Nelė Mazalaitė. MĖNUO VADINAMAS MEDAUS Spausdinti
Parašė Jonas Brazaitis   
Nelė Mazalaitė. MĖNUO VADINAMAS MEDAUS. Išleido Gabija. Viršelis B. V. Gedvilienės; 220 psl. Kaina 2.50.
Nelė Mazalaitė be abejonės yra ne tik produktingiausia, bet ir stipriausia šio meto mūsų gyvųjų moterų kūrėjų tarpe. Iki 1939 metų, kada pasirodė pirmasis Mazalaitės apysakų rinkinys "Pajūrio moterys", autorė daugiau negu 10 metų buvo reiškusis periodikoje ir, dar neišlei-dusi nė vienos knygos, susidarė originalios rašytojos vardą, šiandieną Mazalaitė yra 8 beletristikos knygų autorė, bet kita tiek jos raštų, ypač iš pirmųjų kūrybos metų, yra likę laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Prie to tektų pridėti nemaži pluoštai eilėraštinių kūrinėlių, kuriuose ji nuo pat rašymo pradžios mėgsta išsakyti trumpesnes savo lyrines nuotaikas, gal ne tiek dėmesio kreipdama į eiliavimo formą, kiek į lyrinį jausmą, kuris gaunasi gyvas ir šiltas. Be periodinėse atkarpose likusių ilgesnių apysakų, kaip "Tolimame miške", "Žuvėdra", rašytoja ilgą laiką puoselėjo trumpesnės apysakos bei novelės žanrą, paskutiniais metais sukūrusi originalų lietuviškos legendos tipą, išaugusį iš savito rašytojos stiliaus, turintį stipriausią Mazalaitės, kaip rašytojos, formos charakterį, o turiniu atsirėmusi į gyvenamojo laiko žmogų, tiksliau sakant, lietuvį žmogų, kovojantį dėl pagrindinių žmogaus teisių: laisvės, tikėjimo, tėvynės.

Prieš naujosios Mazalaitės knygos aptarimą nebus pro šalį metus bent trumpą žvilgsnį į rašytojos kūrybą apskritai ir pažymėjus ners tai, kas jos beletristiniuose kūriniuose yra charakteringiausia.
Savo kūrybos pradžioje Nelė Mazalaitė pasireiškė kaip romantinės krypties rašytoja. Jos personažai "bėgo" iš realaus gyvenimo, įsikurdami tos pilnos paslapčių ir galingų bendraudami su gamta, lyg ir tapdami tos pilnuos paslapčių ir galingų jėgų stichijos dalimi. Nesitenkindama vien Lietuvos gamta, autorė krypo į neįvardintų kraštų, naktų, vandenų egzotiką, kuriai atitiko ir poetiniais vaizdais, ilgais perijodais apkrautas pasakojimas. Pasakojimo stilius ir maniera dažnai priminė čia artimųjų Rytų epą, čia Skandinavijos didžiųjų moterų kūrybos dvasią, čia šventraščio poetikos turtus. Nepaprastai turtingas stilius valdė ne tik patį pasakojimą, bet puošė ir personažų kalbas, dialogus ir išsireiškimus, lyg iš išminties knygų ištrauktus, ir dėl to Mazalaitės raštų žmonės ne tik savo siela, jausmais, pergyvenimais, bet ir savo kalba atrodė lyg ne šio menko pasaulio ir ne šios skurdžios dienos gyventojai.

Pasakymą, jog Mazalaitės žmonės "bėgo" iš realaus gyvenimo, nereikia suprasti tiesiogine prasme: daugelis Mazalaitės žmonių jau "gimsta" iš jo pabėgę, jie niekad negali sutapti ar susiderinti su realia kasdienybe, jie gyvena kažkokio didesnio, vidinio būtinumo valdomi ir vairuojami; meilė (ne būtinai erotinė) dažnai yra tas didysis stimulas, kuris yra apsupęs Mazalaitės personažų sielas ir širdis, kaip mus visus supa oras, kaip žuvis supa vanduo. Jie nepaiso logikos, jie pasiduoda nuotaikų srovei, gi dažnai jų veiksmus nulemia neišaiškinami kaprizai. Gamta jiems turi didžiulės reikšmės. Vidaus konfliktai, sielos kančios, širdies disonansai, jausmų pasaulis jiems yra viskas. Nyksta riba tarp realybės ir pasakos.   Tatai rodo ir knygų vardai, kaip "Miestas, kurio nėra" arba "Karaliaus ugnys".

Jeigu pirmosios mūsų beletristės moterys buvo realistės, realistiškesnės už vyrus, tai Nelė Mazalaitė, Nepriklausomos Lietuvos augintinė, įnešė beletristikon didžiausią lyrikos dalį, didesnę už bet kurį kitą beletristą; ne be to, jog toji lyrika ir daugelis moterų personažų nebūtų apmesta moteriškų svajonių fantazija ir atausta moteriškos širdies šiluma ir jautrumu.

