Viena diena su Maironiu Palangoje Spausdinti
Parašė M. VAITKUS   
Atsiminimai

Toli nuo tėvynės . . . Kur ta mieloji Palanga, ir kas dabar tenai?

Kaip rudens vėjas lapus, Dievo lėmimas išbarstė - išsklaidė tuos brangius asmenis, kurie kadais ten vasaras vasarodavo. Kame jie dabar?

Ir kaip gyvą regiu saulėtam pajūry Maironį — stambų baltą vyrą, ilgu baltu apsiaustu, balta skrybėle, auksiniais akiniais švytruojantį, stipria kumpa lazduže besiramsčiuojantį, antro tokio pat stambaus ir balto lydimą ... O tas antrasis, neišskiriamas jo Palangos draugas, tai — monsinjoras Kazimieras Jasėnas, Mintaujos klebonas.

Ir noris bent atsiminimuose vėl pergyventi bent vieną laimingą dieną su mieluoju Maironiu, kaip kad anais laimingais laikais. Tik tą dieną noriu pergyventi kondensuotai — surinksiu puokštę iš gėlių, pražydusių ir nuvytusių ne vieną tą dieną.

1924 metai. Dar vieneri tik metai, kai grąžinomės Klaipėdą. Truputis daugiau, kaip atgavome iš brolių latvių jaukiąją, ramiąją Palangą. Jau pernai joj ilsėjos mūsų vasarotojai. O šiemet, kaip rašo laimingieji vasarotojai, ji visai jau apsitvarkiusi.

Nebebuvau buvęs Palangoj nuo 1912 metų. Tad buvau jau labai pasiilgęs to gaivaus pajūrio, kur augau ir mokiaus, kurs buvo man pasidaręs antra tėvyne . . . Įdomu, kaip jis dabar beatro-do po tų visų perversmų? Parašiau Palangos klebonui Juozui Šniukštai, prašydamas priimti mane į savo svečių skaičių: mat, žinojau nuo senų laikų, kad jis labai gerai maitina — net išlepę varšuviečiai, kurie mielai lankydavo Palangą, kaip "vienintelę lenkišką vasarvietę", prieš pirmąjį pasaulinį karą, klebono pansijonu būdavo labai patenkinti. Gavau teigiamą atsakymą — ir rugpjūčio 1 d. išvykau į dausas. Ora puikus. Viltys rožinės.

Vienas iš patraukliausių Palangos burtų buvo tai, kad ten būdavo galima rasti, taip sakant, visą Lietuvą — daugybę suvažiavusių iš visur didesnių ar mažesnių, artimų ar svetimų žmonių, gerai nusiteikusių, turinčių daug laisvo laiko, linkusių nuoširdžiai pasižmonėti. Ką šiemet rasiu Palangoj? Su kuo gyvensiu klebonijoj? Gal bus ten ir Maironis?

* * *

Atvykau į Palangą automobiliu pavakariop. Einu prisistatyti panai Onai, klebono seselei, kurią gerai pažinau dar gimnazistas būdamas (gera dūšia, plačiai bei teigiamai populiarus asmuo). Ji nurodo man kambarį, kur man skirtas, ir vedas į valgomąjį keleivio pasotinti. Priemenėj, rodydama į aukštas rusvas duris priešais valgomąjį, man pusbalsiu sako: "O šitam kambary nutūpė pralotas Maironis!" — taip reikšmingai, paslaptingai.—A-a!—atsakiau aš, irgi pusbalsiu, ir pagarbiai žvilgterėjau į tas tylias duris, už kurių gal nūn ilsis ar svajoja, ar kuria Maironis.

Man begeriant saldų pieną su skania duonute ir besišnekant su vaišingąja šeimininke, staiga girgžtelėjo durys. Mudu žvilgterėjova ten link — Maironis; tuščia ropine nešinas — matyti, vandens ateina.

— Gerbiamasis pralote, prašom pas mus pavakarės. Šitai ir naujo svečio supsilaukėme — kviečia Ona.

Aš pagarbiai atsistojau. Maironis priėjo, pasisveikino paprastai, santūriai, neversdamas savęs parodyti jaunesniajam ypatingo malonumo ar palankumo ((kaip kad daro ne vienas kitas aukštas dvasininkas), ir atsisėdęs ėmė ramiai užkandžiauti, pats perdaug nesistengdamas palaikyti gyvo pašnekesio, palikdamas tą triūsą mudviem su Ona. Toks jau buvo Maironis: visiškai savoj kompanijoj laisvas, šnekus, linksmas, o kiek svetimesnėj — truputį susivaržęs, ne taip jau lengvai prisitaikąs ir surandąs temų pašnekesiui. Tam daikte jis buvo tipiškai lietuviškas.

Apie ką, manau, čia būtų patogiau su juo kalbėti? Žinoma, apie tai, kas iš bendrų pažįstamų yra Palangoj. Gal Jakštas? — Šis buvęs užvažiavęs, bet jam nepatikę Palangoj: perdaug žmonių, perdaug tuščių susitikimų ir nerimtų kalbų — tad apsigyvenęs Giruliuose palei Klaipėdą ir snopinėjąs po šilą, knyga nešinas, kaip koks atsiskyrėlis . . . Pasakoja Maironis — ir vis kažkaip ironiškai: Jakšto adresu jis mėgdavo pa-ironizuoti. O ir Jakštas (ne vien "Principų tvirtume"), salva reverentia Maironiui — poetui, gebėdavo, atvirai įsikalbėjus, jakštiškai Mai-ronį-žmogų pačiupinėti: labai jau jųdviejų gyvenimo stiliai skyrėsi nuo viens antro: Jakštas — asketas, atsiskyrėlis, kabinetinis mokslininkas, Maironis — pasaulio kunigas, mėgstąs žmonių draugiją, gyvenąs plačią žmogiškų išgyvenimų skalę.

Klausiu, gal jau yra ir Vaižgantas. — Kurgi nebūsiąs! Kaip galėtų Palanga be jo apseiti!. . . Ir jau žybčioja Maironio akyse šelmiški, bet nepikti, žiburėliai, ir dainius žymiai palinksmėja.
—    Vaižgantas jau esąs ir netgi čia pat klebonijoj apsigyvenęs, tik nežinia, kuomet aš gausiąs jį pamatyti, nes jis taip pat ūmai išnykstąs, kaip ir pasirodąs ... — O kas daugiau iš mūsiškių?
—    Ar pažįsti monsinjorą Jasėną? Tas čia pat, klebonijoj. Yra dar Putinas, bet tas apsigyveno romantiškoj Jūratėj. Kurią čia dieną visu būriu ėjome į Šventąją — ėjo ir jis . . . Nebuvau manęs, kad jis, tas kėkštas, toks stiprus: priėjome upelį; reikėjo bristi; kiti nusiavė ir brido; o kad man nereiktų autis kojų, Putinas paėmė mane į nugarą ir pergabeno į antrąjį krantą.

Mane net šiurpas nukratė, pamąsčius, koks būt buvęs vaizdas, jeigu vidury upelio Putinas būtų suguręs po sunkiąja našta! Juk jis — berniokas, o ne milžinas Kristupas, ir Maironis —    lokomotyvas, o ne kūdikis.

Iš tikrųjų — ir sveikas gi ir drūtas tas mūsų senasis dainius! Lokomotyvo palyginimas prašyte prašosi — nieko nepadeda nė pagarba. Ir ant to storo liemens, apskritų apskrito, kuris taip ištempęs sutoną, jog, rods, tuoj visos siūlės suirs, viršum akademinės pelerinėlės, didžiulė galva, kuri ant tos uolos atrodo nedidelė. Žilai, dar nebaltai (kaip kad Vaižganto) pražilusi, trumpais, praretėjusiais plaukais, bet nepraplikusi, nors Maironiui tuomet ėjo jau 62 metai. Kiek geriau įsižiūrėjęs, tuoj pastebėsi, kad ji, taip sakant, truputį dreba, kaip kad kartais labai senų žmonių (nors Maironis šiaipjau dar labai jaunai laikosi): lyg nepritariamai sukaliotus į šalis. Bet tas veidas, veidas! — minties, valios, jėgos simbolis, nors apybraižos apvalainos, ne kampuotos, kaip kad Jakšto; mat, veidas derlus, net seniškai apdribęs šiek tiek. Plati mąstytojo kakta. Proporcionali, taurios išvaizdos nosis. Jautulinga normali burna su sultingomis lūpomis, kurių kampuose slypi išdaigiškas šypsulys, visada pasirengęs bligztelti, jei dainius žmonėse; jei vienas — išdaiga pasislepia, ir Maironio lūpos įgauna kažkokią rūstoką nuotaiką. Smakras niekuo nepuoląs į akis, gal kiek savim patenkintas. O tam veide sielos vartai, akys? Nuostabu — jos suteikia senyvam Maironio veidui keisto panašumo, sakyčiau, Į dramblio veidą (jei leista dramblio fizionomiją taip vadinti): tokios pat nedidelės, aptinusios, ar primerktos, blizgančios protingos tokiame pat stambiam smulkiai drambliškai raukšlėtam fone ... Ir visas tas nekasdieniškas veidas, ta didi galva, tas galingas stotas lyg sakyte sako: tai — kurioj nors srity galiūnas, tai — prigimtas vadas.

