Binkį.   Faustas Kirša nuo "Aidų aidužių" ligi "Šventųjų akmenų" nepašly-damas neša poeto krivulę, mažai te-nuviliotas iš kelio.

Jo poetinį augimą atžymi du tarpsniai: viena, jisai yra "Aidų aidužių" autorius, o antra — visos vėlesnės savo kūrybos. "Aidų aidužiai" buvo lengvi ir žaismingi. Juose dainavo poetas estetas, dar nepagautas būties problemų. Grakštūs ir melodingi buvo tie jo posmai:
Vos dangaus aušra sutemo,
Siela tarė: būsiu vienas,
Tarsi ašara, kur gema
Skaidrint vienumoj blakstienas.

Vėliau jo kūryboj tokių lengvų vietų rečiau pasitaiko. Tačiau jisai jų visiškai nepraranda. Jų užtiksime ir "Giesmėse", ir "Tolumose", ir kitose jo antrojo laikotarpio knygose, kada jisai yra poetas mąstytojas. Prieš jo sielą nūn atsiveria amžinieji klausimai, visi tie užburti slėpiniai, kurie žmogų lydi nuo lopšio ligi grabo lentos. Jis savo žvilgsnį kelia dar aukščiau ir stengiasi prasiskverbti anapus. Jis ne tik metafizinis poetas, bet dažnai — ir religinis. Jisai maldos žodžiais kreipiasi įViešpatį, jam sudeda giliausiai išgyventus savo širdies žodžius. Ir visame šiame kelyje, savo giesmėse ir himnuose Faustas Kirša pasilieka žmogus su visais jo jausmais, troškimais, abejojimais, sielvartais ir rūpesčiai*. Tiktai tas skirtumas, kad visam tam savo pasauliui jis jieško aukštesnio atsakymo, galutinio žodžio. Šiuo atžvilgiu jisai nėra vienintelis lietuvių literatūroje. Seniau buvo Motiejus Gustaitis, paskui atėjo Jurgis Baltrušaitis, savo kūryboje stengęsis atminti "amžių mįslę". Prie jų tinka ir Vydūnas. Galop šioji tradicija nesibaigė su Faustu Kirša. Alfonsas Ny-ka-Niliūnas savo minčiai ir jausmui išsakyti kartais pasigauna net filosofinių terminų bei stiliaus. Su šia tradicija susiliečia Vytauto Mačernio lyrika, kurioje jaučiamas įsigyvenimas ir į intelektualinį grožį. Jo išreiškimas mūsų literatūroje yra naujiena, nors Vakaruose šioji tradicija yra ir sena ir itin sėkmingai prasiveržusi paskesniųjų metų lyrikoje.

Jeigu norėtume susidaryti poetini Fausto Kiršos paveikslą, turėtume vaizduotis jį susimąsčiusį, kiek vienišą, parymusį ties mūsų būties klausimais, juos visa savo siela išgyvenantį: "Ir būna valandų, kada tu girtas nuo idėjų" ("Švent. akmenys", 10 p.). Kai kur jisai yra lyg rūstokas, lyg kietas ar kiek mįslingas, kaip tai byloja ir patys jo knygų vardai: "šventieji akmenys", "Piligrimai", "Maldos ant akmens". "Giesmės", "Pelenai". Savo eilėraščiuose jis nesigraibsto puošmenų, ne-jieško efektų. Jam rūpi ne išsigra-žinti, bet apreikšti tai, kas jo dvasią drumsčia, kam jis atėjo į šia liūdną žemę ir šiuos neramius laikus. Jis trokšta praregėti amžinybėn akimis, rasti tiesos ir meilės atsakymą.
Ilgiuos, kas žmogiška, kad mano veidui šviestų
Dievai iš amžių ir mintis tikriausio Dievo
("Šventieji akmenys", 11 p.i
Kai kam jo žodis vaidenas kietas ir nepralaužiamas. Tačiau taip nėra Jo giesmė nėra kokia neperžvelgiama  uola, tik ji iš skaitytojo reikalauja ilgesnio susigyvenimo, atsidėjimo ir dvasinės giminystės. Tada išryškėja tylus ir neišpuoštas jo poezijos grožis. Galop ir toje susimąstymo ir vienišumo lyrikoje pasitaiko eilėraščių, kurie atliepia "Aidų aidužių" lengvumu ir grakštumu. Randame ten ir konkrečių gyvenimo apraiškų. Kada jis šį bruožą supina su savo meditacija, jis mus apdovanoja ir džiugina tokiais šauniais kūriniais, kaip "Smūtkelis" arba "Laiškas obelaitėms".

Pagaliau Faustui Kiršai nėra svetima ne tik konkreti tikrovė, bet ir aktualiosios temos, šiuo atžvilgiu jisai yra vienintelis lietuvių literatūroje, nes jo "Pelenai" yra geriausias mūsų satyrinės poezijos pavyzdys ir paminklas. Drauge šis veikalas atskleidžia ir naujus Fausto Kiršos talento atžvilgius: jo pastabumą dabartyje, jo plunksnos aštrumą ir taiklumą, jo sugebėjimą tikrai pasigėrėtinu vikrumu išreikšti mintį ir vaizdą.

čia tik kelis bruožus užmėtėme apie Fausto Kiršos poeziją, kuri mūsuose, deja, yra per mažai pasklidusi ir per mažai nagrinėta. Tad ir šiuo atžvilgiu Faustas Kirša stovi tartum vienas. Antra vertus, jis niekad ir nesiveržė prie minios, savo susimąstymuose kurdamas dainą ir giesmę.