Naujas posūkis mūsų tautos liki-miniam kely įnešė daug naujo ir į Mazalaitės kūrybą. Atsirado tokių aktualijų, kaip bėgimas iš tėvynės, partizanai ir jų kovos, karas ir kariai, stovyklinis gyvenimas, kelias per Atlantą . . . Ypač susikaupė autorė ties patriotiniu motyvu. Prie jo Mazalaitė priėjo ne šabloniškai, kitų pramintu keliu, o visiškai, galima sakyti, nauju aspektu. Būtent: realiąją tikrovę ji perkėlė į legendų pasaulį. Giliau žiūrint, ir čia Mazalaitė pasielgė visai pagal savo natūralų kūrybos būdą: pirma realybė maišėsi su romantine pasaka, dabar — realybė pridengta legendos šydu. Iš to gavosi visa eilė šių dienų gyvenimo legendų ir legendinių pasakojimų, sudariusių net dvi knygas: "Legendos apie ilgesį" ir "Gintariniai vartai". Su šio tipo kūriniais Mazalaitė į mūsų literatūros istoriją įeina, kaip Krėvė su Dainavos padavimais, Vaičiulaitis su stilizuotomis pasakomis, Andriušis su lyrinėmis apysakomis.

Tokia bendrais bruožais mažoji Mazalaitės romantinė apysaka, perėjusi per legendinį pasakojimą ir su-sikondensavusi originalioje, vienintelėje mūsų literatūroj legendoje.

"Mėnuo vadinamas medaus" yra autorės mėginimas išeiti į platesnius beletristikos vandenis. Apysaka užima 200 psl. ir savo dydžiu yra normalaus romano apimties. Iš pirmo žvilgsnio skaitytoją savotiškai nuteikia ne tai pikantiškas, nei tai sur-realistinis apysakos pavadinimas. Tačiau perskaitęs knygą vardą pateisini, nes pamatai, jog čia vaizduojamas mėnuo tikrai tėra "vadinamas medaus", o iš tiesų pilnas tulžies, skausmo ir blaškymosi. Dviejų žmonių, jaunavedžių, iš pat pirmos vedybų dienos pasidariusių svetimais, vaizduojamasis laikotarpis dargi neapima net pilno mėnesio: veiksmas prasideda liepos 14-tą ir baigiasi rugpjūčio 3-čią. Vyksta Nepriklausomybės metais Lietuvoje, Žemaitijoje. Prasideda Kaune, nusikelia į apskrities miestą (pas jaunosios tėvus; beje, tėvas — apskrities viršininkas), paskui eina į kaimą (jaunojo tėviškėj) ir į mišką (pas jaunosios brolį girininką).

Siužetas neplatus, fabula nesudėtinga, jokios "apčiuopiamos" intry-gos, niekšus nestumia veiksmo pirmyn, nes autore ne pasakoja, kaip esti epe,  vaizduoja impresionistiniu būdu, dėdama dažą ant dažo, spalvą prie spalvos, pergyvenimą prie pergyvenimo, įspūdį ant įspūdžio. Visas veiksmas eina pagal iš anksto numatytą "planą": aplankyti jaunųjų tėvus. Bijodama išduoti širdies tragediją, Julija pasiduoda tradiciniam papročiui ir įvykių tėkmėje prasidėjusią tragediją tik dar labiau gilina, iš dalies vengdama viešo skandalo, iš dalies nenorėdama užduoti tėvams širdies, iš dalies neturėdama ryžtingumo viską "baigti" ir nenugalėdama užgautos ambicijos: aš geriau numirsiu, negu išsiduosiu, kad kenčiu". (89 psl.). Todėl laukimas, kad vyras pirmas parodytų gerą norą ir pirmas prakalbėtų apie tai, kas juodu skiria (146 p.), ilgainiui ima augti net į kerštą — tylos ir užsispyrimo kerštą: "Niekad aš neatleisiu tau" (95).
Tuojau po šliūbo sužinojusi telefonu kažkokią jos vyrą liečiančią paslaptį, kuri atveria bedugnę tarp abiejų vedusiųjų, Julija, nuotaka, visko, kaip tą vakarą, taip ir vėliau, pridaro ir prigalvoja, tik nė šiaudo nesistengia per tą bedugnę permesti, kad kaip nors juodu suartėtų.