*  *  *

Papavakariavęs Maironis stojos eiti. Aš jį paklausiau, ar prieš vakarienę jis esąs laisvas ir ar būsiąs savo kambarv. "Taip",— atsakė, —"o ka?" — "Mat, aš norėčiau pas tamstą pirma apsilankyti". Man tai būtų dabar patogiausia, nes jau pirmieji ledai, šiaip pr taip, pralaužti — ir dabar būtų nebe taip neiauku pas tą didį vyrą apsilankyti. O šitą pareiga atlikti vistiek pridera . . . Maironis mano apsilankymo perspektvva, pasirodo, nelabai tesužavėtas ir relabai rvžtai, truputį mikčiodamas, man sako: "N-na, ž-žino-ma, prašom . . . nors čia vasarvietėj nėra griežta pareiga eiti su vizitomis . .. "Tonkij namiok na tolstoje obstojatelstvo" — pagalvojau aš paties Maironio mėgiamuoju rusišku posakiu (lietuviškai maždaug — "plonas priminimas — storos aplinkybės"); bet atsitraukti nebebuvo galima— tad pakvietimą priėmiau, kaip gerą pinigą, ir abudu įėjova į Maironio šventvietę. Jis rezignuojamai sėdos į senutę avietspalvę sofą užu vienakojo apvalaino stalo, uždengto žalia apiblukusia pliušine staltiese, ir susivaržiusiai tyli, matyt, nebežinodamas, ką toliau veikti; o aš sėdaus kairėj į pagarbos vertą senutį fotelį ir karštligiškai galvoju, apie ką čia užvesti kalbą. . . O, laime! Ant stalo besilsį "Pavasario Balsai". Lyg pats likimas būtų pirštu rodyte nurodęs: "Kalbėk apie jo kūrybą!" Aš paklusniai, pats dar aiškiai nenumanydamas, kas iš to išeis, pradėjau: "Atleiskite: ar galiu pažiūrėti? bene "Pavasario Balsai". . . Maironis vos regimai linktelėjo—vadinas, pritarė, tad imu kukliai įrištą knygutę. Beesąs anas neskoningas leidinys su daugybe dainiaus pažįstamų nuotraukų. "Be abejo, Palangoj jūs mums sukursite naujų lyrikos gražumynų?" sugestionuojamai klausiu dainių. Jis atkuto. "Kas žino, gal... jei kas ateis į galvą", atsakė jis, kaip paprastai, nejieškodamas vaizdingų žodžių. Aš atsargiai einu toliau: "Ar galiu paklausti: gal ką rašote šiuo laiku?" — "Taip, rašau dabar naują dramos veikalą "Vytautas pas kryžiuočius".

Nors man ta naujiena nebuvo miela, nes nemaniau, kad Maironis gali gerai pasireikšti kaip dramaturgas (vasario 15 mačiau premjerą "Kęstučio mirtį": padarė labai skystą įspūdį), bet mandagumas reikalauja pasidomėti rašomuoju kūriniu — tad klausiu: "Gal teiktumėtės šį tą papasakoti apie tą veikalą? Man tai būtų labai miela". Maironis ir šitokiu atveju nebuvo šnekus. Jis šelmiškai šyptelėjo ir sako: "Kažin ar verta. Pavadinimas šį tą pasako apie turini, o smulkmenas bus daug įdomiau sužinoti pačioj premjeroj. Režisierius Dauguvietis neduoda nė atsipūsti: girdi, kaip tik pabaigsiu, tuoj ir statysiąs". Taip. Kurgi ne! Viena: tai — Maironio; o antra: tai — iš karžygiškos savos praeities, kuri nūnai, ką tik įsikūrus savomis didelėmis pastangomis naują nepriklausomą valstybę ir gyvenant dar pirmąjį, herojinį jos laikotarpį, taip vilioja kiekvieną — tad žada spektaklius su išparduotais visais bilietais ir tai ilgą eilę tokių spektaklių. Juk štai "Kęstučio mirtis" eina ir eina — ir vis žmonių pilna. Ir kurgi ne! Juk išvystame gyvų gyvą, ir čia pat, ranka pasiekiamai, tą nuostabų, mielą romantiką—karžygį Kęstutį, toki tartum legendų didvyrį, o juk tikrų tikriaus'ą istorinį asmenį ir tai paprastą lietuvi,_ savo tikrą brolį! Prisipažinsiu, kai premjeroj išvydau scenoj neužmirštamąjį Petrą Kubertavičių, kaip gyvą kokios Kęstučio atvirutės kopiją, ir tai dar raitą įjojantį ant tikro gyvo žirgo į sceną, — ir man gyviau suplasnojo širdis.

Žinoma, ir "Vytautas pas kryžiuočius" turės ne mažesnį pasisekimą. . . Bet kaip būtų gerai,

MAIRONIS
1862. X. 21 — 1932. VI. 28

 
kad Maironis verčiau imtų mums kurti dar tokių lyrinių posmų, kur taip krikštoliškai blizga ir skamba, kaip paprastutė rasotai gaivi vyturėlio daina... Ir aš atsargiai, rinkdamasis žodžius, sakau dainiui: "Taip, kur nenorės Dauguvietis kuo greičiausiai gauti naują tamstos dramos kūrinį, kai publikai taip patiko pirmasis ... Bet aš taip geisčiau, kad tamsta mums čia sukurtumei dar ne vieną tokį maironišką brangumyną, kaip štai". . .— ir ėmiau sklaidyti "Pavasario Balsus", o suradęs kurį sau labiau patinkantį eilėraštį, — jį pusbalsiu skaityti, lyg sau pačiam, paprastai, nuoširdžiai, santūriai.

Taip perskaičiau "Ten kur Nemunas banguoja" — ir vogčia dirstelėjau į kūrėją, ar kartais nesišypso pašiepiamai. Ne, žiūri gana maloniai — tad sklaidau toliau ir, radęs, skaitau, jau nebe taip būgštaudamas, "Užmigo žemė", o baigęs vėl tiriamai dėbteliu į Maironį, ar nežybčio-ja jam gudriose akyse pašaipos kipšiukai, kaip kad dažnai. Ne: žvilgsnis švelnus ir šiltas. . . Jieškau, prasidrąsinęs, daugiau. Štai "Išnyksiu, kaip dūmai išblaškomi vėjo". Skaitau . . . Baigęs valandėlę tyliu, veizdėdamas į dainiaus veidą. O jis švelnaus liūdesio pridengtas. Pertraukdamas pauzą, Maironis sako: "Gal dar paskaitytumei?" Ach, tad mano bandymas nėra jam abuojas? Gerai! Ir imu skaityti "Miškas ūžia", paskui "Lietuva, brangi mano tėvyne", "Kur bėga Šešupė". Sustojau, stebiu. Maironio akys žiūri taip spin-dulėtai ir lūpos šypso širdingai. Ir jis sako: "Nebūčiau manęs, kad mano eilės būtų tokios malonios klausyti! Paskaityki dar!" Man to tik ir reikėjo. Radau "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis", kur man taip į širdį kalba, ir sakau tuos posmus, tartum savo paties. Dėbteliu, baigęs — dainius žiūri kažkur į sau vien regimą tolį, skaudžiai susimąstęs. Valandėlę patylėjęs, skaitau nuostabų "Eina garsas". Čia pats susijaudinau ir baigęs užskleidžiau tą krikštolo dainyną.

Valandėlę abu tylėjova. Pagaliau jis taria: "Ačiū, labai ačiū. Malonią praleidau valandėlę".

Tai buvo daug pasakyta, nes šiaip Maironis nemėgdavo, o gal ir nemokėdavo sakyti vyrams komplimentų. Tam kartui atsisveikinau, nes netrukus bus vakariene.

Buvau patenkintas: ta viena valanda suartino mane su Maironiu gal labiau, negu būtų galėję tai padaryti daugelis susitikimų.