Toks Faustas Kirša yra ir paskutiniame kūrinyje — "šventuosiuose akmenyse". Jie pavadinti didaktiniais eilėraščiai, turbūt, dėl to, kad poetas jaučiasi turįs misiją — tarti savo žodį artimui, tautai ir pasauliui.
Pačioje pradžioje randame vieną iš gražiųjų autoriaus eilėraščių — "šventas Akmuo":
Sunkus akmuo man užgulė krūtinę,
Akmuo šventasis, aukuro akmuo,
Akmuo kapų, šventovių ir paminklų,
Per ištremtį keliaujant man namo.

Kaip žiedu atlape aš akmeniu alsuoju,
Kaip meilę prarastą aš jį jaučiu širdy,
Su juo plaukiu mares, su juo keliuos per kalnus,
Su juo mintis kovoj garbinga ir didi.

žodžiai "aš akmeniu alsuoju" taip tinka apibūdinti Fausto Kiršos kūrybai: ji yra lyg ir kieta ar šiurkšti, bet, antra vertus, — ji gyva, ji al-suote alsuoja, nes joje glūdi autoriaus mintys, jausmai, troškimai ir ilgesiai. Savo pasaulį jis dainuoja su aiškiai jaučiama atsakomybe. Jam kūryba yra "garbė minioj, ir dovana pasauliui"  (45 p.). Vaizdžių jo pasakymu — "Geri eilėraščiai iš Dievo lūpų krenta" (48 p.). Arba štai dar poetų romantikų, didžiųjų lyrikos pranašų kartos verti posmai:
Esu aš garsas padanginio varpo,
Kurs skaldo rūką, prikelia aušras.
(64 p.)

Kaip iš ištraukų matyti, Faustas Kirša "šventuosiuose akmenyse" pasilieka ištikimas susimąstymų, prasmės ir gelmės jieškojimui. Jis stovi prie amžinųjų klausimų, nors nepraeina tylus ir pro šią dieną. Kaip seniau, taip ir dabar jis neretai yra šaunus susintetintuose pasisakymuose:
Bet tu liksi kaip žiedas saulėj, aukštumose,
Tik vienuma žydės iš žodžio ir iš meilės (26 p.).

Arba kitoj vietoj:
žinau: tu apimi ir žemės kamuolį ir erdvę,
Jaučiu: į tavo indą mano kraujas laša (13 p.)

Ir dar:
Jaunystė su žiedais balandžiais nuplasnojo (38 p.)
žali upeliai sidabru jau žvanga.
(40 p.)

Kaip anksčiau pasitaikydavo, taip ir šioje knygoje kartais atsimušame: štai mintis neišsiskleidžia ir lieka tau svetima, bežiedė ("Amžinastis — iš parabelio dūmas", 80 p.), štai vėl prasimuša teoretinis atspalvis ("žmogus nužmogino pats savo kilnų veidą"), vietomis įsiskverbiąs net į palyginimus :
Sulaužyti laivai ant marių dugno guli,
Kaip   prarasta   tiesa  po   neteisybių klodais (72 p.)

Tarpais eilėraštyje pastebimas lūžis — jis neišsilaiko vienoje plotmėje, šen ten jį iš vagos išmuša, turbūt, netyčia atklydęs posakis, štai kalbama, kad daubos šaltinis "skaidrus ir šaltas, kaip jėgos stebuklas"— ir staiga nuskamba: "Ir sakoma: po-dagrikus pagydo!" (65 p.).

"Šventųjų akmenų" rinkinyje esama dalykų, kur Faustas Kirša labai artimas, konkretus ir visai nemįslin-gas. Iš šios rūšies jo kūrinių itin gražiai, net žaismingai skamba "Pavasario gėlės":
Konvalijos — pavasariniai skambaliukai —
Balti kaip porceliano angelų galvutės —
Ant juodžemio aistringų pinavijų lūki, —
Narcizas šypsosi iš po ledų atkutęs;
Purienos paupiais, miškuos palazdynėliai,
Ant dirvų ožkabarzdžiai pumpurus iškėlę;
Kiekvienai žaliai viksvai ir kiekvienai gėlei
danguj kaip skambaliukas virva vyturėlis. (41 p.)

čia nėra tik taip sau pavasario žiedų suskaitymas: šiame eilėraštyje glūdi jausmas, žavėjimasis, kažkokia artima šiluma, padvelkia gaivūs vėjai ir taip grakščiai nuo žemės ir gėlių žvilgsnis pasikelia aukštyn, kur "virva vyturėlis". Pats šių žodžių pasirinkimas jau atliepia šio pilko mūsų dirvonų giesmininko čirenimu.
O tokių eilėraščių yra ir daugiau "šventųjų akmenų" knygoje.

Jos lapus užverčiame susimąstę ir liūdni. Liūdna dėl to, kad šie lapai liudija: Faustas Kirša ligi šių svečių krantų išsaugojo kūrybos kibirkštį, o drauge žinome, kad šis laikas ir šie žmonės nieko nepadarė, kad poetas galėtų atitrūkti nuo kietos kasdienybės ir giedoti savo giesmę. Tragiškas metas, kuris leidžia savo talentams nutilti. Jei Faustas Kirša nenutilo, tai jis išsilaiko vien savo išvidine galia, o ne kitų supratimu.
Aug. Raginis