Visas šios apysakos veiksmas suvertas ant psichologinio siūlo, tat norom nenorom ją tenka laikyti psichologine apysaka ir kaip tokią vertinti. Plačiausiai joje atskleista Julijos, apskrities viršininko dukrelės, 26 metų moters, baigusios architektūrą, siela. Savo visu asmeniu, elgsena ir mąstymu, kalba ir galvosena ji daugiau panaši į pirmųjų kursų humanitarę, geriausiu atveju — į meno mokyklos mokinę. Prie jos lepumo, negyvenimiškumo prisideda dar ir tai, kad Julija, neturėdama jokių aukštesnių idealų, darosi vien kažkokia nervų sistema, su pasauliu —be ideologinės atsparos, su kūnu— nesiekiančiu žemės ir neturinčiu realybės pajautimo, šliūbas ja; — tik valandėlė, praleista bažnyčioje; Dievo klausimas jai beveik neegzistuoja, religijoj ji nejieško nei paguodos, nei suraminimo. Dar didesnis X-as tuo požiūriu jos "išsvajotasis", po 4 pažinties mėnesių tapęs vyru, — Bronius Judrėnas, 31 metų chemikas, nauja universiteto pažiba. Jieškant gilesnės tragedijos priežasties, viena aišku, jog abudu personažai yra ne vien susidėjusių aplinkybių ar charakterių   aukos;   jų   nelaimės   priežastys yra gilesnės ir už tai, kad Broniaus praeityje yra įsimaišiusi abejotinos reputacijos moteris. Tų jaunų žmonių tragedija slypi ideologinėj "Toričelio tuštumoj", religiniam indiferentizme. Tik toks likimas ir tokia tragedija gali ištikti moterį, kuri galvoja, kad vien nusikračius kasdieniniais rūpesčiais ir perleidus juos užaugusiems vaikams, ateina metas pagalvoti apie "pastovius dalykus už debesų", kuri galvoja, jog bažnyčioje vieta davatkoms, maldauti sveikatos ir raudoti už mirusius, bet ne jieškoti širdies ramybės ar gyvenimo prasmės.

Moteriškoji pusė, be abejo, visą tragedijos kaltę suvers vienam Julijos vyrui, kuris ne tik neatvėrė savo praeities būsimai žmonai prieš vedybas, bet ir paskui nutylėjo buvusios mylimosios šantažuojančius veiksmus, pats nusikalsdamas naujai, šį sykį jau aiškiai meluodamas. Bus, žinoma, šiame kaltinime daug tiesos, bet, kaip gale apysakos matome, ir jo pasisakymas neduoda "rakto" tragedijos išsprendimui. Ji, kaip minėta, turi gilesnes šaknis.

šalia abiejų jaunavedžių susiduriame su keletu kitų asmenų, kurie įeina į apysakos foną arba prisideda prie vedybinio gyvenimo realybės ir būtinybės paryškinimo, kuris tačiau Julijos apsisprendimams įtakos nepadaro. Tai jos tėvai, jos brolis girininkas, jos draugė, ištekėjusi už mokytojo girtuoklio, Broniaus našlė motina.

Autorės silpnybė yra girininkai. Buvo jų visokių ankstesnėje kūryboje, bet šis, Julijos brolis Jurgis, metęs karininko uniformą, atvaizduotas taip romantiškai, kad sunku įsivaizduoti realybėje ir su tokiu spalvų ryškumu ir įsitikinamumu. Ir sunku jį pamiršti ir nepamilti. Jo gyvenimas, it Pano, jo elgesys nežabotas, jo liežuvis pasiutęs, jo meilė Julijai tiesiog egzaltuota. O tas begalinis naujų vardų išgalvojimas seseriai pagal nuotaikas ir laiką — smagus ir mielas. Jurgis ir jo nerūpestingas gyvenimas — priešingybė Julijos draugei Emilei, kadaise turėjusiai meno palinkimų, o pagaliau su likimu susitaikiusiai ir virtusiai išgerti mėgstančio vyro žmona ir vaiko motina. Panaši į ją Broniaus motina, kurios širdis ir prie gyvo vyro (Broniaus tėvo) buvo našlė. Tačiau tos herojiškos moters sodyboje atsigauna ir Julija ir skaitytojas. Darbymečio ir lietuviškos vasaros vienkiemio scenos yra gražiausios visoje knygoje. Iš tų keturių skyrių padvelkia ne tik gamtos palaima, bet ir natūrali mūsų kaimo žmonių siela, darbo prasmė ir sveikas oras; o skyrius Rasa yra tiesiog gaivinantis. Su giliu psichologiniu pažinimu autorė prieina prie kaimiečio širdies, kaip tai regime, kai motina priima Julijos dovanas ar už laikrodį dėkoja Broniaus brolis.