*    *

Skambalas. Iš visų klebonijos butų bei butelių skuba svečiai į valgomąjį, kaip bitės į avilį, išalkę vakarienės: Palangos oras daro žmogų ėdrų.

Ilgas, baltai užtiestas, gėlėmis papuoštas stalas glaudžiai apsėstas. Kuklusis šeimininkas savo vietą gale stalo užleidęs Maironiui; dešinėj — Švėkšnos "viešpats", kan. Maciejauskas, o kairėj — Mintaujos Jasėnas; toliau žemyn pats šeimininkas, o vis-a-vis tuščia krasė (įdomu, kam skirta); toliau žemyn susodinti mažesnieji bei jaunesnieji žmonės, moterys bei vyrai, pasauliečiai bei kunigai; vis artyn prie įeinamųjų durų, destis, koks kurio laipsnis ar amžius; ir aš visai netol tų durų, tarp jaunųjų, nes, nors amžium jau nebe jaunuolis, bet gyvenime dar nieko nepasiekęs; na, nors jaunųjų tarpe ne taip garbinga, užtat tikrai malonu (nors aki kam ir kitaip atrodo).

Antroj pusėj stalo, beveik priešais mane, tik prideramai aukščiau, sėdi ponia Adomienė Varnienė, tokiu glostumu, truputį pavargusiu žvilgiu, tokiom geraširdiškom lūpom — tikra lietuvaitės darželio leukonija. Susipažinau su ja Kaune, Čiurlionio parodoj. Pasisveikinęs klausiu: o kur vyras? Švystelėjusi šypsniu, su krisleliu ironijos, jinai paaiškina, kad menininkas j ieškąs grožybių Lietuvos pakelėse — fotografuojąs kryžius būsimajam albumui. Šią akimirką mane labiau domina kitas dalykas — kas, būtent, turi sėdėti anoj tuščioj krasėj tautos didžiūnų tarpe. Ji, vis taip pat su paslėpta ironija (bet kur ten paslėpsi ylą maiše!), man paaiškina, kad ten sėdis Vaižgantas, jeigu neviešįs pas beskai-čius bičiulius.

Numalšinęs smalsumą, ėmiau malšinti alkį. O buvo kuo: klebonas turėjo didoką ūkį, o buvo geras ūkininkas (sesė—šeimininkė irgi), tad ant stalo galėjai rasti viską, ką Palangos flora bei fauna pagamina, tiesa, ne perdaug išmoningai bei įmantriai patiekta, bet užtat tikra bei sveika, o kas žemaičiui svarbiausia — daug ir riebiai. Ir
—    viso gerumo viršūnė — pasirodė ant stalo dy-vinas kleboniškis rūgęs pienas su karštomis pjaustytomis bulvėmis; o jos spirgučiais pabarstytos, taukais palaistytos! Tad apmilšo šnekos — ir vien girdėti įvairūs valgymo garsai, susilieję į vieną vakarienės simfoniją. O! orkestras jaukus, ir kiekvienas instrumentas virtuoziškas!

Ką veikęs, ko neveikęs, aš vis dirst į dievų galą. Ir jie darbuojas visai atsidėję; betgi po truputį ir šnekas. Švėkšnos viešpats, kūnu gal galingesnis ir už patį Maironį, dirksniais pavargęs nuo didelės statybos bei veikimo, veide truputis sumišimo - susivaržymo, žinosi esąs daug silpnesnis sparnais už didįjį Maironį, tad jo akivaizdoj jaučias nejaukiai, bet bando vertai pasireikšti — sako kažką rimta naiviai. Maironis nei šio, nei to, o arbiter elegantiarum Jasėnas tuoj ima ant danties, bet kažkaip neskaudžiai, broliškai, estetiškai; estetiškai jis ir valgo, estetiškai ir šneką braukia, ir anekdotą pasakoja, ir mostaguoja, ir juokias. Maironis tai visa irgi daro saikingai ir padoriai, tiksliai, kaip gero tono taisyklės reikalauja, bet be to jasėniško aristo-kratizmo. Ypač akylai stebiu, kaip dievai valgo. Žmonės sako: kaip kas valgo, taip tas darbą dirba. Aš truputį praplėsčiau: kaip kas valgo, taip tas ir gyvena.

Kaip kitoniškai tuoj valgys kitas dievaitis — Vaižgantas, kuris ką tik pasirodė mūsų valgomojoje scenoje, kaip tikras deus ex machina. Įeidamas trinktelėjo duris, taip jog visi turėjo pastebėti, kad įeina olimpietis. Visi grįžtelėjo pažiūrėti, kas ten toks įžengia, kaip saulėgrąžai į saulę. O Vaižgantas tikrai kaip saulutė švystelėjo. Jau tokia jo prigimtis: kur tik jis pasirodo, tuoj ten šviesiau pasidaro, ne dėl to, kad vešlūs, ilgi plaukai baltai pražilę, ir ne dėl to, kad tas mielas jo stotas, — kur toks paristas, toks pastatytas, — ertai apvilktas ilgu baltu apsiaustu, kurį savo laiku vadindavome balachonu, bet dėl to, kad tas gaivus-šviesus Vaižganto optimizmas, verdąs-kunkuliuojąs ir besiliejąs per kraštus, lengva-linksma šneka, maloniu balsu, leidžiamu trupučiuką pro nosį, taip sakant, panie, biskį bajoriškai-varšavietiškai, — visus linksmai nuteikia, kaip švelniai svaiginąs sektas.

"Kur baladojais, kad taip pasivėlinai?" — kiek iš aukšto, bet taip tėviškai maloniai klausia Maironis jį besėdintį. Korektiškas Jasėnas, tas grandseigneur'as, kuris pats viešai niekuomet nebūtų sau leidęs taip sans facon atsiliepti i jaunesni draugą, bando ištrinti galima nemalonių įspūdį, savo giliu baritonu geradariškai iuokda-masis ir sakydamas: "Mūsų garbusis Kūreias, žinoma, kur nors kam nors ką nors gera darė".

Tuo tarpu Vaižgantas, susilaukęs tėviško papeikimo ir mandagaus pabraukimo, truputį negandingai, bet reikšdamas savo dailiąja burnele saldų šypsnį vietoj rūgštaus vypsnio, plačiai atsisėdęs, iššaukiamai aosižvalgė, tartum sakydamas: "Na, štai pasivėlinau — tai ir kas? Ar aš negaliu Palangoi daryti, ką tinkamas?" O iš tikrųjų, atsikrenkštęs, tarė: "Tikiuos, kad manęs nelabai tepasiilgote ir kimšote išsijuosę. Na, bet aš jus dar pasivysiu ir pralenksiu! Štai, pradedame!"

Ir jis komiškai, it padykęs berniokas, tarytum godžiai, ėmė grobte grobstyti iš ivairių padėklų ir versti į savąją lėkštę įvairius skanėstus, o prisikrovęs kupiną, karingai pareiškė: "Na, dabar niam-niam!" — ir kad ims drožti, didelius kąsnius kimšdamas, skubiai kramtydamas, pasigėrimai niurnėdamas, čepsėdamas, liežuviu papliauškindamas, lūpas apsilaižydamas...

Mes visi garsiai juoktis. Maironis žiūri į jį apvaliomis, plačiai išplėstomis akimis, dėdamasis nusigandęs, kad bičiulis neužspringtų, ir komiškai apsimesdamas pasipiktinęs tėvynės šulo rajumu. O Mintaujos džentelmenas, atlaidžiai šypsodamas, žiūri į jį, kaip mylįs tėvas į padykusį bernioką, lyg sakyte sakydamas: "Tai tik šį kartą jis toks. Šiaip esti visai mandagus". Mes tuo tikim, o daugis ir patys žinom, o visi — tam visuomenės lepūnėliui iš anksto viską atleidžiam, nes mylim. Ir kas jo, cacos, nemylėtų? Kas jam neatleistų? Savo laiku net rimtasis karštasis vyskupas Paliulionis jam šį tą atleisdavo, ko kitam nebūtų atleidęs, sakysim, vadinamosios litvomanijos (pats Paliulionis buvo stiprokai aplenkėjęs): jaunasis kunigas Tumas, kur tik jį vyskupas paskirdavo, tuoj imdavo tirpyti iš svetur atneštąją lenkystę, o želdyti piktžolių smelkiamąją lietuvystę; tariamieji lenkai imdavo rėkti ir vyskupui skundus rašyti; šis Tumui: važiuok pas mane pasiaiškinti; Tumas atvažiuoja; Paliulionis ima jam dėstyti jo "nuodėmes", pirma crescendo, paskui, pavargęs, di-minuendo; o šis, šelmis, tiksliai nužemintai, dailiai sumišęs, maldingai klausos, kaip mielas kačiukas purkuodamas; o tas grakštus snukutis toks malonus; o tos akys tokios nekaltos . . . Žiūri į jį vyskupas, žiūri: tas nusikaltėlis toks mielas, o aiškinąs taip įtikinamai, o taip padoriai lenkiškai, dargi varšuvišku akcentu — na, kaipgi čia ilgai pykši, ypač kad tas gerojo šelmio snukutis taip žaviai gailis, — tad atsidūsta senasis ganytojas ir šiltai sako: "Na, ką veiksim? klaupkis — palaiminsiu!" Ir, pakėlęs į dangų dideliais juodais akiniais akis, plačiai užsimojęs, visu savo mažu augumu ūmai tartum augte išaugęs, taria: "Benedicat te omnipotens Deus, Pater et Filius, et Spiritus Sanctus". Nusikaltėlis maldingai atsako: Amen. Tuo ir baigės agniojo vyskupo teismas.

