KULTŪRA IR RELIGIJA Spausdinti
Parašė A. MACEINA   

Šių dviejų svarbiausių žmogiškojo gyvenimo sričių klausimas yra sprendžiamas labai nevienodai. Koki yra tarp jų santykiai? Kokios reikšmės turi kultūra religijai ir religija kultūrai? Ką reiškia religingam žmogui užsiimti kultūrine kūryba ir ką reiškia kultūringam žmogui atlikti religinius veiksmus?

Dvi priešginybės čia pasisiūlo į šiuos klausimus atsakyti: humanizmas, kuris religiją įjungia į kultūrą, ir misticizmas, kuris kultūrą padaro nereikšmingą religijai. Sakysime, vienas mano bičiulis iš Australijos neseniai rašė, kad "religija yra vienas iš pagrindinių kultūrinių veiksnių, kaip menas, mokslas, politika". Iš kitos pusės taip pat vienas iš bičiulių tvirtina, kad "religijai iš esmės nereikalinga nei poezija nei kultūra. Religija eina pirma kultūros tiek laiko, tiek esmės sąrangos atžvilgiu. Religija be kultūros gali egzistuoti".
O vis dėlto nė vienas iš šių atsakymų kultūros ir religijos santykių neišsprendžia. Nė vienas nenurodo tinkamos šių pradų reikšmės vienas kitam, nes pabrėžia ne juos abu, bet vieną kurį kito nenaudai.

Kas yra religija? — Religija yra žmogaus santykis su Dievu. Tai yra senas ir teisingas apibrėžimas. Jame yra du pradai: žmogus ir Dievas. Abu jie religijai yra esminiai. Abu jie yra asmeniniai. Kam Dievas yra neasmeninis, tam ir jokio santykio su šitokiu 'dievu' būti negali, nes asmuo santykiuoja tik su asmeniu, bet ne su daiktu. Todėl kam Dievas yra daiktas (pasaulis, kažkokia visuotinė jėga, visuotinė tvarka . ..), tas religijos neturi. Religija yra tik dviasmeni-nis santykis. Tačiau kaip tik todėl ji nėra vieno tik žmogaus padaras. Joje turi dalią ir antrasis šio santykio narys — Dievas. Tačiau būdamas aukštesnė Tikrovė už žmogų, Dievas padaro religiją nebesutelpančią žmogaus buvime. Religija yra žymiai daugiau, negu tik žmogiškoji būtis. Religija yra ir dieviškoji būtis, ir dieviškasis žodis, ir dieviškasis veiksmas.

Kaip tad būtų galima šį dieviškąjį religijos pradą nutraukti žemyn ir įjungti į kultūrą? Juk kas gi yra kultūra? Tai žmogiškoji kūryba. Žmogus savo veikimu apipavidalina gamtą ir kuria tuo būdu kultūrą. Todėl kultūra yra vieno tik žmogaus padaras. Dievas tiesioginiu būdu čia neveikia. Tiesa, Jis palaiko žmogų buvime, Jis teikia jo dvasiai jėgos ir stiprybės, tačiau Pats tiesiog Jis kultūros nekuria. Mokslas ir menas, technika ir ūkis, teisė ir valstybė nėra Dievo, bet žmogaus kūriniai. Dievas yra religijos, ne kultūros Autorius. Kas tad yra platesnės apimties? Aišku, religija. Religija apima kultūrą, nes ji apima visą žmogiškąją būtį. Žmogus, eidamas į santykį su Dievu, eina į jį visas. Religija yra visuma. Niekas iš žmogiškosios būties religijoje nėra išskiriama arba paliekama už religijos vartų. Viešpaties akivaizdoje žmogus stovi su visu savo gyvenimu ir su visais savo darbais. Todėl kultūra telpa religijoje, bet ne atvirkščiai. Kultūra negali apimti religijos, nes žmogus negali apimti Dievo. Todėl teorija apie religijos įglau-dimą į kultūrą neišsilaiko nei kultūros, nei religijos filosofijos šviesoje. Nutraukti religiją į kultūrą ir ją pastatyti šalia mokslo, meno, technikos, politikos reiškia paversti Dievą žmogaus padaru, vadinasi, nebe Dievu, nes žmogaus sukurti 'dievai', kaip teisingai apie juos sako psalmininkas, "turi burną, bet nekalba; turi akis, bet nemato; turi ausis, bet negirdi" (ps. 113), nors jie ir vadintųsi pačiais prakilniausiais vardais: pažanga, tobulėjimu, demokratija, laisve, humanizmu. . .. Vadinti žmogaus santykį su šiais neasmeniniais daiktais 'religija' būtų daugiau, negu keista. Religija yra žmogaus santykis ne su savo rankų ir dvasios padarais (vadinasi, su kultūra), bet su Transcendencija, vadinasi su Tuo, kuris yra aukštesnis už mus pačiu savo buvimu. O jeigu taip, tuomet apie jokį religijos įjungimą į kultūrą negali būti kalbos, jeigu norime palaikyti religijos esmę ir Dievą vadinti Dievu, o ne stabu.

