Eilėraščiai |
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS |
Iš nespausdinto ankstyvesniųjų eilėraščių rinkinio ORFEJAUS KAPAS arba DAINOS APIE MANE IR DAIKTUS, KURIE BUVO MANO DRAUGAI. VASARA Vasaros džiaugsmo tyloj laimingi sapnuoja kaštanai; Saulė ir vėjas ramus dar miega parimę languose, švelnūs kaip žemės daina. Su vystančių lapų vainikais Spindinčios žemės spalvos laimingas grjžta per kaimą Faunas ir jo sudulkėjusios lūpcs, suskirdę nuo vėjo, Dega rugpjūčio liepsnose karštos, kaip vynuogių kekės. Sunkūs lelijų žiedai lyg sapnas ramų jo veidą Puošia. Jis neša ant rankų nimfos apsvaigusį kūną, Lankstų kaip medžiai audroj ir pridengtą degančiom rožėm, šiurkščios rankos delnais jos kūną paliečia kaip varpos. Girto Sileno vežimą, pilną garuojančio vyno, Tempia per kaimą lėtai vainikuose skendintys jaučiai. Karšto džiaugsmo taures iškėlę aukštai tamsiaodės Neša prie lūpų drėgnų. Amūrai, sulėkę kaip bitės žydinčių vyšnių žieduosna, supasi sodų ramybėj. Namas, gatvė, takai ir paukštis nuo vėjo pražilęs Skendi ugny; laukuose — nė garso; kely — nė šešėlio. Verkia tik slenkstis tylus. Tik kukčioja senstančios durys, Laukdamos žingsnių ramių jauniausio sūnaus palaidūno. (Ten aš gimiau ir tenai iš spindinčios žemės išaugau). Snaudžiančiam medžiui kieme, kaip motinai, sėdi ant kelių Senis, o liepų žiedai jam krinta glėbiais ant pečių. Gatvėmis bėga vaikai ir šaukia, ir švilpia, ir klykia, Kol jų balsai erdvėse nugrimsta su miegančiais paukščiais. Vasaros džiaugsmo tyloj jmigę sapnuoja fontanai; Saulė ir vėjas ramus tik žiūri, kaip grjžta per kiemą Pilkas kaip žemė namo palinkęs sūnus palaidūnas; Kojas jam laižo šuva; jam šypsosi durys iš džiaugsmo. Sėdžiu prie lango, slaptai klausydamas vasaros balso: Skamba ir vėl tolumoj Sileno girtaujančio dainos; Senio veidas ramus, kad išeis, kad nemirs, bet sugrjš čia; Miško pavėsy tamsiam maudosi krykščiančius nimfos Ir vėsiam vandeny panyra karštos jų krūtys. 1940 LA BAIGNEUSE Kai didelės ir mažos žvaigždės spindi Ir gundo klysti per naktis toli, Mergaitė, kojas plaudama, sumindo Mėnulį ežere dugne, smėly, Ir miega, lyg koralas, iš vandens išplaukus Karštam aksome vasaros nakties keistos. Planetos krinta į melsvus jos plaukus, S i e t y n s b r o l e l i s spindi ant kaktos. 1941 VASAROS SIMFONIJOS FRAGMENTAI I žemyn nuo kalno ėjo gatvė, O Salia jos stovėjo antakius suraukęs namas, Kuriam labai giliai miegojo užburtasis vasaros šaltinis Ir viršum jo, iškėlęs šešėlingą galvą, Gal šimtmetį sapnavo beržas. Pirmųjų spindulių nubudintas, kai dar visi miegodavo, Aš vienui vienas su drugiais ir spinduliais išbėgdavau laukais Klausytis, kaip ateina šventas vasaros sekmadienis, Kaip keliasi ir aidi, iš pradžių mieguista Kažin keno be galo skaudžiai skriaudžiamos mergaitės samdinės daina; Kaip meldžiasi po alksnio karties lieptu vandeny nubudusi žuvis, Kaip šešėlingame šventoriuj skendinčią bažnyčią kelia išsimaudęs rasoje auksinis varpas Ir šaukia vėl mane vardu svirtis, kaip motina, išėjusi pakluonėn. II Iš miško grjžta balta skrybėle diena; Rasa pažliugusiu žaliu apsiaustu pridengtas jos šiltas kūnas. Vėsioj srovėj, ant akmenio, iš džiaugsmo klykaudamas rausias kėkštas. Iš tolo skamba paukščių pilna galva beržas plačiašakis, Ir milijonai spindulių atbėga, kaip auksinė gyvulių banda, kaimais. Ten sėdžiu vienas ant akmens, kurs buvo panašus į varlę, Ir šviesiaplaukis rytas skamba kaip Corot. Mano pasauly vasara. Auksinis rytas. Mieguistas tėvas skaito pasaką apįe dainuojantį ir šokantį mergaitės vieversėlį Ir sienoj šypsos, spindulių prajukintas, šventasis