Ir mes šį vakarą ne tik nepasmerkėme savo Vaižganto už išdykavimą, tik juo linksmiau baigėme vakarienę.
*
**
Pavakarieniavus, vasarotojui Palangoj lieka dar viena vasarinio ritualo dalis: eiti į pajūrį ant tilto, kur susirenka, taip sakant, visa Lietuva pasigėrėti savąja jūra ir jos didinga naktim ir į kilnią jos simfoniją įlieti dar žmogaus-lietu-vio įnašą — lietuvišką dainą.

Aš sakau Maironiui: "Jaunimas baudžias eiti ant tilto padainuoti. Ar neprisidėtumei ir tamsta?" Jis juokais ima brangintis: "Na, kažin? Aš senas — nebepritiksiu prie jūsų". Mes, jaunesnieji, vienu balsu ėmėme jį įtikinėti, kad savo dvasia jis net ir už jaunuolius jaunesnis; jis būtinai turįs eiti su mumis; be jo mums ir malonumas — ne malonumas; visa Palanga ten jo laukiant. "Na, jei taip, tai, turbūt, reiks eiti", tartum vargais negalais nusileidžia Maironis (o mes jauste jaučiame, kad jį traukte traukia tas vakaro pajūris, tas tiltas ir tos dainos).

Tad einame — seni-jauni, vyrai-moterys. Būrio vidury Maironis, šalia Jasėnas su Vaižgantu, ir aš čia pat iš paskos, kaip uodegėlė, kuria ir norėdamas nenusikratysi. Taip lengva sieloj. Jokio rūpesčio. Žmonės čia tokie meilūs. Vien lauki kažko gero ir įdomaus.

Štai ir tiltas tiesias į jūrą. Kaip gaila, kad jis nūnai toks trumpas: per trisdešimt metų vėjai užpustė ir jūra užnešė jį smėliu, taip jog du trečdaliai jo atsirado sausumoj — susidarė iškyšulys. Ne taip buvo anuomet, kai aš jį mačiau pirmą kartą 1895 metais: smėlio iškyšulio nebūta, vien jūros plezdenta; tiltas buvo bent triskart ilgesnis ir visas žlaksojo vandeny; būdavo vos užmatyti nuo krašto jo galą; baugu būdavo juo einant — kaip toli įsismelki į jūros begalybę! kaip gilu turi būti po kojomis!

Tilte kamšatis. Vieni dar tik ateina, kiti jau grįžta. Taip ir tęsiasi nenutrūkstamos eilės, klegėdamos, juokdamosi. Gale tilto tirštesnis būrys. Girdėti, dainuoja. "Turbūt, Jonuškaitė. Ji jau grįžo, baigusi dainavimo mokslus Berlyne ir Romoje", pareiškia kažkas. "Einame ir mes", sako Maironis. Visi jį pažįsta, visi sveikina — jis vos besuskumba kilnoti savo apnešiotą panamą . .. Štai Smetona su žmona. Sveikinamės. Vaižgantas mus meta ir prisijungia prie jų būrio, kuriame kyšo, it du ąžuoliai, Izidorius Tamošaitis ir Antanas Lubickas (slapyvardžiu Viktoras Prav-dinas), kurie savo noru sudaro buvusiajam prezidentui tartum kokią asmeninę sargybą. Mūsų būrys eina į patį galą, kur mus traukte traukia daina.

Tikrai, dainuojančiojo būrelio širdim besanti Vincė (kurią visi pažįstamieji taip iš simpatijos vadina, o mena Jonuškaitę). Pamatę Maironį, dainininkai nutilo, iki pasisveikino. Tuokart Maironis paprašė toliau dainuoti — ir Vincė savo tirštu, plačiu, šiltu balsu užtraukė, Maironiui pagerbti, "Lietuva, brangi mano tėvyne". Visi, kaip kuris galėdamas, nuoširdžiai pritarė. Maironis irgi traukia savo senuoju tenoriuku. Aš stebiu, klausaus — ir truputį už jį gėdžiuos (nors pats nė tiek nemoku dainuoti). Kad jis galėtų taip dainuoti, kaip Putinas! Gal jaunas ir galėjo ... Ar šiaip, ar taip — vis tik taip miela, kad jis prisideda prie jaunimo, ir aš jį dar labiau myliu.

Taip bedainuodami po kita kitos Maironio dainas, nė pastebėte nepastebėjome, kaip ėmė lynoti. Tenka eiti namon. Ar jam patinka, ar ne, — laikaus šalia Maironio (antroj šaly — Jasėnas).

"Mūsų poetų karaliau," — sakau Maironiui, —"Atleiski, kad taip garsingai vadinu, bet turiu taip vadinti, nes tikrai esi (jis čia kažką neaiškiai tarė, lyg neigdamas, lyg nutraukti bandydamas), gal pasakytumei mums, kaip jauties, kai girdi taip štai savo dainas dainuojant?"

Ir žvilgteriu jam į veidą, kiek susirūpinęs, ar savo klausimu nesuteikiau jam nemalonumo... Bet ne: jis šypso gana palankiai ir pagaliau sako:
—"Na, tai jau, kaip čia pasakius... Žinoma, malonu: juk žmogus tam ir rašai dainas, kad kas nors jas dainuotų".

Pasakė jis tai tikrai maironiškai: nuoširdžiai bei paprastai. Kitas būtų pasiraitęs bei paveid-mainiavęs:: girdi, tai jį varžą, arba — jam tai esą visiškai abejinga. Maironis ne taip.
Matydamas, kad dainius duodasi šitaip kalbinamas, einu toliau ta pat kryptim:
—"Bet juk, turbūt, pradžioj ne iš karto susilaukei tamsta visuotinio pritarimo?"
—"Žinoma. Su jaunaisiais buvo lengviau; bet seniai arba visai nesidomėjo, arba netgi žiūrėjo žvairomis".
—"O kaip sutiko tamstos kūrybą didysis Baranauskas?"
—"Ogi tylomis. Kai įteikiau jam ilgoką savo dainą apie Lietuvą, priimti jis priėmė, bet taip ir paliko nieko nepasakęs, ką jis mano apie ją"

*   *   *


Taip beveik draugiškai bešnekučiuodami, parėjom namon. Gulti eiti — dar per anksti; tad ką toliau veikti? Skaityti? Bet prie žvakės per tamsu, o elektros kambariuose nėra. Gerasis šeimininkas, turbūt, manė: Dieną — saulė, naktį — mėnuo; jeigu nėr — eik gulti!

—"Žinote ką?" sako Maironis prieangy jaunimui. "Einame į valgomąjį — pažaiskime kokį žaidimą!"
Visi džiaugsmingai pritarėme ir sugarmėjome į valgomąjį. Mūsų laimė — ten kabo kerosi-no lempa.
—"Ką norėtumėt žaisti?" — klausia Maironis. Mes siūlome jam pačiam pasirinkti žaidimą.
—"Gerai", — sako jis. "Tad gal pažaisime šitaip: vienas iš mūsų turės išeiti į kitą kambarį, kad nenugirstų, ką likusieji susitars, o šie susitars užduoti jam įspėti kokį nors dalyką — sakysim, dangų, jūrą, žmogų, gėlę, skaičių, vardą ar ką kita; tuokart jis grįš ir turės įspėti; tuo tikslu jis galės uždavinėti mums klausimus, kur tas dalykas yra: ar danguj, ar žemėj; ar Europoj, ar kitur; ar mieste, ar kaime; ar didžioj gatvėj, ar mažoj ir taip toliau, kol prieis visai arti prie reikiamojo dalyko, o tuokart bus jau visai lengva įspėti.