Religijos 'sukultūrinimo' mintis slypi ir kitame, dažnai girdimame teigime, esą, religija esanti nepaprastai naudinga 'gyvenimui'. Jau apšvietos laikais prasidėjo ginčas, ar religija patarnaujanti kokiu nors būdu gyvenimui ar ne. Liberalinio nusiteikimo žmonės teigė, kad ne. Jų pažiūra, religija palaikanti prietarus, trukdanti žmonijos tobulėjimą, nes nukreipianti žmogaus dėmesį nuo žemiškųjų dalykų į kažkokius dangiškuosius. Iš šios nuotaikos kilo ir žinomas marksizmo posakis, kad religija esanti opiumas liaudžiai. Iš kitos pusės katalikai šokosi įrodinėti, kad religijos nauda gyvenimui esanti nepaprastai didelė. Dar neseniai man teko skaityti, kaip vieno teologų bendrabučio praeses rašė, jog religija praplečianti žmonijos akiratį ir pagilinanti jos žinias, remianti žmogaus teises, stiprinanti atskirų žmonių bei tautų dorovę, padedanti jaunimo auklėjimui, stiprinanti bei švelninanti valstybių santykius, turinti geros įtakos literatūrai, menui, architektūrai. . . Kitaip sakant, gyvenimas esąs kažkas aukštesnio už religiją, o religija tarnaujanti šiam 'gyvenimui' priemone. Šių religijos 'apologetų' įtikinti bedieviai samdosi tarnus katalikus, siunčia juos sekmadieniais mišių ir išpažinties, nes tuomet tarnai esą klusnūs, darbštūs, gerbia nuosavybę, atlieką rūpestingai savo pareigas, vadinasi, apsimoka ekonomiškai. Išvada labai logiška: religija yra naudinga gyvenimui, taigi palaikytina, kaip ir visos naudingos priemonės. Tačiau nesunku pastebėti, jog šių teiginių gelmėse glūdi mintis, kad religija telpa gyvenime, kad ji yra siauresnis už gyvenimą dalykas, kad ji yra ne pats gyvenimas, bet tiktai priemonė jam, tik jo dalis, tik vienas jo pradas. Tai yra humanistinis religijos supratimas, jeigu jau ne pragmatinis. Reikia tik nusistebėti, kad šio humanizmo ir net pragmatizmo nesykį užtinkame ir katalikų raštuose.

Iš kitos pusės stovi misticizmas su savo paniekos pilnu žvilgiu kultūrai. Kultūrinės krizės metu (vistiek ar ši krizė būtų bendruomeninė ar asmeninė) žmogus, nesyki nusivylęs kultūros pažadais, numoja i viską ranka ir renkasi vienos tiktai religijos kelią. Tuomet jis viską nori apsupti religijos skraiste, oersunkti religiniu pradu, viską kildinti iš religijos, paneigdamas savarankiškumą kitoms sritims, paneigdamas jų prigimtąjį vertingumą ir jų reikšmę. Tuomet jam atrodo, kad religija esanti kultūros nereikalinga, kad ji galinti egzistuoti ir be jos; priešingai, "kultūra be religijos būti negali: mirštant religijai, miršta ir kultūra". Šių minčių yra buvę visais amžiais, bet jų ypač pasirodė pastarajame šimtmetyje, kai žmogus pamatė, kad apšvietos kultūriniai pažadai neįvyko, kad kultūra įžengė į visuotinę krizę. Misticistiniai sąjūdžiai budizmo, teosofijos, antroposofijos pavidalu išplito visame pasaulyje; nekatalikiškoji krikščionybė suskilo į daugybę sektų, kurios beveik visos buvo pagautos šios misticistinės srovės. Kultūra šiai nuotaikai pasirodė tik religijos slogutis, tik apsunkinantis priedas. Kaip Rous-seau savo metu šaukė žmones nusigrįžti nuo kultūros ir eiti į gamtą, taip naujasis misticizmas kvietė nusigrįžti nuo tos pačios kultūros ir eiti į religiją.