Jonas. III Vidudienį ten būdavo taip nuostabiai nyku: Ant stalo snausdavo palikę vienos varpažiedės; Įnirtę musės pešdavosi ant tuščios stiklinės; Negarsiai, snūduriuodamos, kažko dejuodavo langinės. Tuomet įeidavo nedrąsiai milžiniškas bernas, basas, pilko veido Ir geležiniais pirštais glostydavo besivaidijančias seseris stygas. Kažkur, toli, varpams prabilus, Atgydavo, tartum jauni, namai Ir judindavo mėlynas, kaip vyturėlio akys, langines. Bekraščio džiaugsmo apimtas aš tuščiame vidudieny suklykdavau, Nes vienuma man tapdavo didžiuliais rūmais: Vienuma. Jų salėse keistai skambėdavo daina, romantiška daina apie rūsčiam gamtovaizdyje, [svetimoj šaly, apleistą pasakos šalnų mergaitės kapą, Ir Coleridge'o Senasis Jūrininkas, atsidaręs girgždančias sunkaus in folio duris, [vėl skrisdavo išmirusių audrų būry į tolimas šalis. Ilgai taip šaukdavau, kol vėl iš praeities visi kadaise užmiršti daiktai sueidavo Ir, rateliu aplink susėdę, Kaip burtininko jie klausydavo manęs. Taip viskas ten gyveno ir kalbėjo: Ant užlų pamestas medžioklės ragas, Pietų Ašigalio kelionėje nušautas albatrosas, Margasis dvaro laikrodžio heroldas Ir mėlyna kaip vyturėlio akys vasaros laukų tyla. čia viskas miršta, tiktai ten dar niekas nemirė. Ten mano nesuvaldoma dvasia norėjo būti Prometėjum. Ten bėgo su būriu drugių vaikystė, Jmigus statiškame amžinosios vasaros sapne. Tenai buvau aš Laimingasis Princas. Tenai buvau aš Dievas. Ten buvo galima ir prisikelt. Sies žemės viešpačiai — Skausmas ir Liūdesys, Laisvė ir Duona — Buvo sunkios vaikystės draugai. Todėl aš grįšiu ten, nes jau ir vasara išeina. Ten laukia kaimas, gatvė, mėlynasis namas, Kadaise mirusio žmogaus užkimęs balsas, parėjęs vienas klaidžict po namus ir sodus, Mieguistas tėvas skaito pasaką apie dainuojantį ir [šokantį mergaitės vyturėlį Ir sienoj šypsos, spindulių prajukintas, šventasis Jonas. 1940 DŽIAUGSMAS Tamsaus sidabro liepos ošė man liūdnai, žalsvi šešėliai klaidžiojo po sienas Pajuodusių ir sutrūnijusių namų. Kiemuose šlamėjo elegantiški fantomų žingsniai. Ant miegančių stogų klegėjo paslaptingos vėjarodžių minios Ir nuogus marmuro pečius korintiškos kolonos dengė Įmantrūs seno medžio lapų mezginiai. švelnus, kaip portreto mergaitės bolero aksomas, Ir minkštas oras glostė mano švytinčias akis. Aš skubinau namo, tikėdamas pats į save pabėgti. Sustojau. Kambary sėdėjo rudenio naktis Ir ant didžiulės knygos spindinti rausva ranka mėnulio. Po medžiais man atrodė, kad šiandien Radau neaiškų ir ilgai jieškotą džiaugsmą. Kambaryje, spindėdamas šilta naktim, Ramus, tarytumei sudaužus skausmą, Tik pažvelgiau į tylų veidrodžio sidabrą — Ir atsivėrė prieš mane didžiulis slėnis, Kaip išraižytas sidabrinis indas, Pripildytas žalsvų flamandų tonų, Ilgai stovėjęs mano aklinoj širdy. Tamsiam paveiksle mėnuo tyliai slinko Pro tamsiaveidį ąžuolą, nušvietęs Jaunystės nuotykį. Ir vėl ramiai Nupurtę dulkes ošė sunkios šakes. Giliai slėny miegojo tylūs miestai. Jų tuščios aikštės, šuliniai. Kolonos. Freskos. Alėjų prieblandose degantis laimingų kūnų džiaugsmas Ir nuostabaus atsiminimo medy palikti ženklai, O prieš didžiulį išraižytais rėmais mėnesienos veidrodį Gulėjo rudenio naktis tartum Velazquezo Venera. 1941 KELIONĖS DAINA Kai lapai kris — ir vėl aš iškeliausiu. Tik keletas dienų beliko susimąsčiusiam sėdėt. Kelionėje aš prie kiekvieno medžio prisiglausiu, Ir šauksiu paukščiui kiekvienam: sudie! Aš būsiu viską atidavęs vėjam. Namo sienas Lietus su vėju plaus ir per naktis Po mano langu vieniša sėdės sidabro mėnesiena, Ir veidrody virpės sušalus pilnatis. 1941 |