—"Na, kažin?" — abejoja vienas iš mūsų. —"Man atrodo, kad tai labai sunku. Tad pats mūsų gerbiamasis Maironis tegu mums parodo, kaip reikia spėti?

Visi pritarėme ir ėmėme prašyti dainių, kad sutiktų. Jis sutiko ir išėjo i savo kambari. O mes tylomis susitarėme, kad dalykas, kurj Maironis turės įspėti, bus "Maironis", ir pakvietėme ii pas mus. Arei įspėtų? įdomu! ... O jis mįslingai šypso . . . Patylėjęs klausia:
—"Ar tas dalykas yra vien idėjų srity, ar -tikrovėj?"
—"Tikrovėj" — atsakėme.
—"Ar mūsų planetoj, ar kur kitur?"
—"Mūsų planetoj".
—"Ar ant žemės, ar kitur?"
—"Ant žemės".
—"Ar Lietuvoj, ar svetur?"
—"Lietuvoj".
—"Ar gyvenamoj vietoj, ar negyvenamoj?"
—"Gyvenamoj".
—"Ar mieste, ar ne?"
—"Mieste".
—"Ar dideliame, ar mažame?" —"Mažame".
—"Ar Palangoj, ar kitur?" —"Palangoj".
—"Ar kuriam bute, ar lauke? —"Bute".
—"Ar klebonijoj, ar kitur?" —"Klebonijoj".
Kad tave kiškis! — manau. — Nagi, ir įspės! Tai puikus žaidimas! Net džiaugsmas ima!
O Maironis, lyg niekur nieko, toliau klausia: —"Ar šitam kambary, ar kitur?" —"Šitam".
—"Ar žmogus, ar kitskas?" —"Žmogus".
—"Ar vyriškis, ar moteriškė?" —"Vyriškis".
—"Ar ilgaskvernis, ar trumpaskvernis?" —"Ilgaskvernis".
—"Ar vyresnis už 60 metų, ar jaunesnis?"
—"Vyresnis".
—"Vadinas, Maironis".

Mes visi entuziastiškai ploti. Juk tai tikrai nuostabu taip įspėti! Kas pirmiau būtų galėjęs manyti, kad tai galima? Iš tikrųjų, tai aukštos kultūros žaidimas.

—"Na, o dabar tegu kas kitas bando," siūlo Maironis. Visi ėmė piršti mane. Man atrodė, kad supratau, kaip reikia spėti, ir sutikau. Pasirodė, kad perdaug savim pasitikėjau, — ir gavau gėdos: jie, šelmiai, sugalvojo įmantrų uždavinį — "grožį"; aš graibsčiaus - graibsčiaus, kaip aklas, ir neįspėjau.

Tuokart kažkas prasižiojo, kad aš geriau spėjąs iš rankos. Tuojau kelios ponios bei panelės atkišo man savo rankas. Na, ką gi. Kad norite būti apgautos, apsigaudinkite! Ir ėmiau narsiai skaityti iš rankų. Tik drąsiai teik! Tik daug plepėk! Iš šimto teigimų penkiasdešimt, o gal daugiau, bus teisingų. To lengvatikiams visiškai pakanka. Žmogus taip yra ištroškęs nepaprasto, stebuklingo, pranašiško, jog yra pasiryžęs užmerkti akis priešais netikslumus, o ką tik gali-lima kiek palima priimti palankiai, kaip tikrą "pronėšį". Pagaliau, šimts žino, gal mes kartais turime daugiau intuityvinės įspėjimo galios, negu nujaučia dabarties mokslas. O gal ir ta vargšė žmogaus ranka tikrai yra lyg koks lakštas, kuriame gamtos įrašyta, kokias galias, kokius palinkimus turi tas žmogus, — vadinas, šiek tiek nurodo, kokia gali būti, ar net bus, jo ateitis.

Tad skaitau iš rankų. Visi atsidėję klausos, surimtėję, susimąstę, kartais pažvelgdami į savo delną, kartais pasikuždėdami su kaimynu. Klausos ir Maironis. Labai norėčiau pažvelgti ir į jo delną, bet bijau prašyti — gėda! Toks išmintingas tai vyras.

P. Puzinas     Uostas


Kai svečiai išsinoravo ir išsivaikščiojo gulti, pasilikova mudu su Maironiu vienudu. Aš jau buvau besakąs jam labanakt, kai jis, žiūrėdamas truputį į šalį, man sako: "Na, o man ar nepa-skaitysi iš rankos?" — "O, mielai! Prašom! Prašau kairę!" Paėmiau ir žiūriu. Truputį ima baimė. Ką pasakysiu tam išminties sostui? Gali kas nepatikti. Didelis žmogus . . . Jeigu įsižeis?. . . Bet juk "burtininkui" daug kas atleidžiama. Tad pasiduodu apsėrančiam kipšiukui ir imu drąsiai teigti, žinoma, atsargiai rinkdamas žodžius, maždaug šitaip:

"Kaip keista: ranka atrodo ne Maironio, ne dvasios galiūno, bet žemės valdovo, kuriam skirta viešpatauti ramiai, tvirtai ir kietai — žiūrėkite, kokia ketvirtainiška, masyvi, stipri, pirštai kokie, palygint, neilgi ir stori, ir jų galai kokie platūs — žemiško veikėjo, praktiko pirštai. .. Gyvenimo linija plati,gili,bekomplikacijų,tekanti į normalią senatvę . . . Jausmų upė plati ir gili, bet susipynusi iš įvairių atskirų šakų į sudėtingą pynę — daug vidaus audrų ir kovų, daug džiaugsmo, bet ir sopulių. Proto linija labai ryški, drąsi, tiesi, giliai rausianti . . . Paskirties ženklas gana įmantrus, bet siekimo linija eina tiesiai ne į paskirtį, kaip ir daugumo žmonių, tik pro šalį, į kitą siekį, ir atsiduria į gerbūvio kelią, kurioj apstu gerybių"...
—"Tad kuri buvo mano tikroji paskirtis?"
—"Į tai ne taip lengva ūmai atsakyti. Jūsų paskirties ženklas yra kažinkoks sudėtingas rašmuo. Spėjant iš jūsų rankos visumos, jūsų pirmaeilė paskirtis buvo būti mokslininku, o tik antraeilė — poetu. Poetas jūs tikras ir stiprus, Lietuvai labai reikšmingas; bet pasauliui? O kaip mokslininkas jūs būtumėt pasiekę pasaulinę garsybę"...

Maironis, kiek pasipiktinęs, gana griežtai tai paneigia. Man ir pačiam pasidarė nejauku: kodėl aš jam tai pasakiau? Gal įsižeidė?. . . Nebeatsimenu, ką dar jam būriau iš delno — ir mudu iš-siskyrėva. Labanakt buvo nei šio, nei to.


Maironio butas Kaune - darbo kambarys  V. Augustino nuotr.


II.
Ryto metą atsikėliau šviesiai nusiteikęs. Saulėtą rytmetį Palangoj kitaip ir būti negali. Prisiminiau vakarykštį Maironio incidentą. Ir šis dalykas šįryt atrodo ne toks tragiškas: delnų skaitytojui daug kas atleidžiama.

Einu į bažnyčią, tą grakštų liepojiečio Strandmano kūrinį. Man besiruošiant mišioms, ateina ir Maironis, rimtai susikaupęs, kaip paprastai jis laikos bažnyčioj, ir ima atsidėjęs melstis, o aš einu prie šalinio altoriaus mišių. Atlaikęs, sėduos į klauptus šalia didžiojo altoriaus, kur belaikąs mišias kaip tik Maironis.
Kalbu savo brevijorių ir kartkartėmis vis žvilgteriu į belaikantįjį. O jis daro tai labai padoriai, rimtai, įsigilinęs.
Atlikęs savo maldinės pareigas, grįžtu į kle -boniją pusryčiauti. Kadangi ilqai miegojau, tai neką berandu valgomajam, o kai ateina Maironis, tai paliekava vienu du. Pasisveikinova gana paprastai, bet man truputį nejauku. Sunkoka valandėlė tylos. Nebeiškentęs, ryžtuos ją pertraukti:
—"Kaip miegojote, gerbiamasis prelate?"
—"Blogai ir maža temiegojau".
—"Ar galiu paklausti, dėl ko?"
—"Atvirai prisipažinsiu: dėl vakarykščio tamstos būrimo iš rankos . . . Tamsta pasakei, kad man buvę skirta būti pirmiausia mokslininku, o tik antroj eilėj poetu. Vakar tas tamstos posakis atrodė man klaidingas; bet naktį užpuolė mane abejojimai: o gal tamsta iš tikrųjų neklysti; mokykloje mokytojai man piršo mokslinę karjerą — ypač matematikoje: neaptikdavau uždavinio, kurio nebūčiau galėjęs išspręsti. Gal tikrai man būtų reikėję pasidaryti matematiku, o poeziją laikyti vien pašaliniu užsiėmimu . . . Na, bet jau vėloka — reikia jau eiti maudytis, šiaip pavėluosim grįžti pietų. Ar tamsta eisi drauge?"
Mielai sutikau. Nuėjome pasiimti reikmenų.