Nesunku tačiau pastebėti, kad misticizmas serga ta pačia liga, kaip ir humanizmas, būtent, religijos visumos iškreipimu. Humanizmui religija suteka į žmogų ir jo santykius su kultūrinėmis vertybėmis. Misticizmui religija yra tiktai vieno Dievo veikimas, kuriame žmogus yra pasyvus objektas, bet ne veikėjas: laisvas, atsakingas, galįs nuo Dievo nusigrįžti ir jį paneigti. Misticistiškai suprasta religija yra nebe žmogaus santykis su Dievu, bet gryna žmogaus kaip padaro (ne kaip laisvo asmens!) priklausomybė nuo Dievo; ne žmogaus atsiliepimas į Viešpaties pakvietimą, bet būtinybė. Misticizmas pamiršta, kad Dievas žmogų į santykį su Juo kviečia, bet neverčia. Religija savo esmėje yra laisvas žmogaus apsisprendimas ir atsakymas. Kur šitokios laisvės nėra, ten nė religijos nėra.

Jeigu tačiau žmogus yra religijai būtinas, tai tuo pačiu jai yra būtina ir kultūra, nes nėra žmogaus be kultūros. Kiekvienas žmogaus žingsnis pasaulyje, kiekvienas jo veiksmas yra kultūrinis, nes grynai gamtiškai žmogus nei veikti, nei egzistuoti negali. Kultūra yra susijusi su žmogaus esme ir tuo pačiu su religija. Misticistinis tad tvirtinimas, kad religija yra pirmesnė už kultūrą ir laiko atžvilgiu ir savo esme, yra neteisingas. Laiko atžvilgiu čia nėra nieko pirmes-nio. Religija ir kultūra kyla kartu su žmogaus atsiradimu. Kaip nėra nekultūringo žmogaus, taip nėra nė nereligingo. Religija ir kultūra yra žmogiškosios būties apraiškos. Kai tik ši būtis pasirodo pasaulyje, sykiu su ja pasirodo ir kultūra su religija. Sakyti, kad primityvios tautos turi religiją, o neturi kultūros, yra nesusipratimas. Nėra tautos be kultūros. Primityvios tautos turi kultūrą, tik ši kultūra nėra aukštoji kultūra, kaip ir jų religija nėra tobula. Laiko tad atžvilgiu negalima sakyti, kad religija pasaulyje pasirodė pirmiau, o paskui iš jos ar po jos atsirado kultūra.
Priqimties atžvilgiu tačiau reikia drąsiai teigti, kad kultūra yra pirmesnė už religiją, nes žmogus yra pirmesnis už savo santykį su Dievu. Pirma reikia, kad žmogus būtų, o tik paskui (ne laiko, bet prigimties prasme!) jis gali sueiti i santykį su Transcendencija. Taip yra ir su kultūra. Religija neturi savų pasaulyje reiš-

LEONARDO  DA  VINCI    KRISTUS (PASKUTINĖS VAKARIENĖS FRESKO DETALĖ)

kimosi būdų ir formų: šie būdai ir šios formos yra kultūriniai. Vadinasi, jie turi būti sukurti, kad galėtų būti religijos panaudojami. Kultūra padeda religijai medžiaginius pagrindus veikti, kaip prigimtis tokius pagrindus padeda kultūrai, kūnas dvasiai. Kad žmogus galėtų Viešpatį garbinti, reikia kad jis turėtų kalbą, o kalba juk yra kultūrinis padaras. Net pats Dievas savo Apreiškime naudojasi žmogaus žodžiais, sąvokomis, vaizdais, palyginimais, vadinasi, kultūriniais kūriniais. Kad žmogus galėtų Viešpačiui paaukoti savo darbo priemones, jis turi mokėti pasistatyti aukurą ir turėti ugnį, vadinasi, specifiškai kultūrinius dalykus. Kad jis galėtų išvystyti kulto apeigas, turi būti jau šokio, vaidybos, muzikos, audimo, siuvimo bent pradmens, be kurių liturgija yra neįmanoma. Kad žmogus galėtų formuluoti dogmas, jis turi būti pakankamai pažengęs filosofijoje, turėti aiškių ir vienprasmių sąvokų. Be graikiškosios 'logos' sąvokos šv. Jono evangelija yra neįmanoma. Visose tad srityse religija reikalauja kultūros. Visose srityse esama tam tikros 'laiko pilnybės', kuri yra būtina, kad tas ar kitas religijos elementas galėtų apsireikšti ir veikti. Paneigti tad kultūros vaidmenį religijoje reiškia paneigti ir pačią religiją. Religija nekyla iš kultūros, kaip to norėtų humanizmas, kaip dvasia nekyla iš kūno. Tačiau kultūra neša ir veikdina religiją, kaip kūnas neša ir veikdina sielą. Misticistinis tad kultūros ir religijos santykių išsprendimas krikščionies nepatenkina, nes jis paneigia arba bent paniekina žmogų ir jo darbus.