Iš to nedidelio skaičiaus vaizduojamų asmenų, iš to siauro, pasakytume, vienos širdies asmeninių rūpėsčių, rato sukurti šio dydžio apysaką — uždavinys nelengvas. Viršines akcijos trūkumas apysakos veiksmą laiko vietoje, o dažnai jaučiamas net ištęsimas. Pradžioje užmegsta in-tryga veiksmo eigoje "stiprinama" čia telegrama, čia laiškeliu, čia pačios Julijos naujomis užuominomis, kas ją stumia nuo vyro. Gale atomazga perdaug schematiška, maši-nališka, gruboka, palyginus su visuma. Tokis atomazgos pasakojimas visai nesiderina su visa ankstesne knygos nuotaika ir net stiliumi, nes čia jau pavartota lyg ir "policinių" romanų technika.

Pasakojimas, tikriau, vaizdavimas, išpintas poetiniais vaizdais ir stilistinėmis puošmenomis. Gamtos vaizdai ir palyginimai yra tikri poezijos trupiniai, kuriais išbarstytas visas pasakojimas, o kartais net ir veikėjų kalbos. Tas poetinis dialogų stilius neretai kalbas daro kiek "pakeltas" aukščiau, ir dėl to vietomis žmonės kalba ne gyvenimiškai, o "literatūriškai". Gražūs ir įdomūs yra tokie posakiai, kaip tėvo: "Tu su-sirgtum, jeigu negautum pagraužti akmenų ir kalkių nors akimis" arba motinos: "Tavo liežuviui reiktų įskiepyti truputį medaus", bet jie jau kvepia stilizavimu ir nebeskiria tėvo žodžių nuo sūnaus, o sūnaus nuo motinos. Tačiau kita vertus, tai nelaikytina dideliu nusikaltimu tikrovei, juo labiau, kad apysaka nėra nei realistinė, nei buities.

Pasakojime, dialoguose ir gamtos vaizduose puikių palyginimų būtų galima pririnkti visa galybė. Pvz.: Ir naktis nusimaustė žvaigždes, kaip moteris nuo rankų žiedus. (24). Dar guli išblokšti ant žemės pėdai, tarsi sumigę kareiviai, ir stovi gubos, kaip neblaivios, kaip žaisdamos ratelį. (150). Jie dainavo, ir Julijai atrodė, kad vakaras neša ant pečių dainą, kaip vyrai dalges. (151).

Retas autorius išsiverčia be sentencijų. Ypač gausūs aforizmais ir "kilniomis" mintimis būna jaunieji rašytojai. Ir Mazalaitė nešykšti, bet visi jos aforizmai išplaukia iš teksto ir padėties, tarsi neišvengiamos išvados. Jie nepretenduoja į kažkokią išmintį, o yra daugiau patirties išvados ir charakteringi tik tam asmeniui bei tam ar panašiam momentui: Moteris gyvena, kad būtų patogu gyventi vyrui (93); Nėra nieko taip tragiško, išskyrus mirtį, kad negalėtum rasti ko nors linksma (48); Mes žinome, kad gyvena su amputuota ranka ar koja, su amputuota širdimi — ne (217).

Visą apysaką autorė yra padalinusi į 14 skyrių, kurie, pradedant ir baigiant datuojančiais pavadinimais — Liepos keturioliktoji, Rugpjūčio trečioji — yra vieno žodžio ir išreiškia simboliškai to ar kito skyriaus mintį: Šukės, Bėglys, Kolonos, Slenkstis, Rasa, Vapsva etc. Tarp vieno ir kito skyriaus autorė nedaro sienos ir skyriaus nebaigia ten, kur baigiasi epizodas. Skyriaus vardas beveik visucmet įterpiamas vaizdo viduryje; jis tik yra lyg tas tariamasis regimas horizonte brūkšnys, nuo kurio prasideda naujas reginys, peisažo nesuskaldydamas, minties nepertraukdamas. Dėl to ir naujo skyriaus sakinys prasideda ties ta vieta, kur senojo skyriaus sakinys baigėsi, t. y. tuojau po taško, kaip kad daroma eiliuotuose dramos veikaluose su atskirų veikėjų žodžiais. Atsitinka tat taip, kad naujo skyriaus pirma eilutė teturi tik vieną žodį.

Įvairiomis manieromis žaidžia ir bando eilėraščių autoriai. Nuosaikioji beletristika figūrinei formai daug reikšmės neskiria. Bet įsigalėjus ro-manui-upei, kur nepaisoma nei skyrių, nei epizodų proporcijos (kaip Andriušio "Sudiev, kvietkeli"), pagaliau pasigendama ir stipresnės konstrukcijos, plano bei proporcijų veikale, ir būtų skriauda autoriui, jei to nepastebėtume.

Apysaka "Mėnuo vadinamas medaus" rodo, kad rašytoja yra pribrendusi ir didesniam beletristikos veikalui negu novelė.
Jonas Brazaitis