 *  *  *

Kai grįžau, Maironis su Jasėnu jau bestovinčiu prieangyje, apsivilkę lengvais ilgais baltais apsiaustais, su baltomis skrybėlėmis. Aš vienas juodas. Einame atsileidę ir tingiai šnekučiuojame. Atsiminęs, imu pasakoti, kaip čia prieš 25 metus dabartinis mūsų vyskupas Pranciškus Karevičius, anuomet dar paprastas Peterburgo kunigų seminarijos profesorius, pjaudavo klebono sode šieną, nusivilkęs sutoną, nepaisydamas einančių pro šalį puošnių varšuviškių ponų bei panelių. Aš džiaugiuos vyskupo originaliu paprastumu. Jasėnas lyg ir pritaria — nesuprasi žmoniškai, ar pagarbiai rimtai, ar plonai ironizuodamas. Maironis pritaria kažkaip tėviškai nuolaidžiai. Primenu, kad 1913 metais, mirus Žemaičių vyskupui Gasp. Cirtautui, niekas mūsų nesitikėjome, kad Karevičius būtų paskirtas vyskupu. Girdėjome, kad kandidatu buvęs ir Maironis, bet Romoje nepraėjęs, nes jį ten įskundęs kun. B. Žongolavičius, kun. seminarijos profesorius ir buvęs vysk. Paliulionio sekretorius. Ar tiesa tai visa? Maironis patvirtino (vėliau teko girdėti, kad Žongolavičius neprisipažįsta pakišęs Romoj koją Maironiui).

Taip bešnekučiuodami, atėjome į pajūri. Netrukus jau gulėjome užuovėjoj tarp kopų baltam smėly, tvilkyte tvilkomi besijuokiančios saulės. Tai tįsome aukštynelki, gaivindami akis tyroj žydrynėj, tai glaudžiamės veidu prie karštų smilčių, tai tingiai vartaliojamės nuo šono ant šono. Pro tamsius akinius spoksau į saulę.

Saulės tvanas. Smėlio tyrai,
Jūros tolių vėsuma.
Jos gelmių gyvojoj lyroj
amžina vilnių gama
ilgesio erdvybėj tvyro . . .

A, kaip gera išsitiesus
tirpti smėlio patale,
kai mėlynėj mintys šviesios
nardo kregždute žvalia,
nerimui širdy išblėsus . ..

Keri žavesį skaisčioji
saulė. Aidi juo dangus.
Ji man šypso, ji vilioja . . .
Ach, ir skristumėt žmogus,
skristumėt į žydrio rojų.

Aukso tvanas. Mėlio tyrai
ir smaragdo vėsuma.
Jos gelmių gyvojoj lyroj
amžina vilnių dūmą

ilgesio erdvybėj tvyro .. .

Kartais vienas ar kitas pasako kokią pastabą — kas nors jam tingiai atsako arba ir visai niekas neatsako. Vėl tylime. Nuostabiai jauku. Tįsotum taip ir tįsotum . . . Laikas bėga nepra-prastai greitai.

Ateina Vaižgantas ir gulas mūsų tarpe. Šneka truputį pagyvėja. Smetona vėl parašęs smarkų straipsnį prie krikdemų režimą. Šie grasą jį patupdyti. Gabrys, kur neseniai parodoj sudaužė Smetonos biustą, pasirodęs Palangoj — Tamošaitis su Lubickiu, kaip du liūtai, vaikščioja jieš-kodami jo apkulti. Naujalis, P. Oleka, A. Vanagaitis ir Olšauskas rengiasi važiuoti į USA gaivinti tautiečių dvasios. Vincė Jonuškaitė, baigusi dainavimo studijas Berlyne, atvažiavusi į Palangą ir ruošianti koncertą kurhauze. Martynas Yčas atsidėjęs spiritizmui ir rengiąs seansus; pakvietęs vieną kartą ir Maironį, bet tas netikėlis sugadinęs visą seansą: paklausęs dvasią, kuo vardu viena jo sesuo, ir dvasia negalėjusi atsakyti . . .

Panašiai beplepant, prisiartino laikas pietų grįžti. Tad šokome į vandenį nusiplaukyti ir, gražiai nusivalę, žingsniuojame namo lengvom kojom, šviesiom galvom, pabudusiu skilviu. Nėra didelio noro nė apie ką nors kalbėti. Bet, kai ėjome pro Birutės gatvę, neiškenčiau nepasinaudojęs proga paklausti Maironį, ką jis mano apie pirmuosius du mūsų prezidentus, Smetoną ir Stulginskį (nes juodu abu dabar šioj gatvėj gyvena, beveik vis-a-vis: Smetona — Romano viloj, Stulginskis — Baltijoj). Neskubėdamas, dainius atsakė tikrai salomoniškai, beveik kaip anas vokietis mokytojas ("oba lučse" — abudu geriau); išėjo daugmaž šitaip: vienas protingas ir antras išmintingas, o šiaipjau — Smetona tikrai geras ir Stulginskis labai geras. Visai rimtai kalbant — reikia nulenkti galvą priešais Maironio bešališkumą: nors jam simpatingesnės buvo politinės - socialinės - ekonominės tautininkų idėjos, ir todėl jo širdis linkte linko į Smetonos pusę, tačiau jis tikrai aukštai vertino ir Stulginskį, nors krikščionių demokratų atitinkamosios idėjos jam toli gražu ne visos tepatiko.

*  *  *

Pasiekę namus, nusiskubinome kiekvienas j savo kambarį šiek tiek apsigerbti bei padoriau apsivilkti, kad būtų galima pasirodyti mūsų mišrioj kompanijoj. Klebonijoj nebuvo pakenčiama, taip kaip buvus pajūry, mauroti prie stalo.

Pagaliau svarusis skambalas garsiai; net dėl to, atrodo, ir pats persigandęs, paskelbė nekantraujantiems didžiąją valandą — ir peralkusioji draugija, nė nebandydama vaidinti poniško santūrumo, ryžtingai sugarmėjo į valgomąjį, susėdo į savo vietas ir ėmė alkanai sotintis neįmantriais, bet sveikais, skaniais ir gausingais pietumis, patiektais pagal pagrindinį žemaitišką dėsnį — "daug ir riebiai". Daugumas pasiduoda alkanajai aistrai visai ramia sąžine, nes arba turi gydytojų įsakymą priauginti tiek ir tiek kilogramų, arba, būdami jauni, dar nebūgštauja, kad priaugs. Toks yra paprastųjų mirtingųjų stalo galas. O dievaičių? Ir jie kerta atsidėję, pamiršę ar bent norėdami pamiršti, ką yra įsakę gydytojai: būtinai numuškit svorio! Kaip čia nekimši, kad taip noris? O ir dar: argi dovanai moki už dieną po keliolika auksinių litų? Jie verkte verktų, jeigu nepasinaudotumei. O kokios išdavos bus, kai klebonėlis nusives į klėtį svertis ir paskelbs, sakysim, Maironį sveriant 112 kilų ir džiaugsmingai pasveikins, ir šypsos per visą burną, lyg sakyte sakydamas: na, argi negerai jus maitinu? Ir Maironis truputį melancholiškai pamos ranka ir pagaliau rezignuojamai šyptels.

Svariai privalgę, vasarotojai eina į savo kambarėlius — kas prikristi, kas pasirūkyti bei pasiplepėti, kas laiškų rašyti ar kokios lengvesnės knygos pasiskaityti. Kad Maironis būtų popiet miegojęs, neteko girdėti; kad būtų knygų skaitęs, neteko aptikti; užtat brevijorių sąžiningai atkalbėdavo. O paskui — reiks eiti į šilą ar į pajūrį pasivaikščioti ir bent kiek pastūmėti į priekį naujosios dramos.