Koks tad yra santykis tarp kultūros ir religijos? — Toks pat, koks jis yra tarp žmogaus ir Dievo. Kiekviena religija yra išganymo religija. Žmogus jieškosi Dievo tam, kad šis jį išvaduotų iš jo netobulumo, iš jo kaltės, iš jo kančios, iš jo netikrumo. Išganymas yra esminis religijos pradas. Kur jo nėra, ten nė religijos nėra. Tačiau reikia, kad žmogus būtų, kad jis šitokį išganymo ilgesį turėtų, kad jis Dievo jieškotų ir Jo trokštų. Kitaip sakant, Dievas parodo savo išganingą veikimą tik tuomet, kai žmogus virsta šio veikimo objektu. Žmogaus Dievas negali išganyti prieš jo valią. Tai yra senas šv. Augustino teigimas. Šiuo atžvilgiu žmogus sudaro Dievo veikimui objektą. Dievas reikalauja žmogaus įvykdyti išganymo darbui. "Reikia konstatuoti, sako pop. Pijus XII savo nuostabiai gilioje enciklikoje 'De Corpore Christi mystico', nors ka-žinkaip keistai tai atrodytų, kad ir Kristus yra reikalingas savo sąnarių pagalbos" (nr. 14). Todėl popiežius ir vadina Bažnyčią "Išganytojo pilnybe ir užbaigimu" ir teigia, kad "Kristus taip pat randa Bažnyčioje visada savo užbaigimą" (nr. 26).

Šitaip suprastas žmogaus ir Dievo santykis meta didelės šviesos santykiui tarp kultūros ir religijos. Visų pirma kultūra padeda medžiaginį pagrindą religijai. Ji duoda jai veikimo objektų, formų, priemonių, be kurių ji negali žmogiškoje egzistencijoje pasirodyti, veikti ir išsilaikyti. Ir juo kultūra yra aukštesnė, tuo geriau religija gali egzistuoti. Reikia pabrėžti, kad čia nėra priežastinio ryšio, tarsi kultūros pažanga pati savaime, kaip priežastis, neštų ir religijos pažangą. Ne! Bet čia yra sąlygų ryšys. Tai reiškia, kad aukštoje kultūroje religija randa geresnių sąlygų savo mokslui, savai bendruomenei ir savam kultui, negu primityvioje kultūroje. Kaip dvasia gali veikti geriau sudėtame ir sveikame kūne, taip lygiai ir religija gali geriau reikštis aukštoje ir sveikoje kultūroje. Tačiau kaip ne kiekvienas boksininkas yra genijus, taip lygiai ir ne kiekviena aukštoji kultūra yra sykiu ir aukštos religijos matas. Religija visados yra ir pasiliks laisvas žmogaus apsisprendimas. Todėl gali būti žmogus ir labai kultūringas ir sykiu ateistas, nes kultūra laisvės ne tik nepanaikina, bet jos sąmonę išryškina ligi aukščiausio laipsnio. Religija, kaip sakyta, nekyla iš kultūros, todėl priežastingo ryšio čia nėra. Bet čia yra stiprus sąlygų ryšys. Kur nėra aukštos kultūros, ten nėra ir negali būti nė tobulo religinio reiškimosi. Kur nėra išsivysčiusios filosofijos, ten nebus nė tikslaus dogmų formulavimo. Kur nėra stipraus bendruomenės jausmo, ten nebus nė stiprios religinės organizacijos. Kur nėra didelio meno (muzikos, tapybos, architektūros), ten ir kultas bus primityvus. Smunkant kultūrai, smunka ir religija, nes ji neranda atramos žmogaus gyvenime. Tai yra pirmasis religijos ir kultūros santykių dėsnis: religija taip laikosi kultūros, kaip dvasia laikosi kūno. Kaip spirocheta pallida suėstuose smagenyse dvasia reiškiasi idiotiškai, taip lygiai idiotiškai reiškiasi ir religija nusmukusioje ir iškrypusioje kultūroje. Vadinamojo kamieninio (Stammkultur) tarpsnio religija yra ryškus ir nepaneigiamas šio dėsnio patvirtinimas.