*  *  *
Neskubomis atlikęs savo popietines pareigas, einu atsileidęs aplankyti senosios Birutės, pakeliui vis sustodamas pasiplepėti su pažįstamais. Kai įžengiau į šilą, netoliese priešaky išvydau gulint ant žemės kažką stambų baltą. Einu artyn — žmogysta. Ar Maironis, ar Jasėnas? Taip, Maironis: guli kniūpsčia, kojom griovy, alkūnėm pasirėmęs į krantą ir kažką rašo į knygutę ar šiaipjau lakštelį. Jis manęs nemato, nes artinuos iš užpakalio . . . Ne, nešnekinsiu, netrukdysiu: gal kuria ... Ir, aplenkęs, nuėjau toliau — į Tyškevičių parką. Akys gėris, širdis džiaugias — ir gražus gi tas žmogaus dvasios kūrinys! Kokie didingi, o grakštūs kelių vingiai! Kokios puikios perspektyvos!. . . Pagaliau atsiveria akiai žavįs rūmų vaizdas, vienkart išdidus ir meilingas, paprastas ir aristokratiškas; ištiesęs kviečiamai - globiamai savo sparnus, kaip jo prieky Kristaus statula rankas, rodos, kvieste kviečia žiūrėtoją eit apsilankyti. Yra tekę prieš pirmąjį pasaulinį karą lankyti rūmų vidų — vertas viršaus. Galėtų būti kurio karaliaus vasarinė rezidencija. O pagalvoti tiktai, kad 1895 metais, kai atvažiavau čion mokytis, tebebuvo čia tuščias balynas tankiam šile, ir vien šimtai darbininkų triūsė, sausindami vietą, pildami kalvą ir mūrydami pamatus . . . Na, bet ir brangiai atsėjo tas žaislelis! Man yra tekę girdėti, kad grafas sukišęs į šitą šedevrą visą didelį žmonos kraitį. Klebonas sakė, kad visa atsėję 2 ar 3 milijonus gerų carinių rublių. Kažkur teko girdėti, kad vien už parko projektą grafas sumokėjęs prancūzui menininkui 30 tūkstančių aukso rublių ar frankų.

Rūmai ir parkas nūn stipriai apleisti. Jaunieji Tyškevičiai nebėra tokie turtingi, kad įstengtų išlaikyti tą brangenybę, ir esą linkę gana pigiai ją parduoti Lietuvos vyriausybei. Būtų tinkama vasaros rezidencija mūsų prezidentams.

Nuėjau prie Liurdo grotos. Vėl puikus kūrinys, Liurdo kopija, netgi uolos gabalai atgabenti iš tenai. Man teko matyti, kai tą grotą statė, ir čia melstis ar susimąsčius veizdėti prieš pirmąjį pasaulinį karą, kai nuostabi maldinga nuotaika dar gaubė tą vietą. O nūnai, demokratijos amžiuj, čia linksmai klega žiopliai, sėdi ar stovi pasikopusios ant uolų mergos, o bernai į jas spokso ir fotografuoja . . .

Liūdna pasidarė . . . Regiu — negrąžinamai paskendus praeity senoji Palanga, toji paprastoji, tylioji, šviežioji, su neišmindžiotais šilais, su švariai sruvenančia Rąže, su kukliais pajūrio papročiais, tokia primityvi, o tačiau aristokratiška (nes daugis Lietuvos ir Lenkijos, netgi Rusijos didžiūnų mėgdavo čia silsėtis), tokia žemaitiška, o tačiau tarptautinė.

Ką gi? būtina istorinė - socialinė - ekonominė raida . . .

Betgi tie sausi terminai širdies neguodžia... Tad grįžtu į dabartį tuo pat keliu, kuriuo atėjęs .. .
Ir vėl randu Maironį.tame pat griovy berašantį. Kilstelėjęs skrybėlę, buvau jau beinąs pro šalį; bet jis sulaikė: grįšiva drauge. Tad priėjau.

Kaip gražu, — sakau, — kad jūs net Palangoj pasiduodate mūzų įkvėpiamas. Gal tai "Vytautas pas kryžiuočius" gema?

—    Kaip čia pasakius? Gimti tai jis jau senokai gimęs, o dabar tai tik pamažėli auga, bet ir tai vien varu varomas, nes Dauguvietis griežtai reikalauja. Šiaipjau tai neskubėčiau, nes juk į Palangą važiuojam ne kurti, tik gyventi; o ir iš viso — kūryba reikalinga atsidėjimo, gi kaip suderinti atsidėjimą su paskuba, aš tiesiog nežinau . . . Tik jūs, jaunieji, bandote juos suderinti. Bet ar tikrai pasiseka? Žinai, tamsta, aš norėčiau duoti tamstai vieną patarimą. Jūs, jaunieji, skubat rašyti, o parašę skubat spausdinti. Tikėki manim, savo gyvenime esu nemaža skaitęs, girdėjęs, pats patyręs ir permąstęs: kai parašysi ką nors, nesiųsk tuoj pat į redakciją, o padėk į stalčiuką ir laikyk ten ilgokai, iki išdils kūrybiniai įspūdžiai, ir galėsi paėmęs skaityti savo kūrinį, beveik kaip svetimą, vadinas, gana objektyviai; tuo būdu lengviau pastebėsi jo silpnybes ir geriau įvertinsi gerąsias puses — ir galėsi sėkmingiau jį ištobulinti. . .

*  *  *
Begrįžtant, Maironis sako:
—    Na, kažin, o jeigu užeituva į Vailokaičių vilą? Ar pasižįsti su kunigu Juozu? Jis be galo vaišingas. Kasdien šiuo metu susirenka pas jį, kas tik su juo pasižįsta, o mėgsta kavą su geru likeriu, skanius vaisius ir rinktinį vyną. Ten galima maloniai praleisti vieną kitą valandą.

—    Gerai, užeikiva. Su kun. Vailokaičiu seniai ir gana gerai pasižįstu.   
Štai ir ta pagarbintoji Vailokaičių vila, Anapilis, kadais buvusi kurių ten Tyškevičių, viena iš įmantriausiųjų Palangos vilų, medinis boro-kinis pastatas su bokštais - bokšteliais, didžiuliam pušų alkely. Aukšti langai atdari, ir pro juos, kaip iš avilio, girdėti balsų mišinys.

Įėjova. Didžiulė patalpa pilna vasarotojų, vyrų bei moterų, stovinčių bei sėdinčių, su stiklais rankose, iškaitusiais veidais, šalia staliukų, kur apkrauti savų bei svetimų vaisių, įvairių formų bei spalvų butelių bei ropinių. Ir visa tai skendi melsvose dūmų bangose ir gyvam klegesy .. . Viena kita grupė sustojusi prie staliukų, kur įnirtusios poros lošia šachmatus arba šaškes.

Kai tik linksmoji kompanija pastebėjo masyvų Maironio stotą, tuoj kakofoniškai sukliko visais gamos tonais: "Maironis! Maironis! Valio! valio!" ir puolė sveikintis. Kaip jam ir rankos nenutraukė! O jis tik plačiai šypso, primerkęs gudriai akutes, ir tėviškai spaudo atkištas sau suprakaitavusias plaštakas: čia kvadratiškas plačiai bešypsąs Leonas Bistras; čia moteriavei-dis, nustebusiai žiūrįs, naiviai šypsąs dr. K. Jokantas; čia liemeningas, ironiškas, trumparegiškai pro auksinius akinius bemirkčiojąs Antanas Šmulkštys; čia stambus, mėnulio veidu, riebiai bevypsąs, ką tik baigęs ne visai liesą anekdotą ir tuoj pradėsiąs kitą Vytautas Bičiūnas; čia kampely, po palme, šalia stalelio, kur tyliai laukia galo bananai, apelsinai, vynuogės, kukliai slypi Putinas, truputį kenčiančiu šypsniu europiečio veide — ir nemaža kitų fizionomijų bei sijonėlių .. . Pagaliau, triukšmo priviliotas, pro kurias ten duris smulkiais žingsniais katiškai įžengia juodai trumpai apsivilkęs šeimininkas Juozas Vailokaitis, gudriai prisimerkęs, plonai šypsodamas visu savo derliu išmintingu diplomato veidu, maloniai ištiesęs rankas į Maironį ir, paėmęs elegantiškai už rankos, iškilmingai veda dainių. Prie kavos su likieriais sėdi gražiosios ponios, kaip saulutės, jog net akys raibsta, ir žmogus gerai nebeatskiri, ar tai Jonienė Vailokaitienė, ar Augustinienė Janulaitienė, ar Antanienė En-dziulaitienė, ar Petrienė Kubertavičienė. Aš paspaudęs sau tiesiamąsias rankas, priėjau prie staliuko, kur nebeatmenu kas belosią partiją šachmatų, iš kur galėsiu viena akim sekti savo Maironį. O ten šalia bestovįs amžinas jaunbernis, geradūšis, blizgaakis, kukliai besišypsąs Petras Radzevičius ir vyras iš stuomens bei iš liemens Ambrazaitis, Blindos fizionomija, abu krikščionių demokratų kareivos. Girdžiu — užsimezgė ir išsiskleidė lietuviškas salioninis pašnekesys, kuriame pro spirito garus retkarčiais bliksteli esprit'o kvapsnis — beveik išimtinai iš Juozo Vailokaičio lūpų.