Antra, religija atbaigia kultūrą. Jeigu žmogus religijon ateina visas — su visa savo prigimtimi ir su visa savo kultūra — ir jeigu jis j ieško ir trokšta išganymo, tai savaime aišku, kad išganymas apima ne tik žmogų kaip asmeninę būtybę, bet ir visą jo gyvenimą su visa jo kūryba arba kultūra. Kultūra taip pat yra išganymo objektas, kaip ir pats žmogus. Tai ir yra anas dėsnis, kurį prof. St. Šalkauskis vadina kultūros atbaigimu. Kultūra yra religijos atbaigiama ne ta prasme, tarsi Dievas pratęstų žmogaus darbus mokslo, meno, technikos, ugdymo ar ūkio srityse. Ne, religija atbaigia kultūrą išganymo prasme. Kitaip sakant, religija išgelbsti kultūrą nuo nuodėmės ir nuo jos pasėkų. Daugeliui bus nuostabu, išgirdus, kad dogma atperka mokslą, nes jį išvaduoja nuo klaidos; meilė atperka visuomenę, nes ją išgelbsti nuo egoizmo; išmalda atperka ūkį, nes jį išgelbsti nuo daikto viešpatavimo, palenkdama jį žmogui; Bažnyčios misterija at-
 
LEONARDO  DA VINCI 1452 - 1519

Autoportretas

perka moterystę, nes išvaduoja ją iš seksualiz-mo; Dievo Apvaizda atperka apsirūpinimą ateičiai, nes išvaduoja jį nuo įstrigimo šioje praeinančioje tikrovėje ir 1.1. Kiekviena religijos tiesa yra vienos kurios kultūrinės srities išganytoja. Religija duoda kultūrai naują prasmę, kokios ji savyje neturi, ir tuo būdu pakelia ją į naują būtį, kokios žmogiškasis genijaus jai suteikti negali. Šia prasme religija ir atbaigia kultūrą. Tai yra antrasis kultūros ir religijos santykių dėsnis.
Šie du dėsniai suderina ir tinkamon sinte-zėn suveda humanizmą ir misticizmą. Humanizmas yra teisingas tuo, kad jis svarbios reikšmės skiria kultūrai. Tačiau jis yra neteisingas, kai religiją įjungia į kultūrą, padarydamas ją kultūros dalimi. Misticizmas yra teisingas, kai jis iškelia religiją aukščiau už kultūrą; bet jis yra neteisingas, kai jis paneigia kultūros vaidmenį religijoje. Tuo tarpu iš tikro religija reikalauja kultūros kaip savo medžiaginio pagrindo bei objekto, ir kultūra reikalauja religijos kaip savo atbaigėjos ir išganytojos. Nusigręžti nuo kultūros reiškia įstrigti į bekūnį spiritualizmą, kuris religiją taip lygiai sunaikina, kaip ir bedvasis materializmas. Nusigręžti nuo religijos reiškia patekti į išdidų prometeizmą, kuris įstringa žmogiškajame pasitikėjime ir suklumpa galop savo negalėje, kaip Mickevičiaus Konradas savoje improvizacijoje.

Tuo tarpu krikščioniškasis kultūros ir religijos santykių supratimas neneigia nei vieno, nei kito prado, nes jis neneigia nei žmogaus, nei Dievo. Krikščionybė yra visuotinė religija ne tik žmonių, bet ir jų darbų atžvilgiu. Ji apima visa, ką tik žmogus sukuria, nes visa yra reikalinga išganymo, tačiau ne tuo būdu, kad viskas yra sumistikinama, bet tuo, kad kiekvienam dalykui yra nurodoma jo prigimtoji vieta būtyje, kurioje nuodėmė kaip tik yra padariusi netvarką. Todėl krikščioniui niekad netenka rinktis tarp kultūrinių ir religinių vertybių, nes vertybių konflikto krikščionybėje nėra. Krikščionis suima savyje visa, kas tik yra. Jam visa yra leista, išskyrus nuodėmę, nes nuodėmė yra nevertybė. Jeigu istorijoje pasitaiko žmonių ar laikų, kurie dėl religijos nusigrįžta nuo kultūros (nuo meno, nuo mokslo, nuo bendruomenės, nuo politikos), tai yra asmeninis jų apsisprendimas, galimas daiktas, nekaltas subjektyviai, bet nepavyzdingas ir nepateisinamas objektyviai. Bažnyčia leidžia savo prieglobstyje klestėti mistinio ir net anacho-retinio nusiteikimo žmonėms, nes Viešpaties Karalystėje yra daug buveinių. Tačiau ji niekad šio nusiteikimo nepadaro principu ir neišeina prieš kultūrą. Atvirkščiai, kultūros skatinimas ir kėlimas eina ranka rankon su bažnytiniu veikimu, nes Bažnyčia gerai žino, kad kultūringoje tautoje ir religija yra kultūringai suprantama bei vykdoma.