Pagaliau tenykštė puokštė išsiskirstė, ir Maironis atėjo prie mūsų staliuko pasižiūrėti, kaip lošiama. Lošėjai buvo benorį užleisti jam prie lentos vietą, bet jis pasisakė nelošiąs ir prašė toliau lošti, o jis pasižiūrėsiąs ir pasimokysiąs.

Kiek laiko pasekęs lošimą, dainius ima nebesitverti kailyje ir, mandagiai atsiprašydamas, pradeda davinėti lošėjams patarimų, kurie nusimanantiesiems atrodo tikrai vykę. Tad vėl imame jį prašyti, kad sėstųs prie lentos ir su kuriuo nors paloštų, nes buvome pradėję manyti, kad jis pasisakė nelošiąs šachmatų vien iš senos lošėjų manieros taip apsimesti. Bet Maironis ėmė taip nuoširdžiai aiškintis tikrai nemokąs lošti, o patarimus davinėjęs tik dėl to, kad, įsižiūrėjęs i lošimą, ėmęs suDrasti, kaip reiktų lošti. Tad ėmėme iam sakyti komplimentų, kad jis turįs įžymų talentą šitam lošime.

Vienas iš mūsu pademonstravo šachmatų lentoj vieną trumputi ir paprastuti lošimėlį, kaip su keturiais pėstininkais galima uždaryti vieną priešo pėstininką. Truputi pasekus kitus lošiant, galima ir nemokant sreit išmokti; reikia tik turėti pastabumo bei kombinaciios dovanos. Paklausėme Maironį, ar jis moka tą lošimą lošti.

Jis pasisakė visiškai nemokąs, bet, valandėlę pasižiūrėjęs, pareiškė — dabar pabandysiąs — atsisėdo ir iš karto sulošė visai tinkamai. Mes — stebėtis ir sveikinti.

*  *  *

Taip besižmonėjant, atėjo metas grįžti vakarienės. Ką tik palikęs vaišes, kaip neminėsi geru žodžiu mielojo vaišintojo. Tad, grįždami trise ar keturiese, ėmėme kalbėti apie tą nuostabųjį kun. Juozą Vailokaitį, kuris iš nieko sugebėjo sukurti didelę ir galingą finansinę įstaigą. Nešykštime pagiriamų žodžių to vyro aiškiam protui, nuostabiam sumanumui, dideliam lankstumui, šaltai ir praktiškai galvosenai, nepalaužiamai energijai, stipriai valiai, diplomatiškai švelniam mandagumui. Reiškiame nuomonę, kad tas vyras, kuris mažoj Lietuvoj sugebėjo pasidaryti multimilijonierium, Amerikos sąlygose būtų virtęs milijardierium. Maironis daug nekalba, bet su mūsų išvadžiojimais sutinka ir pripažįsta Vailokaičiui didelius bei įvairius gabumus ir pasisako, kad kun. Juozas jam esąs dideliai mielas. O mes žinojome, kad tas finansininkas gerbia bei myli Maironį, kaip geras sūnus garbingą tėvą. Netgi ne vien platoniškai: yra tekę matyti Maironio salione, kerčioj, ant seno fortepijono, keistą radijo aparatą, kur antena — vytuvai su apvyniota vielos gija; prieš kelerius metus buvo tai paskutinis (tiksliau gal — pirmasis) technikos žodis ir atsėjo labai brangiai. Vailokaičio dovana. Įdomu: Maironis svečiams tą perėplą dėl rodymo parodydavo, bet jo veikimo nedemonstruodavo; gal ir pats juo nesinaudodavo, o gal netgi nebuvo pratęs paleist jį į darbą. Ir iš viso, Maironis negaudydavo anųjų išradimų.

Čia neištūriu nepasakęs vienos smulkmenos: nors tuodu vyrai viens antrą gerbė ir brangino, betgi man nėra tekę vaišėse pas Maironi matyti Vailokaičio, o ir pats Maironis, kuris mėgo svečiuotis, pas Vailokaitį nebent labai retai teviešė-davo.

*  *  *

Štai ir vėl kvapiai garuojanti vakarienė, kurios metu senukai ėmė matuoti savo amželius. "Štai jau ir pasenome", sako su melancholišku humoru Maironis, "o nė pastebėte nepastebėjau". — "Atleiski, tamsta," sako ar ne Jasėnas, "tamsta tebeesi vis toks pat amžinai žaliuojąs vienišas ąžuolas plynuose mūsų poezijos dirvonuose". — "Ąžuolas ne ąžuolas", šypteli Maironis, "bet jau, dėkui Dievui, nebe vienišas: auga jau ir įpėdiniai". Ir jis čia paminėjo trejetą, pirmoj vietoj Putiną, antroj Girą. Truputį keista, kad nepaminėjo Binkio nei Kiršos, nei Sruogos, kurie anuomet jau buvo užtenkamai pasireiškę. Gal Maironis jų kūrybos neką ir tebuvo skaitęs: vėliau dažnai su juo susitikdamas ligi pat jo mirties, beveik nesu girdėjęs jo kalbant apie mūsų arba ki-

MAIRONIO    RANKRAŠTIS

tų kraštų poeziją bei poetus; vieną kitą kartą tik yra jis pareiškęs, kad labai vertinąs iš rusų Puškiną bei Lermontovą (ypačiai Lermontovą), iš lenkų — Mickevičių bei Slovackį, iš vokiečių — Goethe, vadinas, savo jaunųjų dienų simpatijas. Gal ir Maironis priklausė prie tų kūrėjų, kurie savosios srities kūrinių skaityti visai nemėgsta arba maža temėgsta, o patys tačiau kuria, nenoromis kuria, būtinai kuria, nes pati prigimtis neatsispiriamai verčia. Vieną kartą klausiau Putiną, ar jis mėgsta skaityti eilėraščius. Nelabai temėgstąs ir jis.

*  *  *

Po vakarienės nuėjome į tylųjį Birutės kalną. Lyg kokios slaptos nuovokos vedami, susirinko būrys jaunimo, nes — kur Maironis, ten jaunystė; ir vėl suskambo ir plito dainos viršum įsiklausiusios jūros. Pilni gyvybinio džiaugsmo, grįžome per prigludusį šilą, kur taip šiltai kvėpuoja. Atsisveikinę prie vartų su palydovais, dar valandėlę atsisėdome su Maironiu bei Jasėnu prieangy šalia dainiaus kambario. Naktis, kaip motina, siautė mus jaukia begaline tyla, kaip meilė. Žvaigždės veizdėjo į mus, kaip tolimos sesės ... Ir pradėjau tyliai: "Užmigo žemė. Tik dangaus nemiega akys sidabrinės". Baigiau. Tylime . . . Jasėnas sako:

—"Ačiū, be galo ačiū jums, didysis, brangusis Maironi, kad atskleidėte mums taip sugestyviai slėpiningą gamtos ir žmogaus širdies grožį, ir nūnai kartų kartos galės intensyviau jį išgyventi ir paragauti aukštesnės laimės. Tikrai mūsų tauta bus amžinai jums už tai dėkinga!"

—"Na, kažin?" — sarkastiškai sako Maironis, balse tyliai vibruojant sopuliui. — "Juk štai antroji karta manim jau nebepatenkinta".

Ir ką į tai atsakyti? Juk tikrai po didžiosios Rusų revoliucijos papūtė ir mūsų literatūrinėj kritikoj kiti vėjai. Gira paskelbė atėjus metą pervertinti visas vertybes. Prisidėjo Sruoga. Ir pradėta. Dažnai — reikiamai; kartais — netaktingai; visada — sopulingai. Ką veiksi? Kitaip šioj žemėj neesti. . . Bet Maironis tai skaudžiai jautė, nors ir nesiskundė.

—"Brangusis dainiau", — sako pagaliau Jasėnas, — "tai — vien atskiri balsai. Tikėkit manim: tautos visuma giliai brangina jus, tik ji tyli . . ."

—"Bet dar prabils!" — pridūriau aš . .. Atsisveikinome, išsiskyrėme. Tat jau praėjo viena diena su Maironiu Palangoj. Kiek dar jų lieka?. . .
O taip gera šalia to didžio, galingo ir gero Tėvo...